Mėnesio tema. Dingusios Kauno šventovės

Po žeme archeologų vis dar laukiantys bažnyčių pamatai, lengva ranka griaunami barokiniai pastatai ir vieno žmogaus užmojis gyvenimą įprasminti savo išgalėmis pastatant šventovę – mieste Nemuno ir Neries santakoje būta visko. Kaip ir kiekvienos ilgą istoriją turinčios gyvenvietės, Kauno praeities puslapiai pilni tikėjimo ir tikėjimų – pilni ir pastatų, buvusių jų centrais. Žinoma, daugiausiai būta katalikų ir žydų šventovių, tačiau čia savo maldos namus taip pat turėjo ir tebeturi stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai bei reformatai, musulmonai, metodistai ir baptistai. Būta ir kitų konfesijų maldyklų, o kai kurios savo šventoves atidarė, palyginti, neseniai. Prarastų maldos namų pastatų turime nei daug, nei mažai – turbūt mažiau nei statistinis Europos miestas, juoba toks, per kurį nuolat slinko įvairios stichijos. Vis dėlto šį kartą pažvelkime būtent į juos, tiksliau – į kai kuriuos iš tų pastatų, kurių mūsų miesto panoramoje nebėra jau kuris laikas. 

Nors istoriniame Kauno branduolyje – dabartiniame senamiestyje – ir jo priemiesčiuose buvę katalikų bažnyčių pastatai mūsų dienas pasiekė bene visi, tačiau pasiknaisioję archyviniuose dokumentuose atrastume, kad esama bent vienos išimties. Pačioje XVIII a. pradžioje į Kauną atsikėlę karmelitai iš pradžių buvo įsikūrę gerokai arčiau tuomečio miesto – 1717 m. buvo pastatytas vienuolynas ir mūrinė Šv. Elijo bažnyčia. Iki šiol tai išlieka vienu mįslingiausių tokio pobūdžio pastatų mieste: net ir pamatų vieta šiandien tėra apytikslė, tad apie architektūrinę išraišką tuo labiau lieka tik spėti. Aišku tai, kad bažnyčia stovėjo kvartale, kurį dabar riboja Puodžių bei Druskininkų gatvės ir Karaliaus Mindaugo prospektas. Bažnyčia veikė nepilną šimtmetį – kurį laiką atiduota stačiatikių reikmėms, XIX a. buvo apleista.

Kone didžiausias architektūrinis sakrališkosios architektūros praradimas – barokinė Vilijampolės sinagoga, nuo XVIII a. antrosios pusės daugiau nei šimtmetį tarnavusi ne tik kaip pagrindinis anuomečio miestelio dvasinis centras, bet ir kaip svarbiausias riboženklis. Baroko bruožų turinčioms Lietuvos sinagogoms laiko tėkmė nebuvo labai palanki: slabadiškė 1892 m. sudegė ir ilgai stovėjo tik bestogis jos karkasas. Įdomi ir vertinga buvo ne tik jos architektūra bei sakralinis vaidmuo, bet ir simbolinis sinagogos paminėjimas lietuviškojoje paveldosaugos istoriografijoje. Kauno regioniniame archyve išlikęs Mykolo Songailos kreipimasis į miesto tarybą, kuri šiuos griuvėsius buvo nusprendusi naikinti, yra vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos istorijoje architekto kreipimųsi į valdžios institucijas su prašymu išsaugoti istorinį pastatą, tuo labiau susijusį su etninių mažumų kultūra. Vis dėlto pastatas galiausiai buvo nugriautas. 

Vilijampolės sinagogos griuvėsiai. Žemaičių vyskupijos muziejaus nuotr.

Vilijampolės sinagogos griuvėsiai. Žemaičių vyskupijos muziejaus nuotr.

Cariniu laikotarpiu, po 1863 m. sukilimo, Lietuvos žemėse nemažai katalikų bažnyčių buvo verčiama cerkvėmis. Neaplenktos ir kai kurios Kauno šventovės, o miestui tapus I klasės karine tvirtove, čia atsirado ir įgulos reikmėms skirtų ortodoksų maldos namų. Viena iš šių cerkvių 1896 m. buvo pastatyta Žemuosiuose Šančiuose 109-ojo Volgos pėstininkų pulko reikmėms – šis medinis pastatas buvo didžiausi konfesijos maldos namai po tuo pat metu atsiradusio Įgulos soboro. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę tvirtovės turtą perėmė šalies kariuomenė. Cerkvė nebuvo išimtis ir taip pat buvo naudojama šios reikmėms – tapo katalikų maldos namais. Po karo ji paskirta praktinėms reikmėms ir galiausiai, pirmuoju pokario dešimtmečiu, nugriauta. Tam galbūt įtakos turėjo ir faktas, kad jos aplinka buvo spėjusi tapti ganėtinai simboliškai reikšminga vieta – aplink ją buvo įrengti Lietuvos kariuomenės karių kapai ir pastatytas jų kovas pagerbiantis monumentas.

Kaune buvo prarasta ir bent pora tarpukario epochos sakralinių pastatų. Daugelį įvairių konfesijų maldos namų glaudę darbininkiški Šančiai ilgai neturėjo katalikų bažnyčios, nors po Pirmojo pasaulinio karo tam ir pritaikytas buvęs tvirtovės sandėlis. Mums visiems žinoma modernistinė Šančių bažnyčia atsirado likus vos keletui metų iki sovietų okupacijos. Matydamas tinkamos šventovės trūkumą šančiškis Jurgis Stančiauskas savam sklype, be bažnytinių institucijų palaiminimo, 1929 m. pradėjo statyti betoninę bažnyčią. Viską darė savom lėšom, o darbams pasitelkdavo ir įvairius mainus: projektą rengęs inžinierius už darbą turėjo būti įamžintas portretu bažnyčios navoje, o statybos techninę priežiūrą vykdęs Feliksas Vizbaras už tai gaudavo daržovių. Bebokščio gelžbetoninio pastato architektūroje dominavo neoromaniniai bei neogotikiniai elementai – visgi iš išlikusių negausių nuotraukų galima spręsti, kad statybos metu projektas buvo keičiamas. Nors tai patvirtinančių dokumentų nerasta, tačiau vyresni šančiškiai tikina, kad šventovėje jau netgi vykdavusios pamaldos. Netoli Panemunės tilto buvęs pastatas sulygintas su žeme šalia statant pirmąjį Kauno troleibusų parką.

Jurgis Stančiauskas ir jo gyvenimo projektas, 1931 m. AUTC nuotr.

Jurgis Stančiauskas ir jo gyvenimo projektas, 1931 m. AUTC nuotr.

Panašiai istorija klostėsi ir kitiems maldos namams Šančiuose, tiesa, jau Aukštuosiuose. Rajono plėtra ilgai buvo ribojama čia buvusios karinės teritorijos bei sprogmenų sandėlių, aplink kuriuos reglamentuota gana plati nestatymo zona. Tik 4 dešimtmetyje šią miesto dalį prijungus prie Kauno miesto, o vėliau ir gerokai sumažinus minėtąsias zonas, Aukštieji Šančiai pradėjo sparčiai plėstis. Matydamas beaugantį rajoną kunigas Rapolas Pūkys privačiame sklype netoli Prancūzų gatvės 4 dešimtmečio antrojoje pusėje pastatė nedidelę medinę bažnyčią, kuriai savo funkcijas atlikti buvo lemta bene tik dešimtmetį: 1949 m. ji nusavinta ir pavesta kitoms reikmėms, o apie 1960 m. ją ištiko ir tuo pačiu dešimtmečiu griuvusios J. Stančiausko bažnyčios likimas.

Tai vos keletas išnykusių vietų, kur žmonių buvo meldžiamasi, būrėsi bendruomenės, minėtos įvairios šventės. Nors pokytis yra natūrali miesto organizmo dalis, tačiau pastatus, kurie galėtų tapti paminklais čia egzistavusioms bendruomenėms, pavienių žmonių iniciatyvoms ir ištisoms istorijos epochoms, dažnai pražiūrime – įvertinti jie būna tik ateinančių kartų. Daugelis iš čia pateiktų pavyzdžių išnyko dėl nepalankių istorinių aplinkybių, bet šiandien dažnai mes jau turime pasirinkimą, ką išsaugoti. Pavyzdžiui, vos prieš keletą metų, vystant nekilnojamojo turto projektą, buvo nugriauta garsaus Kauno tarpukario architekto projektuota Kulautuvos sinagoga. Kaune prastos būklės buvusių maldos namų turime nemažai – kad ir raudonplytė Šančių sinagoga, kuri kasmet vis labiau nyksta. Nuo mūsų visų priklausys, ar ji neatsidurs panašiuose ateities leidinių sąrašuose.

Paulius Tautvydas Laurinaitis
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. rugpjūčio numerio rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Mėnesio tema. Į Kauno piliečių sveikatą
Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje...
Iš Tel Avivo į Kauną – tarptautinis modernizmo miestų forumas
Rugsėjo 12–13 dienomis Kaune ir Vilniuje įvyks II tarptautinis modernizmo miestų forumas „Nuo modernaus iki šiuolaikinio: XX amžiaus architektūros...
Mėnesio tema. Kovos planas
„Žiūrint, nagrinėjant jo sumanymus, tikrai linksma darosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galime patikėti....
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Mėnesio tema. Į Kauno piliečių sveikatą
Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje...
Iš Tel Avivo į Kauną – tarptautinis modernizmo miestų forumas
Rugsėjo 12–13 dienomis Kaune ir Vilniuje įvyks II tarptautinis modernizmo miestų forumas „Nuo modernaus iki šiuolaikinio: XX amžiaus architektūros...
Mėnesio tema. Kovos planas
„Žiūrint, nagrinėjant jo sumanymus, tikrai linksma darosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galime patikėti....
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia