Mėnesio tema. Kovos planas

„Žiūrint, nagrinėjant jo sumanymus, tikrai linksma darosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galime patikėti. Jo kompetencija mes pasitikim ir tik reiktų pageidaut, kad Kovalskiui miestas nepasigailėtų priemonių ir leistų jam savarankiau veikti.“ Taip Vytautas Landsbergis-Žemkalnis atsiliepė apie savivaldybės skyriuje 1937 m. naujo miesto planavimo padalinio galvą Joną Kovalskį. Ir iš tiesų džiaugtis buvo dėl ko, nes atsirado pirmasis šalyje funkcionuojantis urbanisto etatas, o atitinkamame kabinete – architektas, rankose laikantis dar šviežią, prieš keletą metų įgytą prestižinės Paryžiaus tautinės meno mokyklos (Ecole Nationale des Beaux-Arts) diplomą. 

Vidaus reikalų ministerijos stipendininkas pasirodė buvęs teisinga valstybės investicija. Lietuvos miestai anuomet turėjo daug problemų, kurias nors palaipsniui ir sprendė vyriausiasis šalies statybos inspektorius Antanas Novickis (apie jį ir jam tekusius iššūkius skaitykite mūsų sausio numeryje), tačiau dažniausiai būdavo atsitrenkiama būtent į personalo trūkumą. Prisimenant, kad menkai industrializuotoje šalyje tos problemos daugiausia reiškėsi būtent smarkiai besiplėtojusiame Kaune, atrodytų, turėjo būti suvienytos geriausios kūrybinės pajėgos. Vis dėlto galbūt dėl didelių tekusių apkrovų miestui nesisekė su statybos galvomis – vyriausiaisiais inžinieriais. F. Vizbaras 1925 m. vidaus reikalų ministro rezoliucija buvo išspirtas iš posto už netinkamą pareigų atlikimą; 1931 m. E. Frykas buvo teisiamas už aplaidumą, kai statybų metu žuvo darbininkas; 1937 m. pabaigoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis savo posto neteko ir Karolis Reisonas.

Pasinaudodamas A. Novickio išjudintais įstatyminiais pokyčiais, J. Kovalskis netrukus pradėjo didelio masto darbus savo padalinyje, kuriems visiškai netrukdė ir vėliau Statybos skyriui pradėjęs vadovauti inžinierius Juozas Dragašius. Buvo parengtas didžiausių miesto urbanistinių problemų sąrašas, o netrukus ir duotas startas tam, apie ką buvo šnekama jau daugelį metų – pradėtas svarbiausio miesto vystymosi dokumento – generalinio plano rengimas. Iki tol oficialiai tebegaliojo 1923 m. parengtas garsusis danų inžinieriaus M. P. Frandseno planas, kuris dėl tuomet neturėtų miesto geodezinių duomenų buvo labiau eskizas negu rimtas planavimo reglamentas. Naujasis miesto planas turėjo būti išsami, tuolaikėmis urbanistikos gairėmis paremta studija, pagal esamus bei numatytuosius miesto demografinius, ekonominius, geografinius bei kitus duomenis turėjusi nubrėžti visapusišką miesto vystymosi kelią mažiausiai 25 metams į priekį. Nors šiandien tai atrodo įprasta, verta prisiminti, kad nemažai šalies gyvenviečių anuomet neturėjo net nuoseklių esamosios būklės planų, o panašaus masto ir išsamumo dokumentą spėjo pradėti rengti tik Šiauliai. Buvo tikimasi, kad J. Kovalskio planas taps ir etalonu kitiems miestams.

Jonas Kovalskis-Kova išeivijoje. Žurnalas „Aidai“

Jonas Kovalskis-Kova išeivijoje. Žurnalas „Aidai“

Nemažai dabartinių miesto problemų tarsi atkartoja buvusias anuomet, kurių opiausiasias urbanistas pasirinko prioritetu. Vienas pirmųjų žingsnių turėjo būti didelė miesto savivaldos administracinių ribų plėtra – tai buvo ne noro plėtoti miestą į plotį išraiška, bet, atvirkščiai, prevencinė priemonė, skirta administraciniais būdais užkirsti kelią neplaningiems reiškiniams už anuomečių miesto sienų. Situacija tikrai panaši į dabartinę: aplink Kauną per du dešimtmečius susikūrė ištisos konsteliacijos chaotiškų priemiesčių, kurie mieste dirbusiems žmonėms suteikdavo pigesnio būsto galimybę, tačiau pasižymėjo itin prasta infrastruktūra, keldavo daugybę gilesnių miesto sąrangos problemų, o ateities perspektyvoje programavo dar didesnių rūpesčių miesto vystymui. 

Savo, kaip miesto planuotojo, karjeros pradžioje J. Kovalskis rašė: „Urbanistas turi būti enciklopedistas. Bet jam vienam paruošti visapusiškai tinkamą miesto planą neįmanoma: jis čia turi kreiptis į kitų sričių specijalistus ir juos pasikviesti talkon.“ Ir iš tiesų tai itin taikliai apibūdino jo darbo modus operandi. J. Kovalskis sprendimus priimdavo atsižvelgdamas į kitų specialistų nuomones ir studijas. Dirbdamas jis taip pat pasirėmė ir pritaikytinais planavimo sprendimais, atėjusiais dar iš 1923 m. Frandseno bei 1917 m. vokiečių okupacinės valdžios parengtų miesto eskizinių planų. Kai kurios mintys buvo panaudotos rengiant pirmąją būsimojo plano dalį – miesto susisiekimo arterijų tinklo schemą, kaip įprasta, turėjusią sudaryti pagrindą tolesniam darbui. Architekto sprendimų toliaregiškumą ir logiką iliustruoja ir tai, kad, nors daugelio nebuvo spėta įgyvendinti, dalis jų mažiau ar daugiau pakitusia forma atsirado sovietmečiu.

Reikalą skubino viena opiausių anuometės sostinės problemų – didžiulės transporto problemos, kurios, augant automobilių skaičiui, ateityje turėjo tik didėti. Miestas buvo stambioje kryžkelėje – tarp Ukmergės, Žemaičių, Raudondvario ir Veiverių plentų ėjęs tranzitinis eismas vykdavo per Vilijampolės ir Vytauto Didžiojo tiltus ir smarkiai apkraudavo visą senamiestį; dar iki atkuriant diplomatinius santykius su Lenkija, buvo galvojama ir apie Tunelio gatvę, kuri anksčiau ar vėliau turėjo tapti pagrindinių srautų į Vilnių liudininke. Anuomet užsibrėžti tiesti Karmelitų ir Eigulių tiltai nebuvo naujas sprendinys, tačiau šįkart jie turėjo tarnauti kaip savotiškas miesto aplinkkelis, tarpusavyje sujungiantis svarbiausias tarpmiestines arterijas ir atlaisvinantis miesto centrą. Tie sprendimai buvo įgyvendinti tik praėjus ne vienam dešimtmečiui ir vadovaujantis kitais generaliniais planais, nors Karmelitų tiltas ir buvo paslinktas į M. K. Čiurlionio gatvės ašį. Lampėdžių tilto pavidalu atsirado ir J. Kovalskio planuose buvęs hipotetinis Marvelės tiltas, turėjęs tiesiogiai sujungti Žemaičių plentą su Suvalkija. 

1939 m. Vilijampolės tilto prieigų perplanavimo projektas. LCVA.

1939 m. Vilijampolės tilto prieigų perplanavimo projektas. LCVA.

Gerokai kontroversiškesni sprendimai, kurie kitokiomis formomis buvo įgyvendinti po kelių dešimtmečių, sovietmečiu, taip pat buvo susiję su srautų senamiestyje mažinimu. Dar 1939 m. nuspręsta išplatinti Birštono bei Šv. Gertrūdos gatves. Tiesa, situacija buvo išspręsta kiek kitaip: vietoje čia dabar įkomponuotos jungiamosios Šauklių gatvės, nukreipiančios eismą Petro Vileišio tilto bei Jonavos gatvių link, Šv. Gertrūdos gatvė turėjo būti savotiška Laisvės alėjos tąsa, gale užbaigiama stambiu transporto mazgu ir antruoju tiltu su Vilijampole. Tiltas turėjo atsirasti ir Birštono gatvės ašyje, taip Vytauto Didžiojo tiltui paliekant tik simbolinį, vietinės reikšmės vaidmenį. 

Stambus srautus išskirstantis transporto mazgas su aikšte viduryje buvo numatytas ir Karmelitų tilto ašyje, priešais to paties pavadinimo bažnyčią. Visgi kartu su susisiekimo institucijų atstovais buvo nuspręsta, kad visą būsimąjį srautą Vilniaus kryptimi palikti vien pro Petrašiūnus būtų netoliaregiška, ypač turint omeny naujai nutiestą Žemaičių plentą. Taip atsirado pasiūlymas jungtį išspręsti per buvusią Tvirtovės alėją, vėliau tapusią Taikos prospektu. Nors atgavus Vilnių ir pradėjus tiesti autostradą pastarąją taip pat buvo numatyta su Savanorių prospektu (Ukmergės plentu) sujungti Muravoje, tačiau būtent pirmasis sprendimas turėjo tapti pagrindine jungiamąja.

Ta idėja buvo svarbi ir dėl numatomo šiaurės rytų Žaliakalnio dalies vaidmens. Jau anksčiau nuspręsta miesto pramonę koncentruoti Vilijampolėje, po truputį ją iškeliant iš Karmelitų, vėliau ir Šančių, o šalia įkuriant didžiulį uostą. Geležinkelių direkcijos atstovams atlikus studijas paaiškėjo, kad geležinkelio tiesyba į Vilijampolę būtų itin brangi, tad bendradarbiaujant buvo sutarta, kad geriausia vieta stambiam pramonės rajonui būtų Žaliakalnyje, už vietos, dabar žinomos kaip Aklųjų sankryža. Čia turėjo būti atvesta geležinkelio šaka iš Palemono. Tokiomis aplinkybėmis čia buvo numatytas naujas didžiulis pramonės rajonas įmonėms, „kurioms reikia geležinkelio, bet nereikalinga šalimais upė“. Galbūt tomis gairėmis buvo vadovaujamasi ir 7 dešimtmetyje, kai, nors ir patrauktas keletu kilometrų toliau, miesto šiaurės rytuose pradėjo rastis pagrindinis miesto pramonės rajonas. Gerokai toliau, Karmėlavoje, atsirado ir numatytas, tačiau jau kitai kariuomenei tarnavęs karinis oro uostas.

Turint omenyje, kad planavimo dalyje dirbo tik J. Kovalskis, jo pavaduotojas Algirdas Prapuolenis bei keletas braižytojų, per kelerius metus buvo suprojektuotas didžiulis kiekis įvairaus dydžio pakitimų miesto audinyje, turėjusių spręsti svarbiausias problemas. Turint arterijų eskizą, po truputį buvo sudarinėjami „chaotiškiausių“ rajonų reguliacijos planai – tiesinamas ir logiškai išsprendžiamas gatvių tinklas, jungtys, tvarkomi sklypų dydžiai ir formos, numatomos žaliosios erdvės bei socialinė infrastruktūra. Taip atsirado ir vadinamojo Karmelitų bei Ąžuolų (šiandien labiau žinomo kaip Pelėdų) kalno kvartalų perplanavimo projektai, kurie iki karo taip ir nebuvo spėti įgyvendinti, o tie rajonai mažai pakitusia forma pasiekė ir XXI amžių. Mažai tebuvo įgyvendinta ir kone įspūdingiausio J. Kovalskio vadovauto skyriaus projekto – Aukštųjų Šančių plano. Jame, kaip ir dingusiame tam tikslui skirtame viso miesto eskize, buvo sistemiškai išspręstas ir viešųjų pastatų, ir erdvių, žaliųjų zonų išdėstymas – tai yra iki tol vyravęs viešųjų bei reprezentacinių pastatų mėtymas „kur pasitaiko“ miesto struktūroje. 

Kovalskio numatytas Kaunas buvo itin žalias, su didele parkų ir žaliųjų zonų sistema, išsaugant ne tik buvusius, bet ir įveisiant didelius naujus medžių plotus tuščiuose, naujai prijungti numatytuose plotuose. Be miestiečių poilsiui numatytų išsaugoti Panemunės šilo ar Kleboniškio miško, parengto Ąžuolyno išplanavimo projekto, taip pat buvo numatyta apželdinti visus miesto pakraščius, o Pažaislio šilą išplėsti trigubai. Maži parkai čia taip pat turėjo atlikti didelį vaidmenį — kaip oficialios miesto strategijos dalis tada atsirado būsimieji Santakos ir Salos parkai. Kauno priemiestiniams kurortams ateityje ketinta savotiškai pritaikyti tuomet populiarėjusią gyvenviečių-palydovų koncepciją, sukuriant šiems kuo geresnį susisiekimą su miestu. Vietoje vis labiau miesto rajonu virstančios Panemunės kaip naują, perspektyvų pagrindinį Kauno kurortą J. Kovalskis matė Vičiūnus, kuriems net buvo parengęs išplanavimo projektą.

1940 m. Miesto plėtros eskizas. KMS archyvas.

1940 m. Miesto plėtros eskizas. KMS archyvas.

Lietuvą okupavus sovietams, miesto planavimo dalies vedėju tapo buvęs J. Kovalskio pavaduotojas A. Prapuolenis, kuris tęsė pradėtą darbą. Planas buvo vystomas ir kitos okupacijos metu – būtent tada pagal jį keliagubai išplėstos miesto ribos – tai plotas, su keliais vėlesniais papildymais sudarantis didžiąją dabartinio Kauno dalį. Manytina, kad tuo planu oficialiai buvo vadovaujamasi ir ankstyvuoju pokariu, nes architektas Vladimiras Zubovas 1945 m. buvo pateikęs kiek pakoreguotą jo dalies eskizą su „pagrindinių problemų sprendiniais“. Visgi generalinis planas niekad nebuvo įgyvendintas – pasikeitusi geopolitinė situacija reikalavo ir kitokio miesto.

Verta prisiminti, kad J. Kovalskis buvo ir pedagogas – 1937–1941 m. jaunajai kartai Aukštesniojoje technikos mokykloje (dabartinėje Kauno technikos kolegijoje) perteikė turimas architektūros ir miestų planavimo žinias. Jau karo metais buvęs planavimo skyriaus vedėjas prisijungė ir prie Vytauto Didžiojo universiteto kolektyvo. 1944 m. architektas pasitraukė į Vakarus. Tiek būdamas DP stovyklose Vokietijoje, tiek iškeliavęs į JAV ir iš Kovalskio tapęs Kova, architektas užsiėmė aktyvia veikla ir kūrė planus ateities Lietuvai, o vėliau suprojektavo ne vieną išskirtinį pastatą lietuvių bendruomenėms. Bet apie ne ką mažiau įdomius šiapus ir anapus Atlanto esančius architekto sukurtus pastatus šįkart nebepapasakosime. 

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugsėjo numerio rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Mėnesio tema. Į Kauno piliečių sveikatą
Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje...
Iš Tel Avivo į Kauną – tarptautinis modernizmo miestų forumas
Rugsėjo 12–13 dienomis Kaune ir Vilniuje įvyks II tarptautinis modernizmo miestų forumas „Nuo modernaus iki šiuolaikinio: XX amžiaus architektūros...
Mėnesio tema. Architektūros dialogai ir gyvenimo ženklai su A. ir G. Prikockiais
Nuo mistiškos gotikos iki tautinio identiteto paieškų tarpukario modernizme, nuo įmantrių baroko formų iki ramaus ir subtilaus klasicizmo –...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Mėnesio tema. Į Kauno piliečių sveikatą
Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje...
Iš Tel Avivo į Kauną – tarptautinis modernizmo miestų forumas
Rugsėjo 12–13 dienomis Kaune ir Vilniuje įvyks II tarptautinis modernizmo miestų forumas „Nuo modernaus iki šiuolaikinio: XX amžiaus architektūros...
Mėnesio tema. Architektūros dialogai ir gyvenimo ženklai su A. ir G. Prikockiais
Nuo mistiškos gotikos iki tautinio identiteto paieškų tarpukario modernizme, nuo įmantrių baroko formų iki ramaus ir subtilaus klasicizmo –...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia