Sandra Bernotaitė: „Pokalbis – kaip jausmas „tranzuojant“ (interviu)

Režisierės Sandros Bernotaitės spektaklis „Dabar aš esu“ – žaisminga ir jautri dviejų jaunų žmonių (aktoriai Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas) pokalbio studija, vaidinama teatrui nebūdingoje erdvėje – mažoje universiteto auditorijoje. Egzistencinę krizę išgyvenanti aktorė prieš pat vidurnaktį atvyksta į priklausomybių reabilitacijos centrą ir čia susipažįsta su vaikinu, pasirinkusiu nebūti su žmonėmis. Intymus pokalbis suteikia galimybę abiems veikėjams išjudėti sužeisto, bet vis dar gyvo pasaulio link.

Festivalio „Išeities taškas“ metu šį spektaklį bus galima pamatyti net keturis kartus – rugsėjo 19, 20, 21 ir 22 d. Kristina Ižganaitytė kalbasi su autore apie jos kūrybinius pasirinkimus ir platesnius jaunų žmonių gyvenimo kontekstus. 

Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas. Organizatorių nuotr.

Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas. Organizatorių nuotr.

Kodėl pasirinkta būtent tokia erdvė?

Pasirinkome kamerinę erdvę, auditoriją, kurioje telpa tik dvidešimt žiūrovų ir lieka vietos dviems aktoriams, kadangi pjesė „Dabar aš esu“ – dviejų žmonių pokalbis, kurį norėtųsi girdėti ir stebėti iš arti. Kinematografiška arba taip vadinamoji „no acting“ vaidyba labiau niuansuota, žaidžiame mažomis detalėmis, užuominomis, kalbame ne „pastatytais“ balsais, nes garso nereikia „mesti per rampą“ taip, kad girdėtų paskutinės eilės ir balkonas. Nenaudojame nei specialaus apšvietimo, nei garso aparatūros. Baltos auditorijos sienos su stikliniais langais labai tinka pjesės veiksmo vietai: tai registratūros priimamasis. Stengėmės išnaudoti ir erdves aplinkui, bet visko neišduosiu, pamatysite.

Ar pokalbis gali būti išeitis iš sunkios gyvenimo situacijos, vaistas nuo sunkių išgyvenimų, stipresnis už savęs svaiginimą? Ar intymus pokalbis gali „susprogdinti“, sumažinti egzistencinės krizės problemą?

Kurdami spektaklį klausėme: kas yra susitikimas, kas yra pokalbis? Tai kaip jausmas „tranzuojant“, kai žinai, kad su vairuotoju antrą kartą gyvenime nepasimatysi, gali būti iki galo atviras. Žmonėms patinka išsipasakoti. Kiek kitoks pokalbis vyksta su draugu arba artimu žmogumi, kai netyčia užsikalbama iki ryto, kai ima krėsti drebulys, nes kalbėtis labai įdomu ir pasieki iki tol neliestas gelmes. Man atrodo, mums reikia tokio bendrumo. Pokalbis gali išgelbėti gyvybę. Dažnai ir išgelbėja, tačiau, jei taip atsitinka, mes to nesužinome. Savo spektaklyje ir tiesiogiai, ir netiesiogiai kalbame apie vienatvę, apie blogus pasirinkimus, bandymus pabėgti nuo problemų. Geras pokalbis gali būti ir gydantis, ir svaiginantis pačia geriausia prasme.

Organizatorių nuotr.

Organizatorių nuotr.

Ar egzistencinė krizė šiandien jaunam žmogui yra būtina? Kaip manote, kodėl vis daugiau jaunų žmonių tą išgyvena?

Pasaulis nėra ištisas pramogų parkas, gyvenime visokių bėdų atsitinka, pagaliau juk kiekvieno iš mūsų fizinis egzistavimas baigiasi mirtimi. Taigi normalu yra išgyventi, nerimauti ir rūpintis. Krizės ištinka įvairiais amžiaus tarpsniais, tačiau jaunystėje tai labai stipru ir baisu, nes tenka pirmą kartą su tuo tvarkytis, ir jau negali užmesti atsakomybės savo tėvams, viskas, esi suaugęs, atsakai už savo veiksmų padarinius. Polinkis į savidestrukciją žmoniją kankino visais laikais, tai nėra nauja problema. Tik ne visi taip giliai išgyvena, ne visiems prireikia pagalbos iš šalies. Dauguma žmonių, pripažinkime, yra eskapistai, jie linkę rasti nusiraminimą rutinoje ir neklausinėti savęs skaudžių dalykų. Pajutęs kad pasaulis yra toks abejingas, jaunas žmogus sutrinka ir kenčia.

Ar dviems sužeistiems keliauti, išeiti lengviau, nei būti išvestam tam tikrų išorinių pagalbos priemonių?

Būna žmonių, kurie teigia, kad moka gyventi vieni ir kad jiems taip lengviau. Mano patirtis sako kitaip. Mums reikia kitų žmonių, net jei su jais konfliktuojame. Abu spektaklio veikėjai panašūs tuo, kad iš savęs ir kitų reikalauja maksimalaus tikrumo, tačiau jo nesulaukia. Tokiu atveju, būtų gerai, kad jie rastų atramą vienas kitame, per pokalbį išsiaiškintų, kad nėra viskas tik juoda. Repetuodami bandėme rasti taškus, kur įvyksta vidinis poslinkis, atsidaro širdies durelės, pašnekovai pamato vienas kitą ir leidžia kitam į save žiūrėti, tarsi sakytų: štai, aš esu, čia ir dabar, gali priimti mane tokį, koks esu, arba nusigręžti. Juk jaučiamės labai laimingi, kai šalia esantis žmogus nuo mūsų nenusigręžia, matydamas ne tik gražiąja mūsų pusę. Beje, sveika iš savęs ir pasijuokti – jeigu juokiamės, dar ne viskas prarasta.

Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas. Organizatorių nuotr.

Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas. Organizatorių nuotr.

Atsiribojimas nuo žmonių yra savotiška savižudybė, todėl į tai reiktų žiūrėti rimtai. Regis, šiuolaikinės technologijos, palyginti neseniai atėjęs į mūsų gyvenimus internetas leidžia fiziškai būti vienam ir tuo pat metu palaikyti virtualų ryšį su sociumu, tačiau kraštutinumai neatrodo sveikai. Esu optimistė, tikiu, kad mūsų psichikos taip lengvai nenulauši. Pastebėjau, kad jaunimas turi savisaugos instinktą ir anksčiau ar vėliau suvokia, jog socialiniai tinklai tėra bendravimo priemonė, o ne tikslas. Būdami žmonėse mes irgi susikuriame saugias zonas, tuos socialinius „burbulus“. Feisbukui galime būti dėkingi už tai, kad sužinojome kai kurių savo pažįstamų politines ir religines pažiūras, net atsirado progų apie tai pasikalbėti gyvai, mokomės sutarti dėl to, kad mūsų nuomonės skiriasi. Bet pro socialinį tinklą gali prasprūsti vienas kitas atsiskyrėlis, kuriam šis gyvenimo žaidimas per žiaurus. Mes bijome prarasti tuos žmones, nes kitąsyk galime ir patys atsidurti jų vietoje, todėl reikia nenustoti kalbėtis – ir apie juos, ir su jais.

Daugiau apie festivalį „Išeities taškas“
Bilietai į spektaklį  „Dabar aš esu“

Festivalio „Išeities taškas“ inf.

Kamilė Gudmonaitė: „Vidinėms krizėms lyties nėra“
Režisierė Kamilė Gudmonaitė Nacionaliniame Kauno dramos teatre stato spektaklį „Panika“ pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę. Ją pasirinko...
Mėnesio tema. „Pagalbos moterims linija“: „Pagrindinis resursas – mes pačios“
Kiekvienas žmogus nori būti išklausytas ir išgirstas, ar tai būtų mintys apie kasdienę rutiną, ar apie laimingas akimirkas, ar...
Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Kamilė Gudmonaitė: „Vidinėms krizėms lyties nėra“
Režisierė Kamilė Gudmonaitė Nacionaliniame Kauno dramos teatre stato spektaklį „Panika“ pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę. Ją pasirinko...
Mėnesio tema. „Pagalbos moterims linija“: „Pagrindinis resursas – mes pačios“
Kiekvienas žmogus nori būti išklausytas ir išgirstas, ar tai būtų mintys apie kasdienę rutiną, ar apie laimingas akimirkas, ar...
Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia