Linas Kutavičius: „Svarbios yra ir tikroji, ir psichologinė apšvietimo funkcijos“

Šviesa visais laikais buvo laikoma gėrio ir žinių simboliu. Juk ne veltui, kalbėdami apie antikinius mitus, kaip vieną iš didžiausių herojų išskiriame žmonijai ugnį atnešusį Prometėją. Šiandien tiek natūrali, tiek dirbtinė šviesa mums atrodo kaip savaime suprantamas reiškinys ir į ją atkreipiame dėmesį tik tuomet, kai saulė rausvais atspalviai nudažo vakaro dangų arba kai šviesa įgauna neįprastą, intriguojančią formą. Lino Kutavičiaus, dar žinomo „Lightforms“ pseudonimu, instaliacijos yra būtent ta netikėta šviesą, kuri patraukia akį. Spalio 11 – 13 dienomis kartu su choreografėmis ir šokėjomis Grėte Šmitaite ir Sunayana Shetty bei muzikos kūrėju Vincenz Kokot šviesų menininkas pristatė įvietinto šokio projektą „Shy palms“ Kaune. Kartu su Grėte kalbinome Liną apie kūrybos temas, instaliacijų ir erdvių ryšius, teatrą bei įsimintiniausius projektus.

Nuotrauka iš įvietinto šokio pasirodymo IV-ajam Kauno fortui „Shy palms“. Choreografės: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty. Gvido Kovėros nuotr.

Nuotrauka iš įvietinto šokio pasirodymo IV-ajam Kauno fortui „Shy palms“. Choreografės: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty. Gvido Kovėros nuotr.

Jau daugiau nei dvidešimt metų dirbate šviesų menininku. Kas jus atvedė į šią meno sritį?

Viskas prasidėjo labai seniai nuo praktinių bandymų ir eksperimentų. Man tiesiog patiko žaidimai su šviesa, kryptingai pasirinkau šią sritį. Pirmą kartą šviesų instaliacijas pristačiau savo asmeninėje parodoje Klaipėdoje, kurioje norėjau išbandyti ir parodyti savo eksperimentus su formomis, medžiagomis ir skirtingomis technologijomis. Tuomet susiformavo ir veiklos pavadinimas „Lightforms“ („Šviesos formos“), kuris gimė organiškai, iš noro atrasti netikėtas šviesos formas. Ši užduotis išlieka aktuali ir šiandien bei yra begalinė. Dabar po „Lighforms“ vardu yra susiformavusi žmonių komanda ir mes toliau kartu eksperimentuojame.

Kokios temos jus domina kaip menininką? Ir kas įkvepia jūsų kūrinius?

Temos mano darbuose atsiranda spontaniškai, nuolatos kažko beieškant. Šis ieškojimas yra neatskiriama mano darbo dalis. Viską varo noras sužinoti daugiau ir padaryti pačiam. Šis mentalitetas vienija visą „Lightforms“ komandą. Taip prasideda įvairūs eksperimentai – jeigu pats negali techniškai išpildyti projekto keliamų reikalavimų, bandai atrasti sprendimą iš kitos perspektyvos. Man įdomu dirbti su naujomis medžiagomis ir ieškoti joms naujų formų. Dažnai medžiagos, įrankiai ir technikos gali pasufleruoti kūrinio idėją.

Mane įkvėpia pati darbo erdvė – tiek ta vieta, kurioje turi atsirasti instaliacija, tiek dirbtuvės, kuriose vyksta didžioji dalis planavimo ir gaminimo. Būtent ši vieta Klaipėdos uoste man yra svarbi, miela ir tuo pačiu metu įspūdinga. Taip pat ši erdvė tapo priežastimi menininkų bendruomenės „Tema“ susiformavimui, kuri dabar yra man tapusi antra šeima – visi nuoširdžiai palaikome vieni kitus. Šalia esantys ir kuriantys menininkai taip pat įkvepia naujus projektus. Būna ir taip, kad elektroinžinierius po trumpų pokalbių apie projekto idėjas, sekantį ryta atneša per naktį pagamintą pilnai funkcionuojantį prototipą. Toks užsidegimas motyvuoja, o šalia esantys žmonės praplečia projektų galimybes.

Esate gyvenęs ir dirbęs keliose Europos šalyse. Ar tai suformavo jus kaip menininką? Ar pastebite skirtumų šviesų meno srityje skirtingose šalyse?

Manau, kad taip, tai turėjo įtakos mano požiūriui į šią meno rūšį. Daugiausiai dirbti man teko Olandijoje bei Vokietijoje, o ir dabar esu nuolatinėje kelionėje tarp Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno. Nors visada sugrįžtu į Klaipėdą, vienoje vietoje negaliu išbūti ilgiau savaitės. Man reikalingas nuolatinis judėjimas, nes jis stimuliuoja ir leidžia pažinti platesnį kontekstą.

Pagyvenęs Olandijoje aš supratau, kad ten dominuoja menininkai-inžinieriai, o gal reikėtų sakyti inžinieriai-menininkai, nes dažniausiai svarbesnės yra techninės žinios, kurios sujungiamos su gebėjimu meniškai pateikti idėją. Šis atradimas man buvo svarbus ir iš dalies suformavo mano požiūrį į darbą. Tiek Olandija, tiek Vokietija leido suprasti, kokia didelė konkurencija egzistuoja šioje srityje Europos šalyse, nes ten tokių kaip tu yra milijonas. Tuo tarpu Lietuvoje vis dar galima atrasti savo nišą ir įgyvendinti projektus, kurie užsienyje būtų neįmanomi.

Linas Kutavičius. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Linas Kutavičius. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Grėtė klausia Lino: Jūsų kūryboje išsikristalizavo tam tikros formos, kurias pasitelkiate kūrinys iš kūrinio. Minėjote, kad savo darbuose naudojate tik šiltą šviesą – baltą bei raudoną spalvas, atsikartoja apskritimo forma, tiesė. Kaip atradote šias formas?

Viskas atsiranda iš to, kad man labai svarbios yra ir tikroji, ir psichologinė apšvietimo funkcijos. Instaliacijos turi išties nušviesti erdvę, nes tai kuria jaukumą. Naudoju medžiagas, spalvas ir formas, kurios gali sustiprinti šiltos atmosferos jausmą. Todėl mano darbuose nėra šaltų mėlynų tonų ar aštrių kampų, o atsiranda minkštos organiškos formos ir šiltos šviesos – tokios, kokias galima rasti gamtoje.

Kokie jūsų kurti darbai yra patys įsimintiniausi jums?

Visi darbai yra labai skirtingi. Dabar tarsi „Lightforms“ ženklu yra tapę šviesų žiedai, kurie erdvei prideda žaismingumo. Tai tęstinis projektas, kuris atsiranda vis naujose vietose ir kontekstuose. Vis dėlto, dėl šios instaliacijos populiarumo, kartais žmonėms atrodo, kad mes tik tuo ir užsiimame, o tai yra ne tiesa.

Man mielas ir įdomus yra projektas gimęs iš žaidimų su šviesa ir gintaru.  Tai instaliacija „Amberscope“ („Gintaro projektorius“), su kuriuos aš dirbu jau tris metus. Viskas prasidėjo, kai draugų studijoje paėmiau į rankas gabalėlį gintaro ir jis labai žaismingai atspindėjo šviesą. Tuomet vedamas šio pastebėjimo, aš parašiau projektą ir gavau stipendiją instaliacijai kurti Nidos meno kolonijoje, kur ji ir buvo pristatyta pirmą kartą. Taip atsirado gana paprastas optinis prietaisas reikalingas šiai projekcijai. Jis susideda iš gintaro, jį sukančio variklio, šviesos šaltinio ir lęšio. Prietaisas leidžia sufokusuoti šviesą į gintaro išorinį sluoksnį arba jo vidų. Kai pristatinėjame šį eksponatą užsienyje, žmonės dažniausiai galvoja, kad tai speciali projekcijai sukurta forma, kurios viduje įtaisyti high-tech prietaisai: projektoriai, Arduino ir kitokia aukštos rezoliucijas grafika. Vis dėlto tai yra nesudėtingas analoginis mechanizmas, o būtent toks tikras vaizdas užkabina žmogaus akį.

 „Amberscope“ yra jūsų asmeninis meninis ieškojimas, tačiau dažnai jums tenka dirbti ir pagal užsakymus. Ar tai suvaržo jūsų kūrybinę laisvę bei keičia darbo specifiką?

Ne. Visų pirma aš pats savęs nevaržau, todėl niekada nedirbu su televizija, reklama ir dažnai vengiu teatro, nes ten egzistuoja griežtos taisyklės. Visada pasilieku sau kūrybinę laisvę, todėl kartais užsakovai turi susitaikyti su tuo, kad iš dalies jų užsakymas yra „katės maiše pirkimas“. Tačiau tokia yra mano darbo specifika. Aš pradėdamas projektą dažnai ir pats nežinau, koks tiksliai bus galutinis rezultatas, bet tai man yra be galo įdomu.

Jūs kuriate šviesos instaliacijas interjerams ir eksterjerams. Kokioje aplinkoje jums dirbti įdomiausia? Kaip jūsų instaliacijas apsprendžia erdvė?

Kurti man įdomiausia gamtoje, tačiau dažnai šios instaliacijos yra trumpalaikės. O erdvė pati dažnai padiktuoja sprendimą, jis atsiranda tiesiog taip (spragteli pirštais) – galbūt tai erdvės pajautimas. Dažniausiai pirminė idėja atsiradusi aplinkoje apsprendžia visos instaliacijos formą. Vėliau įsijungia įvairūs techniniai elementai, kurie gali kažkiek pakeisti pradinį sumanymą, tačiau, jei iškart atrandu mintį, kokia šviesa erdvei tiktų, ją toliau ir vystau nesiblaškydamas tarp kitų galimybių.

Grėtė klausia Lino: Ar būna, kad turite idėja šviesai ir jai įgyvendinti ieškote erdvės?

Būna įvairiai, tačiau dažniausiai pirma atsiranda erdvė. Priešingos krypties projektas yra minėtas „Amberscope“, taip pat instaliacija „Fiber Tree“, kurią pristačiau „apiece“ galerijoje Vilniuje. Tai optinis kūrinys, sudarytas iš plonų stiklo pluošto kabelių. Šie plonyčiai kabeliai gali aprūpinti visą miestą interneto ryšiu, kas atrodo sunkiai suvokiama. Iš pirmo žvilgsnio „Fiber Tree“ taip pat gali pasirodyti komplikuotas, tarsi trimatis, tačiau išties viskas labai paprasta – kūrinys tiesiog labai greitai sukasi, taip tapdamas nuoroda į beprotiškus kiekius informacijos, kuriuos mes „ištaškome“ kasdien. Vis dėlto, šios instaliacijos eksponavimas dėl saugumo reikalauja specifiškos erdvės. Sukimosi momentu stiklo plaukeliai gali lūžti ir skristi į arti stovintį žiūrovą, todėl kūrinys privalo būti už stiklo. Taigi nors sumanymas nėra apspręstas erdvės, ji vis tiek yra svarbi. Taip pat aplinka svarbi ir „Amberscope“ projektui. Visų pirma, privaloma visiška tamsa, o taip pat aplinka turi kurti jaukumą, meditacinę erdvę, pasitelkiant šilumą bei garsus. Reikia tokios erdvės, kurioje nesunku būti užsnūsti – tik tada instaliacija įgauna savo baigtinį pavidalą.

Grėtė Šmitaitė. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Grėtė Šmitaitė. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Visai neseniai ruošėte apšvietimą įvietinto šokio projektui „Shy palms“, kurio svarbi sudedamoji dalis – IV fortas. Grėtė yra minėjusi, kad fortai jai transliuoja šaltumo, užmirštumo ir vienišumo emocijas. Ar fortų aplinka jums taip pat kelia savitas emocijas? Ar komplikuota jų praeitis jums diktuoja instaliacijos formą?

Nejausti jokių emocijų forte tiesiog neįmanoma, juk iš atminties neištrinsi to, kam jie buvo skirti, o šis tikslas toks šaltas. Vis dėlto, instaliacijos formą sprendžia projekto kryptis. Šviesa pasirodymo metu gali sustiprinti šilumos ir jaukumo pojūtį ten, kur dažnai jo nerasi.

Grėtė klausia Lino: Kai prašiau jūsų dirbti kartu, sakėte, kad teatro nemėgstate. Jei teatrą suprastume kaip galimybę pamatyti, pastebėti (graik. Theastai – angl. behold), koks teatras jums būtų artimas ir įdomus?

Mano teatras yra apribotos sąlygos ir nuolatos kintanti situacija. Tai gerai atsiskleidžia, kai užsiimame instaliacijų montavimu ir gaminimu. Savo komandoje turime žmogų, kuris video formatu dokumentuoja mūsų darbą. Žiūrint tuos įrašus aš matau teatrą, kai bedirbant griūna pastatyti bokšteliai arba montuojant šviesas po vandeniu HES’as viską užtvindo vandens srove, o sekančią dieną aplinka nurimsta ir instaliacija išnyra. Rezultatas yra rezultatas, o visas šis procesas yra teatras.

Nuotrauka iš įvietinto šokio pasirodymo IV-ajam Kauno fortui „Shy palms“. Choreografės: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty. Gvido Kovėros nuotr.

Nuotrauka iš įvietinto šokio pasirodymo IV-ajam Kauno fortui „Shy palms“. Choreografės: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty. Gvido Kovėros nuotr.

Darbas su projektu „Shy palms“ šį rudenį nėra vienintelis jūsų veiklos ženklas Kaune. Rugsėjo 28 dieną buvo atidaryta jūsų ir kolegos menininko Lino Ramanausko instaliacija „Šviesos sala“ XI (Marvos) forte. Šis projektas tai „Kaunas 2022“ platformos „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis. Kaip jums sekėsi dirbti kartu su Akademijos bendruomene ir suteikti žmonių sumanymams formą?

Išties tikėjausi, kad procesas bus sudėtingesnis, nes bendruomenių iniciatyvos nėra žmonių pragyvenimo šaltinis ir visi skiria tiek laiko, kiek gali. Vis dėlto projektas praėjo tikrai sklandžiai. Mes nuveikėme net daugiau nei tikėjomės ir su bendruomene atradome ryšį. Manau, kad mums susibendrauti padėjo požiūris, kad nesvarbu, kokia pinigų suma yra skiriama projektui, kiekvienas darbas turi būti atliktas gerai. Kiekvienas darbas yra tavo atspindys ir istorija – aš manau, kad būtent darbai turi kalbėti už save.

Kalbant apie plastinę kūrinio formą, akademijos bendruomenės nuomone šioje vietoje neturėjo atsirasti fizinis objektas, tačiau vis tiek norėjosi pabrėžti erdvę, jos svarbą, todėl buvo pasirinkta lazerio instaliacija. Vienu pagrindinių akcentų tapo teritorijoje esantis bokštas, nuo kurio šviečia lazeris. Iš dalies toks sprendimas buvo priimtas dėl suvaržytų galimybių, tačiau tuo pat metu bokštas dar prieš pradedant kurti projektą man pasirodė įspūdingas ir vienišas, o instaliacija suteikia jam charakterį bei paverčia savotišku personažu. Kartu su bendruomene rengėme dirbtuves, kuriose žmonėms buvo paaiškintos instaliacijos galimybės, o tada jie sukūrė savo piešinius, kuriuos mes konvertavome į lazerio šviesą.

Manau, svarbu suprasi, kad šis lazeris yra įrankis, kurį galima įvairiai panaudoti – prie jo gali prisijungti kiti menininkai ar didžėjai ir sukurti naujus instaliacijos formas. Tikiuosi, kad per metus veikimo laiko šis projektas bus modifikuojamas ir sužibs skirtingais pavidalais.

Kaip šviesos instaliacija, jūsų nuomone, gali padėti permąstyti vietos reikšmę ar suteikti jai naujų paskirčių?

Manau, kad visų pirma instaliacija pritraukia žmonių srautą, o tai suteikia vietai gyvybės. Taip pat informacijos sklaida apie naujas instaliacijas padeda populiarinti erdvę ir formuoti jos įvaizdį. Galima į meno kūrinius viešose vietose netgi pažiūrėti kaip į tam tikrą marketingo strategiją, nes jos erdvę daro įdomesne ir patrauklesne. O meno apžiūrėti besirenkantys žmonės tuomet jau gali formuoti vietos reikšmę ir paskirtį.

Nuotrauka iš įvietinto šokio pasirodymo IV-ajam Kauno fortui „Shy palms“. Choreografės: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty. Gvido Kovėros nuotr.

Nuotrauka iš įvietinto šokio pasirodymo IV-ajam Kauno fortui „Shy palms“. Choreografės: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty. Gvido Kovėros nuotr.

Ar Lietuvoje yra erdvių, kuriose ateityje norėtumėte matyti savo kūrinius?

Dažniausiai, jei atrandu tokią vietą, joje iškart kažką sukuriu. Taip buvo su elingu Klaipėdoje, kuris mane traukė dar nuo vaikystės laikų, kai su draugais lipdavome per tvoras ir eidavome visko apžiūrėti iš arti.  Dabar išskirti konkrečios vietos, kur dar noriu kažką nuveikti negaliu, bet galiu paminėti, kad man patinka dirbti su vandeniu. Instaliacijos ant vandens ir po juo yra sudėtingos, tačiau be galo įdomios. Tokį darbą teko kurti „Kaunas 2022“ Žvėries mito portalo pristatymui, kuriame iš po vandens išniro žvėries žvilgsnį simbolizavę šviesos srautai, o pati upė tarsi transformavosi į slibiną.

Justė Vyšniauskaitė

Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia