Skausmas vardan meno. Pokalbis su Remigijumi Čižausku

Nors šiandien tatuiruotės vis populiaresnės, dar visai neseniai ši meno forma sukeldavo daugybę klausimų ir neigiamų vertinimų. Išties tatuiravimo istorija prasidėjo gerokai seniau, nei gali pasirodyti – 1991 metais du turistai Italijos Alpėse surado ledo žmogų Otzi, kurio kūnas sniegynuose išbuvo maždaug 5300 metų. Mokslininkai ant Otzi‘o kūno suskaičiavo net 61 tatuiruotę. Yra žinoma, kad tatuiruotės turėjo savo paskirtį keletoje senųjų kultūrų. Senovės Egipte ir Indijoje tatuiruotės buvo naudojamos kaip gydymo forma ir religinių įsitikinimų ženklas, o Antikinėje Graikijoje bei Romoje – kaip vergų ir nusikaltėlių žymėjimo būdas. Filipinuose tatuiruotės įamžindavo žmogaus nuopelnus, o taip pat buvo tikima, kad jos gali suteikti magiškų galių. Šiais laikais, tatuiruotės dažniausiai tampa individualizuota išraiškos forma.

Rugsėjo 6 – 8 dieną tatuiravimo kultūrą Kaune pristatys renginys „Baltic tattoo convention“. Didžiausia Baltijos šalyse tatuiruočių konvencija po vienu stogu suburs geriausius meistrus iš užsienio ir Lietuvos. Taip pat renginyje dėmesio teks ir kitoms meno sritims: konvencijoje įsikurs baltų vikingų kaimelis, kuriame bus galima susipažinti su senovine ginkluote bei kovos menų technikomis, veiks baltų tradicijas puoselėjantis amatininkų kampelis, bei fusion art konkursas, kurio metu skirtingi menininkai dalinsis vieną drobę, kartu kurdami bendrą darbą. Renginyje taip pat numatomi etnokultūrinio folko ansamblio ir tradicinę muziką pasitelkiančių didžėjų pasirodymai.

Konvencijoje įsikurs ir vienas žinomiausių tatuiruočių meistrų iš Lietuvos – Remigijus Čižauskas. Remigijus, geriau žinomas kaip Remis, tatuiruoti pradėjo prieš 18 metų. Per tą laiką nuveikta visai nemažai: atidarytos dvi studijos „Remis Tattoo Gallery“ Dubline ir Kaune, ištatuiruota daugybė klientų įvairiose pasaulio šalyse, laimėtas įspūdingas skaičius konkursų ir net surengtos kelios parodos. Su Remigijumi pakalbėjome apie tatuiravimo meną, vyraujančias tendencijas bei artėjančią konvenciją Kaune.

Remigijus Čižauskas. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Remigijus Čižauskas. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Kaip prasidėjo jūsų tatuiravimo karjera? Kokį kelią turi nueiti meistras, kad sulauktų pasaulinio pripažinimo?

Turėjau draugą, kuris buvo baigęs dailės akademiją, jis mane išmokė meno pagrindų. Piešimas mane užkabino, o po poros metų susidomėjau ir tatuiravimu. Pradėjau tatuiruoti iš dalies per atsitiktinumą, iš dalies dėl drąsos, nes nepabijojau užeiti į tatuiruočių studiją ir tiesiog paklausti, kaip veikia ši profesija. Tuomet vienintelis kelias buvo tapti asmeniniu studijos meistrų mokiniu. Po savaitės nuvežiau jiems parodyti savo piešinius ir jie priėmė mane mokytis.

Prireikė daug laiko, kol sukūriau pirmas savo tatuiruotes, sulaukusias tarptautinio pripažinimo. Tai neateina greitai, svarbiausia įdėti daug darbo. Reikia nebijoti improvizuoti, eksperimentuoti ir atkreipti dėmesį į geresnių, labiau patyrusių meistrų darbus bei nepasididžiuoti ir išmokti pripažinti sau, jog jie geresni. Tai skatina nuolatos tobulėti ir išsigryninti tikslą.

Tatuiruočių menas gali būti daug kompleksiškesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šiuo metu yra išsivystę daugybė tatuiravimo stilių ir technikų, o ką jau kalbėti apie asmeninę meistro darbo specifiką. Kokiais stiliais per savo karjera jums teko dirbti ir koks stilius jums priimtiniausias šiuo metu?

Pradėjau, kaip ir visi, nuo standartinių dizainų kataloguose, kuriuos klientai pasirinkdavo atėję į studiją. Tai būdavo supaprastinti piešinukai – meistrai su individualizuotais užsakymais dirbdavo labai retai. Tais laikais viskas vykdavo lėčiau, būdavo sunku išmokti kažką naujo. Nebuvo galimybės atsidaryti Youtube‘o ir peržiūrėti mokomojo vaizdo įrašo ar nueiti į specifinę techniką gvildenantį seminarą. Šiais laikais, su daugybe konvencijų ir mokymosi resursų, tobulėti galima sparčiai, o tada reikėdavo viską atrasti pačiam.

Aš visada mėgau piešti realizmo stiliumi. Man patiko kiek įmanoma tiksliau atkartoti portretus ar gyvūnų vaizdus iš nuotraukų. Visuomet norėjau perkelti šį stilių ir į tatuiravimą, bet užtruko apie 7 metus, kol aš padariau savo pirmą realistinę portreto tatuiruotę. Nuo tada ir toliau gilinuosi būtent į šį stilių.

R. Čižausko tatuiruotė. Asmeninio archyvo nuotr.

R. Čižausko kurta tatuiruotė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokia jūsų daryta tatuiruotė jums pačiam yra pati įsimintiniausia?

Atmintyje įstrigo juodai pilkas Louiso Armstrong‘o portretas, nes tai buvo pirma tikrai pripažinta mano tatuiruotė. Išties tai buvo gana paprastas darbas, kurio tatuiravimas užtruko nepilnas 4 valandas. Padaręs šią tatuiruotę aš nuvažiavau į konvenciją Amerikoje, kur susitikau legendinius tatuiruočių meistrus, kuriais žavėjausi, o jie atpažino mano darbą. Tai buvo tatuiruotė, kuri atvėrė duris į tarptautinį tatuiruotojų ratą.

Jūsų darbų portfolio daugiausia žmonių ir gyvūnų portretų. Kuo jus traukia šie subjektai?

Realizmo stiliumi dažniausiai tatuiruojami tokie dalykai. Sunku įsiūlyti žmogui realistinę kriauklę (juokiasi). Kartais nutolstu nuo šių siužetų, bet žmonės dažniausiai kreipiasi dėl to, ką mato meistro portfolio – o šiuo atveju tai ir būna portretai ir gamtos motyvai. Man patinka tatuiruoti veikėjus iš filmų ir superherojus, nes jie turi daugiau elementų, tokių, kaip kaukės ar šarvai, kuriems galima panaudoti daug skirtingų technikų. Dabar vis dažniau dirbu šioje srityje – neseniai ant kojos tatuiravau „Žvaigždžių karų“ veikėjus.

Trys R. Čižausko tatuiruotės. Asmeninio archyvo nuotr.

Trys R. Čižausko kurtos tatuiruotės. Asmeninio archyvo nuotr.

Realizmas yra stilius, kuris reikalauja daug tikslumo. Ar tatuiruojant šiuo stiliumi pavyksta atskleisti savo kūrybiškumą?

Realizme kūrybingumas yra gana stipriai suvaržytas, nes reikia derintis prie pagrindinio elemento bei jo detalių. Išties, jei žmogus nori konkretaus portreto, vietos interpretacijai nelieka. Vis dėlto, norint sukurti gerą portreto tatuiruotę labai svarbus kokybiškas nuotraukos pavyzdys. Todėl, jeigu tik yra galimybė, surengiu fotosesiją, iš kurios vėliau pasirenku nuotrauką, kuri atstoja pavyzdį tatuiruojant. Taip aš galiu rasti tinkamą kampą, apšvietimą ir kontrastą apsvarstydamas, ant kokios kūno vietos atsiras tatuiruotė.

Kiekvieną savo dizainą aš ruošiu individualiai kiekvienam klientui. Jeigu dirbu su paprastu portretu be fono, tuomet krapštau tą atvaizdą kiek įmanoma tiksliau, kad žmogus gautų tai, ko tikisi. Tačiau didesniuose projektuose dizainus klijuoju iš keleto nuotraukų naudodamas Photoshop‘ą, vėliau pildau juos ranka persipiešdamas kalke, o galiausiai nemažai improvizuoju ant odos. Vis dėlto, per ne vienus metus patirties, galvoje jau yra išlikę daugybė detalių, kurias galiu laisva ranka panaudoti tatuiruotėse. Nors realizmas reikalauja tikslumo, tačiau kiekvienas meistras vis tiek turi savo braižą, kuris gali atsiskleisti, kad ir per atsikartojančias detales fone, specifiškas tekstūras ar pavyzdžio perteikimo technikas. Taip tatuiruotės tampa individualizuotos, o meistras atskleidžia savo viziją.

Ar fotografija jums yra tik įrankis padedantis išgauti geresnes tatuiruotes, ar tai dar viena meno sritis, kuri jus domina?

Fotografija susidomėjau jau gana seniai, antraisiais gyvenimo metais Airijoje. Ten turėjome savo fotoklubą ir rengėme parodas ambasadoje. Man ypač patinka gatvės fotografija. Po konvencijų įvairiose pasaulio šalyse aš mėgstu su fotoaparatu visai dienai išeiti į miestą ir jį išmaišyti skersai išilgai, ieškodamas įdomių kampų ar situacijų. Mane žavi juodai balta fotografija, o ji man buvo labai naudinga tobulinant savo tatuiravimo techniką. Iš fotografijos išmokau atrasti įdomesnes kompozicijas.

Mane domina įvairios meno sritys. Studijoje mes rengiame Lietuvos menininkų parodas, kurias laisvai galima ateiti apžiūrėti. Taip pat turime pastovią Travelin’Mick nuotraukų parodą. Jis keliauja po pasaulį ir fotografuoja įvairių genčių kultūrą bei jų tatuiravimo tradicijas. Rugsėjo mėnesį studijoje planuojame parodą su draugu, tatuiruočių meistru iš Australijos Benjaminu Laukiu. Parodoje bus mano nuotraukos, o jis pasirūpins graffiti stiliaus apipaišymais.

R. Čižausko nuotr.

R. Čižausko nuotr.

R. Čižausko nuotr.

R. Čižausko nuotr.

Tapytojų, skulptorių, tekstilininkų ir kitų akademinių menininkų dažnai klausiama apie įkvėpimą. O kiek šis reiškinys svarbus jums? Juk dieną, kai neaplanko inspiracija, nesiunčiate klientų namo, o gal?

Būna. Jeigu pasireiškia daugiau emocijų, atrodo, kad įmanoma padaryti geriau, nei dizainas išeina  tą akimirką ar nerandame bendros kalbos su klientu, tatuiravimo sesiją nukeliu į kitą datą. Turiu tokią taisyklę, jei su klientu susitinkame iš ryto ir nuo 11 iki 14 valandos nerandame sprendimo, tuomet tą dieną darbą stabdome ir tęsiame kitą kartą. Žinoma, dažniausiai susitinkame iš anksto ir sprendimų ieškome tada, tačiau visko pasitaiko.

Kokios tendencijos šiuo metu vyrauja pasaulyje? Kaip jas vertinate?

Po truputį grįžta tradicinis stilius ir neotradicinis stilius, kurį meistrai interpretuoja savaip. Šiek tiek tolstama nuo realizmo. Žinoma, visada bus žmonių, kuriee norės realizmo, bet ryškėja tendencija, kad vis daugiau klientų nori iliustratyvesnių ar tradiciškesnių stilių. Manau, kad tai tikrai nėra blogai. Taip pat šiuo metu ant bangos yra visokie trikampiukai, kvadračiukai ir kitoks hipster shit (juokiasi). Išties ir šioje srityje būna labai įdomių techninių sprendimų, kuriuos pripažįstu kaip puikius darbus. Vis dėlto, turiu nuojautą, kad, kaip prieš dešimtmetį populiarumo viršūnėje buvę stambūs ornamentai ir tatuiruotės nugaros apačioje po truputį išnyko, taip su laiku mažės ir visų trikampių.

Esate dirbęs įvairiuose pasaulio kontinentuose. Kaip skiriasi tatuiravimo kultūra įvairiose šalyse? Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?

Dabartiniame moderniame pasaulyje viskas supanašėjo. Kažkiek skirtumų įmanoma rasti, tačiau jie minimalūs. Lietuvos tatuiravimo pasaulis yra labai stiprus, ypač įvertinus, kiek gerų meistrų mes turime nedidelėje šalyje. Čia kol kas dar trūksta drąsos spalvoms, vyrauja juodai baltos tatuiruotės. Galbūt taip yra dėl kažkokio susivaržymo, galvojimo, kad spalvotos tatuiruotės atrodo nerimtai ar per švelniai, o gal dėl to, jog šią techniką išpopuliarino Lietuvos meistrai. Tuo tarpu Lenkijoje viskas atrodo priešingai, ten žmonės yra pamėgę ryškias spalvos, o meistrai yra labai stiprūs šioje srityje. Vis dėlto, po truputį gerų spalvotų tatuiruočių meistrų daugėja ir Lietuvoje.

Trys R. Čižausko tatuiruotės. Asmeninio archyvo nuotr.

Trys R. Čižausko kurtos tatuiruotės. Asmeninio archyvo nuotr.

Tatuiruojate jau beveik du dešimtmečius, kaip per šį laiką pasikeitė bendras žmonių požiūris į tatuiruotes?

Pasikeitė stipriai – žmonės nustojo gėdintis tatuiruočių, galvoti apie jas tik kaip kalinių ar kitokių nepadorių socialinių grupių atributiką. Prisimenu, kad egzistavo medicinos vadovėlis, kuriame buvo parašyta, kad tatuiruotes darosi tik kaliniai, psichopatai ir jūreiviai. Žmonių su tokiu požiūriu vis dar yra, tačiau daug mažiau nei prieš 18 metų. Kiekvienas žmogus turi savitą požiūrį, ką jam reiškia konkreti tatuiruotė. Vis dėlto dažniausiai tatuiruotės tampa estetišku aksesuaru ant kūno. Ne visi mėgsta grandinėles ar žiedus, tatuiruotė jiems yra daug priimtinesnis papuošalas.

O ko reikėtų, kad tatuiruotės universaliai būtų pripažintos meno forma?

Išties sunku pasakyti.  Galbūt, kai tatuiravimą studijuoti bus galima įgauti specialiose mokyklose, jis bus plačiau pripažįstamas kaip profesionali meno forma. Italijoje tokių mokyklų jau yra. Į mūsų studiją kartais užsuka meno mokyklų studentai ir stebisi, kaip mes sugebame realistinius atvaizdus ant žmogaus odos išgauti kelis kartus greičiau, nei tai jiems trunka ant popieriaus ar drobės. Tatuiravimas reikalauja daugybės įgūdžių ir specifinės technikos išmanymo ir, mano nuomone, nė kiek nenusileidžia kitoms meno sritims.

R. Čižausko ir T. Vaikūno bendras darbas

Bendras R. Čižausko ir T. Vaikūno kūrinys

Kaip ir kodėl jūs prisidedate prie rugsėjo mėnesį Kaune vyksiančio renginio „Baltic tattoo convention“?

Mane labai džiugina, kad Lietuvoje yra organizuojamas toks renginys. Mano nauja veikla yra susijusi su tatuiravimo įranga ir norisi pristatyti ją konvencijoje. Pasirinkau paremti Lietuvos renginį, nes noriu palaikyti mūsų šalies tatuiravimo kultūrą. Taip pat stengiuosi į konvenciją pritraukti meistrus iš užsienio. Manau, kad toks renginys gali padėti dar labiau pakeisti žmonių požiūrį į tatuiravimą, parodyti daugybę skirtingų stilių ir meninių išraiškų ar net įnešti naujų vėjų, o tame tarpe ir spalvų, į mūsų tatuiruočių meistrų pasaulį.

Ar tokie renginiai leidžia atrasti bendraminčių? Ar išvis tatuiruočių meistrai yra linkę tarpusavyje palaikyti ryšius?

Konvencijose visame pasaulyje susitinku draugus, tokie renginiai padeda palaikyti ryšius ir tvirtinti draugystes. Kuomet pradėjau karjerą, tatuiravimo pasaulis iš esmės buvo uždaresnis. Meistrai dirbdavo už užsklandos ir niekam neleisdavo išsiaiškinti, kaip jiems pavyksta viena ar kita technika. Šiandien to yra šimtą kartų mažiau. Žinoma, visada buvo ir bus žmonių, kurie yra užsidarę ir nenori bendrauti, tačiau didžioji dauguma mano sutiktų meistrų yra atviri bendradarbiavimui, važiavimui vieniems pas kitus į studijas ir bendrų projektų ruošimui, nes tai skatina tiek savo paties tobulinimą, tiek ryšių užsimezgimą.

R. Čižausko kurta tatuiruotė. Asmeninio archyvo nuotr.

R. Čižausko kurta tatuiruotė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo konvencijos naudingos tatuiruočių meistrams?

Aš pats per metus sudalyvauju maždaug 20 konvencijų ir iš kiekvienos dalelę įkvėpimo parsivežu namo. Man dalyvavimas konvencijose padėjo sukurti pirmus stiprius savo darbus. Čia galima atrasti kažką naujo, išmokti sau neįprastų technikų ir sudalyvauti seminaruose, kurie leidžia permąstyti savo darbo metodus ir juos tobulinti. Konvencijos suteikia galimybę pamatyti kokių gerų meistrų yra pasaulyje, o tai tarsi aplaužo sparnus, skatina grįžti prie piešimo lentos ir vėl praktikuotis. Dažnai būna, kad po konvencijos sekančią dieną tusukuri geresnį darbą, nei darydavai prieš tai. Tai pat į Lietuvą atvažiuoja keletas aukšto lygio meistrų, kurie specializuojasi spalvotose tatuiruotėse. Vienas jų – mano jau minėtas Benjaminas Laukis, o taip pat ir labai įdomų realistinio poparto stilių išvystęs Dave Paulo. Pamatyti jų darbus tikrai galėtų būti naudinga meistrams, kurie nori įvaldyti spalvas. Konkrečiai ši konvencija vyksianti Kaune bus įdomi ir tuo, jog organizatoriai Aurimas Mockus ir Danielius Djačkovas visada pasirūpina, kad tai būtų jaudinantis šou. Čia netrūksta ir tradicinių varžybų, ir gyvos muzikos, ir plataus spektro kultūrinės programos.

Justė Vyšniauskaitė

Nomeda ir Gediminas Urbonai: „Menas negali egzistuoti be žiūrovo“
Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone JAV gyvenantys menininkai...
Sandra Bernotaitė: „Pokalbis – kaip jausmas „tranzuojant“ (interviu)
Režisierės Sandros Bernotaitės spektaklis „Dabar aš esu“ – žaisminga ir jautri dviejų jaunų žmonių (aktoriai Raminta Paukštytė ir Mindaugas...
Tapytoja Zita Vilutytė meną ir verslą ragina dirbti kartu (interviu)
Verslo parko „Aušra“ parodų erdvėje – „Meno zonoje“ – ketvirtadienio vakarą vyko tapytojos Zitos Vilutytės personalinės parodos „Terra Nova“...
„Išeities taškas“. Interviu su Greta Šepliakovaite ir Raimondu Kleziu
Prasidedant naujam teatro sezonui, artėjant Kauno miesto kamerinio teatro festivaliui „Išeities taškas“, būsimų premjerų įkarštyje Miglė Munderzbakaitė apie autentiškas patirtis,...
Nomeda ir Gediminas Urbonai: „Menas negali egzistuoti be žiūrovo“
Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone JAV gyvenantys menininkai...
Sandra Bernotaitė: „Pokalbis – kaip jausmas „tranzuojant“ (interviu)
Režisierės Sandros Bernotaitės spektaklis „Dabar aš esu“ – žaisminga ir jautri dviejų jaunų žmonių (aktoriai Raminta Paukštytė ir Mindaugas...
Tapytoja Zita Vilutytė meną ir verslą ragina dirbti kartu (interviu)
Verslo parko „Aušra“ parodų erdvėje – „Meno zonoje“ – ketvirtadienio vakarą vyko tapytojos Zitos Vilutytės personalinės parodos „Terra Nova“...
„Išeities taškas“. Interviu su Greta Šepliakovaite ir Raimondu Kleziu
Prasidedant naujam teatro sezonui, artėjant Kauno miesto kamerinio teatro festivaliui „Išeities taškas“, būsimų premjerų įkarštyje Miglė Munderzbakaitė apie autentiškas patirtis,...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia