Muziejaus trečiadienis. „Ir su kalinio šimtasiūle jis atrodė kaip kunigaikštis…“

Spalio 18 d. sukaks 120 metų, kai gimė žymus operos solistas, Lietuvos kariuomenės karininkas, politinis kalinys Antanas Kučingis (1899–1983), dainininko ir režisieriaus Petro Olekos tituluotas Lietuvos bosų karaliumi. Kauno miesto muziejaus fonduose saugomas turtingas jo memorialinis palikimas (per 3700 eksponatų). Laiškai, dokumentai, nuotraukos, asmeniniai daiktai, atsiminimų rankraščiai atveria jaudinančią iškilios asmenybės gyvenimo istoriją. Jos fragmentais, įamžintais nuotraukose, laiškuose ir asmeniniuose daiktuose, norime pasidalinti su rubrikos „Muziejaus trečiadienis“ skaitytojais.

Antano Kučingio gyvenimas buvo paženklintas kontrastų, kaip ir jo gyventas laikas nepriklausomoje, o vėliau okupuotoje tėvynėje. Jis turėjo mylinčią šeimą, patyrė sėkmę ir pripažinimą Valstybės teatre, buvo įvertintas Lietuvos kariuomenėje. Išlikę laiškai byloja apie romantišką abipusę meilę Marijai Magdalenai Ambrasaitei. Jiedu susituokė 1922 m. liepos 30 d., 1923 m. gimė duktė Rasa, o 1927 m. – sūnus Algimantas. Faktai liudija apie laimingą artisto, karininko, mylinčio ir mylimo vyro bei tėvo gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. O kur dar Žaliakalnyje, Aušros  gatvėje, pasistatytas namas, kuriame šeima apsigyveno 1928 m.!

Antanas Kučingis ir Marija Magdalena Ambrasaitė vestuvių dieną. 1922 m. liepos 30 d. Fotografas nežinomas.

Antanas Kučingis ir Marija Magdalena Ambrasaitė vestuvių dieną. 1922 m. liepos 30 d. Fotografas nežinomas.

A. Kučingis su šeima. XX a. 4 deš. Fotografas nežinomas.

A. Kučingis su šeima. XX a. 4 deš. Fotografas nežinomas.

Pirmaisiais pokario metais A. Kučingis taip pat buvo „įvertintas“ sovietiniais garbės vardais. Žinomas ir populiarus jis buvo kviečiamas bendradarbiauti su saugumu, tačiau tokio pasiūlymo atsisakė teigdamas turįs mėgstamą specialybę ir nemanąs jos keisti.

Ar galėjo A. Kučingis tiesiog tęsti karjerą teatre, nuolankiai taikstydamasis su okupantais? Sūnus Algimantas atsiminimuose atskleidžia nepalaužiamos dvasios  Lietuvos karininko, patrioto ir tėvo paveikslą: „Tėvas – Lietuvos kariuomenės kovų su bolševikais 1919 metais dalyvis, sovietų nekentė kaip maro ir jiems grįžus 1944 m. palaipsniui įsitraukė į antisovietinę veiklą, materialiai rėmė „Tauro“ apygardos partizanus, kartu su poetu Antanu Miškiniu leido pogrindinį laikraštį „Laisvės žvalgas“.“ Šioje veikloje dalyvavo ir A. Kučingio sūnus Algimantas su M. M. Kučingienės svainiu Romualdu Kaupeliu. 1947 m. A. Kučingis Kalvaičio slapyvardžiu pasirašė Jungtinių Tautų Organizacijai skirtą memorandumą, kuriame buvo reikalaujama nutraukti Lietuvos okupaciją.

1937 m. rugsėjo 7 d. A. Kučingis (sėdi iš dešinės ketvirtas) iškilmingai išleidžiamas į topografijos karininkų atsargą. Iš kairės ketvirta sėdi M. M. Kučingienė. Fotografas nežinomas.

1937 m. rugsėjo 7 d. A. Kučingis (sėdi iš dešinės ketvirtas) iškilmingai išleidžiamas į topografijos karininkų atsargą. Iš kairės ketvirta sėdi M. M. Kučingienė. Fotografas nežinomas.

Sovietų valdžia ištrėmė beveik visą Kučingių šeimą. 1948 m. vasario 11 d. naktį areštuotas, laikytas saugumo rūsiuose, tardytas ir į Mordovijos lagerį rugsėjo 15 d. atvežtas A. Kučingis. Vorkutos lageriuose kalėjo jo sūnus Algimantas (1948–1953) ir brolis Jonas, į Krasnojarsko kraštą buvo ištremtas septyniasdešimt aštuonerių metų A. Kučingio tėvas, duktė Rasa su vyru Aleksandru, į Tomsko sritį išvežtos motina ir sesuo Anelė, į Kolymos kraštą, Magadaną, – brolis Kazimieras.  

 

Lietuvoje liko žmona Marija Magdalena, laiškuose A. Kučingio meiliai vadinta Dute. Kad išvengtų tremties, ji paliko namus, slapstėsi, dirbo sunkiausius darbus, kad daržovėmis ir produktais pagelbėtų saviškiams tremtyje. Suprasdamas, kaip ji vargsta, 1956 m. A. Kučingis rašė sūnui: „O kai prisimenu Ją, brangiausiąją mano Dutę, vienišą, varguolėlę – širdį skauda, vos besulaikau ašaras. Nei paguodos, nei džiaugsmo, nei poilsio, nei manęs, nei jūs mielųjų mūsų vaikelių, nei savo kampo, nei ramybės.“ 

 

Nepaisant kančių, gniuždančios aplinkos, begalinio ilgesio, kartais nusivylimo nuotaikų, A. Kučingis neprarado tikėjimo Lietuvos ateitimi ir tai padėjo nepalūžti. Dvasinės stiprybės jis sėmėsi iš knygų, kurias nuo 1953 m. rudens, grįžęs iš tremties į Lietuvą, siuntė sūnus, netgi mokėsi italų kalbos. Muziejuje saugoma jo paties pasidaryta, įrišta, pieštuku rašyta 100 puslapių italų kalbos gramatika ir žodžiams mokytis skirtos per 400 popierinių kortelių, kurių vienoje pusėje užrašytas lietuviškas, kitoje – itališkas žodis. 

 

1956 m. liepos 6 d. nešinas mediniu lagaminu A. Kučingis grįžo į Lietuvą. Vienas po kito į Lietuvą grįžo visi jo šeimos nariai, išskyrus tėvą, kuris 1949-ųjų gruodžio 22 d. mirė Krasnojarsko krašte (jo palaikai 1990 m. parvežti į Lietuvą). 

 

Kaip grįžęs į Lietuvą gyveno Nepriklausomos Lietuvos karininkas, buvęs tremtinys ir – kaip ironiška – LTSR nusipelnęs artistas, šį garbės vardą gavęs dar 1945 metais? Sibire likusiai dukters šeimai A. Kučingis sielvartaudamas rašė, kad aukšti Lietuvos pareigūnai netesi savo pažadų ir nededa pastangų dėl jų grįžimo. Laiškuose Šleiniams skaitome, kad į teatrą Vilniuje priimtas po išgyventų peripetijų, jis jautė netikrumą, nes dažnai negaudavo žadėtų vaidmenų. A. Kučingis neslėpė savo nuomonės apie okupantus, tad suprantama – valdžios buvo nemėgstamas. LTSR nusipelniusio artisto vardas afišose nebuvo akcentuojamas.  

 

Iki 1958 m. dainininkas gyveno tarp Vilniaus, Kauno ir Verpenos, tad išliko 14 laiškų žmonai, rašytų į Verpeną, kur ji turėjo darbą. 1956 m. lapkričio 15 d. laiške skaitome: „Taip ir slenka dienos neramaus gyvenimo. Nei rimto darbo, nei ramaus poilsio, nei normalių gyvenimo sąlygų. Bastomės kas sau, vieniši abu, be paslaugos, be paguodos, be pagalbos vienas kitam. Be džiaugsmo! O taip nedaug to gyvenimo beliko! Taip reikalinga mums ta šeimos židinio šilima. Taip ilgai mes jos neturėjom ir taip sunku dabar gyventi be jos.“ Po trijų dešimčių metų jo jausmai žmonai įgavo dar daugiau spalvų. Jis kreipiasi į ją švelniausiais žodžiais, kaip antai 1957 m. sausio 22 d.: „Dute mano, paukštele, gulbele, brangių brangiausioji mano!“

 

Ir kai, rodos, gyvenimas pradėjo grįžti į vėžes: buvo paskirtas butas Vilniuje, tad nebereikėjo glaustis pas žento A. Šleinio motiną, kartu apsigyveno iš tremties grįžusi duktė su šeima, Kaune grąžintas namas Aušros gatvėje, kur, išleista į pensiją, iš Verpenos grįžo ir M. M. Kučingienė,  A. Kučingio laukė dar vienas smūgis – 1961 m. vis dar puikios vokalinės formos ir publikos mylimas solistas priverčiamas išeiti į pensiją. Vis dėlto Kauno muzikinis teatras, kurio scenoje A. Kučingis buvo taip vertinamas, vis dar kviesdavo jį padainuoti Mefistofelio partiją Š. Guno operoje „Faustas“. Spektakliai baigdavosi didžiausiomis ovacijomis, skirtomis legendiniam bosui. Mefistofelis buvo vienas įspūdingiausių A. Kučingio sukurtų vaidmenų, kurį jis atliko švęsdamas savo 70 metų jubiliejų.

 

Po sovietinių represijų ir skausmingų patirčių atskleidimo norisi plačiau prisiminti sėkmingą A. Kučingio gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Savo karjeros pradžioje jis mokytojavo, buvo baigęs žymiąją Veiverių mokytojų seminariją. 1920 m. baigė Kauno karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunoje Lietuvos kariuomenėje. A. Kučingis nebuvo vienintelis kariškis šeimoje, trys jo broliai – Jonas, Kazimieras ir Petras – taip pat buvo karininkai. Beje, A. Kučingio tarnyba Lietuvos kariuomenėje buvo ypatinga, jis buvo karo topografas. Vienas iš jo pieštų žemėlapių saugomas muziejaus fonduose. 

 

Tarnyba kariuomenėje nesutrukdė A. Kučingio dainininko karjerai. 1923 m. jis įstojo į Kauno muzikos mokyklą ir pradėjo studijuoti žinomo Lietuvos operos solisto Aleksandro Kutkaus dainavimo klasėje. Po metų jau debiutavo P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, atlikdamas Gremino vaidmenį. Netrukus A. Kučingis buvo priimtas operos solistu į Valstybės teatrą. Taip pat tarnavo ir kariuomenėje. Už nuopelnus Lietuvai karininkas A. Kučingis 1931 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Ir tik 1937 m., užsitarnavęs majoro laipsnį ir nebegalėdamas suderinti darbo teatre ir karinės tarnybos, A. Kučingis išėjo į atsargą. 

 

Per du dešimtmečius Valstybės teatre A. Kučingis sukūrė apie 60 vaidmenų. Įvairialypis talentas – sodrus ir lankstus, aksominio tembro, plataus diapazono balsas, nepriekaištinga dikcija, muzikalumas, raiški ir įtaigi vaidyba – pelnė dainininkui didžiulę sėkmę Lietuvoje, taip pat ir gastroliuojant užsienyje.

Muziejuje saugomos A. Kučingio tarnybą Lietuvos kariuomenėje, sėkmę Valstybės teatre ir gastrolėse užsienyje, šeiminę laimę liudijančios fotografijos. Grupinės iškilmių, svarbių įvykių nuotraukos byloja A. Kučingį priklausius elitiniam Lietuvos visuomenės sluoksniui. Sukrečia kontrastas, matant A. Kučingį, sėdintį Šveicarijos pasiuntinio draugijoje ir vos po kelerių metų tremtyje vilkintį kalinio milinę.

Po koncerto Paryžiuje 1934 m. Iš kairės: A. Kučingis, B. Dvarionas, A. Kutkus. Fotografas nežinomas.

Po koncerto Paryžiuje 1934 m. Iš kairės: A. Kučingis, B. Dvarionas, A. Kutkus. Fotografas nežinomas.

Svečiuose pas Šveicarijos pasiuntinį. A. Kučingis dešinėje. XX a. 4 deš. Fotografas nežinomas

Svečiuose pas Šveicarijos pasiuntinį. A. Kučingis dešinėje. XX a. 4 deš. Fotografas nežinomas

A. Kučingis lageryje Omske. 1954 m.

A. Kučingis lageryje Omske. 1954 m.

Slegiančioje okupuotoje Lietuvoje dainininką iki paskutinių gyvenimo metų stiprino gausių gerbėjų ir bičiulių, turėjusių tokią pat nenuolankią patrioto dvasią, meilė. Tai liudija daugybė šiltų, nuoširdžių žodžių, išlikusių laiškuose, sveikinimo atvirukuose, telegramose. „Grožėjaus Jumis scenoje kaip didelio masto menininku, sutartinai didžiavomės, kai mūsų kuklioje lietuviškoje scenoje pasirodė milžinas. Vėliau, kai teko Jus pažinti arčiau, stebėjaus Jūsų tauria asmenybe.“ (Kanauninkas Petras Rauda, 1969 m.) „Gyvuokite ilgus metus, išlaikydamas kūno stiprybę, dvasios giedrą ir tą lietuvišką širdį, kuri Jus iškėlė į meno aukštumas ir visomis aplinkybėmis įgalino ištverti vydūniškos asmenybės lygyje.“ (Juozas Urbšys, 1969 m.)

Lageryje A. Kučingio rašyta italų kalbos gramatika ir žodžiams mokytis skirtos kortelės. Fotografas Z. Baltrušis

Lageryje A. Kučingio rašyta italų kalbos gramatika ir žodžiams mokytis skirtos kortelės. Fotografas Z. Baltrušis

Su šiuo lagaminu A. Kučingis grįžo iš Sibiro. Fotografas Z. Baltrušis

Su šiuo lagaminu A. Kučingis grįžo iš Sibiro. Fotografas Z. Baltrušis

Dvasinį pasitenkinimą dainininkas patirdavo, daug koncertuodamas Lietuvos miestuose. Dažniausiai jam akompanuodavo anūkė pianistė Jūratė Šleinytė. 1974 m. muzikologė, Lietuvos karininko duktė ir tremtinė Ona Narbutienė laiške A. Kučingiui rašė: „Jūsų koncertas išsiskyrė iš gyvenimo pilkumos /…/ kažkuo nepaprastai šventišku. /…/ Pažymėti savo kūrybinio darbo 50-metį tokio lygio koncertu – tai tikrai, kaip daug kas sakė, „fenomenalu“.“

A. Kučingis – Mefistofelis Š. Guno operoje „Faustas“. Kaunas, 1969 m. Fotografas nežinomas

A. Kučingis – Mefistofelis Š. Guno operoje „Faustas“. Kaunas, 1969 m. Fotografas nežinomas

Nepaisant dramatiškų Antano Kučingio, jo žmonos Magdalenos, visos šeimos likimų, jų gyvenimas liudija šviesią, viltingą Lietuvos gyvenimo pusę. Ištikimas Tėvynei, šeimai A. Kučingis lietuvių atmintyje išliko kaip didis menininkas, drąsus kovotojas už lietuvybę, žmogus, nepraradęs orumo sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, anot A. Geniušo, „ir su kalinio šimtasiūle atrodęs kaip kunigaikštis“.

A. Kučingiui atminti 1989 m. prie namo Aušros gatvėje atidengtas S. Žirgulio biustas. To paties skulptoriaus biustas 1999 m. atidengtas ir Kauno miesto sode greta Muzikinio teatro. 1994 m. Veiverių meno mokykla, įsikūrusi buvusios Mokytojų seminarijos pastate, pavadinta A. Kučingio vardu.

Šeimos išsaugoti ir į muziejų perduoti laiškai, nuotraukos, dokumentai buvo publikuoti knygoje „Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai“ (M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, 2012, sud. K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė).

 

Kauno miesto muziejaus muziejininkė
Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė

kaunomuziejus.lt

 

 

Muziejaus trečiadienis. Memorialiniai namai – nuo pramogos iki edukacijos
Šį kartą rubrikoje pristatome Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus memorialinių namų lapkričio mėnesio veiklas, skatinančias kalbėti apie edukacijos svarbą....
Muziejus trečiadienis. Paskutinį XX a. dešimtmetį gimusi idėja: „BO“
2019 m. spalio 17–24 d. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikė paroda „Laukiniai Kauno Vakarai“, kurioje buvo galima trumpam...
Muziejaus trečiadienis. Kauno pilies ir miesto požemių paslaptys
Vienas lankomiausių objektų mieste – Kauno miesto muziejaus Pilies skyrius – įvairiuose pasakojimuose yra siejamas su požeminio miesto paslaptimis...
Muziejaus trečiadienis. Peizažų maestro A. Žmuidzinavičius: „Nepažinęs tamsos, nežinosi, kas yra šviesa“
Ką aš galėčiau pasakyti apie savo gyvenimą? Gyvenau kaip ir visi kiti mano broliai ir seserys lietuviai. Tapiau paveikslus,...
Muziejaus trečiadienis. Memorialiniai namai – nuo pramogos iki edukacijos
Šį kartą rubrikoje pristatome Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus memorialinių namų lapkričio mėnesio veiklas, skatinančias kalbėti apie edukacijos svarbą....
Muziejus trečiadienis. Paskutinį XX a. dešimtmetį gimusi idėja: „BO“
2019 m. spalio 17–24 d. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikė paroda „Laukiniai Kauno Vakarai“, kurioje buvo galima trumpam...
Muziejaus trečiadienis. Kauno pilies ir miesto požemių paslaptys
Vienas lankomiausių objektų mieste – Kauno miesto muziejaus Pilies skyrius – įvairiuose pasakojimuose yra siejamas su požeminio miesto paslaptimis...
Muziejaus trečiadienis. Peizažų maestro A. Žmuidzinavičius: „Nepažinęs tamsos, nežinosi, kas yra šviesa“
Ką aš galėčiau pasakyti apie savo gyvenimą? Gyvenau kaip ir visi kiti mano broliai ir seserys lietuviai. Tapiau paveikslus,...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia