Tarptautinio šokio festivalio AURA29 vertikalės ir horizontalės 

Tarptautinis šokio festivalis AURA29 šių metų šokio kelionę pradėjo neįprastai – mišiomis. Festivalio organizatoriai ir renginio partneriai VšĮ „Pax et Bonum“ publiką pakvietė į koncertą – kompozitoriaus, nacionalinės premijos laureato Vaclovo Augustino mišių, skirtų Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, premjerą Kaune. Sekančią festivalio dieną žiūrovai buvo nuleisti ant žemės, į Salvadoro Dali žmogiškų aistrų „svetainę“ Kauno rajono muziejuje.

Matas skeptikams

Žinant lietuvišką niurnėjimo virusą, nestebina, kad prieš prasidedant festivaliui pasigirsdavo skepsio gaidelių: „Mišios? Valstybės atkūrimo šimtmečiui? Projektas? Bus „valdiškas“ vakaras“.

Atidžiai sekantiems kompozitoriaus Vaclovo Augustino partitūras ir choreografės, festivalio meno vadovės Birutės Letukaitės kūrybinius ėjimus, galima buvo numanyti, kad skeptikai gaus matą. Po šv. Jurgio bažnyčios skliautais Kaune susirinkę profesionalai – Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“, Klaipėdos kamerinis orkestras, Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai, susižavėjimo šūksniuose „bravo“ maudėsi ne tik po koncerto, bet ir keletą dienų socialiniuose tinkluose.

Pasiilgtas formatas

Didžiagabaričio formato renginys – neabejotinai puikus festivalio organizatorių pasirinkimas. Pastaruoju metu knibždėte knibžda renginių, tačiau jie dažniausiai lokalūs, suburiantys siauras, mažas ar vidutines auditorijas. Nesakau, kad tai blogai. Tiesiog juntamas „aukštosios kultūros įvykio“ alkis. Smagu mažos šventės, bet visuomet juk laukiame šv. Kalėdų, kuriomis gali gyventi ne vakarą, ne dieną ir ne dvi.

Tuokart susitikę skirtingos medijos subūrė tiek šokio, teatro, chorinės ir klasikinės muzikos mylėtojų, kad dalis jų tiesiog nebepateko į renginį. Tie, laimingieji, kurie buvo viduje, turėjo galimybę išgyventi unikalią asmeninę ir bendruomeninę patirtį per muziką ir šokį.

Tarptautinis šokio festivalis AURA29 prasidėjo mišiomis iš mažosios raidės. Tačiau išėjusiųjų nepaleido pojūtis, lyg būtų sudalyvauta šv. Mišiose. Iš didžiosios raidės.

Svetlanos Baturos nuotr.

Svetlanos Baturos nuotr.

Susitikimas su aukštąja kultūra

Kompozitorius V. Augustinas ir B. Letukaitė – šiuolaikiniai kūrėjai, tačiau ir vienas, ir kitas, savo kūryboje neatsiriboja nuo vis dažniau šiuolaikinių kūrėjų į paraštes bandomo išstumti emocinio santykio su publika, neužsižaidžia forma dėl formos, transliuoja dažnius, kuriuos be išankstinio pasiruošimo, be ultra intelektualių paaiškinamųjų raštų programėlėse pagauna publikos antenos.

Tiek kompozitorius, tiek choreografė, nors kiekvienas savo keliais, ėjo viena kryptimi ir atvedė publiką iki galutinio tikslo – katarsio. Abiejų kūrėjų būta neskubrių, leidusių publikai skonėtis garsu ir vaizdiniais. Nors atsisakyta proginio istorinio naratyvo, žinant mišių dedikaciją, per taiklius, ne mechaniškus intertekstus, muzikinius inkliūzus buvo galima prisiliesti ir prie močiučių „mojavų“, ir Atgimimo bangos patyrimų, ir mūsų tautos istorijos žaizdų, ir prie savęs, kaip homo sapiens, gyvenančių tarp žemės ir dangaus.

Vertindama koncertą kaip visumą, tepridursiu, kad susitikimas su aukštąja kultūra įvyko.

Užgiedojo ir publika

Beje, vienintelis laisvas kūrėjas čia buvo kompozitorius V. Augustinas. Dar kūrybinio proceso pradžioje atmetęs vienintelį galimą apribojimą (kūrinys skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui) ir atsisakęs bet kokių bandymų muzikiniu tekstu cituoti Lietuvos istorijos įvykius, kompozitorius parašė mišias, kurios nenutolo nuo tradicinio mišių kanono. 

Tiesa, su mažomis, bet žavesio kūriniui suteikiančiomis išimtimis, motyvuotai, ne iš „mandrumo“. Kompozitorius į kanonines mišias meistriškai inkrustavo „Veni Sancte Spiritus“ ir „Tėve mūsų“ maldą.

Iš „klaupkų“ pasigirdusi „Tėve mūsų“ giesmė, atlikta choro „Exaudi“ ir nedrąsiai prisijungusios publikos, nuskambėjo kiekvienam savaip – kažkam kaip vakaro malda, kažkam kaip Baltijos kelio išgyvenimų citata, trindama ribą tarp atlikėjų ir kūrėjų, tarp koncertiškumo ir liturgijos.

Šokis kirčiavo muzikinį tekstą

Tuo tarpu choreografei B. Letukaitei teko nemenkas iššūkis kurti choreografiją, įsispraudus į sakralios aplinkos, režisūros ir techninių aplinkybių korsetą.

„Aktorius, apribodamas save nustatytoje laiko ir erdvės kompozicijoje arba partnerių ansamblyje, aukojasi spektaklio visumai, režisierius tokią pat auką daro, leisdamas improvizuoti. Jeigu tos aukos abipusiškos – jos vaisingos“, – yra sakęs režisierius Vsevojedas Mejerholdas. 

Ši scenos meistro mintis puikiai tinka šiuo atveju, kuomet B.Letukaitės choreografija nuolankiai tarnauja muzikai, nuotaikai, nedominuoja, o subtiliai pastiprina emociją, sudeda deramus kirčius muzikiniame tekste ir tampa integralia pasirodymo dalimi.

Choreografijos būta neperkrautos, be nereikalingų detalių ir smulkmenų. Šokėjai tapo subtiliais, tyliais veikiančiaisiais, tokiais kaip bažnyčioje kelis šimtmečius gyvenančios skulptūros ir šventųjų paveikslai, apšvietimo dėka tą vakarą atgiję naujame amplua. Tarptautinė „Auros“ šokėjų trupė savo kultūriniu margumu suskambėjo dar gi ir kaip Babelio bokšto naratyvas. Vakaro kontekste Kauno šokio teatras „Aura“ buvo tarsi šafranas, kurio skonis patiekale nedominavo, tačiau dėl jo patiekalas tapo ypatingu.

Svetlanos Baturos nuotr.

Svetlanos Baturos nuotr.

Surastas balansas

Kalbant apie V .Augustino kūrinį, pirmiausiai, ką norisi pastebėti, kad kompozitoriaus muzika akivaizdžiai koreliuoja su tikėjimo turiniu. Nors mišios savaime yra sakralinis kūrinys, tačiau yra tekę girdėti ne vieną liturginį kūrinį, kuris stokoja sakralumo pirmine šio žodžio prasme, kuris vargina įmantrybėmis ir yra ne kas kita kaip kūrybinės impotencijos maskavimas.

Tuo tarpu V. Augustino mišiose dominuoja sakralumas ir asmeninis intymus santykis su Kūrėju. Tokiam asmeniniam ir intymiam santykiui buvo pakviesta ir vakaro publika – neprimetamai, nata po natos vedama meninės piligrimystės keliu. 

Kompozitorius teigė, kad jo mišios – kvietimas maldai už Tėvynę. Kūrinyje neaptikau jokių kompozitoriškų gudrybių, žmogiškojo narcicizmo, tad, neabejoju, būtent todėl vakaro publika iš tiesų išgyveno muzikinę maldą. Išvengta abiejų kraštutinumų: vakaras nebuvo tiesiog geros muzikos koncertas, nebuvo ir netikinčiai auditorijai atgrasus perdėtu liturgiškumu. 

Netikėta „Gloria“ 

Dar nepasirodžius orkestrui, chorui ir šokėjams, publika buvo panardinta į garsą, sugrąžinusi į laikų pradžią, pirmapradį chaosą, kuomet „žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pradžios knyga). Suskambusi „Kyrie“, priverčia krūptelėti viduje, suvokiant dulkės vaidmenį ir pajusti tūkstantmečius, užmelstus žmogaus, besišaukiančio Dievo gailestingumo. Po vokalo partijų, kiekvienas choro „Kyrie“ nuskamba kaip sąrėmiai, kaip visų mūsų skausminga pa(stanga) būti išklausytiems.

Netikėta ir kopozitoriaus „Gloria“. Kitaip nei įprasta, ji – nesunkiasvorė, neperpuošta, neaplipdyta „barokinėmis gėlytėmis“, be pompastikos, priešingai – skaidri ir giedra. Harmoninės linijos nuveda ir pas protėvius, pradalgėje garbinusius Dievą, ir atliepia šiuolaikinio žmogaus laikyseną To, kuris aukšybėse, akivaizdoje. 

Prakirto duris į anapus

„Credo“ – dar viena žavi mišių dalis, atsisakanti Rūpintojėlio ir Kenčiančio Kristaus vaizdinių ir muzikiniu tekstu piešianti Prisikėlusiojo paveikslą. Kaip kregždės džiaugsmingai skelbia pavasarį, taip V.Augustinas liudija – tikėti – tai būti džiaugsme ir ramybėje. Užvedanti „rock“ stiliaus orkestruotė ir chorinė partitūra sukuria gaivališko džiaugsmo nuotaiką, kupiną aistros ir dangiškos puotos nuotaikos.

„Šventas galybių Dievas“ – sako tekstas. Tai gaidų dermėmis patvirtina ir V.Augustinas, tačiau ne todėl, kad taip parašyta Katalikų katekizme, bet todėl, kad asmeniškai išgyventa. 

„Sanctus“ dalyje kompozitorius galutiniai prakerta duris į kitapus, ten, kur nenukeliaujama. Jis sujungia su transcendencija, nepažįstama padarydamas pažįstamu, nepajaustą išgyventu.

Reziumuojant, norisi palinkėti, kad šio projekto vaisių dar būtų galima ragauti. Matyčiau projekto dalyvius ne tik drauge, bet ir atskirai. V. Augustino kūrinys ir be tarnų apvaidinimo gali būti karaliumi. Tuo tarpu, choreografė B. Letukaitė, nevaržoma renginio formato, galėtų sukurti autonomišką šokio spektaklį, kuriame jau muzika tarptu tarnu, o šokis karaliautų. 

Svetlanos Baturos nuotr.

Svetlanos Baturos nuotr.

Netikėtasis Dali

Po šeštadienio vertikalių, vaizdinių ir garsų pripildytų dangiškos aistros, sekmadienio pavakare festivalio publika buvo pakviesta į žmogiškus „pragarus“. Antroji tarptautinio šokio festivalio diena padovanojo susitikimą su ekscentriškuoju Salvadoru Dali. Parodos „Netikėtasis Dali“ Kauno miesto muziejuje atidarymui sukurtas performansas buvo parodytas parodos uždarymo dieną.

Ekscentriškas genijus, iškrypėlis, invalidas iš pragaro, kokių tik epitetų nenusipelnęs šis menininkas. Bet kokiu atveju, jis – genijus ir tobulas įkvėpimo šaltinis choreografijai.

Čia jau „Auros“ šokėjus išvydome savo stichijoje, besimaudančius judesyje ir skleidžiančius fluidus. 

Beje, abu renginiai labai sulipo ir papildė vienas kitą. Jei V. Augustino mišiose centras yra Dievas, tai performanso „Netikėtasis Dali“ centras – taip pat dievas, tiesa, asmeninis S. Dali. Tai – Gala, mylimoji, kuri buvo jo didžioji gyvenimo aistra ir variklis.

Svetlanos Baturos nuotr.

Svetlanos Baturos nuotr.

Choreografinė ironija

Pasirodymas vyko nedidelėje salėje, kurioje šeimininkavo ir pats S.Dali. Jį įkūnijo grupės „Kaunas ZOO“ vokalistas Zannas Hofmanas (JAV). Jam netikėtai paantrino ir Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.

Kamerinė aplinka leido pasijusti tarsi vakarėlyje pas patį S.Dali. Dirbtinės gėlės, gulbės iškamša, grindų šluostė – vilko galva, seksualūs šokėjų kostiumai, kūnai ir erotizuotas judesys, salės priekyje kabantis vytis ir istoriniai paveikslai auksiniuose rėmuose – tokioje siurrealistinėje aplinkoje pasirodymo valanda sutirpo akimirksniu.

Pasirinkto ironiško žanro kalbėti apie menininko keistumus ir nukrypimus būta labai pavojingo. Žinia, kad labai slidi riba čia nuslysti į beskonybę. Tačiau užmanymą choreografė B. Letukaitė tiesiog meistriškai suvaldė.

Juokas pro ašaras

Su charizmatiškuoju Z. Hofmanu priešakyje, kuris tiesiog nepriekaištingai įkūnijo S.Dali, „Auros“ šokėjai perkėlė žiūrovus į menininko gyvenimo užkaborius, neleisdami nei akimirkai liautis šypsojusis. Atviri, drąsūs, besijuokiantys iš S.Dali ir iš savęs šokėjai, smaginosi choreografiniuose piešiniuose pasirėdę puikiais Olesės Kekienės kostiumais. Pastarieji buvo tapybiški, S.Dali stilistikoje, patys savaime kuriantys prasmes. Akcentuotos šokėjų genitalijos, tačiau tai padaryta subtiliai, kūrybingai ir neatgrasiai. Tai be abejonės vienas labiausiai vykusių darbų matytų pastaruoju metu šokio scenoje.

„Auros“ šokėjai žavėjo ne tik puikia technika, bet ir artistiškumu. Choreografija nardino į vaizdinių, asociacijų ir pojūčių jūrą.

Išradingos šokio kompozicijos, gyvai dainuojantis Salvadoras, teisinga kryptimi vedantis muzikinis takelis, ir, žinoma, visos kūrybinės komandos kuriamos choreografinės situacijos leido drauge mėgautis gyvenimiškais malonumais kartu su S.Dali.

Į kūrėjo gyvenimą panerta per jumoro eketę, tačiau netikėtai menininko gyvenimo bufonadą užbaigęs jautrus ir dramatiškas solo sudėjo visus taškus ant „i“ bei papildė pasirodymo žinutes dar viena. Juokas pro ašaras. Kažkodėl po spektaklio kilo noras iš naujo peržiūrėti S.Dali kūrinius, eksponuojamus Kauno rajono muziejuje. Buvo stipru. 

Apmaudu, kad nuo likusių festivalio pasirodymų atplėšė „Wizz Air“ lėktuvas „Airbus A321“. Tačiau džiugu, kad Lietuvoje turime tokio aukšto profesinio lygio trupę ir galime stebėti stabilų Kauno šokio teatro „Aura“ skrydį. Be avarinių nusileidimų. Bravo.

 

Edita Grudzinskaitė / 15min.lt

Rolandas Kazlas kviečia į „Pamoką“
Švietimo, mokslo, kultūros ir sveikatos misterija, mokymo drama, komedija, tragedija, terapija ir vikipedija bei kitas absurdas – premjeriniame spektaklyje...
Spektaklį „Momo“ pristatantis Gildas Aleksa: „Norime pakalbėti apie tai, kur dingsta mūsų laikas“
Antrą premjerą šį sezoną pristatantis režisierius Gildas Aleksa su trupe „Teatronas“ nusprendė panagrinėti, kur dingsta žmonių laikas. Gruodžio mėnesį...
M. Žilinsko dailės galerijoje – slovakų stiklas ir keramika
M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12) lapkričio 28 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks šiuolaikinio slovakų stiklo ir keramikos...
Kaunas pasitinka Žmonių su negalia dieną
Gruodžio 3-iąją visame pasaulyje minint Tarptautinę neįgaliųjų dieną Kaunas ragina visuomenę atsigręžti į žmones, priimančius likimo mestus iššūkius. Mėnesio...
Rolandas Kazlas kviečia į „Pamoką“
Švietimo, mokslo, kultūros ir sveikatos misterija, mokymo drama, komedija, tragedija, terapija ir vikipedija bei kitas absurdas – premjeriniame spektaklyje...
Spektaklį „Momo“ pristatantis Gildas Aleksa: „Norime pakalbėti apie tai, kur dingsta mūsų laikas“
Antrą premjerą šį sezoną pristatantis režisierius Gildas Aleksa su trupe „Teatronas“ nusprendė panagrinėti, kur dingsta žmonių laikas. Gruodžio mėnesį...
M. Žilinsko dailės galerijoje – slovakų stiklas ir keramika
M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12) lapkričio 28 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks šiuolaikinio slovakų stiklo ir keramikos...
Kaunas pasitinka Žmonių su negalia dieną
Gruodžio 3-iąją visame pasaulyje minint Tarptautinę neįgaliųjų dieną Kaunas ragina visuomenę atsigręžti į žmones, priimančius likimo mestus iššūkius. Mėnesio...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia