Mėnesio tema. Žolinė Pažaislyje – bendras tikslas 

Jei tenka dažnai pėdinti E. Ožeškienės gatve, ypač sutemus, negalėjote nepastebėti prabėgusiomis epochomis pro užuolaidas dvelkiančio kabineto pirmajame Kauno valstybinės filharmonijos aukšte. Man visuomet buvo labai įdomu, kas gi jame darbuojasi dieną. Neseniai sužinojau: tai filharmonijos vadovo Justino Krėpštos kabinetas, tiksliau, iš viso du kambariai. Antrajame stovi fortepijonas, virš jo – Pažaislio vienuolyno paveikslas. Kabinetas, kuriame telpa visas vadovo gyvenimas? Atrodo, taip. Bet juk be komandos tokio darbo nenudirbsi. Todėl pasikalbėti apie jau ketvirtį amžiaus trunkantį fenomeną, kuriame tikėjimas griežia gal net pirmuoju smuiku, susėdame ir su J. Krėpšta, ir su Pažaislio muzikos festivalio direktore Giedre Mikaitiene (nors ji festivaliui vadovauja dar tik keleri metai, bet lankėsi pačiame pirmame koncerte!) bei su dar dviem jų kolegėmis – Lina Balčiūnaite ir Lina Krėpštaite.

Festivalis, turintis savo politiką, paremtą demokratinėmis ir klasikinėmis vertybėmis, bei ilgą istoriją, visuomet žvelgia ir į ateitį.

Jei ne storokos monografijos, tai bent jau kelių mūsų žurnalo numerių prireiktų norint detaliai išanalizuoti festivalio genezę, raidą ir plėtrą iki vieno didžiausių muzikinių įvykių šalyje. Jau seniai Pažaislio muzikos festivalis nebetelpa pačiame vienuolyne, viename svarbiausių baroko ansamblių regione. Nebetelpa ir Kaune: festivalio koncertai neretai pirmąkart (bent jau po daugelio metų) muzikai atveria bažnyčių ir dvarų vartus visoje Lietuvoje. Tai nėra lengva nei logistiškai, nei finansiškai. Ir taip visus tris vasaros mėnesius. Dalis koncertų – nemokami. Tai ir būdas pakviesti pasimėgauti muzika tuos, kurie negalėtų sau to leisti, ir bandymas pritraukti tuos, kurie galėtų, tik dar nežino, kad jiems tai gali patikti.

Simboliška, kad būtent tikėjimu paremta muzikine kelione aplink Lietuvą, dar sovietų okupuotą, ir prasidėjo ši istorija. Tuomet ką tik filharmonijoje dirbti pradėjęs J. Krėpšta turėjo turėti nemažai drąsos, kad kartu su Kauno valstybinio choro vadovu Petru Bingeliu ir aktoriumi, skaitovu Laimonu Noreika Lietuvos bažnyčiose suorganizuotų keturiolika anšlaginių choro koncertų, dedikuotų Maironiui. Bet Nepriklausomybė buvo jau visai čia pat. Kad tikėjimas ir mąstymas apie aukštesnius dalykus padėjo jos sulaukti, o ir įkvėpimo suteikė, filharmonijos vadovas neabejoja. Jis prisimena su tokiu pat „kaimo vaiku“ P. Bingeliu visuomet rasdavęs bendrą kalbą būtent dėl panašaus požiūrio į tai, kas yra Lietuva ir kas joje yra svarbiausia. 

Abipusė pagarba vienas kito darbui ir pašaukimui šiame festivalyje yra savaime suprantamas dalykas. Todėl koncertų programą peržiūri ne tik Pažaislio vienuolės kazimierietės, bet ir Kauno arkivyskupas. Atidžiai repertuarą skaitant akivaizdu, kad ir tolerancijos pakanka. J. Krėpšta prisimena, kad buvo abejonių dėl roko operos programoje, bet tik iki tol, kol arkivyskupas sužinojo, kad vienuolės tam pritaria. Dar 1920 m. seserys kazimierietės Pažaislyje įsikūrė atvykusios iš Čikagos, tad ir ši aplinkybė turėjo įtakos tam, kad ši vienuolinė bendrija nėra tokia konservatyvi, kaip galėtum pamanyti iš pirmo žvilgsnio. Juolab kad ir pats Pažaislio vienuolynas palyginti atviras: čia vyksta ekskursijos, veikia muziejus, dalyje komplekso įsikūręs viešbutis ir restoranas. Visa tai padeda vykdyti savo misiją ir išsilaikyti. 

Bet man labai knieti daugiau sužinoti apie tą Žolinę Pažaislyje. Atlaidų tradicija, žinia, senesnė už festivalį, bet jo rėmuose rugpjūčio 15-oji radosi ne iš karto, gal po gero dešimtmečio nuo tada, kai pasiteisino idėja klasikinę muziką „išnešti“ už filharmonijos sienų. Pasiteisino todėl, kad tokių demokratiškų koncertų, kurių kasmet organizuojama vis daugiau, tuomet visai nebuvo. 

Prasmingesnės, skambesnės Žolinės šventės noras buvo abipusis, užsidegimas – didžiulis, ir abi pusės – koncertų organizatoriai bei seserys kazimierietės – suprato, kad be vieni kitų tokio masto renginio nesurengs. Festivalis finansuoja choro dalyvavimą, padengia dalį vienuolyno išlaikymo kaštų, po mišių rengia koncertinę programą. Tai padeda sutraukti minią, šie atlaidai – vieni didesnių Lietuvoje: kai geri orai, susirenka ir penki tūkstančiai žmonių. 

IMG_6963 IMG_6999 (1)

Šiemet Žolinių koncertas dedikuojamas kompozitoriui, dirigentui, chorvedžiui Juozui Naujaliui, gimusiam prieš 150 metų. Tinklalapio „Kaunas pilnas kultūros“ rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ šį balandį muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė rašė: „J. Naujalis už savo gedulingąsias mišias „Missa pro defunctis“ <…> buvo laimėjęs pirmąją premiją Stanislavo Moniuškos vardo bažnytinės muzikos konkurse Varšuvoje. Jau nuo tada jo, kaip kompozitoriaus, vardas tapo žinomas Vakarų Europai. Jo mišios ir kiti sakraliniai kūriniai buvo atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, įtraukti į vokiečių bei italų bažnytinės muzikos leidinius.“

Taigi, net ir skaitmeniniais šių laikų matais vertinant, Naujalis buvo ir yra vienas žinomiausių lietuvių kūrėjų. Tiek prieš šimtą metų, tiek dabar – ir kas gi kitas, jei ne Kauno valstybinė filharmonija, o ir Kauno valstybinis choras, taip pat filharmonijoje „gyvenantis“ Kauno miesto simfoninis orkestras gali palaikyti Naujalio dvasią gyvą, skleisti jo ir kitų Lietuvos muzikų darbuose užkoduotą žinią kuo plačiau, išlaikyti ją aktualią? Štai čia ir yra vienas svarbiausių filharmonijos bei jos rengiamo festivalio bei globojamų atlikėjų uždavinių. Kartu ir vaidmuo jau visai netrukus ištiksiančiais 2022-aisiais, kai Kaunas bus Europos kultūros sostine. Vien šiuolaikinio meno elementų, siekiant sukurti nevienadienį įspūdį, juk nepakaktų. 

Mano pašnekovai neabejoja savo, kaip klasikinių meno vertybių atstovų, vaidmens reikalingumu. Tiesa, J. Krėpšta išsiduoda į pirmas žinias apie „Kaunas 2022“, pirmas paraiškos idėjas reagavęs jei ne skeptiškai, tai neutraliai. Visgi kontaktas įvyko, abipusis dėmesys yra. Filharmonijos atstovės, pavyzdžiui, jau dalyvavo šiame žurnale aprašytuose auditorijų plėtros mokymuose, skirtuose Kauno kultūros organizacijoms. Įdomu, kad Pažaislio muzikos festivalio virtuvėje tai, kas šiandien vadinama „auditorijų plėtra“, jau senokai vykdoma įvairiais būdais, kartais net nesąmoningai.

„Festivalis, turintis savo politiką, paremtą demokratinėmis ir klasikinėmis vertybėmis, bei ilgą istoriją, visuomet žvelgia ir į ateitį. Viena vertus, norime išlaikyti savitumą, kita vertus, esame atviri moderniems sprendimams, besikeičiančiai aplinkai. Taigi auditorijų plėtra mums aktuali, nepaisant to, kad jau auginame antrąją savo kartą. Būtent dirbant su šeimomis galima pasiekti to, kad šiandieniniai vaikai nebijotų, neatstumtų šiuolaikinės muzikos. Tai ir pačios filharmonijos ateities karta“, – sako G. Mikaitienė. Ji vertina „Kaunas 2022“ suteikiamą galimybę klausytis užsienio lektorių, semtis sėkmingos tarptautinės patirties, o ir artimiau susipažinti su Kauno kultūros miško gyventojais naudinga. Problemos juk bendros. 

Aptarę ateitį nuklystame ir į platesnius apmąstymus. Man įdomu, ar yra buvę konkrečių atvejų, kai būtent festivalio renginiai, čia pasirodę muzikantai priartino klausytojus prie Dievo? Juk tai, paprastai tariant, ir yra sakraliosios muzikos misija. Tikrai taip. G. Mikaitienė, pavyzdžiui, prisimena, kad viena jos pažįstama, apsilankiusi koncerte Sobore, ėmė dažniau lankytis mišiose, o galiausiai ir santuokos sakramentą priėmė šioje bažnyčioje. 

Kaip jau rašiau, užaugo Pažaislio muzikos festivalio karta, kurios atstovai dabar į koncertus atsiveda savo vaikus. Užaugo ir ištikimų rėmėjų karta: nors J. Krėpšta šypsosi, kad šiais laikais, globalėjant verslams, įtikinti tokio renginio svarba įmonei jos vadovus, sėdinčius kur nors svetur, sudėtingiau, bet ištikimiausieji išlieka. „Su lošimų ar greitųjų kreditų bendrovėmis neturime intereso bendrauti“, – paklausus, ar svarbu, kad rėmėjų vertybės atitiktų tas, kurias deklaruoja festivalis, tvirtai atsako G. Mikaitienė. Filharmonijos vadovas papildo, kad su savotišku rėmėjų klubu komanda vyksta į ekskursijas po Lietuvą, lanko festivalio vietas.

Po valandos, praleistos J. Krėpštos kabinete, susivokiau, kad susirinkusios kompanijos nepaklausiau, kas jų gyvenimuose buvo pirmiau – muzika ar tikėjimas. Bet tada atsiminiau, kad niekas iki šiol neatsakė į klausimą apie vištą ir kiaušinį. O kadangi muzika plačiau atveria visus įmanomus vartus, daugiau klausimų ir nebeturėtų kilti. 

pazaislis.lt
kaunas2022.eu 

Kotryna Lingienė
Ramūno Guigos nuotr. iš Pažaislio muzikos festivalio archyvo
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugpjūčio numerio rubrikoje „Kaunas 2022“

„Kaunas 2022“ skelbia preliminarų Europos kultūros sostinės partnerių sąrašą
„Kaunas 2022“ komanda, kartu su išorės ekspertais įvertino visas gautas 132 organizacijų paraiškas ir pasirinko partnerius, su kuriais toliau...
„Kaunas 2022“ skelbia antrąjį šiuolaikinių seniūnijų sezoną ir laukia naujų dalyvių
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tęsia „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą ir skelbia antrą atvirą kvietimą Kauno rajono kultūros institucijoms,...
Daugiau nei 130 organizacijų siekia kurti „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programą
Pasibaigus svarbiausiajam atviram kvietimui kultūros organizacijų partnerystei, prisijungiant prie Europos kultūros sostinės  2022–ųjų metų programos, „Kaunas 2022“ sulaukė net...
Virtuali kelionė laiku: KTU kvietė pasižvalgyti po išnykusį Aleksoto rajoną
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuotas „Istorijų festivalis“ kauniečius ir miesto svečius pakvietė į pažintį su išnykusiu Aleksotu. Jį virtualios...
„Kaunas 2022“ skelbia preliminarų Europos kultūros sostinės partnerių sąrašą
„Kaunas 2022“ komanda, kartu su išorės ekspertais įvertino visas gautas 132 organizacijų paraiškas ir pasirinko partnerius, su kuriais toliau...
„Kaunas 2022“ skelbia antrąjį šiuolaikinių seniūnijų sezoną ir laukia naujų dalyvių
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tęsia „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą ir skelbia antrą atvirą kvietimą Kauno rajono kultūros institucijoms,...
Daugiau nei 130 organizacijų siekia kurti „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programą
Pasibaigus svarbiausiajam atviram kvietimui kultūros organizacijų partnerystei, prisijungiant prie Europos kultūros sostinės  2022–ųjų metų programos, „Kaunas 2022“ sulaukė net...
Virtuali kelionė laiku: KTU kvietė pasižvalgyti po išnykusį Aleksoto rajoną
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuotas „Istorijų festivalis“ kauniečius ir miesto svečius pakvietė į pažintį su išnykusiu Aleksotu. Jį virtualios...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia