Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis

„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi naujos ar seniau sukurtos muzikos, simfonijos, šokiai, psalmės, koncertai, rapsodijos, siuitos, pokalbiai, istorijos pamokos“, – taip save pristato šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis „Iš arti“. Jis, vienintelis toks vidurio Lietuvoje, organizuojamas nuo 1997 metų ir grįš jau lapkričio 16-ąją. Pastaruosius dešimt už festivalio vairo stovi kompozitorė Zita Bružaitė, šiemet administracinę darbo dalį perleidusi Kauno ir Lietuvos kultūros pasaulį puikiai išmanančiai Andrijanai Filinaitei. Du puodeliai kavos, vienas – arbatos. Susispietėme arčiau tam, kad pakalbėtume apie tai, kas yra „Iš arti“. 

Gal pradėkime nuo to, kaip judvi susipažinote?

Zita Bružaitė: Čia kaip toje pasakoje, seniai, seniai… Gal kažkas pirštu dūrė, gal kažkas pamojo, bet mes atsidūrėme kartu ir vieną festivalį praleidome kartu. Ir labai sėkmingai. Dabar, praėjus dar keleriems metams, galiu atvirai pasakyti, kad ieškau pamainos sau. Juk sėdint vienoje kėdėje regėjimas apsiblausia, tampi vienodas, trafaretinis, ir jei festivalį myli, turi jį su meile paleisti, kad jis augtų. Tokia mano intencija buvo prisivilioti Andrijaną. 

Andrijana Filinaitė: Aš pasisiūliau. Su Zita esame pažįstamos dar nuo 2013 m., kuomet trumpai dirbau festivalyje. Tą kartą, vos baigus studijas, po darbo teatre, vėl atsidūriau muzikos pasaulio sūkuryje. Bendravimas su Lietuvos ir užsienio atlikėjais be galo praturtino mane, su muzika ir muzikoje gyvenančią nuo vaikystės.

Z.: Pasisiūlė, ir tai buvo labai malonu. Iškart suvokiau, kad ji – tas žmogus. Pasijaučiau saugi. Andrijanoje matau tai, ką aš įkūriau 2009 metais. Baimės didelės akys: „Kas čia bus?  Ar taip galima?“. Žinoma, administraciniame darbe daug atsakomybės. Manau, vykusiai nusikračiau šių pareigų.

A.: Menine dalimi rūpinasi Zita. Manau, kad reikia atskirti atsakomybes, nesikišant į kitų žmonių, ypač profesionalų, darbą. Tuomet viskas vyksta sklandžiau ir paprasčiau. Būnant šalia tokių žmonių, kurie puikiai išmano savo sritį, augi ir pats. Esu dėkinga gyvenimo aplinkybėms, kad tokių žmonių, kurie savo srityje geriausi, per gyvenimą esu sutikusi ne vieną ir ne du. Tai gyvenimo mokykla, kurios nesuteiks joks universitetas.

Z.: Andrijana yra konteksto žmogus, gyvenantis muzika. Joje matau ne tik administratorę.

Kalbame apie šiuolaikinę akademinę muziką. Visgi turbūt samprata „šiuolaikinis“ per 20 metų gerokai pasikeitė?

Z.: Visiškai pasikeitė. Bet kas yra „šiuolaikinis“? Festivalį atidarysime Maurice Ravel valsu, parašytu lygiai prieš šimtmetį. Visokiausių metaforų buvo apie šį kūrinį – šokis ant vulkano, Europos krachas, baigt. Galime vesti paraleles su šių dienų įvykiais, tiesa? 

Apskritai festivalio koncertų programos nėra sukompiliuotos atsitiktinai. Pirmoji, įvairi ir kontekstuali, vienijama per šokio prizmę. Ji taip ir vadinasi – „Mašinos ir šokiai“. Koncertą ves 75-metį šiemet švenčiantis Giedrius Kuprevičius – tai viena iš daugelio festivalio progų ir sukakčių. Kitos programos atspindi konkretų laikmetį, šiandienos skaudulius. Gamta – vyraujanti tema. Žinote, anksčiau būdavo, kad užduodavau atlikėjams toną, pasiūlydavau temą – „gelbėkitės“. Šįkart atsitiko priešingai – temą padiktavo konkretūs kūriniai. 

Atidarymo koncerte – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Šiemet išgyvensime be chorinės muzikos, bet šio žanro apetitą patenkinome koncertų bažnyčiose ciklu „Motetų vėrinys“, kurį dedikavome Juozo Naujalio 150-osioms gimimo metinėms.  Jame skambėjo ir šiuolaikinių autorių kūriniai. 

Ar festivalis užsako kūrinius?

Z.: Taip, ir tai yra mūsų išskirtinumas. Pabrėžiu – mes stengiamės, kad kiekvienas autorius gautų bent simbolinį atlygį už savo kūrinį. Tai yra muzikos autorių festivalis. Paprastai juk biudžetą suvalgo kelionės, atlikėjų honorarai, salės, reklama… 

A.: Šiemet festivalis turi naujieną – tai konkursai „SymphoChance“ ir „ChamberChance“ lietuvių ir užsienio autorių kūriniams simfoniniam orkestrui ir kamerinei muzikai. Buvo pateiktos paraiškos ir iš Japonijos, ir iš JAV, Italijos, Ispanijos. Tarptautinė komisija išrinko lietuvius autorius. „SymphoChance“ laimėjo Rytis Mažulis su „Ex Machina“ – kūrinio premjera vyks pirmajame festivalio koncerte. „ChamberChance“ laureatas – Linas Rupšlaukis, jo kūrinio premjerą taip pat išgirsime festivalyje.

Kuo būtent šie kūriniai išsiskyrė bendrame kontekste?

Z.:  Kūrėjai buvo kviečiama teikti kūrinių idėjas ir ankstesnius savo darbus, kad komisija galėtų įvertinti, kokia dermė tarp idėjos ir kūrybos. Ypatingų formalių kriterijų neturėjome. Vertinimas mene juk dažnai subjektyvus. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad prieš metus rengiau projektinį konkursą festivalį APEX, kuris buvo skirtas aranžuotės menui. Kaip man skaudėjo širdį, kai tarptautinė komisija nugalėtojais išrinko vien užsieniečius! 

Festivalis šiemet vyksta išskirtinai vien filharmonijoje, nors anksčiau aplankydavo ir kitas erdves Kaune. Kodėl?

Z.: Viskas priklauso nuo kolektyvų, idėjų. Šiemet nemažai dėmesio skyrėme būtent konkursui. Yra buvę koncertų ir galerijose, be abejo – bažnyčiose, net „Akropolyje, kai visas prekybos centro skleidžiamas fonas buvo nutildytas – tai buvo sudėtinga suderinti su verslu. Visgi pagrindinis mūsų partneris nuo pat festivalio atsiradimo yra Kauno valstybinė filharmonija. Jie mums gelbėja ir žmogiškaisiais resursais, ir infrastruktūra. Ir auditorija! Aš, žinote, jau persirgau ta liga –- netradicinių erdvių pageidavimais. Viskas yra puiku iki tol, kol tave, kaip organizatorių, užpila klausimais – kur persirengti? Kur tualetai? Kas atveš, kas išveš? Sąmata išauga, ir tos formos fantazijos užleidžia vietą buičiai. 

A.: Buvo  toks periodas, kai to reikėjo.

Z.: Kartais išsiilgstu mažų nuodėmių, performatyvių dalykų. Todėl nesakau, kad tai nesugrįš. Visgi labiau norisi koncentruotis į turinį, kad tai būtų kokybiška ir tvaru. 

Zita, jūs ir – galbūt „visų pirma“ – esate kompozitorė. Suprantama, norint kurti, administracinis darbas nepadeda. Todėl smagu, kad radote pamainą. O kas jus, kaip kūrėją, jaudina pasaulyje? 

Z.: Nežinau, iš ko nepasisemti tų idėjų. Visgi labiausiai, ko gero, mane pakrauna žmogiškieji, psichologiniai dalykai. Taip pat ir meno kūriniai, perleisti per tam tikrą emocinę rietuvę. Tokius pamačius, perskaičius, kitaip patyrus atsiranda kontekstas naujam kūriniui.

A.: Kad Zitos kūriniai yra ypač paveikūs, esu įsitikinusi ne kartą ir ne du. Teko atlikti jos kūrinį „Elegija“ – per visus koncertus publika tiesiog verkė, o paskutiniame ir pati vos susilaikiau. 

Andrijana, žongliruoji daugeliu sričių – dabar dažniausiai bendraujame Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus klausimais, anksčiau dažniau kalbėdavomės apie paveldosaugą. Taip pat tavo vardą tenka matyti koncertų afišose. Taigi kas tau yra didžiausia kūryba?

A.: Ir teatre esu dirbusi! Savęs kūrėja laikyti, ko gero, negalėčiau. Aišku, atlikdamas tam tikrą kūrinį tampi jo dalimi, klausytojo suvokimas priklauso nuo to, kaip tą kūrybą pateiksi. Tad, atsakant į klausimą, tai dainavimas. Muzika. Dabar dažniausiai atlieku klasiką, bet esu dainavusi chore, turiu patirties elektroninėje muzikoje, džiaze.

O koks judviejų santykis su populiariąja muzika?

Z.: Sveikas. Nesu priešiškai nusiteikusi. Jei muzika egzistuoja – folkloras, rokas, kiti žanrai – jei tik tai tave paliečia, užgauna, kodėl gi ne. Kodėl gi ne Stingas, kodėl gi ne „Colours of Bubbles“? Nors, pavyzdžiui, mano profesorius a. a. Julius Juzeliūnas mane labai saugojo nuo populiarių dalykų. Dabar žiūrima demokratiškiau, liberaliau.

A.: Pritariu – nereikia būti kategoriškam. Daug kas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje tu augai ir ką klausė tavo tėvai. Saviesiems esu dėkinga – namuose skambėjo „AC/DC“, Michaelis Jacksonas, Madonna. Į juos niekada nespjausiu, nes tai kokybiška. 

Dar taip paklausiu – jei nebūtų galimybės būti finansuojamam Lietuvos kultūros tarybos ar kitų fondų, ar galėtų tokio formato festivalis, kaip „Iš arti“, egzistuoti?

Z.: Ne, nemanau. Galėtume kalbėti apie komercinius renginius, bet ne apie lietuviškos akademinės muzikos puoselėjimą. Tai turi būti palaikoma nacionaliniu lygmeniu. Pasižiūrėjus į finansinį kultūros puodą galima sakyti, kad nėra jau taip blogai. Gausėja kultūros ir meno produktų, patys jau nebeaprėpiame, nespėjame visko aplankyti. Gal tik trūksta finansinių modelių įvairovės, galimybės rinktis, kur aplikuoti, kaip, pavyzdžiui, yra Šiaurės šalyse. 

Grįžkime dar prie festivalio! Atidarymo vakarą trumpai apžvelgėme. Ką dar pristatytumėte plačiau, nei telpa į afišą?

Z.: Jei manęs paklaustumėte, kas festivalio žvaigždės, kaip dažnai nutinka interviu metu… „Iš arti“ nėra paprastų atlikėjų. Visi – žvaigždės. Pradedant nuo džiazo, akademinės, šiuolaikinės muzikos figūros Motiejaus Bazaro ir tęsiant visais kitais. Pavyzdžiui, pirmąkart festivalyje dalyvaus ansamblis „Musica humana“. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras jau dalyvavęs nekart. Kauno styginių kvartetas – taip pat dažnas svečias. Laikausi principo, kad mūsų miesto kolektyvai turi augti kartu su mūsų ir užsienio atlikėjų muzika. Turiu paminėti mecosopraną Karin Lovelius, tikrąją primadoną, įspūdingo tembro atlikėją, turinčią platų repertuarinį arsenalą. Karūnuoti ją galima už Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso operų interpretacijas. Ji pasirodys su ansambliu „Mykorrhiza“. Ir dar dvi žvaigždės, galima sakyti, atsitiktinai atsidūrusios kartu. Baigiamajame koncerte Klaipėdos kameriniam orkestrui diriguos Normunds Šnē. Tai garsaus latvių „Sinfonietta Rīga“ dirigentas, neretai į pasaulį „išnešantis“ ir lietuvių kūrybą. 

A.: Ir lenkai „Kwartludium“, koncertavę gausybėje festivalių nuo Australijos, Japonijos iki JAV!

Z.: Jie truputėlį „crazy“! Išties kitokie, daug improvizuojantys. Manau, šis ansamblis koncerte mažojoje filharmonijos salėje išsidūks. 

Klaipėdos kamerinis orkestras

Festivalis „Iš arti“ Kauno valstybinėje filharmonijoje vyks lapkričio 16–22 d. Jo programą rasite čia ir čia

Kotryna Lingienė 

Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia