Mėnesio tema. Paskutinio koncerto aidas su Agne Dilyte (interviu)

Spalio 20 d. Kauno kultūros centre įvyks vienas reikšmingiausių pirmojo Istorijų festivalio renginių „Paskutinis koncertas“, skirtas atminti Kauno gete maždaug 1942–1943 m. veikusį orkestrą. Renginyje išgirsite ne tik anuomet Kauno geto policijos namuose skambėjusį repertuarą, bet ir autentiškus to meto liudijimus, atskleisiančius itin sudėtingą istorinį kontekstą, kuriame menas ir muzika vis dėlto sugebėjo išlikti. „Paskutinio koncerto“ libreto autorė, režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė pasakoja apie šį projektą ir savo kūrybinę kelionę jo link.

Kaip atsirado, buvo vystoma „Paskutinio koncerto“ idėja? 

Istorijų festivalio komanda (man teko dirbti su Daiva Citvariene, Agne Buroviene, Justina Petrulionyte-Saboniene) prisijungti prie šio projekto mane pakvietė labai netikėtai. Tuo metu apie žydų geto istoriją žinojau gana mažai, ji mane labai sudomino. Be abejo, ši tema labai sudėtinga, veikianti įvairiausiomis prasmėmis, atmintis dar labai gyva, todėl su tokia medžiaga reikia dirbti labai subtiliai, su atjauta, nešant tam tikrą šviesą, viltį. Jaučiame didelę atsakomybę, juolab kad koncerto klausytis atvyks ir labai glaudžiai su to meto įvykiais susiję žmonės. Siekiau, kad būtų išlaikytas tam tikras solidumas, taigi naudojama tik dokumentinė medžiaga ir realūs faktai – aš kaip autorė neprikūriau jokių savo tekstų, asmeninių interpretacijų, fantazijų šia tema ar panašiai. Galų gale tai yra koncertas ir svarbiausia jame yra muzika.

Pažintis su istorine medžiaga šiuo atveju man tapo tikru iššūkiu. Viena yra formaliai žinoti tam tikrus faktus apie karą ir genocidą, kuriuos gal esame matę filmuose, skaitę knygose, mokėmės mokykloje. Visai kas kita, pasitelkus pagrindinį menininko įrankį – vaizduotę, įsijausti į tvyrojusią atmosferą, jos šaltį, baimę, kvapus, išgyventi tuos įvykius per konkrečių žmonių patirtį. Vienas pagrindinių šaltinių, kuriais rėmiausi, buvo Arūno Bubnio knyga „Kauno getas“. Šią gana ploną, faktine kalba parašytą knygelę man užtruko perskaityti bene savaitę. Vėliau, susitikusi su kūrybine komanda aptarti idėjų, jaučiausi tartum visą savaitę būčiau tiesiog praverkusi, kadangi teko išgyventi tiek koncentruotos, slegiančios informacijos. 

Perskaičius knygą pirmoji užduotis buvo sugalvoti renginiui idėją. Sumanymas atsispyrė nuo Kauno gete apie metus veikusio orkestro, kuriam vadovavo Kaune tuo metu garsus smuikininkas, lietuvių pramoginės muzikos populiarintojas Michaelis Leo Hofmekleris – išskirtinis charakteris, stipraus tikėjimo, gyvybingas, optimistiškas. Jis, beje, išliko gyvas. Mane labai paveikė tai, kokiomis aplinkybėmis žmonės sugebėjo rasti savyje jėgų ir suburti okestrą, eiti groti ar klausytis koncerto. Juk kiekvienas jame dalyvavęs žmogus suvokė, kad jam ar jo artimiesiems tai gali būti paskutinė diena, paskutinis koncertas, koncertas prieš mirtį. Pasirodo, kad patys geto gyventojai orkestro veiklą taip pat vadino „koncertu prieš mirtį“. Beje, kai kurie geto kaliniai prieštaravo koncertų ir orkestro idėjai.

Kodėl?

Visų pirma, daugeliui netekus šeimos narių, artimųjų, toks sumanymas atrodė lengvabūdiškas, nesuderinamas su gete tvyrančia itin sunkia emocine būsena. Kaip galima linksmintis tragedijos akivaizdoje? Antra, to tarytum neleido ir religiniai įsitikinimai, pagal kuriuos bent metus po artimojo mirties reikia gedėti, negalima linksmintis. Vis dėlto pavyko tarpusavyje susitarti ir orkestras buvo suburtas. Jis buvo nepilnos sudėties, sąlygos – neidealios, be to, saugumo sumetimais buvo įformintas kaip policijos orkestras. Apie metus veikęs orkestras buvo labai aktyvus, surengė apie 80 koncertų – beje, pats pirmas šio orkestro koncertas bus svarbi mūsų renginio dalis. 

Manau, kad šių koncertų tikslas buvo atitraukti bendruomenę ir pačius muzikus nuo tragedijos, bent valandėlę pabūti kitame pasaulyje, trumpam sugrąžinant gyvenimo normalumo iliuziją. Bet kuriuo atveju tai buvo bandymas pakelti žmonių dvasią. Nors užduoties ėmiausi labai azartiškai, tam tikras sąmoningumas vis vien vertė savęs paklausti: kodėl aš dirbu šį darbą? Kodėl likimas atsiuntė tokią užduotį? Kodėl reikia taip giliai nerti, čiupinėti tokius sudėtingus klausimus? Atradau sau atsakymą supratusi, kad iš esmės juk rašau libretą apie menininkus. Apie menininkus, kurių išgyventa tragedija tarsi sulaužė jų pašaukimą, jie nežinojo, ar dar kada galės kurti, užsiimti tuo, ką labiausiai brangina. Ir visgi atrado dvasinių jėgų šioje baisioje situacijoje susiburti ir tą savo pašaukimą įvykdyti, realizuoti. Apie tai galvodamas, tu tarsi patikrini savo sąžinę: ar taip sugebėtum, ar turėtum tiek vidinės jėgos ir stiprybės kurti? 

Ne paskutinėje vietoje šioje istorijoje yra ir žydų tautos muzikalumas – daugelis šeimų siekė, kad jų vaikai gautų muzikinį išsilavinimą, tarp jų buvo labai daug muzikų, lengvosios muzikos atstovų, grojusių klestinčiuose prieškarinio Kauno restoranuose. Teko girdėti įdomią istoriją, kurios faktų, deja, negaliu patvirtinti, kad orkestre smuiku grojo ir nepaprastai gabus 13-metis berniukas, vunderkindas. Istorijos esmė buvo ta, kad į getą jis pakliuvo per nelaimingą atsitiktinumą, atvykęs pasisvečiuoti pas gimines.

Šiaip ar taip, vienas iš svarbiausių šiam pasakojimui šaltinių, kuris yra naudojamas ir „Paskutinio koncerto“ librete – jaunos paauglės Tamaros Lazerson-Rostovsky, aprašiusios Kauno geto gyvenimą, dienoraštis. Kiek žinau, ji vienintelė iš savo šeimos išliko gyva. Lietuvių kalba dienoraštis nėra išleistas, skaičiau jį perfotografuotą. Mergaitė augo inteligentiškoje aplinkoje ir rašyti dienoraštį pradėjo paraginta tėčio, suvokusio, kokių istorinių aplinkybių sukūryje jie atsidūrė. Įdomu tai, kad fiksuoti to meto įvykius buvo draudžiama, taigi šios mergaitės dienoraštį galima prilyginti pogrindinei veiklai. Pirmoji perskaityta knyga man padėjo susidėlioti koncerto struktūrą, įvedė į bendrą kontekstą, o šis dienoraštis buvo labai stiprus liudijimas, jo padedama galėjau pamatyti, kaip žmogus jautėsi, ką išgyveno. Labai verta paskaityti, nes šiame tekste atsispindi visas žmogiškųjų savybių spektras. Rasime ten ir šiek tiek gražaus vaikiškumo, humoro, pasiutimo, šmaikštumo. Taip pat matyti, kaip ji kovoja su įvairiais jausmais, stengiasi nepasiduoti neteisybės pojūčiui, kerštingumui – pavyzdžiui, randu įrašą apie tai, kaip visi džiaugiasi nukovus kažkokį vokiečių karininką, bet tas įrašas perbrauktas, tarsi bandant nepasiduoti kerštingoms, nuodingoms mintims. Dienoraštyje aprašyta, kaip ji stengiasi kovoti su alkiu ir šalčiu skaitydama, žaisdama ir t. t. Kai pagalvoji – koncertas suaugusiesiems buvo tokia pati priemonė užsimiršti kaip vaikams žaidimai. Vieną mergaitės eilėraštį taip pat naudosime renginyje – jis nors naivus ir vaikiškas, vis dėlto yra šviesus, skaidrus ir apibendrinantis, ieškantis vilties. Dienoraštyje vidinė kelionė, tai pasiduodant, tai vėl kabinantis į gyvenimą, labai aiškiai matoma. 

Kauno geto orkestras

Kauno geto orkestras. Kaunas 2022 archyvas.

Pakomentuokite „Paskutiniame koncerte“ skambėsiančią muziką.

Koncerte skambės būtent tie kūriniai, kurie buvo atliekami geto orkestro. Tai pasaulinės klasikos kūriniai, išskyrus, žinoma, draudžiamų austrų ir vokiečių kompozitorių kūrybą. Taip pat bus atliekamas simfoninis veikalas „Geltonoji fantazija“, sukurtas pačiame gete („Geltonoji fantazija“ – geto orkestro nario Peretz Hayat, arba Percy Haido (1913–1977), kūrinys. Profesionalus pianistas ir kompozitorius subūręs savo ansamblį keliavo po Europą ir grojo klasikinę bei populiarią muziką. Kauno gete Haidas buvo ne tik atsakingas už orkestruotes, bet ir sukūrė ne vieną kūrinį. Tarp jų – garsiąją geto dainą „Mamele“ bei simfoninį veikalą „Geltonoji fantazija“, – red. past.). 

Ruošdamiesi veikalą atlikti pastebėjome, kad mūsų turimoje partitūroje trūksta kelių puslapių, bet visai neseniai iš Izraelio atkeliavo pilna partitūra ir renginyje išgirsime „Geltonosios fantazijos“ premjerą. Už tai esame dėkingi istorikui Izraelio Rami Neudorfer. Beje, visą tekstinę informaciją padės ištransliuoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto aktorinio studentai, kurie užims tarsi graikų tragedijos choro vaidmenį. Kadangi kalbame apie tragediją, šiam renginiui parinkau labai seną, archajinę struktūrą. Galbūt sunkiausia dirbant ir buvo atrinkti bei sudėstyti tekstą į struktūrą, išlaikant jo lakoniškumą ir užleidžiant pirmą vietą muzikai.

Dirbate plačiame žanrų spektre – ar lengva pereiti iš vieno žanro, sakykime, komedijos, į visiškai priešingą stovyklą?

Jau kurį laiką tolau nuo lengvųjų žanrų – pavyzdžiui, kūrybą vaikams esu sąmoningai nutraukusi. Ne todėl, kad nepatinka ar nesiseka, o tiesiog užimu tam tikrą poziciją, kuri rodo, kad imuosi kitų temų, skleidžiu kitą žinutę ir nenoriu nieko supainioti. Tiesa, kartais netgi jausdavau tam tikrą aplinkos spaudimą likti praeitame etape. Bet pati jau seniai norėjau tų sunkiasvorių temų, taigi šis projektas atėjo labai laiku. Savo „Instagrame“ kaip tik neseniai esu aprašiusi tą momentą, kai prisilietus prie labai sudėtingų temų, vadinkime, tragedijų, kyla klausimas: „O ką gi aš veiksiu toliau?“ Daug kas jau atrodo šiek tiek paviršutiniška, smulkmeniška, banalu. 

Kokius savo projektus ir darbus laikytumėte kertiniais, lūžiniais?

Sunku pasakyti. Savo kūrybą nei menkinu, nei aukštinu. Žiūriu į ją savikritiškai, bet iš kitos pusės myliu kiekvieną savo darbą. Kiekvienas jų yra tam tikra prasme iškovotas, pareikalavęs daugybės jėgų – taip tu ir lūžti. Gal 2014 m. Šiauliuose stačiau spektaklį „Gražuolės“. Buvo labai sunkus procesas, bet man tas spektaklis labai brangus, nes juo tarsi priartėjau prie visų elementų vienovės ir tokios teatro kalbos, kurią norėčiau vystyti. Pats geriausias spektaklis visada yra tas, kuris vieningai apjungia visus elementus: dramaturgiją, aktorinį darbą, scenografiją, muziką, režisūrą. 

20190913-TBI_0308

Pakomentuokite dabartinę lietuvišką dramaturgiją. 

Na, ką gi, šiuo metu matoma tendencija, kad labai daugėja vadinamosios dokumentinės dramaturgijos – pasakojamos tikros istorijos, kūrybiniame procese dalyvauja jų herojai ir t. t.

Iš esmės aiškiai juntama, kad lietuviškos dramaturgijos niša po truputį pildosi, daugėja įvairių tam skirtų iniciatyvų, pavyzdžiui, Gabrielės Labanauskaitės organizuojamas festivalis „Dramokratija“. Buvo etapas, kai visi labai verkė, jog trūksta lietuviškos dramaturgijos, bet dabar tikrai justi pagyvėjimas. Aišku, kiek toje kiekybėje kokybės, parodys tik laikas. Sėkmės istorijas išgirstame dažniausiai platesniuose vandenyse, užsienio festivaliuose, kai kūrinį atpažįsta kas nors iš svetur. Gal tai toks mažos šalies fenomenas – nesame linkę pastebėti, kad kas nors sukūrė ką nors vertinga, kol negauname pripažinimo iš šalies. Aišku, ir pati dramaturgija – labai įvairi ir sudėtinga meno rūšis. Štai teko kalbėti su kolegomis, kad daugumai labai sunku parašyti gyvai skambančius, tikrus dialogus. Panašu, kad atsiranda nemažai tokios dramaturgijos, kurioje teksto ar, tiksliau, sąmonės srauto yra daug. Kartais mane šiek tiek glumina, kodėl mes matome tiek puikių filmų ir gerų kino scenarijų, bet nemažai prastų spektaklių? 

Kokį projektą svajojate įgyvendinti? 

Mozarto „Užburtoji fleita“ yra viena iš mano svajonių. Aš mėgstu dirbti su muzika. Muzika yra vienijanti gija mano spektakliuose. Beje, turiu ir artimai ateičiai pakankamai stiprų sumanymą, bet jo neišduosiu jokiu būdu!

Julija Račiūnaitė
Teodoro Biliūno nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. spalio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

 

 

Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia