Mėnesio tema. Kuo giliau, tuo švariau 

„Susitikim tuomet Puškino gimnazijoje pusę dviejų“, – labai trumpą pokalbį telefonu baigia Kauno chasidų religinės bendruomenės pirmininkas Iseris Šreibergas. Neteko ilgai jo įtikinėti papasakoti apie šiandien labai mažą, bet ilgą istoriją Kaune ir Lietuvoje turinčią bendruomenę, o drauge ir kai kuriuos judaizmo bruožus, mat turėjau gerą advokatą. Tai Simonas Dovidavičius, vadovaujantis Sugiharos namams-muziejui. Jis – chasidų bendruomenės narys, bet vasarą – visiškai paskendęs turistų grupėse, tad patikėjo mane, kaip pabrėžė, labai apsiskaičiusiam žmogui, kurį pažįsta nuo vaikystės. Abu jie, pokario vaikai, kadaise kartu žaidė šachmatais. Seni kauniečiai.

Juk Toroje nėra nei chasidų, nei aškenazių.

Užbėgęs siaura, spaudinių rusų ir jidiš kalbomis bei „Makabi“ sporto komandų apdovanojimų pilna laiptine, I. Šreiberis aprodo ir čia pat esančias Kauno žydų bendruomenės (ji vienija apie 300 žmonių) patalpas. Bendruomenės artimai susijusios ir, galima sakyti, persidengusios. Dar neprisėdę ir pradedame kalbėtis. „Mes, chasidai, savo narių skaičiaus nefiksuojame – kiekvienas turi teisę čia būti. Bet prisideda apie 24–28 žmones. Bendruomenė sensta, tad kartais penktadieniais, kai vyksta pamaldos prieš šabą, kyla problema dėl to, kad pagal žydų tradiciją, norint skaityti bendruomeninę maldą, būtina mediana, tai yra mažiausiai dešimt vyrų, kurių motinos žydės. Bendruomenės teisme anksčiau taip pat – dešimt turi būti prieš ar už. Kodėl dešimt, išaiškinta Toroje, Pradžios (Breišit) knygoje, ketvirtame skyriuje. Iš esmės beveik viskas aiškinama Toroje. Dalis Toros buvo užrašyta, dalis – perduodama sakytiniu būdu. Todėl gyvenime būtinas mokytojas. Sulaukęs penkiasdešimties žydas turėtų juo tapti. „Jei netampa, veltui gyvena – įsivaizduojate, dirbi, dirbi, numiršti – nieko nelieka. Kiekvienas nori būti prisimenamas. O jei turi tęsėją, tavo darbai gyvena, stiprėja.“ Žinoma, tai teorija. Praktika, tai yra pasaulinė ekonomikos evoliucija, padarė savo: penkiasdešimties pasitraukti iš darbo rinkos sudėtinga. Bet pratęskime temą apie mirtį ir idėjų gyvenimą.

Tai, kas guli kapinėse, tėra materija (o dar ir yranti), todėl žydai neturi tokių tradicijų kaip, pavyzdžiui, lietuviai – sutikite, nemaža dalis mūsų visuomenės kapinėse praleidžia tikrai daug laiko. Žydai tiki, kad reikia atskirti mirtį ir gyvenimą. Judaizmas – gyvybės religija, ir mirtis – joks dangus. Svarbiausia, ką darei žemėje. Todėl didžiausia bausmė, savotiškas prakeiksmas – „kad būtų pamirštas tavo vardas“. Anot I. Šreibergo, niekšų, žudikų vardų neverta vėl ir vėl linksniuoti. Geriau pamiršti. Protestuoti, anot mano pašnekovo, būtina tik tuomet, kai tie vardai aukštinami. Metas lengvai ironijai: „Žinote, aš kartais norėčiau, kad visi niekšai būtų ne žydai, o visi geri žmonės – žydai.“ 

Dar viena tradicija, kurią aptarėme – šabas, kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare, skirta atnaujinti ryšį su Aukščiausiuoju. Kalbant žemiškiau, jei baigi darbą ir to nepažymi, kur malonumas? Jei nusiperki automobilį ir visą laiką saugai jį garaže, kur malonumas? Taigi būtina pailsėti. Šabo metu priimta ne tik nedirbti tiesioginio savo darbo, bet ir nevairuoti automobilio, negaminti valgio, nejunginėti šviesos, nespausti lifto iškvietimo mygtuko. Šiuolaikinės technologijos leidžia „pasilengvinti“ tradicijas, bet tam jos ir tradicijos. Todėl, I. Šreibergo nuomone, negerai, kai žmogus laukia šabo pabaigos, kankinasi, kad, štai, jam turbūt kažkas skambina, o jis negali telefono paimti į rankas. Taip nebelieka poilsio dienos prasmės: „Jau geriau tada nesilaikyti šabo.“ Ir tai nereikš, kad tu – nebe žydas. Netikinčių žydų, sako I. Šreibergas, nėra. Tėra neprisilaikantys. 

Taigi kuo iš esmės judaizmas skiriasi nuo kitų religijų? „Žydų religija eina iš apačios į viršų, ne į plotį. Jei krikščionys ar musulmonai stengiasi, kad jų kuo daugiau pasaulyje būtų, mums tai nebūtina. Netgi atvirkščiai: jei norėtumėte pereiti į judaizmą, žydai jums triskart tokį išbandymą surengs, kad neliktų nė šešėlio abejonės, ar jūs to siekiate dėl naudos.“ Anot kauniečio, tai yra savotiška žydų tragedija: „Su kitatikiais, kaip žydai sako, gojais, žmonės elgiasi kitaip nei su savais, ir pasaulyje tai laikoma minusu, bet juk tai pliusas: aš su tavimi elgiuosi pagal tavo įstatymus. Įsivaizduokite, jei ateina krepšininkas žaisti futbolo, juk jis turi paklusti futbolo taisyklėms.“ Žydų nenorėjimas primesti kitiems savo tradicijų buvo suprantamas kaip savęs išskyrimas, samprotauja I. Šreibergas: „Štai mes davėme įžadus, jūs nedavėte. Jūs turite teisę valgyti kiaulieną, aš prie jūsų dėl to nesikabinėsiu, o iš savų reikalauti galiu.“ Apie kašruto (košeriškumo) taisykles būtų galima valandų valandas kalbėti, bet tikrai, viskas paaiškinta Toroje. 

Čia svarbu paminėti, kad Tora, nors pati svarbiausia knyga, esminis žinių šaltinis, nėra įstatymas. Tai yra instrukcija. Vis ją skaitydamas, bėgant metams, žmogus, žinoma, randa naujų prasmių. Čia vėl grįžtame prie vertikalumo principo. Nereikia plėsti skaičiusių, gal tik akį užmetusių, rato, nes tai jau nebus tauta, tarp tokios daugybės žmonių nebebus susikalbėjimo. Bet kartu, šeimoje, bendruomenėje, verta gilintis dar ir dar kartą. Juk kuo šulinys gilesnis, tuo vanduo švaresnis, tiesa? 

SCI_6959

Sutikite, žavi I. Šreibergo gebėjimas visiems gyvenimo klausimams rasti paprastą, tikrai kiekvienam suvokiamą paaiškinimą. Tai mokytojo bruožas. Rabinu I. Šreibergas savęs jokiu būdu nevadina. Sako, jei susiklostys palanki situacija ir į Kauną atvyks rabinas, jis mielai padėtų jam užmezgant ryšį su bendruomene. Beje, kalbant būtent apie chasidus, nuolatinio ryšio būtinybė yra, – tai, kaip aiškina mano pašnekovas, kontrastas litvakų misnagdų judėjimui, kuriame itin svarbios dvasinės mokyklos – ješivos, ir didelis rabinų autoritetas, leidęs jiems atitolti nuo žmonių. Jei trumpai, istoriškai šie judėjimai buvo priešingi. Nors ortodoksu, bet šiuolaikiniu žydu save laikantis I. Šreiberis nenori su niekuo ginčytis ar priešintis: „Juk Toroje nėra nei chasidų, nei aškenazių.“ 

Ir nesipriešina. Pavyzdžiui, košerinio vyno, reikalingo pamaldoms, Lietuvoje gauti problema. Čia gelbsti iš Izraelio į Kauną studijuoti atvykstantys studentai, kurių yra apie tris šimtus. Ši studentiška bendruomenė turi savo susitikimo vietą Kauno centre, kurioje veikia ir košerinė valgykla. Tiesa, gojai čia neužeina, mat studentų bendruomenės fundatorius baiminasi asimiliacijos. Bet tai dar kita istorija, galbūt kada nors. Kauniečiai chasidai, kaip matote, atviresni, nes juk senbuviai. Kaunas – ir jų miestas, Lietuva – jų šalis. Tiesa, I. Šreibergas, paklaustas, ar paprasčiau gyventi žydui Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, kiek susikremta – visgi nemaža bendruomenės dalis išvažiavo į Izraelį. 

„Ten gyvena keturios mano seserys, va, ir dabar mėnesiui vyksiu, bet kraustytis? Gal ne. Mano vieta čia“, – sako Kauno chasidų religinės bendruomenės pirmininkas. Ir išpasakoja savo misiją, kuri susijusi su močiutės Frumos atminimu. Žinoma, pokalbio metu pasidomėjau, ar pašnekovo šeima buvo religinga. Tėvai – nelabai. Tai močiutės, kurios giminėje buvo rabinų, įtaka. Simboliška – ji mirė savo gimimo dieną, ir iš sovietinės armijos grįžęs anūkas nebespėjo jos pasveikinti. Sakytumėt, atsitiktinumas, bet I. Šreibergas įsitikinęs, kad atsitiktinumų nebūna – yra tik dar nepažintos taisyklės. 

Taigi apie misiją. Prieš dešimtmetį bendruomenei grįžo kurį laiką Vilniaus dailės akademijos reikmėms naudota, bet menininkų neprižiūrėta chasidų sinagoga, esanti Gimnazijos gatvėje – kylant į Pelėdų kalną. Pastatyta XIX a. antrojoje pusėje, kaip maldos namai veikti ji nustojo 1940 m. liepą. 

Čia grįžtame prie jau aptartų dalykų: „Sinagogą statė žmonės, norėję, kad ji tarnautų konkrečiam dalykui, būtų ne tik maldos, bet ir bendruomenės namai, mažasis Izraelis, kai Izraelio žemėlapyje nebuvo. Žmonių nebėra, o mes turime tęsti jų darbus.“ Šiuo metu finansinių galimybių bendruomenė tam neturi. Todėl ir susitikome mes Puškino gimnazijoje. Atkurtoje sinagogoje galėtų tilpti visi: ir studentai iš Izraelio, ir seni kauniečiai. Yra ir asmeninių sentimentų – netoliese gyveno I. Šreibergo giminės. Ir prieš penkerius metus mirusio ankstesnio chasidų bendruomenės pirmininko Jakovo Lopianskio dvasia, sako, ten jaučiama. 

Sutarėme dar susitikti. Pavyzdžiui, atšvęsti Roš ha’ Šana – Naujuosius metus, kurių data skaičiuojama pagal hebrajų kalendorių, prasidedantį nuo biblinio pasaulio sukūrimo, ir šiemet ištiks rugsėjo pabaigoje. Norisi iš anksto palinkėti, kad po kelerių, kad ir keliolikos, metų šventė vyktų jau Gimnazijos gatvėje. 

Kotryna Lingienė
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugpjūčio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Kompozitorius Antanas Jasenka: „Svarbi viena žinutė – disputas su universumu“
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip...
Apie Nijolę ir „Nijolę“ su Antanu Mockumi (interviu)
Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje...
Istorijų festivalio menininkė Jenny Kagan: „Man gyvybiškai svarbu palįsti po vietos oda“
Spalio pabaigoje Kauną užplūs šimtai, gal net tūkstančiai istorijų – asmeninių, o ir bendresnių, vienijančių kvartalus, bendruomenes, epochas. Pirmojo...
Subjektyviame Garliavos apylinkių žemėlapyje – suartėjusi bendruomenė (interviu)
„Tai pirmas kartas, kai šiame projekte dalyvauja ne profesionalūs menininkai“, – sako iš Kolumbijos kilęs Hugo Herrera Tobón, jau...
Kompozitorius Antanas Jasenka: „Svarbi viena žinutė – disputas su universumu“
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip...
Apie Nijolę ir „Nijolę“ su Antanu Mockumi (interviu)
Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje...
Istorijų festivalio menininkė Jenny Kagan: „Man gyvybiškai svarbu palįsti po vietos oda“
Spalio pabaigoje Kauną užplūs šimtai, gal net tūkstančiai istorijų – asmeninių, o ir bendresnių, vienijančių kvartalus, bendruomenes, epochas. Pirmojo...
Subjektyviame Garliavos apylinkių žemėlapyje – suartėjusi bendruomenė (interviu)
„Tai pirmas kartas, kai šiame projekte dalyvauja ne profesionalūs menininkai“, – sako iš Kolumbijos kilęs Hugo Herrera Tobón, jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia