Muziejaus trečiadienis. Tuoktuvės Vytauto bažnyčioje per 1924 metų Kalėdas

Tarp naujai gautų Kauno miesto muziejaus eksponatų – gausus vertėjo, literatūros kritiko Viktoro Jocaičio šeimos archyvas. Keletas laiškų paliečia įdomią temą – kaip XX a. trečiajame dešimtmetyje kauniečiai planavo, ruošėsi ir rengė vestuves. Kai kurie paatviravimai atskleidžia, kad jie susidurdavo su panašiais rūpesčiais ir pasirinkimais kaip ir dabartiniai jaunavedžiai.

Taigi musa brangus vaikelei dabar Dievo pasiprasen laiminam judu šeis zodeis.

Mūsų pasakojimo herojai Viktoras Jocaitis ir Elena Varašiūtė buvo kilę iš vieno Žemaitijos regiono. 1924 metais Viktoras Jocaitis dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje, o Elena (Heka, kaip Viktoras ją tuo metu vadino) – referente Žemės ūkio ministerijoje. Viktoras buvo našlaitis, o Elenos tėvai išvykę dirbti į Port Vašingtoną (Viskonsino valstija). Jie finansiškai palaikė Elenos brolį Steponą Varašių, kuris tais metais iškeliavo į Paryžių studijuoti dailę.

Tuoktuvių ceremonijai buvo pasirinkta Vytauto bažnyčia, kurioje kunigavo Viktoro pažįstamas Juozas Tumas-Vaižgantas. Laiške, siųstame S. Varašiui į Paryžių, V. Jocaitis aprašė pasiruošimą vestuvėms. Prieš „poterius“ abu nuėję leidimo tuoktis norimoje bažnyčioje. Prelatas Povilas Januševičius pradėjęs juos tikrinti klausinėdamas, kas įsteigė Katalikų bažnyčią, kas toks buvo Jėzus Kristus, kuo Katalikų bažnyčia skiriasi nuo kitų… Paskutinis klausimas kiek išmušė iš vėžių: „Man kiek drąsa atšalo, Heka pritilus ir su baime žvelgė į pralotą ir į mane. Tuo tarpu dzinkt-dzinkt valgomajame kambary telefono skambutis ir pralotas minkštais žingsniais išnyko už durų.“ Viktoras per tą trumpą pauzę apsisprendė ir prelatui grįžus atsakė, kad katalikai pripažįsta savo galva popiežių. „Taip, vaikučiai, – dar mandagiau taria pralotas: katalikų bažnyčia turi keturias… žymes… Ji yra viena, visuotina, šventa ir apaštališka! – Aš sugėdintas, Heka nežino, į ką žiūrėti, pralotas – visai patenkintas…“

Su saviironija Viktoras atsiminė ir komišką atsisveikinimo su prelatu epizodą: „Leidimas išrašytas, mudu jį gaunam į rankas, aš iš begalinio dėkingumo žemai lenkiuos ir puse rato „aplink“ darau, bet Heka timpteli už rankovės: klausk, kiek mokėt! – sako ji. Susisgriebęs klausiu. – Kiek galit, sako, ir aš vėl gerumo pagautas išimu dešimtinę ir prie jos kažin kodėl pridedu dar penkinę, nors Tumas ir sakė, kad dešimties užteks. Po to kaliošus palikęs išbėgau ir čia vėl mane Heka įstūmė atgal jų pasiimti. Žodžiu, čia daugiausia buvo apsirikta. Toliau ėjo visai sklandžiai.“

Laiške Steponui Viktoras prisipažino apie jį apnikusias dvejones, ar eiti prieš tuoktuves išpažinties. Elena ruošėsi nueiti išrišimo pas vieną lietuvį jėzuitą, atvykusį iš Amerikos. Viktoras svarstė: „Eisiu ir aš paskui, vis tik katalikas, toks paprotys, ne man, tai kitiems, ypač Hekai, nejauku, nemalonu, lyg su kokiu atskalūnu susituokia. Kam, manau, to ne mažo nemalonumo, jeigu aš prieisiu, man tiek nesmagumo nebus, negu jai ir taip pat tėvams, jeigu neprieisiu.“ Dėl visa ko nuėjo pasitarti pas kun. J. Tumą, kuris pasirodė gana supratingas: „Sako – jeigu griežtai nenori – mes neverčiame, bet pageidaujam ir patariam. Prieik, sako, pamėgink, kas čia tokio, tokie ir tokie žmonės ėjo (iš mūsų pažįstamų) ir paskui buvo patenkinti.“ Tai padėjo įtikinti Viktorą.

Laiške Elenos tėvams į Ameriką, rašytame 1925 m. vasario 4 d., Viktoras nebuvo toks atviras ir savo dvejonių dėl išpažinties neminėjo. Čia jis iškart aprašė tuoktuvių iškilmes: „Šliūbas taip įvyko: trečią Kalėdų dieną, šeštadienį 6 val. vakare, pasisamdėm gražiausią Kaune automobilį (dengtą, su elektros šviesa vidury) ir susisėdę: aš, Elytė, Ragauskas, jo žmona ir dar viena pažįstama, penkiese išvykom bažnyčion.“ Beje, minimas Antanas Ragauskas, kaip pasakojama, kadaise Raseiniuose pats simpatizavęs Elenai…

Atvykę į Vytauto bažnyčią, rado laukiantį J. Tumą ir dar vieną „šliūbininkų“ porą. Bažnyčia buvo beveik tuščia, prie altoriaus degė daug žvakių, stovėjo paprastai papuoštas staliukas. „Elytė nuvažiavo be kokių šliūbinių drabužių, nors mirtų vainikėlį įsisegė į plaukus ir jį pašventino. Aš gi buvau kaip reikia: juodu „smokingu“, krakmoliniais marškiniais ir t. t.“, rašo Viktoras. Kadangi pažįstamiems buvo griežtai uždraudę atvykti jų pasveikinti, šių ir nesusirinko: „Prieš kai nenorėjom, kad nors gyva dvasia žinotų, kad mus šliūbavoja, o kai sušliūbavojo, tai labai gailėjomės, kad nebuvo nieko, kas pasveikintų ir pakalbintų.“

Po „šliūbo“ jaunieji sėdo į automobilį ir per kelias minutes grįžo namo (Laisvės al. 52). Čia šeimininkė jau buvo suruošusi Kalėdų stalą: „Ponia su gramafono maršu ir vynu… pasitiko.“ Pavakarieniavo artimųjų rate „su biskiu konjako, vyno ir degtinės“, tačiau daug negėrė, o kitą dieną blaivūs išėjo į darbus.

Šeimos idilė. Viktoras ir Elena Jocaičiai savo namuose Žaliakalnyje. Kaunas, XX a. 4 deš. KMM

Šeimos idilė. Viktoras ir Elena Jocaičiai savo namuose Žaliakalnyje. Kaunas, XX a. 4 deš. KMM

„Pas mus, Kaune, dabar beveik visos vestuvės taip daromos, nes mat čia gyvena daugiausia žmonės, tarnaujantieji valdžios ir ne valdžios įstaigose, jie ir norėdami negalėtų kelias dienas uliavoti, o be to, tas uliavojimas reikalingas pinigų ir sveikatos“, toliau laiške uošviams rašo V. Jocaitis. Vis dėlto jis paskaičiavo, kad vestuvės, nors ir paprastos bei trumpos, nemenkai išlaidų pareikalavo. Kartu su kambario, kuriame jaunavedžiai apsigyveno po vestuvių, įrengimu (baldai, divonai, „firankos“ – užuolaidos, elektros įvedimas ir kt.) – 3800 litų. Pačioms tuoktuvėms teko mažesnė šios sumos dalis: žiedai – 182 litai, šliūbas ir automobilis – apie 150 litų, bei kitos smulkesnės išlaidos.

Laiške Steponui Viktoras džiaugiasi povestuvinėmis nuotaikomis: „Man ne vienas, teisingiau – ne viena, pranašavo, jog aš neapsivesiąs; užtat dabar aš didžiausiu smagumu kur tik galiu kišu panosėn ir rodau savo vestuvių žiedą (o jis ne mažas, žymus, sveria daugiau nei 9 gramus grynojo aukso).“ Negana to, dabar jis turėjo švarų kambarį, „patogų rašomą stalą su elektros lempa, patogią kėdę, ramumą ir pasitenkinimą“. Turėdami darbo ramiai dirbdavo, panorėję eidavo pasivaikščioti, grynu oru pakvėpuoti, pasigėrėti ir t. t. Rodos, patenkinta buvo ir Elena, maniusi, kad po vestuvių būsią blogiau, ir net paašarojusi prieš išvažiuojant į bažnyčią. „Jeigu Dievas ar likimas leis mums tokioj santaikoj ir nuotaikoj ištverti juo ilgiausiai – tai mudu tikriausiai būsim laimingi“, optimistiškai konstatuoja Viktoras.

Elenos ir Viktoro Jocaičių laiškas Elenos tėvams Antanui ir Liudvikai Varašiams. Kaunas, 1925 m. vasario 4 d. KMM

Elenos ir Viktoro Jocaičių laiškas Elenos tėvams Antanui ir Liudvikai Varašiams. Kaunas, 1925 m. vasario 4 d. KMM

Kovo 9 dieną Antanas ir Liudvika Varašiai parašė „dukrelei Elytei ir ženteliui Viktorui“ atsakymą iš Amerikos. Jame pritariama, kad mieste, kur „mažiausią dalykėlį reikia pirkti“, iškilmingos vestuvės ir išlaidos nereikalingos. Panašiai iškilmių nedaroma ir „pri anglikų“ (pas anglus), kad ir turtingiausių: „Jej ir gentis suaina, pietus atliekta, pasišnekučuje ir išsiskirsto, ir taip darydame givena paneles poniškai, ir tas man labai patinka.“ Aprašomas ir keistas paprotys – „kumedija“, kai vidury stalo dedamas dubuo, kurį reikia sukulti, trenkiant sidabriniu doleriu. „O kuris dolere neture, jeu tas biednas ture sprukti laukan.“ Tokiu būdu surinkti doleriai tenka jaunavedžiams vestuvių išlaidoms padengti.

Elena Varašiūtė-Jocaitienė. Kaunas, 1926 m. kovo 4 d. KMM

Elena Varašiūtė-Jocaitienė. Kaunas, 1926 m. kovo 4 d. KMM

Poilsis Pažaislyje. Viktoras Jocaitis skaito knygą. 1939 m. KMM

Poilsis Pažaislyje. Viktoras Jocaitis skaito knygą. 1939 m. KMM

Labai tėvus sujaudino, kad jaunieji dar kartą paprašė jų palaiminimo, atjautė ir suprato, jog suėjus į porą reikalingas Dievo ir tėvų palaikymas: „Taigi musa brangus vaikelei dabar Dievo pasiprasen laiminam judu šeis zodeis. Vardan Dieva Tieva ir Sunaus ir Dvasos Šventoses Amin. Tegul viešpac Dievas jus laimin visame, bukite vienc antram ištikmus, vienc antra atjauskete, ir sutikime ir meilei givenkite. O Dievas laimins ir del zmoniu bus geras paveizdis mes to viso gero velijanti Tievelei.“

Kad „Dievas ar likimas leido tokioj santaikoj ir nuotaikoj“ Elenai ir Viktorui nugyventi dar ilgus dešimtmečius, rodo Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) iki spalio 22 d. veiksianti paroda „Naujas muziejuje: pranešimas apie papildomą rinkliavą“. Joje pristatomas 1940 m. pranešimas Viktorui Jocaičiui apie padidintą metinę rinkliavą už automobilį. Taip pat demonstruojamos nuotraukos, kuriose Jocaičių šeima vyksta šiuo „Adler“ firmos automobiliu ilsėtis į gamtą, keliauja po Lietuvos miestelius.

 

Apie eksponatus pasakojo muziejininkas Rokas Sinkevičius
kaunomuziejus.lt 

 

Muziejaus trečiadienis. Viduramžių lobiai, legendos, retenybės, mirtis, bažnyčia ir turtingųjų pasaulis
Šį kartą muziejaus trečiadienio rubrikoje švenčiame 98-ąjį Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus gimtadienį – su viduramžių lobiais, legendomis,...
Muziejaus trečiadienis. Advento rimtis ir pramogos
Sulig adventu visame Vakarų pasaulyje prasideda didžiųjų žiemos švenčių laukimas. Krikščioniškoje tradicijoje adventu vadinamas keturių savaičių dvasinio susikaupimo laikotarpis,...
Muziejaus trečiadienis. Memorialiniai namai – nuo pramogos iki edukacijos
Šį kartą rubrikoje pristatome Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus memorialinių namų lapkričio mėnesio veiklas, skatinančias kalbėti apie edukacijos svarbą....
Muziejus trečiadienis. Paskutinį XX a. dešimtmetį gimusi idėja: „BO“
2019 m. spalio 17–24 d. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikė paroda „Laukiniai Kauno Vakarai“, kurioje buvo galima trumpam...
Muziejaus trečiadienis. Viduramžių lobiai, legendos, retenybės, mirtis, bažnyčia ir turtingųjų pasaulis
Šį kartą muziejaus trečiadienio rubrikoje švenčiame 98-ąjį Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus gimtadienį – su viduramžių lobiais, legendomis,...
Muziejaus trečiadienis. Advento rimtis ir pramogos
Sulig adventu visame Vakarų pasaulyje prasideda didžiųjų žiemos švenčių laukimas. Krikščioniškoje tradicijoje adventu vadinamas keturių savaičių dvasinio susikaupimo laikotarpis,...
Muziejaus trečiadienis. Memorialiniai namai – nuo pramogos iki edukacijos
Šį kartą rubrikoje pristatome Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus memorialinių namų lapkričio mėnesio veiklas, skatinančias kalbėti apie edukacijos svarbą....
Muziejus trečiadienis. Paskutinį XX a. dešimtmetį gimusi idėja: „BO“
2019 m. spalio 17–24 d. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikė paroda „Laukiniai Kauno Vakarai“, kurioje buvo galima trumpam...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia