Paskutinės „Kaunas Photo 2019“ dienos: Kai Löffelbeino šiukšlių karalystė

Šiandien labai lengva paskęsti vaizdinių jūroje – ryškiomis spalvomis kasdien pribloškia reklaminiai stendai, pasteliniais atspalviais užliūliuoja, pasakišką gyvenimą imituojančios, nuotraukos socialiniuose portaluose, o žinių reportažai dusina tamsiais tonais. Todėl kartais net stovėdami prieš meno kūrinius, mes jų pilnai nematome. Suvokiame siunčiamą žinutę, tačiau į juos neįsižiūrime. Vis dėlto, ar jums tenka atsidurti situacijoje, kai vaizdinys priverčia giliai įkvėpti ir keletai minučių stabtelti bei užmiršti apie nesuvaldomai skubantį pasaulį? Anot vokiečių filosofo A. Schopenhauerio, būtent tai ir yra tikrasis menas – tai tos akimirkos, kai prieš kūrinį tu pamiršti save, supančius rūpesčius, ištirpsta laikas ir erdvė. Tokioje būsenoje pagavau save visai netikėtoje aplinkoje, ne grožintis vaizduojamosios dailės kūriniais, o stovint prieš dokumentinės fotografijos žanrą atstovaujančią „Kaunas Photo“ festivalio „Kaunas Photo Star 2019“ konkurso finalisto Kai Löffelbeino nuotraukų seriją „Ctrl-X, elektroninių atliekų topografija“. Šią parodą galima apžiūrėti galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) iki spalio 5 dienos.

Ko gero, pritarsite, kad dokumentinė fotografija nėra tas žanras, kuris būtų dažnai nagrinėjamas estetinėje plotmėje. Mes naudojame dokumentaciją tikrovei atspindėti ir pažinti. Kaip yra rašiusi menotyrininkė Laima Kreivytė, konceptualaus meno parodą suprasti ir pažinti gali užtekti aprašymo, o taip kartais galima vertinti ir dokumentinės fotografijos žanrą. Tačiau kas atsitinka, kai įsižiūri į dokumentinę nuotrauką ir į jos estetines savybes?

Savajį atsakymą į iškeltą klausimą atradau jau minėtoje K. Löffelbeino nuotraukų serijoje, o dar tiksliau – vienoje fotografijoje. Nors nemaža dalis serijos nuotraukų akį džiugina jautriomis, netikėtomis kompozicijomis ir meistriškai derina ryškių liepsnų bei pilkų atliekų koloritą, viena ekspozicijos viduryje įsprausta nuotrauka prikaustė mano akį. Šis kadras iš pirmo žvilgsnio sunkiau pastebimas nei aplink esančios ryškesnės fotografijos, tačiau būtent jis pasižymi stipriausia trauka ir atrodo, kad visos serijos koncepcija tilptų šiame vaizdinyje.

Pirmiausia nuotraukoje žiūrovą pasitinka vieniša vyro figūra kompozicijos centre. Didelis krepšys ant vyro pečių tarsi romantiškai šnabžda, jog tai keliautojas. Toks keliautojas, kokį savo paveiksle vaizdavo Kasparas Davidas Frydrichas: drąsus, didingas, užkariavęs gamtą ir žvelgiantis į tolį. Tik, K. Löffelbeino nuotraukos subjektas žvelgia ne į šviesią ateitį, o atgal, ir stovi jis ne virš didingos jūros, o ant šiukšlių kalno. Buitinių atliekų nuolaužos kuria pilką nuotraukos realybę, kurią sudrumsčia vos keli spalvoto plastiko gabalai, primenantys apie komercializuoto tobulo gyvenimo svajonę. Būtent šioms atliekoms fotografas skiria daugiausiai nuotraukos ploto ir parenka aštriausią fokusą. Jos – šio kadro pradžia ir pabaiga, jos atsikartoja ne tik priekiniame plane, tačiau išnyra ir fone metalinių, atrodo neįkopiamų, kalnų pavidalu.

Kai Löffelbein. Iš nuotraukų serijos „Ctrl-X, elektroninių atliekų topografija“.

Kai Löffelbein. Iš nuotraukų serijos „Ctrl-X, elektroninių atliekų topografija“.

Taip mano mintyse subyra romantiška XIX amžiaus pradžios iliuzija – vyriškis nuotraukoje nusimeta klajotojo įvaizdį ir tampa vedliu į mokslinės fantastikos žanro filmą primenantį distopinį ateities peizažą. Jo kuprinės vidus jau nebėra pripildytas suvenyrų iš įvairių egzotiškų kraštų, dabar čia karaliauja naudingiausios buitinių atliekų dalys. Dūmų užsklanda už centrinės figūros kelia nerimą – iš dalies norisi klausti, kas slepiasi už jos, kita vertus nesinori rasti atsakymo į baiminantį klausimą. Diagonalė skirianti šiukšlių kalną ir dūmų užsklandą tarsi tampa pažinios šiandienos ir vis dar slėpiningo rytojaus simboliu, o žmogus kaip ir nuotraukos herojus stovi jų sankirtoje. Galbūt vyras žvalgosi atgal, nes ateitis gąsdina ir jį, o visa, kas buvo geriausia, jau praeita. Ir išties, šioje vienišiaus figūroje telpa tiek daug. Vyras tarsi sukaupia visos žmonijos patirtį ir praeitį tapdamas mūsų gyvenimo įpročių pasekmių simboliu. Tuo pat metu ši figūra atrodo be galo vieniša savo šiukšlių karalystėje. Norom nenorom su nuotraukos subjektu pradedu tapatintis – vienišas vyras vis labiau man primena save namų aplinkoje, kur taip pat netrūksta plastiko, metalo bei įvairios atgyvenusios buitinės technikos. Visgi, būtent tai, ką šiandien laikome nebereikalingomis senienomis, kadre sukuria banguojančią šiukšlių jūrą. Čia vienišas vyras kaip piratai negyvenamose salose ir jūrų dugne ieško savojo lobio ir žvelgdamas į kamerą klausia, ar netrukus prie jo prisijungsime visi mes.

Žengiu žingsnį atgal ir dar kartą giliai įkvepiu. Akis dar kartą pradeda klaidžioti nuo vienos ekspozicijos nuotraukos prie kitos. Ko gero, nevisi sutiktų, jog mano pasirinktas kadras (o gal net tiksliau, mane pasirinkęs kadras) yra šios serijos ašis. Šalia kabo kontrastingesnės, ryškesnės ir tiesesniu keliu į emocinę sąmonę skriejančios fotografijos: moterys rūšiuojančios kalnus atliekų, vaikai žaidžiantys tarp šiukšlių ir liepsnų, sulysusios figūros tempiančios vos pakeliamus įrenginius. Vaizdinių kiekis ir emocinis svoris tarsi užgula krūtinę, o nosį pradeda kutenti atliekų ir gaisrų tvaikas. Vis dėlto, savo forma ir spalvine gama paprasta vienišo vyro figūra šiukšlių karalystėje nenublanksta prieš kitus kadrus ir juose karaliaujančius personažus. Estetiniu požiūriu gana minimalistiška fotografija savyje talpina neįtikėtinai daug informacijos – ji paprasta vaizdiniame lygmenyje ir kompleksiška turinio prasmėmis.

Akylas žvilgsnis, nukreiptas ne tik į parodos anotaciją, o ir į kiekvieną nuotraukos smulkmeną, atveria gilesnį turinio sluoksnį. Vaizdinys įgauna prasmių, kurios sąmonėje neišnyra tik prabėgomis „užmetus akį“. Ilgai stebint K. Löffelbeino nuotrauką mintyse vis ryškėja klausimai: kai užkariausime visą gamtą, su kuo teks kariauti toliau, ir koks mūsų laukia rytojus?

Justė Vyšniauskaitė

„Kaunas Photo“ parodos veiks iki spalio 5 dienos.

Daugiau informacijos apie parodas ir jų lankymo valandas: festival.kaunasphoto.com

Kauno fotografijos galerijoje – ketvirto žurnalo Kaunui „Į“ pristatymas ir diskusija
Jau ketvirtą kartą naujai suburta kūrybinė komanda žurnale Kaunui „Į“ siekia įvairiapusiškai tyrinėti procesus, nulemiančius miesto tapatybę. Gruodžio 18...
Tekstilės miniatiūrų bienalėje – mažų formatų kūriniai iš viso pasaulio
V. K. Jonyno namuose-galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkuose) gruodžio 13 d., penktadienį, 16.30 val. atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų...
Maršrutas gruodžio 6 – 8 dienoms
PENKTADIENIS, 12 06 Atvira diskusija ir paskaitos „XX a. architektūrinio palikimo interpretacija“, 9:30 – 17:00Kauno menininkų namai, V. Putvinskio...
Galerijoje „Meno parkas“ – dvi naujos parodos
Gruodžio 12 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) vyks dviejų parodų atidarymai. Pirmojo aukšto ekspozicinėje...
Kauno fotografijos galerijoje – ketvirto žurnalo Kaunui „Į“ pristatymas ir diskusija
Jau ketvirtą kartą naujai suburta kūrybinė komanda žurnale Kaunui „Į“ siekia įvairiapusiškai tyrinėti procesus, nulemiančius miesto tapatybę. Gruodžio 18...
Tekstilės miniatiūrų bienalėje – mažų formatų kūriniai iš viso pasaulio
V. K. Jonyno namuose-galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkuose) gruodžio 13 d., penktadienį, 16.30 val. atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų...
Maršrutas gruodžio 6 – 8 dienoms
PENKTADIENIS, 12 06 Atvira diskusija ir paskaitos „XX a. architektūrinio palikimo interpretacija“, 9:30 – 17:00Kauno menininkų namai, V. Putvinskio...
Galerijoje „Meno parkas“ – dvi naujos parodos
Gruodžio 12 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) vyks dviejų parodų atidarymai. Pirmojo aukšto ekspozicinėje...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia