Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)

Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A), įvyks šokio teatro „Okarukas“ trečiojo sezono premjera – antikinės Aristofano politinės satyros „Paukščiai“ interpretacija šiandienos Lietuvos aktualijų kontekste.

Tai – šokio spektaklis, apglėbiantis visą disciplinų paletę – jame svarbus vaidmuo atitenka ir žymaus post-industrinės muzikos kompozitoriaus ir atlikėjo Phil Von (Prancūzija) muzikai, taip pat  prancūzų kompiuterinės grafikos menininko Servovalve video projekcijai, kostiumams, šviesoms, tekstui, teatrinės išraiškos formoms, šiuolaikinio šokio, butoh ir flamenko technikoms.

„Paukščiai“ yra labai rimta politinė satyra, durianti tiesiai į problemos širdį“ – choreografė Sakurako.

Šis nekanoninis scenos meno performansas tyrinėja laisvės temą ir žmogaus nepasotinamą valdžios siekimą nagrinėjant utopijos koncepciją. Demokratijos trapumas, atsakomybės už visuomenės gerovę stoka bei nusivylusiųjų emigracija į įsivaizduojamas utopijas išlieka tokios pat aktualios šiandien Lietuvoje, kaip buvo senovės Graikijoje V a. prieš mūsų erą, kai ši politinė satyra buvo parašyta ir pristatyta pirmą kartą.

Pagrindiniai „Paukščiai“ pjėsės personažai Peisetairas, kurį įkūnija aktorius ir šokėjas Gytis Ivanauskas, ir jo draugas Euelpidas, kurio vaidmenį kuria Ričardas Bartašius, perkeliami iš antikinių Atėnų į šiuolaikinį Vilnių, iš kur jie, nusivylę Lietuvos politine situacija, nutaria emigruoti ir patenka į sudėtingą bei įspūdingą paukščių pasaulį.

Spektaklio anonse rašoma: „Žmonės niekada nesustoja svajoję apie tai, kad jie galėtų skraidyti ir būti laisvi kaip paukščiai. Jei tik jie galėtų pabėgti nuo įvairiausių taisyklių, normų ir konvencijų, jei tik sugebėtų ištrūkti iš viso to, kas juos slegia kasdienybėje. Jei tik galėtų rasti prieglobstį kažkur fantazijų ir laisvės vietoje, kažkur tarp žemės ir dangaus, kur taptų sparnuotais karaliais, savo pačių sukurtame rojuje…“

Daugiau apie artėjančią premjerą pasakoja šokio teatro „Okarukas“ įkūrėja, idėjos autorė, choreografė Sakurako.

Spektaklio „Paukščiai“ kostiumas. Organizatorių nuotr.

Kodėl trečiajam „Okaruko“ šokio spektakliui rinkotės Aristofano teksto motyvus?

Atsitiktinai, bet ko gero nieko nėra atsitiktinio. Tuo metu dirbau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos O. Koršunovo studentais, ruošėmės butoh egzaminui. Butoh mene choreografija atsiranda iš vaizdinio. Tad kūrėme etiudus, ieškojome judesių paukščiams, įklimpusiems naftoje, pavaizduoti – jie nori vėl pakilti į orą ir nesuvokia savo padėties fatališkumo. Gavosi geri eskizai, nesinorėjo jų paleisti į orą. Tuo pačiu metu dailės akademijoje scenografijos studentai ruošėsi savo egzaminui – Marina Jasinskaja, su kuria teko dirbti anksčiau, kūrė kostiumus ir grimą Aristofano „Paukščiams“. Pamačiusi juos, supratau, kad mano kuriamas šokis ir jos kostiumai bei grimas puikiai dera. Šis atsitiktinumas virto į dar vieną performansą dailės akademijos krematoriume – mano studentai šoko butoh paukščius, įklimpusius naftoje, apsirengę Marinos kurtais Aristofano „Paukščiams“ kostiumais. Buvo akivaizdu, kad idėją reikia vystyti toliau ir man buvo įdomu pačiai imtis Aristofano, nes iki dabar kuriu spektaklius tik pagal savo scenarijus, o ne kieno nors parašytą tekstą. Tuomet gavome dalinį finansavimą iš Kultūros tarybos. Ir čia sugrįžo antikinis chrestomatinis Aristofanas. (Šypsosi) Pradėjusi skaityti jo tekstą, pajutau, koks didelis iššūkis manęs laukia. Kaip surasti bendrą vardiklį tarp antikinės komedijos ir šokio? Kokiomis priemonėmis išnarstyti Aristofaną?

Mane labiausiai patraukė tai, kad autorius tekste įpina realių tuometinių aktualijų politinius sprendimus, detaliai vaizduodamas demokratijos situaciją Atėnuose. „Paukščiai“ yra labai rimta politinė satyra, durianti tiesiai į problemos širdį ir tai mane įkvėpė panaudoti Aristofano politinės satyros karkasą kalbėjimui apie šlubuojančią šiandieninę politinę situaciją Lietuvoje. Regis, per tiek amžių iš esmės mažai kas pasikeitė. Supratau, kad apie tai tiesiog būtina kalbėti, būtina apnuoginti šį apgailėtiną vaizdą – kaip dėl savo gražių pažadų tautos išrinktieji „tarnauti“, labai greitai apsvaigę nuo valdžios, ima „valdyti“ ir netgi kenkti. Lietuvai ypač aktuali emigracijos tema tapo leitmotyvu ir taip šiame spektaklyje susijungė šiuolaikinė realybė ir turtingas antikos klasiko vaizduojamas pasaulis, butoh vaizdiniai, flamenko ir kitos technikos.

Papasakokite detaliau, kaip ši dramaturginė medžiaga pasitarnauja šokiui?

Pati istorija yra daugiasluoksnė, savyje talpinanti labai daug informacijos – vaizduojami keli savo logika skirtingi pasauliai, dievai, žmonės, paukščiai, transformacijos, visuomenės psichologija, ištisa mitologinė struktūra. Man kaip butoh šokėjai transformacija yra aktuali ir šis tekstas atrodo turintis begalę klodų bei vaizdinių. Ieškodami būdų atskleisti Aristofano „Paukščius“ mes su komanda tiesiog mėgaujamės procesu – judesiai, įvairios šokio technikos, vaidyba, mizanscenos – viskas ateina su didžiuliu malonumu. Tiesiog maudomės disciplinų fantasmagorijoje ir darom viską, kad šią patirtį perduotume žiūrovui.

Taip pat manau, kad mano pasirinkta interpretacijos forma suteikia šiam antikiniam kūriniui šviežumo, parodo jo stipriąsias puses ir nemirštantį aktualumą.

Negana to, Senovės Graikija yra mūsų kultūros lopšys – čia gimė tiek demokratija, tiek teatras. Šiandien norisi persvarstyti šių dviejų reiškinių pamatus ir funkcijas. Kurdami spektaklį keliame kelis klausimus. Ar šiame pasaulyje veikia demokratija? Kodėl mes vis dar kuriame teatrą? Kokia teatro funkcija mūsų vartotojiškoje visuomenėje?

Spektaklio „Paukščiai“ kostiumai. Organizatorių nuotr.

Kuo šis performansas išsiskiria iš kitų šiuolaikinių spektaklių Lietuvoje?

Viena šio spektaklio stiprybių yra specialiai jam sukurtos muzikinės kompozicijos, kurios gimsta repeticijų metu ir proceso eigoje. Jų autorius Phil Von iš Prancūzijos yra ir Tūtlio paukščio karaliaus vaidmens kūrėjas, turintis savitą muzikinę filosofiją ir išvystęs unikalų elektroninės post-industrinės muzikos, persipynusios su flamenko motyvais, stilių. Dar vienas išskirtinumas – šiuolaikinis šokis praturtintas mano atsinešta butoh technika. Lietuvos scenos mene tokio derinio paprasčiausiai nėra.

Ar bendras vardiklis, vienijantis šį tarpdisciplininį darinį, yra šokis?

Tai yra judesys. Svarbiausias šio performanso uždavinys yra sodrią tekstinę informaciją transformuoti į judesį. Būtent dėl to, čia radosi aibė technikų – nuo vogue iki baleto. Panašiai, kaip ir kalbant, kartais vieną ar kitą frazę norisi pasakyti svetima kalba, nes taip bus tiksliau. Taip ir mes ieškome savitos judesių kalbos.

Papasakokite daugiau apie šio projekto kūrybinę komandą. Kiek jos nariai prisideda prie kūrybinio proceso?

Kiekvienas komandos narys yra unikalus ir pasirinktas dėl tam tikrų savybių, sugebėjimų, kurių reikia šiam projektui įgyvendinti. Stengiuosi įgalinti ir pajungti stipriąsias kiekvieno jų savybes. Kūrybiniame procese dalyvaujame visi – eksperimentuojame, ieškome, kalbamės.

Pagrindinis spektaklio vaidmuo atiteko įspūdingos asmenybės savininkui – virtuozui aktoriui bei šokėjui ir choreografui Gyčiui Ivanauskui, kuris dažnai kūrybinį procesą pakreipia netikėta linkme ir dėl to spektaklis pasidengia dar vienu sluoksniu. Jau minėjau, kad vieną iš pagrindinių vaidmenų kuria daugiabriaunis menininkas Phil Von, kuris ne tik šoka, dainuoja ir vaidina scenoje, bet taip pat ir kuria viso spektaklio muziką. „Okarukas“ komandą papildė ir „Apeirono“ teatro aktoriai bei O. Koršunovo vaidybos studentės.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba.

Šokio teatro „Okarukas“ inf.

Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia