Muziejaus trečiadienis. Baltijos kelias istorinėje perspektyvoje

Šią savaitę rubrikos „Muziejaus trečiadienis“ skaitytojus Kauno miesto muziejus kviečia paminėti itin gražią ir svarbią sukaktį – Baltijos kelio 30-metį. Prieš 30 metų Lietuva, Latvija ir Estija susikibo už rankų ir parodė, kad nori sugrįžti į politinį žemėlapį, iš kurio buvo jėga ir klasta ištrintos 1940 m. 

1989 metais susivieniję Baltijos šalių gyventojai parodė, kad laikas pradėti atvirai kalbėti apie vieną didžiausių XX a. istorijos „viešų paslapčių“ – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą Molotovo–Ribentropo paktą, kuriuo buvo pasidalyta Europa. Du totalitariniai režimai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, tačiau nepasidalijo kaltės, kuri vėliau teko tik pralaimėjusiajai pusei. Taigi nors visa Europa patyrė didesnių ar mažesnių tragedijų, Baltijos šalys tapo tomis valstybėmis, kurių žemėlapyje nebeliko ir kurios turėjo toliau kentėti fizinę bei dvasinę okupaciją. Apie tai nuolat priminė partizanų ir disidentų veiksmai bei tėvų ir senelių istorijos apie kitokią praeitį, tą, kurią prisiminti buvo draudžiama.

Laikas bėgo ir beviltiška SSRS invazija į Afganistaną, kur prieš savo valią buvo priversti žudyti ir žuvo nemažai Lietuvos jaunuolių, ekonominis krachas bei aplinkosauginės tragedijos, iš kurių baisiausia – Černobylio avarija, vertė pačią SSRS vadovybę keisti požiūrį. Susiklosčiusi palanki proga, panašiai, kaip 1917–1918 m., mobilizavo nepriklausomybės trokštančias jėgas. Taip Lietuvoje gimė Persitvarkymo Sąjūdis, o Latvijoje ir Estijoje – vadinamieji Liaudies Frontai. Būtent šios organizacijos nusprendė, kad artėjant tos liūdnos dienos 50 metų sukakčiai izoliaciją svarbu įveikti viešumu ir surengti neeilinę pasaulio istorijoje taikią pilietinę akciją.  

Viešumas yra ginklas, tačiau tik tada, kai visuomenė vieningai demonstruoja savo jėgą. Lietuviams tam reikėjo didžiulės drąsos. Dabar, praėjus trims dešimtmečiams nuo Baltijos kelio, mes daug apie jį kalbame, bet ne visada pagalvojame, kad tuometinius žmones kaip tik trys dešimtmečiai skyrė nuo žiauriai numalšinto partizaninio karo, nuo ledinių Sibiro speigų. Todėl jiems reikėjo labai daug drąsos. Juk žmonės ėjo ne su ginklais – atviromis rankomis, kurias padavė vieni kitiems. Taip buvo elgiamasi ir per Sąjūdžio mitingus, taip buvo kovojama ir Sausio 13-ąją. 

Pasaulio istorijoje yra pavyzdžių, kai didelės pergalės buvo iškovotos taikiai. Indijos nepriklausomybės architektas Mahatma Gandis buvo bene žymiausias taikaus pilietinio pasipriešinimo strategas – 1947 m. Indija tapo nepriklausoma. Tačiau ji vadavosi iš demokratinės Britų imperijos, o Lietuva turėjo vaduotis iš totalitarinės Sovietų Sąjungos. Vis dėlto panašumų būta – abi imperijos buvo nusilpusios, Didžioji Britanija po Antrojo pasaulinio, o SSRS – po Šaltojo karo. Jų abiejų politiniame elite atsirado žmonių, kurie manė, kad užteks slopinti norą siekti Nepriklausomybės, nors artimus ryšius išlaikyti bandyta, juk britams Indija buvo „turtų aruodas“, o sovietams Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys,  – „langas į Europą“. Taip pat panaši abiem atvejais buvo ir JAV pozicija. Ši šalis spaudė Londoną pripažinti Indijos nepriklausomybę, taip pat nepripažino ir 1940 m. Maskvos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos. Tačiau laikai keitėsi ir pasauliui reikėjo didesnio įrodymo, kad Lietuva, Latvija ir Estija tikrai nenori būti SSRS dalimi. Tokiu įrodymu ir tapo Baltijos kelias. 

Gražina Teodora Morkūnienė šalia automobilio Baltijos kelyje. Fotografas E. J. Morkūnas 1989 m. rugpjūčio 23 d. Aistės Lazauskienės asmeninis archyvas. 

Gražina Teodora Morkūnienė šalia automobilio Baltijos kelyje. Fotografas Eligijus Juvencijus Morkūnas 1989 m. rugpjūčio 23 d. Aistės Lazauskienės asmeninis archyvas.

2 milijonai žmonių, susiėmę už rankų į nenutrūkstamą 675,5 km grandinę, buvo tas įrodymas, kurio niekas negalėjo ignoruoti. Ir tai įvyko būtent tą pačią rugpjūčio 23 dieną, lygiai po 50 metų. Ką darė Kremlius? Sėkmingai naudojo jau ne naują kortą – žmones, kurie rinkosi į Baltijos kelią, vadino nacionalistais. Šitaip buvo siekiama Vakaruose pasieti abejonę, ar Baltijos šalys gali būti demokratiškos. Viename didžiausių JAV žiniasklaidos banginių „The Washington Post“ tuomet pasirodė kritiškas straipsnis, kuriame buvo samprotaujama, ar atgavusios nepriklausomybę Baltijos šalys nenueis antidemokratišku nacionalistiniu keliu. Taip samprotavo žymus profesorius Amos Perlmutter ir demokratų partijos senatorius Dennis DeConcini. Situacijos negerino ir „The Chicago Tribune“, kuriame buvo skelbiama, kad Baltijos šalių tautinės mažumos esą nepritaria Baltijos kelio idėjai. Verta pastebėti, kad JAV lietuvių bendruomenės iš visų jėgų stengėsi šį neigiamą informacinį toną keisti, todėl jų dėka jis nebuvo toks radikalus, koks galėjo būti.

Kauniečių grupė, pietaujanti po Baltijos kelio akcijos. Fotografas Stasys Dambrauskas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Monikos Gineikienės asmeninis archyvas. 

Kauniečių grupė, pietaujanti po Baltijos kelio akcijos. Fotografas Stasys Dambrauskas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Monikos Gineikienės asmeninis archyvas.

Reikėjo labai laviruoti ir tą stengėsi daryti būtent Sąjūdžio vadovybė. Buvo svarbu įrodyti, kad tautos turi teisę išsivaduoti iš priespaudos ir okupacijos, tačiau tai nereiškia, kad bus kuriamos nedemokratiškos valstybės, kurios engs tautines mažumas ar velsis į konfliktus su kaimynais. Tokią racionalią poziciją stengtasi atremti puolimu. Rugpjūčio 26 d. „Vremya“ skyrė eterį politinei valandėlei ir kalbėjo apie „antisovietinius elementus“ ir „nacionalistines-ekstremistines grupuotes“. Darbininkai ir valstiečiai buvo kviečiami ginti „tarybinės šalies“. Reikėjo kažkaip atremti tokius teiginius, nes ypač Vakaruose Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino nusikaltimų sulyginimas vis dar buvo tabu. Politinis laviravimas buvo neišvengiamas, todėl „The Washington Post“ rugpjūčio 29 d. apie tai rašė, neva Vytautas Landsbergis „vaikščioja lynu tarp Kremliaus ir nacionalistų“. Tuo metu kitas žymus Sąjūdžio lyderis Romualdas Ozolas inicijavo parašų rinkimą dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Žmonės noriai ir vis drąsiau reiškė savo nuomonę. Ledai pajudėjo.

Nors Rytų ir Vakarų reakcija buvo labai svarbi, nes pasipriešinimo judėjimas vyko taikiai ir pirmiausia rėmėsi įtikinėjimu, svarbiausia, kad patys lietuviai, latviai ir estai pajuto savo jėgą, o kartu ir bendrystę. Tarpukariu buvo daug progų bendrauti, tačiau į artimesnį bendradarbiavimą santykiai neišsiplėtojo, liko tik draugišku kultūriniu ryšiu. Tuomet tai lėmė geopolitika – Estija ir Latvija prisibijojo SSRS ir ieškojo glaudesnių ryšių su Vokietija ir Lenkija, o Lietuva su šiomis valstybėmis konfliktavo dėl Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybės ir tai lėmė gerokai draugiškesnę poziciją SSRS atžvilgiu. Vis dėlto pastarosios valstybės okupacija, represijos, tautinė ir religinė priespauda lėmė bendrystę tarp trijų mažų tautų rytiniame Baltijos jūros pakraštyje. Baltijos kelias – gražiausias to pavyzdys. 

Baltijos kelias ne tik padėjo sutelkti tautines jėgas Baltijos šalyse, bet ir įvarė pleištą merdinčioje Sovietų imperijoje. Tuo metu ir vienas liberaliausių SSRS deputatų, Politbiuro narys Aleksandras Jakovlevas pripažino, kad egzistuoja slaptieji Molotovo–Ribentropo pakto protokolai, kurie ir leido pasidalinti Europą. Vėliau tai buvo tas žmogus, kuris 1991 m. sausį paskutiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui pasakė: „Jei šaudysite į taikius žmones, mūsų valstybei galas.“ Ir išties, įvykiai vijo vienas kitą. Baltijos kelias vedė į Kovo 11-osios Nepriklausomybės deklaraciją, tada į Sausio 13-osios Nepriklausomybės apgynimą. Netrukus sulaukta ir tarptautinio pripažinimo. Tačiau JAV ir kitos didelės valstybės tai padarė tik praėjus dvejiems metams po Baltijos kelio, kai tapo aišku, kad radikalių jėgų keltas pučas pralaimėjo ir SSRS žlugo. Kol tai nebuvo aišku, tik dvi valstybės drįso pripažinti Lietuvą – Islandija ir Danija, todėl joms turime būti ypač dėkingi už parodytą drąsą ir įžvalgumą. Atgavusi nepriklausomybę Lietuva ilgai dirbo, siekdama atskleisti pasauliui, jog abu 1939 m. rugpjūčio 23 d. suokalbininkai yra vienodi. 2009 m., minint Baltijos kelio dvidešimtmetį, Europos parlamentas priėmė rezoliuciją – rugpjūčio 23 d. paskelbta „Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti“. Tai didelis laimėjimas. Tais pačiais metais UNESCO paskelbė, kad įtraukia „Baltijos kelią“ į saugomų istorinės atminties dienų sąrašą. Dar svarbiau, kad šia idėja užsikrėtė ir kitos šalys. 2004 m. panašų kelią, išsiplėtusį iki 500 km, galima buvo pamatyti Taivane, o 2013 m. – Katalonijoje. Abiejų renginių organizatoriai teigė, kad juos įkvėpė Baltijos šalių pavyzdys. 

 Žmonių grandinė Baltijos kelio metu. Fotografas Vaidutis Riškus. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Saulenės Riškutės asmeninis archyvas.


Žmonių grandinė Baltijos kelio metu. Fotografas Vaidutis Riškus. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Saulenės Riškutės asmeninis archyvas.

 

Žmonių grandinė Baltijos kelyje. Fotografas Gediminas Lašas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Audros Lašaitės asmeninis archyvas.

Žmonių grandinė Baltijos kelyje. Fotografas Gediminas Lašas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Audros Lašaitės asmeninis archyvas.

Be abejo, tai, kas atsitiko, galėjo nutikti tik dėl daugybės žmonių, kurie pamiršo kasdienius reikalus ir vieningai susitelkė. Sunku įsivaizduoti, ar būtų įmanoma pakartoti Baltijos kelią dabar, tačiau norisi tikėti. O istoriko pareiga – prisiminti. Visą vasarą Kauno miesto muziejuje rinkome kauniečių fotografijas ir atsiminimus apie tai, kur jie buvo tomis akimirkomis, kaip matė šį unikalų reiškinį. Rugpjūčio 22 d. 17.30 val. Rotušės skyriuje vyks renginys „Kauniečių atmintis kalba: 1989 08 23“, kuriame visuomenei pristatysime, ką pavyko surinkti, pabūsime kartu ir džiugiai paminėsime šią iškilmingą ir Lietuvos Nepriklausomybei svarbią progą.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita
kaunomuziejus.lt

Muziejaus trečiadienis. Medžio filosofo meilė muzikai
Muzika – dažnai neatsiejama skirtingų talentų turinčių žmonių gyvenimo dalis. Filosofas Vydūnas skambino arfa, Tautiškos giesmės kūrėjas Vincas Kudirka...
Muziejaus trečiadienis. Su gimtadieniu, Mikalojau! 
Čiurlionio galvoje buvo visas atskiras pasaulis, iš kurio jis siuntė atvirlaiškius paveikslų pavidalu. Mūsų tikslas buvo atkurti tą nematomą...
Muziejaus trečiadienis. „Petiai, gerai atminčiai“
Alio, muziejus? Mes turime nuotraukų, kurios galėtų jus sudominti! Šį trečiadienį nusprendėme papasakoti, kaip eksponatai atkeliauja į muziejų. Tai...
Muziejaus trečiadienis. Tikroji mumijų istorija
Egiptas. Išgirdus šį žodį, ko gero, dažnam prieš akis iškyla piramidžių, šventyklų ir faraonų vaizdiniai. Tai – senovės civilizacijos...
Muziejaus trečiadienis. Medžio filosofo meilė muzikai
Muzika – dažnai neatsiejama skirtingų talentų turinčių žmonių gyvenimo dalis. Filosofas Vydūnas skambino arfa, Tautiškos giesmės kūrėjas Vincas Kudirka...
Muziejaus trečiadienis. Su gimtadieniu, Mikalojau! 
Čiurlionio galvoje buvo visas atskiras pasaulis, iš kurio jis siuntė atvirlaiškius paveikslų pavidalu. Mūsų tikslas buvo atkurti tą nematomą...
Muziejaus trečiadienis. „Petiai, gerai atminčiai“
Alio, muziejus? Mes turime nuotraukų, kurios galėtų jus sudominti! Šį trečiadienį nusprendėme papasakoti, kaip eksponatai atkeliauja į muziejų. Tai...
Muziejaus trečiadienis. Tikroji mumijų istorija
Egiptas. Išgirdus šį žodį, ko gero, dažnam prieš akis iškyla piramidžių, šventyklų ir faraonų vaizdiniai. Tai – senovės civilizacijos...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia