„Bestuburiada“: darbo rinka džiunglių įstatymais

Šiandien vis dažniau diskutuojama apie individualumo kulto griūtį, tačiau kapitalistinė vertybių sistema vis dar skatina brėžti ribą tarp tariamojo ir kitas. Šia tema kalbėti skatino ir visai neseniai kinomanus džiuginęs festivalis „Nepatogus kinas“, siūlęs pamąstyti atskirties, stereotipų ir etikečių klijavimo klausimais žaidimo „MES ar JIE“ forma. Tam tikra prasme tokio žaidimo taisyklėmis gyvena ir Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Bestuburiada“ veikėjai. Tik čia arši konkurencija dar labiau griežtina taisykles – jei negaliu , tai negali ir niekas kitas, o tokio vardiklio kaip mes čia išvis nėra. Bet ar tai vienintelė žinutė, kurią mums siunčia jaunosios kartos Kauno dramos teatro aktorių prisistatymas? Viskam užbėgdama už akių išduosiu, kad atsakymas į šį klausimą yra ne, todėl ir siūlau pažvelgti į gilesnes pjesės inscenizacijos temas bei teatrines spektaklio formas.

Juokas pro ašaras

Taip, taip, siūlau pradėti pažintį su „Bestuburiada“ viena labiausiai nuvalkiotų fraze, ypač mėgstama teatro recenzentų. Juokas pro ašaras šiandien apibūdina tiek banalias komedijas, tiek su humoru ar ironija nieko bendro neturinčias dramas. Tačiau aš nuoširdžiai tikiu, kad „Bestuburiada“ išties įkūnija šios frazės esmę. Spektaklyje vis kylanti emocinė įtampa persipina su sarkastiškais komentarais, šaržuojamais personažų portretais bei (įmonės) balių scenomis. Šiame sumaišties karnavale personažai po truputį stumiami prie emocinio lūžio, išsekimo ribos ir, atrodo, kad bet kurią minutę pratrūks ašarų banga. Tačiau realios ašaros neišspaudžia nei vienas personažas. Gal taip ir geriau.

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Visa spektaklio fabula vystosi praktiškai išskirtinai tik per dialogus, tikrojo veiksmo čia mažai. Balsu išsakoma tiek personažų vidinė jausena, tiek išorinės savybės; konstruojama veikėjo tapatybė ir galutinis lūžis. Taip aktoriai mus supažindina su penkiais bestuburiais: Kruze, Kristensen, Šmit, Krecki ir Hufšmitu. Kiekvienas veikėjas skiriasi nuo kito, tačiau nei vienas nėra individualizuotas, o greičiau tampa darbo rinkoje besisukančių personų iškreiptu veidrodžiu. Šį įspūdį stiprina ir tai, kad kiekvieną iš personažų atlieka du arba trys aktoriai. Pirmas susitikimas su šiomis personomis yra tiesmukas, žaibiškas ir konkretus (juk laikas – pinigai!). Žiūrovams jaunieji aktoriai pateikia po trumpą komišką savo atliekamo veikėjo biografiją bei motyvaciją. Taip sužinome apie jų rūkomas arba nerūkomas cigarečių rūšis, mėgstamiausią kovos meno formą, patiekalą ir kitus „darbo kvalifikaciją“ indikuojančius bruožus. Spalvingas kiekvieno iš jų curriculum vitae. Tolesnis veiksmas įsuka publiką į „o kas, jeigu“ užburtą ratą: personažai liedami prakaitą ruošiasi artėjančiam pokalbiui su savo bosu, kartoja ir tikslina kiekvieną savo judesį bei žodelį, svarsto savo galimas ir nebeįmanomas prisistatymo galimybes bei vienas iš kito padlaižiaudami bando išplėšti nors kruopelytę informacijos taip pastumdami savo figūrėlę vienu langeliu toliau ant darbo rinkos strateginio žemėlapio. Spektaklio metu tikrai ima juokas dėl tokio užaštrinto darbo karštinės motyvo, tačiau kažkur sąmonės pakraščiuose galima pajusti ir streso gaidelę. Toks daugiaplanis „Bestuburiados“ emocinis krūvis neleidžia spektakliui pavirsti banalia eskapizmo švente, o ir skatina kalbėti apie aktualias šiandienos problemas.

Debiuto atgarsiai

Vertinant šio spektaklio pasisekimą, reikia nepamiršti jo sukūrimo aplinkybių – dar visai neseniai, rugpjūčio pabaigoje, Nacionalinis Kauno dramos teatras į savo gretas pakvietė trylika jaunų aktorių, ką tik baigusių Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šią Algirdo Latėno ir Vido Bareikio auklėtinių grupę sudaro: Aistė Zabotkaitė, Andrius Alešiūnas, Ieva Stašelytė, Kamilė Lebedytė, Marius Karolis Gotbergas, Saulė Sakalauskaitė, Jurgita Maskoliūnaitė, Mantas Bendžius, Roberta Sirgedaitė, Deividas Breivė, Greta Šepliakovaitė, Motiejus Ivanauskas, Povilas Jatkevičius. Jiems „Bestuburiada“ atstoja prisistatymą ir pareiškimą teatro publikai. Todėl neverta stebėtis, kad spektaklio esminiais elementais tapo pati Ingrid Lausund pjesė ir vaidyba.

Galbūt atsiras manančių, kad spektaklis nesuteikia aktoriams galimybės pilnai atsiskleisti, nes niekam čia netenka kurti gilaus personažo psichologinio portreto. Iš dalies tai tiesa, tačiau ne dėl vaidmens kūrimo metodo, o dėl paprasčiausio fakto, jog 1 val. 20 minučių trukmės spektaklio sceną dalintis tenka gausiam aktorių būriui. Vis dėlto būtent kritiška distancija tarp aktorių ir veikėjų suteikia spektakliui daugiausia žavesio, o tuo pat metu vaidinimo metodas tampa ir pareiškimu, tarsi kurdamas ironišką ryšį su ilgus metus Lietuvos teatro scenoje karaliaujančiu Stanislavskio metodu. Prabėgus jau nemažai laiko nuo matyto spektaklio, galiu gana šaltai vertinti jo kokybę, bet ambicingi jauni aktoriai spektaklyje tikrai pradžiugino. O didžiausia sėkme įvertinčiau tai, kad net šaržuotuose jų personažų išpildymuose, įveikus kritinio vertinimo distanciją, pavyko atpažinti ir dalelytę savęs bei pažįstamų situacijų. Tikiu, kad šis atpažinimas įvyko ir kitų sau nuoširdžių žiūrovų sąmonėje.

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Geriausia strategija – minimalizmas?

Turiu pripažinti, aš mėgstu režisūrinį teatrą bei autorinį kiną – mane domina režisierių individualus braižas ir net pretenzingi jų sprendimai, dievinu įspūdingą scenografiją ir jos aktyvų dalyvavimą istorijos plotmėje. Vis dėlto, gerai sukonstruoti ir atlikti dialogai gali atpirkti visų kitų elementų trūkumą. „Bestuburiadai“ tai įgyvendinti pavyko iš dalies. Aštriai satyriškai pjesei puikiai pritiko tokio pat stiliaus vaidyba, nuotaiką paryškino ir dažnas šaižus popierių švagždėjimas, tačiau pritrūko dar vieno lygiaverčio akcento, kurį galėjo sukurti charakteringas muzikinis spektaklio apipavidalinimas. Turiu pripažinti, kad būtent „Bestuburiadoje“ naudota muzika greičiausiai išsitrynė iš mano atminties. Prisimenu, kad ji spektaklyje buvo, tačiau geriausiu atveju atstojo neutralų veiksmo palydovą, užkaišantį tylos akimirkas, kol aktoriai pasiruošdavo naujai mizanscenai, nors galėjo tapti lygiaverčiu ryškiu jo akcentu.

Kostiumų dailininkė Rūta Lečaitė ir šviesų dailininkas Darius Malinauskas savo darbą atliko nepriekaištingai. Iš pirmo žvilgsnio standartizuoti darbo kostiumai ir kostiumėliai nesukėlė didelio įspūdžio, tačiau jie puikiai tiko pilkos masės įvaizdžiui iliustruoti. Dariaus Malinausko sukurti apšvietimo sprendimai padėjo išryškinti spektaklio atmosferą, ironiją, atkreipė dėmesį į reikiamus elementus. Apšvietimas puikiai pagyvino ir įprasmino gana minimalią spektaklio scenografiją.

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

„Bestuburiados“ stuburas

Šio spektaklio režisierei, aktorei ir jaunųjų kolegų kurso dėstytojai Aldonai Vilutytei galbūt pritrūko šiek tiek drąsos ieškant originalaus pjesės perteikimo varianto, pasitelkiant visus teatro elementus. Tačiau A. Vilutytę norisi pagirti už gebėjimą padėti aktoriams įtaigiai atskleisti pjesės subtilius ir atvirai komiškus elementus. „Bestuburiados“ režisierė yra minėjusi, kad šis spektaklis atsirado greičiau ne iš vientisos idėjos, rezultato siekio, bet iš temos analizės, eksperimentų bei asmeninių patirčių. Tai šiek tiek jaučiasi ir nors tokia strategija darosi vis populiaresnė, viską apjungiančios energijos man pritrūko. Vis dėlto, norisi (o to linkiu ir spektaklio kūrybinei grupei), kad „Bestuburiada“ Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare išliktų dar ilgai, nes ši tema ko gero bus aktuali dar ne vienerius metus. O ir tikiu, kad su kiekvienu pasirodymu, laikui bėgant, spektaklis tobulės ir įgaus ryškesnę formą.

Nacionalinio Kauno dramos teatro „Bestuburiada“ – tai aktualus laiškas beprotiškai aršioje konkurencijoje besimarinuojančiai darbo rinkai bei kiekvienam žmogui, kuris yra užstrigęs jos gniaužtuose. 

Justė Vyšniauskaitė

Kauno fotografijos galerijoje – ketvirto žurnalo Kaunui „Į“ pristatymas ir diskusija
Jau ketvirtą kartą naujai suburta kūrybinė komanda žurnale Kaunui „Į“ siekia įvairiapusiškai tyrinėti procesus, nulemiančius miesto tapatybę. Gruodžio 18...
Tekstilės miniatiūrų bienalėje – mažų formatų kūriniai iš viso pasaulio
V. K. Jonyno namuose-galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkuose) gruodžio 13 d., penktadienį, 16.30 val. atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų...
Maršrutas gruodžio 6 – 8 dienoms
PENKTADIENIS, 12 06 Atvira diskusija ir paskaitos „XX a. architektūrinio palikimo interpretacija“, 9:30 – 17:00Kauno menininkų namai, V. Putvinskio...
Galerijoje „Meno parkas“ – dvi naujos parodos
Gruodžio 12 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) vyks dviejų parodų atidarymai. Pirmojo aukšto ekspozicinėje...
Kauno fotografijos galerijoje – ketvirto žurnalo Kaunui „Į“ pristatymas ir diskusija
Jau ketvirtą kartą naujai suburta kūrybinė komanda žurnale Kaunui „Į“ siekia įvairiapusiškai tyrinėti procesus, nulemiančius miesto tapatybę. Gruodžio 18...
Tekstilės miniatiūrų bienalėje – mažų formatų kūriniai iš viso pasaulio
V. K. Jonyno namuose-galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkuose) gruodžio 13 d., penktadienį, 16.30 val. atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų...
Maršrutas gruodžio 6 – 8 dienoms
PENKTADIENIS, 12 06 Atvira diskusija ir paskaitos „XX a. architektūrinio palikimo interpretacija“, 9:30 – 17:00Kauno menininkų namai, V. Putvinskio...
Galerijoje „Meno parkas“ – dvi naujos parodos
Gruodžio 12 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) vyks dviejų parodų atidarymai. Pirmojo aukšto ekspozicinėje...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia