Gestų poezijos vertėja Anželika Teresė: „Šis festivalis atvers ne tik nematytus kalbos tolius, bet ir sugriaus mitus“

Pamenate, šių metų „Kauno pilno kultūros“ gegužės numeryje pristatėme fotoistoriją apie kurčiųjų poeziją ir poetą Arnoldą Matulį? Taigi labai džiaugiuosi, kad dabar galime pakviesti ir  visą Kurčiųjų poezijos festivalį, kuris šį šeštadienį, rugsėjo 28 d., vyks „Girstučio“ kultūros rūmuose. Festivalio dalyviai raiškos mokėsi iš vasarą Lietuvoje viešėjusio lektoriaus iš Prancūzijos. Poezijos plastika žavi ir kaip šokio spektaklis, tad net visai nesuprantant lietuvių gestų kalbos yra ko pasisemti. Visgi daug geriau man, su šia sritimi nedaug tesusipažinusiai, apie viską pasikalbėti su profesionale. Sveikinuosi su gestų kalbos vertėja, gestų kalbos poezijos tyrėja, teatro mokytoja Anželika Terese.

Kurčiųjų savaitė Lietuvoje įsibėgėjo, kokiuose renginiuose spėjote sudalyvauti, kokia bendra nuotaika, smagiausi pasiekimai kol kas?

Kiekvienais metais Tarptautinė kurčiųjų diena, dabar jau kelerius metus peraugusi į Tarptautinę kurčiųjų savaitę, yra itin svarbi, maloniai pakylėjanti kurčiųjų bendruomenės narius. Ji visada prasideda Seime vykstančia konferencija, kur aptariamos visos kurčiųjų bendruomenės aktualijos, klausimai, pasiekimai ir kt. O vėliau po visą Lietuvą pasklinda įvairūs renginiai. 

Vienas svarbiausių šiais metais – vienas svarbiausių, nes toks pirmasis – Kurčiųjų poezijos festivalis Kaune. Kadangi man yra patikėta sudėtinga užduotis parinkti tinkamą vertimo būdą, formą, siekiant šį festivalį padaryti atvirą ir draugišką visiems norintiems susipažinti su šia gestų kalbos meno rūšimi – ir kurtiesiems ir girdintiems – visą dėmesį telkiu tik į šį renginį. 

Svarbu pabrėžti, kad bet kuria kalba versti meninius kūrinius yra labai sudėtinga, tačiau gestų kalbos poezija iki šiol nebūdavo verčiama, tad tai – tikras iššūkis. Kadangi esu doktorantė, einanti gestotyros keliu, o savo  disertacijoje aptariu būtent lietuvių gestų kalbos poezijos raišką, visos savaitės metu susitinku su kurčiaisiais gestų kalbos poetais, filmuoju jų kūrinius, pildau savo tyrimą, taip dar labiau gilindamasi į šią gestų kalbos meno rūšį ir ruošdamasi vertimui – iššūkiui. Tad nors nesudalyvauju visuose renginiuose, šią savaitę esu pakylėta, apimta jaudulio tikrai ne mažiau!

Kurčiųjų poezijos festivalis vyks pirmąkart. Ar ir poetai jame dalyvaus pirmakarčiai?

Festivalio dalyviai – ir gestų kalbos meno virtuozai, ir tik pirmus žingsnius šioje srityje žengiantys kurtieji. Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos prezidentė Erika Jočytė, kuruojanti šio festivalio realizavimą, kuri, beje, ir pati kuria nuostabius poezijos kūrinius – jie tiesiog prikausto dėmesį!, – labai taikliai pastebi, kad gestų kalbos poezijos gyslelę turi kone kiekvienas kurčiasis, tačiau tikėtina, kad jie dar patys to nežino! Drovisi, nepasitiki savimi arba taip yra todėl, nes nė karto anksčiau nebuvo susidūrę su gestų kalbos poezijos analize, mokymais, apskritai menkai susipažinę buvo su gestų kalbos menu ir jo beribiu horizontu. Keli festivalio dalyviai jau šios srities veteranai – kuriantys ir besidalijantys savo poezijos kūriniais ne pirmus metus. Dalis jų ir jų kūrinių jau yra paminėti ir aptarti mano magistro darbe. O dalis – tik dabar patys sau padarę atradimą, kad gali kurti ir stebinti žiūrovus savo iškalba, menine kalbos raiška!

Gestų kalbos poezija skamba egzotiškai. Kaip paragintumėte šeštadienį į festivalį ateiti tuos, kurie nėra su šia kultūra susidūrę ir mano, kad tai jiems neaktualu?

Visų pirma, visada būtina susipažinti iš arčiau su tuo, kas visai negirdėta, nematyta, nauja, bet apie tai išgirdus – vis kirbina širdį. Toks festivalis Lietuvoje vyksta pirmą kartą ir juk niekas negali pasakyti, ar jis taps tradicija, ar bus kartojamas kiekvienais metais, o gal kitas jo žingsnis bus tik po dešimtmečio? 

Taip pat šis festivalis atvers ne tik nematytus kalbos tolius, bet ir sugriaus mitus, kurie, deja, yra vis dar gajūs. Pavyzdžiui, kad gestų kalba – labai primityvi. Ši gestų kalbos meno rūšis – įrodymas, kokia gestų kalba yra turtinga, kiek gausu joje meninės raiškos priemonių, kurios kiekvienu kūriniu žiūrovą įtraukia į greitesnį ar lėtesnį ritmą, į plaštakų formų „rimo“ bangas, į užburiantį metaforų ratą, kuriame kaip mozaiką gliaudai meninę istoriją, ieškodamas autoriaus idėjos. Gestų kalbos poezijos, apskritai, gestų kalbos meno kūriniai kartais čia atrodys kaip neįtikėtinų efektų kino filmas, o kartais sugriebs šiurpu ir ašaromis. Vieni jų – linksmi, fantastiniai, tarsi ne iš čia ir dabar, kiti – tokie tikri, kad, regis, ne tik matai šį kūrinį, bet ką tik jį su autoriumi ir išgyvenai. Poezijos kūriniai yra nuostabi kurčiųjų saviraiškos forma, įrankis atskleisti išgyvenimus, patirtis, požiūrį, aktualijas…

Nereikia bijoti, kad nesuprasite, jei nemokate gestų kalbos. Tariantis ir remiantis tyrimais, diskutuojant su kurčiaisiais, parinkau vertimo formą – versti keliais sakiniais prieš istorijos pradžią. Taip bus galima sukelti intrigą, praskleisti naktinę užuolaidą, bet vaizdą pro langą turėsite išryškinti patys. 

Priežasčių tiek daug… koks jų limitas čia? Manau, kad vienas iš svarbiausių žingsnių, norint kurti darnią bendruomenę, gebėti įsiklausyti, pamatyti mums visiems vienas kitą. Kurčiųjų Lietuvoje yra virš 8000, o ar mes juos pažįstame? Ar teko mums su jais jaukiai pabūti renginyje, pasidalinti nuoširdžiu žvilgsniu? Šeštadienį tai padaryti yra puiki proga!

Anželika Teresė. Nuotr.: Miško Motė

Anželika Teresė. Nuotr.: Miško Motė

Esate ir teatro mokytoja. Ar teatras ir poezija kurčiųjų pasaulyje tampriai susiję?

Teatras gali būti toks įvairus!.. Nekuriame tokių spektaklių, kaip gal jau yra įpratę spektaklį suprasti girdintieji. Pamokų metu pasitelkiame improvizacijas, teatrinius etiudus – taip kuriame įvairius charakterius, gludiname įvairius gebėjimus. Tai įrankis mums priartėti prie saviraiškos, prie atsipalaidavimo, prie kūrybos džiaugsmo, prie tikrojo savęs atradimo džiaugsmo. O tada jau neriame į pačią poezijos ir dainų gestų kalba kūrimą. Filmuojame poezijos kūrinius, filmuojame ir dainos atlikimą, sukuriame vaizdo klipus. Analizuodami turimą rezultatą dažnai matau, kad visos šios sritys – labai arti viena kitos. Gestų kalbos poezijoje, vizualinio vernakulo atvejuose – tai dar viena gestų kalbos meno rūšis, kurios taip pat bus gausu festivalyje, yra daug kinematografiškumo, daug vaidybos. Taigi, tamprus ryšys – akivaizdus.

Gal ir taip paklausiu – ar patirtis teatre, aktorystėje jums padeda bendraujant gestų kalba, padėjo jos mokytis? Ar tai visiškai nesusiję įgūdžiai?

Į gestų kalbą mane ir atviliojo teatras ir… iš pirmo žvilgsnio, atsitiktinumai. O jų juk nebūna, tiesa? Iki mokslų teatre vaidinau jau dvylika metų. Į gestų kalbą įstojau tik todėl, nes neįstojau į aktorinį. Tais metais nei pas Giniotį, nei pas Vaitkų. Tai buvo didžiulis šokas, liūdesys, o po dviejų savaičių, didžiausia laimė – nes atradau tai, ką pamilau, kaip dar nemylėjusi. Nuo mažens grojau fortepijonu Eduardo Balsio menų gimnazijoje, vaidinau, tad mintinai mokytis tekstus man buvo niekai. Šie įgūdžiai man padėjo nuolat pildyti gestų kalbos žodyną, labai greitai perprasti ir išmokti gestų kalbos gramatiką, gestų sakinių struktūrą, gestus. Teatras daug metų gludino mano plastiką, ritmiką, mimiką, reakcijas, gebėjimą prisitaikyti prie situacijų, būti čia ir dabar, išmokti vidinio ir išorinio vientisumo – visa tai buvo esminiai mano bagažo įrankiai gestų kalboje, kurie man ėmė skinti kelią pirmyn į gestotyrą. 

O svarbu ir tai, kad vertėjas juk beveik visada dėmesio centre: televizijos ekrane vertimo metu, lipa ant scenos didžiulėse auditorijose ir t. t. Visada matomas. Jei scena kelia nuolatinį jaudulį ir baimę, nes nėra įgūdžių, versti prieš dideles auditorijas irgi bus labai sunku.

Ar, kaip vertėja, galėtumėte pasidžiaugti, kad gestų kalbos supratimo poreikis Lietuvoje auga? Daug kolegų turite?

Pastebėdavau, kad visu laiku gestų kalba daugumai keldavo susidomėjimą, ji visada atsiranda vieno kito norimų išmokti kalbų sąrašuose, visada skatina smalsumą. Kiekvienais metais surenkami būsimų gestų kalbos vertėjų kursai, didelė dalis baigusių dirba darbus vienaip ar kitaip susijusius su gestų kalba. O pastaruoju metu atsiranda ir gilesnis šios kalbos analizavimas, tokio analizavimo poreikis. Kurtieji ima rinktis gestų kalbos vertėjo, gestų kalbos vertėjų patarėjo, lingvistų kelius. Man tai yra itin svarbu ir kaip vertėjai, ir kaip gestotyrininkei. Tik komandoje galime padaryti labai daug. Tikiuosi, gretos tik augs!

 

Ar temos, kurios liečiamos gestų kalbos poezijoje, artimos toms, kurias gvildena lietuvių kalba kuriantys poetai, rašytojai?

 

Ir taip, ir ne. Kurtieji taip pat dažnai poezijos kūriniuose analizuoja tokias visuotines temas, kaip meilė, taika, gyvybė ir jos kaina, jos laikinumas. Poezijos kūriniais perteikia ir savo asmenines pažiūras, skaudžias patirtis, kreipiasi į žiūrovus, įkvėpdami tolerancijos, priėmimo. Tai ir seksualinių mažumų, paliktų, vienišų, nesuprastų vaikų temos. Gestų kalbos meno kūriniais kurtieji narplioja ir tokias sudėtingas temas kaip priklausomybės (pavyzdžiui, nuo tam tikro nepadoraus gyvenimo būdo), pasekmių už savo padarytus veiksmus neprisiėmimas. Amžinas temas – tėvystę, laisvę. Gausu ir tokių temų, kurių tikrai vargu ar pasitaikys girdinčių (ne tik lietuvių) poezijoje: gestų kalbos reikšmė, svarba kurčiajam. Tai – jo identiteto šerdis, kuri vienaip ar kitaip dažnai analizuojama kurčiųjų poetų. Poezijos kūriniuose metaforiškai parodomi ir kurčiųjų bendruomenės baimės – vienas jų, klaidingai pozityvus požiūris į vis dažnesnį kochlearinio implanto pasirinkimą ir gestų kalbos atsisakymą.

Kai pavasarį žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ puslapiuose bendravome su poetu Arnoldu Matuliu, jis minėjo, kad ypač svarbu su poezija supažindinti mažus vaikus, mokyti juos, skatinti kurti. Ar pritariate šiai minčiai?

Žinoma, pritariu! Esu visiškai įsimylėjusi kiekvieną poetą, kiekvieną vizualinio vernakulo kūrėją ir šias gestų kalbos meno rūšis. Tad tik taip, taip! Vaikams tai ypač svarbu diegti nuo mažų dienų – jie labiau supras ir pačią savo kalbą, jos struktūrą, kompleksiškumą. Gestų kalbą pasitelks kaip įrankį realizuoti save, išreikšti savo patirtis, jausmus.

 Nuotr.: Miško Motė

Nuotr.: Miško Motė

Mes Arnoldą ir jo poeziją fotografavome. Ką manote apie tokį būdą perteikti bent dalį emocijos, kuriamos autoriaus? Kaip kitaip, be video filmavimo, galima papasakoti apie gestų kalbos poeziją tiems, kurie jos dar nepažįsta? 

Perpasakojant knygą, didelė dalis jos ir patiriamo unikalaus jausmo dingsta, tiesa? Taip pat būtų ir su gestų kalbos poezija ar bet kuria kita gestų kalbos meno rūšimi. Šiuos kūrinius reikia pamatyti, išgyventi gyvai arba bent žiūrint įrašą. Nuotraukoje gestas sustabdytas, sugautas, nejudrus, vadinasi ir toji emocija nebejudri. 

Kelerius metus, rašydama mokslinius darbus, gestų kalbos poezijos ar kitus gestų kalbos meno rūšių kūrinius stengiuosi analizuodama vienaip ar kitaip fiksuoti sakiniais, skaičiais (kiek, kokių priemonių yra, kokią funkciją jos atlieka ir kt.), tačiau tik pranešimų, diskusijų metu, turėdama su savimi įrašus tikrai galiu pasiekti savo klausytojus, žiūrovus. Nuostabu, kad dabar turime tokias galimybes – filmuoti ir įamžinti. Kiek daug kūrinių prarasta, kai tokios galimybės nebuvo… O juk dabar būtų galima tirti, matyti tų laikų aktualijas, analizuojamas temas, raišką. Sužinoti, kas ir kaip buvo tuomet.

Daugelis jus pažįsta iš televizijos! Į gestų kalbą verčiate žinias. Ar sunku versti ką tik įvykusias naujienas, kurios galbūt ir asmeniškai, emociškai paliečia, jei tai didelis įvykis? Ar tai reikalauja daugiau susikaupimo, nei, tarkim, paskaitos? 

Kai verčiu, nors kurtieji šypsodamiesi sako, kad mato Anželikos manierą (nežinau net, kokia čia ji), Anželikos nebelieka. Yra tik vertėja. Aš nevertinu, neanalizuoju girdimo ar matomo turinio asmeniškai, analizuoju jį kaip vertėja, kaip gestotyrininkė, jei reikia tokių įrankių vertime. Todėl dažnai suglumstu, kai iškart po sudėtingo vertimo sulaukiu komplimentų. Tada net nežinau ką atsakyti, nes dar negaliu vertinti to pati! Tik vėliau imu analizuoti savo pačios vertimą – iš naujo ir iš naujo jį prasuku analitiniu žvilgsniu, siekdama, kad kitą kartą vertimas būtų dar kokybiškesnis. O kartais – ir tikrai ne visada – ateina ir emocinis patyrimas. 

Tačiau, žinoma, vienos temos yra artimesnės už kitas, ir jų vertimas man yra tarsi sklandesnis, nes tiesiog turiu daugiau įgūdžių vienoje ar kitoje temoje, daugiau įrankių. Nes ji man kaip tyrėjai, kaip vertėjai yra artima. 

Apskritai, į gestų kalbos vertėjo darbą žiūriu kaip į daugiabriaunį reiškinį. Priklauso nuo konteksto, tačiau vertimas dažniausiai yra iššūkis. Kažkur mažesnis, kažkur neaprėpiamai didelis – kaip kad šį šeštadienį laukia! Gal todėl vertėjams ir dėstau kelias, skirtingas, tačiau ir labai susijusias disciplinas. 

Pirmasis Lietuvos istorijoje Kurčiųjų poezijos festivalis startuoja rugsėjo 28 d. 13 h., „Girstučio“ kultūros rūmuose, Kovo 11-osios g. 26, Kaune. Pasimatykim.

Kotryna Lingienė

Kompozitorius Antanas Jasenka: „Svarbi viena žinutė – disputas su universumu“
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip...
Apie Nijolę ir „Nijolę“ su Antanu Mockumi (interviu)
Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje...
Istorijų festivalio menininkė Jenny Kagan: „Man gyvybiškai svarbu palįsti po vietos oda“
Spalio pabaigoje Kauną užplūs šimtai, gal net tūkstančiai istorijų – asmeninių, o ir bendresnių, vienijančių kvartalus, bendruomenes, epochas. Pirmojo...
Subjektyviame Garliavos apylinkių žemėlapyje – suartėjusi bendruomenė (interviu)
„Tai pirmas kartas, kai šiame projekte dalyvauja ne profesionalūs menininkai“, – sako iš Kolumbijos kilęs Hugo Herrera Tobón, jau...
Kompozitorius Antanas Jasenka: „Svarbi viena žinutė – disputas su universumu“
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip...
Apie Nijolę ir „Nijolę“ su Antanu Mockumi (interviu)
Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje...
Istorijų festivalio menininkė Jenny Kagan: „Man gyvybiškai svarbu palįsti po vietos oda“
Spalio pabaigoje Kauną užplūs šimtai, gal net tūkstančiai istorijų – asmeninių, o ir bendresnių, vienijančių kvartalus, bendruomenes, epochas. Pirmojo...
Subjektyviame Garliavos apylinkių žemėlapyje – suartėjusi bendruomenė (interviu)
„Tai pirmas kartas, kai šiame projekte dalyvauja ne profesionalūs menininkai“, – sako iš Kolumbijos kilęs Hugo Herrera Tobón, jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia