„Grįžau, bet širdis liko Kyjive, budi tamsiom naktim, laukia vėl pabyrančių sprogimų“, – rašau, norėdama draugei papasakoti, kaip jaučiuosi grįžusi.
„Šiandien dingo draugės buvusiojo brolis, turiu jai pasakyti, bet nerandu žodžių“, – sako draugas, įeinant į parodos atidarymą. „Žinai, kasdien vis kas nors žūsta iš mano artimesnių ar tolimesnių pažįstamų. Kasdien“, – sako, geriant arbatą vakare. Tokia ta birželio pradžia 2023 metais Kyjive.
Sėdime 300 žmonių kino salėje, žiūrime dokumentiką apie pirmas 20 dienų Mariupolio apgulties („20 Days in Mariupol“, 2023, rež. Mstyslav Chernov), žiūrim į nužudytų kūdikių lavonus, į gimdyvę ant neštuvų išplėštom įsčiom (gimdymo metu ant ligoninės gimdymo ir pediatrijos skyriaus nukrito sprogmuo), į mirusio sūnaus verkiantį tėvą, į jaunuolius nuplėštom galūnėm, į nesibaigiantį siaubą ir skausmą, ir visi verkiam. Verkiam, bet žiūrim, nes esame nusikaltimų liudininkai. Kokiais žodžiais apie tai rašyti? Sūkuriuojame apie festivalio prieigas, visiems skauda.
Toliau nuo miesto centro vieninteliai vizualiniai karo ženklai šią akimirką – prieštankiniai ežiai. Trys plieno juostos, sukryžiuotos ir suvirintos. Ežio piešinys tiksliau atlieptų Kyjivą 2023 m. birželį. Nes naktinės sirenos nenupieši. O žodžių nėra.
Nėra žodžių nesibaigiančiam, bukinančiam skausmui. Čia gyventi lyg niekur nieko – ne pasirinkimas. Pasirinkimo nėra.
Vietoje žodžių noriu pasidalinti tuo, ko mačiau daugiausiai, – siekiu (iš)saugoti. Parsivežiau dovanų gautą atviručių knygelę, kurioje dokumentuojami Kyjivo paminklai, saugomi smėlio maišų ir faneros lakštų glėbiuose. Šios nuotraukos vienintelės arčiau jausmo, kurį patyriau Kyjive šių metų birželio pradžioje.
WARTIME KYIV
ATVIRUČIŲ RINKINYS
Nuotraukos: Oleksandr Burlaka
Dizainas: Valeriia Gorodchanina
Kūrybinė idėja: Yulia Salizhenko
Vadyba: Tetiana Novikova
Tekstas: Yuriy Marchenko
Spauda: Blank-press
Atviručių rinkinio leidėja: www.platfor.ma
