Mėnesio tema. Ką darai, daryk geriau – praktika grįsta akademika

Jos gimusios tą pačią dieną, gilinasi į artimas sritis ir jei ne kasdien, tai tikrai dažnai susitinka tame pačiame universitete. Viename Kauno technologijos universiteto pastatų, buvusioje Valstybės spaustuvėje, merginos mane nusivedė tiesiai į biblioteką. Jolita Čeičytė neseniai apgynė daktaro disertaciją tema „Atsakingųjų inovacijų diegimas įmonės lygmeniu“, o Valdonė Daugėlaitė-Šuškevičė bando išgelbėti mus nuo paskendimo plastiko jūroje. Dar jos savo idėjas ir atradimus pritaiko praktiškai: Jolita vilnoniais rūbais rengia sušalusius, o Valdonė su vyru sukūrė ženklą „CupCup“. Dvi pašnekovės, keturios degančios akys ir šiek tiek daugiau optimizmo dėl planetos ateities baigus pokalbį. 

Kaip judvi papuolėt į KTU?

Jolita: Tai buvo visiškai širdimi grįstas pasirinkimas. Iš pradžių mačiau save versle, po bakalauro studijų metus ten praleidau. Tada įstojau mokytis toliau ir radau labai sau mielą temą apie atsakingas inovacijas. Eiti toliau motyvavo mano vadovė, inovacijų srities profesorė Monika Petraitė. Supratau – čia mano. Universitete labai gera aplinka, komanda, visos sąlygos daryti tyrimus, keliauti. Prieš porą mėnesių apgyniau daktaro disertaciją, dabar esu kviestinė docentė. Šiuo metu daugiau dėstau, bet tuo apsiriboti neplanuoju. Noriu būti naudinga visuomenei, savo temą perkelti į realias praktikas. Dalį žinių integruoju į savo pačios verslą, o ir kitiems noriu padėti tapti atsakingesniems aplinkos ir visuomenės atžvilgiu. Inovacijos – ne tik nauji produktai, bet ir organizacijos forma, procesai, tad noriu padėti įmonėms gerinti šias veiklas iš strateginės pusės. 

Valdonė: KTU pasirinkau jau baigusi ekologijos ir aplinkotyros bakalaurą Vilniaus universitete. Po šių studijų jaučiau technologinių žinių poreikį. Aplinkos inžinerijos studijas Kaune man rekomendavo ne vienas žmogus. Na, o po magistro tęsiu doktorantūros studijas KTU Aplinkos inžinerijos institute (APINI). Tai labai inovatyvus kompetencijų centras, akademika čia tikrai nėra tik paskaitos ir straipsniai. Čia visos galimybės vykdyti projektus su verslu, vykti į stažuotes užsienyje. Nuolat esi naujos informacijos ir žinių apsuptyje, neužsibūni vienoje vietoje. Akademika – tai galimybė kurti. Į doktorantūrą įstojau jau paragavusi valstybinio darbo ir atsikandusi popierizmų bei rutinos. 

J.: Kiek man yra tekę stažuotis – o teko Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje – tai galiu patvirtinti, kad geriausi tyrimų centrai yra tie, kuriuose ryškus praktinis aspektas ir bendradarbiavimas su industrija. Mūsų, į Lietuvą tas žinias parvežančių, reikalas yra įsigilinti į savo aplinką ir atrasti tai, kas iš tiesų gali čia suveikti ir padėti visuomenei. 

O kokios pagrindinės problemos Lietuvos pramonėje? Ar įmonės gamina per daug, ar gamina nešvariai, ar gamina neatsakingai? O gal viskas neblogai?

V.: Lietuvos įmonės pakankamai modernios, procesai šiuolaikiški, švarūs. Kalbėti reikia ne tik apie gamybą. Problema labiau laikyčiau valstybės valdymą, biurokratiją, sistemines spragas. Mes neturime gerai funkcionuojančios aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės, trūksta elementarių priemonių. Taigi ne tiek verslininkai, kiek valdininkai turi susiimti. Manau, akademikai daug galėtų šioje srityje nuveikti, bet jų paslaugų neprašoma. Institucijos, kurios lyg ir turėtų būti suinteresuotos sistemos tobulinimu, atsiriboja nuo inovacijų. 

Kuriantiems konkrečius produktus ar siūlantiems paslaugas, nesusijusias su aplinkosauga ar ekologija, svarbiausia yra tuos pirmus keletą metų apskritai išgyventi.

Bet juk yra gerų pavyzdžių – pavyzdžiui, kartu dirbant verslui ir valdininkams įdiegta depozito sistema, kurios dėka lietuviai pirmauja pasaulyje atiduotos perdirbti taros kiekiais. 

J.: Sistema veikia, nes parinktos tinkamos priemonės, o visuomenė mato realią naudą, piniginę gražą. Finansinė nauda siekiant darnaus vystymosi – itin svarbus aspektas, bet ne vienintelis. Itin svarbi yra atsakomybė, o tai jau etinė, vertybinė sąvoka. Neapsiribojame tuo, ką gausime atlikę vieną ar kitą veiksmą. Manau, atsakomybė turi būti integruota į visus veiklos aspektus. Kalbant apie verslą, būtent šitai galiausiai atiduodame visuomenei, šitai ji iš tiesų iš įmonės gauna. Trumpalaikėje perspektyvoje tai sunku pamatuoti. Bet ilgalaikėje perspektyvoje klientai ir visuomenė labiau pasitiki tokia įmone. O tai ypač aktualu dabar, kai vyksta didelės vertybinės visuomenės transformacijos dėl ekologijos, socialinės atsakomybės. 

Atlikdama tyrimus Lietuvoje pastebėjau, kad užsienio kompanijos, ateinančios į mūsų šalį, jau atsineša tvirtus darnumo, ekologiškumo principus. Brandžios įmonės Lietuvoje irgi turi tą kultūrą, nes jau susikūrė gerovę ir nori toliau tobulėti, būti vertingesnės. 

Tai, kaip elgiasi jauni verslai, labai priklauso nuo konkrečios industrijos. Visgi išskirčiau du tipus. Vieniems, kuriantiems konkrečius produktus ar siūlantiems paslaugas, nesusijusias su aplinkosauga ar ekologija, svarbiausia yra tuos pirmus keletą metų apskritai išgyventi. Bet jei tai darnumu grįstas verslas, tuomet atsakomybė iškart yra jo ašis. 

Išgirdau žodį „gerovė“ ir noriu prie jo sugrįžti. Neretai manoma, kad tu turi galėti sau leisti būti ekologiškam, inovatyviam ir tvariam. Ar tai tikrai brangiai kainuoja?

J.: Žmonės dažnai mąsto taip: „Viskas arba nieko.“ Žaliųjų judėjimai dažnai itin kategoriški, trūksta edukacijos, žingsnis po žingsnio vedančios darnesnio gyvenimo link. Tuomet iš šalies ir atrodo, kad tai labai sudėtinga, nepatogu, brangu. Aš, pavyzdžiui, su savo vilnos tiekėjais kalbu po truputį, pasakoju apie problemas pasaulyje, kviečiu padiskutuoti, kaip gali būti, siekiu sužadinti jų mąstymą. Nesu už kaltinimą ir moralizavimą – taip išgąsdinti žmonės apskritai bijo ką nors keisti, nes to kažko juk nepakaks ir kas nors gali juos nuteisti. Geriau būti partneriais ar mentoriais, pasidalinti turima patirtimi, kartu rasti sprendimą. Šiemet galbūt įmonė pagerins vieną aspektą, kitąmet – kitą. Ir tai jau bus geriau nei nieko. 

Valdone, metas pasikalbėti apie „CupCup“ – šį pavadinimą šią vasarą turbūt išgirdo daugelis muzikos festivalių lankytojų Lietuvoje, o renginių organizatoriai sutaupė šimtus tūkstančių vienkartinio plastiko bokalų ir stiklinių. Kaip gimė mintis pasiūlyti alternatyvą šiai išties akivaizdžiai plastiko jūrai, užtvindančiai Lietuvos miškus ir pievas po koncertų? 

V.: Idėja kilo gilinantis į žiedinius veiklos modelius ir pakuočių sistemas. Gryna akademika. Kartu su vyru nusprendėme pabandyti kažką panašaus į tai, kas jau gerai veikia kitur – depozito sistemą, orientuotą į take away kultūrą. Svajojome viskam, kas paprastai būna vienkartinio naudojimo, sukurti sprendimus, bet supratome, kad pradžiai būtų per daug reikalų, tad apsiribojome puodeliais karštiems ir šaltiems gėrimams. Parsisiuntėme pirmuosius 15 tūkst. puodelių iš Kinijos. Nemanėme, kad iškart bus didelė paklausa – tikėjomės pasibandyti. Bet festivaliai, su kuriais ėmėme bendrauti, iškart susidomėjo, nes vienkartinis plastikas yra tikra pražūtis organizatoriams. Jis labai išpučia atliekų tūrį – vadinasi, moki už orą. Taigi startavome aštuoniuose festivaliuose, taip pat vasarą dirbome Kuršių Nerijoje. Tai pirmoji savivaldybė, ėmusi ne tik garsiai kalbėti, bet ir iš tiesų atsisakyti vienkartinio plastiko. Dabar gryniname savo idėją – tobulinsime ir pačios pakuotės dizainą, ir klientų aptarnavimą. 

Festivalių, mugių organizatoriai turbūt nori nenori turės prisitaikyti – juk plastikiniams šiaudeliams liko vos metai, gal ir bokalus kada uždraus?

J.: Čia vėl galiu grįžti prie savo disertacijos. Nagrinėdama Lietuvos įmonių logiką supratau, kad verslas institucinius ir etinius veiksnius deda į tą pačią grupę – tai yra, tikisi, kad institucijos nurodys teisingą kelią, palaikys tvarius sprendimus.

Valdonės verslo idėją jau aptarėme, dabar noriu daugiau sužinoti apie prekės ženklą „Nešalta“. Jolita, kuo tai inovatyvus verslas?

Norėjau, kad tai būtų prieinamas produktas, nes tuo metu vilna turėjo du įvaizdžius – prabangos dalykas arba močiučių atributas.

J.: „Nešalta“ įkūriau po pirmų magistro studijų metų, nes tikrai buvau labai įkvėpta žinių ir inovacijų vadybos studijų programos. Profesoriai keitė mūsų mąstymą! Iš naujo pažvelgiau į supančią aplinką. Mano visa vaikystė prabėgo tarp vilnonių audinių, nes tėvai dirbo audinius gaminančioje įmonėje. Ir dar man visada buvo šalta… Apjungdama asmeninę patirtį ir pasinaudodama artimoje aplinkoje esančiais resursais įkūriau „Nešalta“. Siekiau išlaikyti gerą Lietuvoje pagaminto produkto – šalių, apsiaustų, apklotų – kainą. Norėjau, kad tai būtų prieinamas produktas, nes tuo metu vilna turėjo du įvaizdžius – prabangos dalykas arba močiučių atributas. Būtent šiuos stereotipus ir norėjau sulaužyti bei pasiūlyti stilingus, šiltus, kokybiškus, ilgaamžius daiktus už gerą kainą. Tai vertybinėmis nuostatomis grįstas verslas, nors dar tikrai yra kur tobulėti darnumo atžvilgiu.

Klausantis jūsų norisi tikėti, kad čia ir yra tas proveržis moksle, kai jaunieji akademikai iš tiesų supranta, apie ką kalba, nes ne tik kalba, bet ir daro. O kaip jūsų studentai? Matote juose ateitį? 

V.: Iš savo patirties sakyčiau, kad tų aktyviųjų studentų, kuriems būtų nuoširdžiai įdomu, kurie rytų informaciją, gilintųsi į studijuojamą sritį, yra tikrai nedaug. Bet tie, kurie daro, tai daro. Dar pastebėjau, kad daug jaunų žmonių apskritai renkasi nestoti į aukštąją, tikėdami, jog jiems nereikia išsilavinimo norint būti sėkmingiems. Jie remiasi realiais pavyzdžiais. 

J.: Taip, žinių šaltiniai keičiasi, ir tai yra iššūkis universitetui. Kaip įdomiai pateikti tas žinias, kurios yra tikrai aktualios ir sujungti tai su praktika? Kaip įtikinti, kad aukštoji mokykla yra ta vieta, kurioje tu tikrai gali išmokti daug daugiau nei dviejų dienų seminare ar online kursuose. 

V.: Mes jau pokalbio pradžioje abi papasakojome, kodėl mums čia patinka. Dar tik galiu pridėti galimybę nuolat bendrauti su kitų sričių tyrėjais. Jolita vadybos pasauliui atstovauja, aš – inžinerijos, bet mes turim labai apie daug ką pasikalbėti. Mus supa žmonės, kurie individualiai gilinasi į siauras sritis, bet visi jie nori ir papildomų žinių.

J.: Mane džiugina tie studentai, kurie ateina jau žinodami, ko tiksliai jiems reikia. Vienas nori kurti savo verslą, kitas – konkrečioje įmonėje sukurti pridėtinę vertę. Vyresni, jau patyrę, stoja mokytis, kad taptų visapusiškesni. Taip visi kartu tobulėjame. 

Kotryna Lingienė
Teodoro Biliūno nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. lapkričio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.


Kauno fotografijos galerijoje – ketvirto žurnalo Kaunui „Į“ pristatymas ir diskusija
Jau ketvirtą kartą naujai suburta kūrybinė komanda žurnale Kaunui „Į“ siekia įvairiapusiškai tyrinėti procesus, nulemiančius miesto tapatybę. Gruodžio 18...
Tekstilės miniatiūrų bienalėje – mažų formatų kūriniai iš viso pasaulio
V. K. Jonyno namuose-galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkuose) gruodžio 13 d., penktadienį, 16.30 val. atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų...
Maršrutas gruodžio 6 – 8 dienoms
PENKTADIENIS, 12 06 Atvira diskusija ir paskaitos „XX a. architektūrinio palikimo interpretacija“, 9:30 – 17:00Kauno menininkų namai, V. Putvinskio...
Galerijoje „Meno parkas“ – dvi naujos parodos
Gruodžio 12 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) vyks dviejų parodų atidarymai. Pirmojo aukšto ekspozicinėje...
Kauno fotografijos galerijoje – ketvirto žurnalo Kaunui „Į“ pristatymas ir diskusija
Jau ketvirtą kartą naujai suburta kūrybinė komanda žurnale Kaunui „Į“ siekia įvairiapusiškai tyrinėti procesus, nulemiančius miesto tapatybę. Gruodžio 18...
Tekstilės miniatiūrų bienalėje – mažų formatų kūriniai iš viso pasaulio
V. K. Jonyno namuose-galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkuose) gruodžio 13 d., penktadienį, 16.30 val. atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų...
Maršrutas gruodžio 6 – 8 dienoms
PENKTADIENIS, 12 06 Atvira diskusija ir paskaitos „XX a. architektūrinio palikimo interpretacija“, 9:30 – 17:00Kauno menininkų namai, V. Putvinskio...
Galerijoje „Meno parkas“ – dvi naujos parodos
Gruodžio 12 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) vyks dviejų parodų atidarymai. Pirmojo aukšto ekspozicinėje...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia