Kauno bienalė. Kita Christiano Jankowskio idėja 

Berlyne gyvenantis, performansus bei konceptualųjį meną kuriantis ir visame pasaulyje jį rodantis Christianas Jankowskis (g. 1968) yra kilęs iš vidurio Vokietijos miesto Getingeno. Turbūt itin daug panašumų tarp šio miesto ir Kauno nerastume, bet, bendraudama su Kauno bienalėje šiemet dalyvaujančiu menininku, vieną spėjau išsiaiškinti – tai krepšinis. Nesakau, kad 5 procentai getingeniečių laisvalaikį leidžia krepšinio arenoje, bet jų miesto komandai sekasi tikrai geriau nei vietos futbolininkams. Krepšinis buvo vienas iš pirmosios Christiano idėjos, pasiūlytos 12-ajai Kauno bienalei, akcentų. Kitų išduoti nevalia, nes idėja menininkui pernelyg patinka, kad būtų tiesiog palaidota. Gal kada nors? 

Žodžiu, kūrinys, kuriuo vokietis prisistato Kauno bienalėje, pavadintas„Norėtume, kad sugalvotumėte kitą idėją“. Kodėl taip – sužinosite jau netrukus. Visgi kalbantis su tokiu įvairialypiu kūrėju, dukart dalyvavusiu Venecijos bienalėje, taip pat kuravusiu šiuolaikinio meno bienalę „Manifesta“ ir susikalbančiu su Vatikanu, nesinorėtų apsiriboti viena tema. Tad pradedam nuo esmės. 

Christian Jankowski. Joerg Reichardt nuotr.

Christian Jankowski. Joerg Reichardt nuotr.

Christianai, mes čia, Lietuvoje, turime tokią citatą, prancūzo Pierre’o Bismutho užrašytą ant Šiuolaikinio meno centro Vilniuje sienos: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.“ Kada jūs sužinojote, jog tai, ką veikiate, yra menas? 

Norėjau įstoti į meno mokyklą, taigi ėmiau lankyti tapybos kursus. Tuomet pasitaikė proga išsinuomoti studiją su vitrininiu langu – jis iškart patraukė mano dėmesį. Nusprendžiau pažaisti – su privatumo ir viešumo sąvokomis, taip pat ir meno ar ne meno sampratomis. Prisiminiau, kad vaikystėje mane domino „paslėptos kameros“ formatas. Tuomet nemąsčiau, ar kuriu meną, bet kai dabar atsigręžiu atgal, kai kurie veiksmai atrodo meniniai. Į meno mokyklą manęs nepriėmė, sakė, neturiu talento ir verčiau studijuočiau ką kita, bet lankiau paskaitas kaip laisvas klausytojas, taigi sužinojau apie performanso meną – Vienos akcionistus, Josephą Beuys, Mariną Abramovič. Tai ir videomedija – mat galėjau naudotis mokyklos filmavimo kamera – man tapo įdomu.

O kada kritikai suprato, kad tai, ką kuriate, yra menas?

Kaip jau sakiau, studijuoti meno manęs nepriėmė, bet tas vitrininis studijos langas tapo puikiu būdu apeiti visas jėgos struktūras, sprendžiančias, kas gali tapti sėkmingu. Taigi ne meno kritikai, o tiesiog žurnalistai buvo pirmieji, apie mane parašę. Kartą atlikau performansą „Die Jagd“ („Medžioklė“) prekybos centre: ten produktus šaudžiau lanku ir strėlėmis ir patekau į Hamburgo dienraštį – įdėjo didelę mano nuotrauką ir parašė: „Menininkas valgo tik tai, ką nušauna.“ Į „Spiegel“ patekau, kai 1992 m. studijos lange įkūriau „Shamebox“ („Gėdos dėžutę“) – kviečiau žmones atsisėsti lange ir rankose laikyti lapą su užrašyta savo gėda. Laikraščiai vadino tai hepeningais. Perskaitę „Spiegel“ į studiją atėjo ir kuratoriai. 

Kaip jaučiatės, jei žmogus prisipažįsta visai nesupratęs, ką norėjote pasakyti savo kūriniu?

Aš irgi ne visada suprantu, ką noriu pasakyti. Jei suprasčiau – pasakyčiau, nereikėtų kurti meno. Menas – tai, kas išeina už kalbos ribų. Tai situacijos refleksija, bandymas sukurti dar nematytą vaizdą, kuris gali būti žmonėms nuobodus, įdomus ar įžeidžiantis. Manau, gerai, jei neįmanoma interpretuoti mano kūrinių vienu būdu – taip randasi priežastys diskutuoti. Menas turi stimuliuoti, iššaukti, o ne tiesiog padvelkti ir išgaruoti lyg kvepalų debesis.

2005-aisiais išleidote knygą „Everything Fell Together“, kurioje pristatomas žiedinis darbo principas, kai procesas tampa kūriniu, o vėliau Liverpulyje surengta to paties pavadinimo retrospektyvinė jūsų paroda – „Everything Fell Together“. Taigi ar jūsų darbai ir toliau įkvepia vieni kitus? 

Neturiu parengęs detaliojo plano, kad štai, dabar man mėlynasis periodas, o tuomet bus oranžinis. Tai daugiau kategorizuoti mėgstančių meno istorikų prerogatyva. Visgi, kai žiūriu retrospektyviai, neretai pastebiu, kad mano darbai formuoja sakinį. Tai yra, jie visi lyg žodžiai, turintys savo reikšmes, bet sudėti kartu įgauna dar daugiau prasmės.

Esate dirbęs kuratoriumi. Ar glaudus santykis su kitų kūryba turi įtakos savam menui? Apskritai – ar daug meno vartojate? 

Man patinka kitų žmonių menas, tikrai nemanau, kad juo domėtis žalinga. Jei neįdomu, tiesiog praeini, neprivalai stovėti ir žiūrėti. Svarbu nebūti izoliuotam, orientuotis, kas vyksta dabar ir kas vyko anksčiau, ir, žinoma, visa tai gali tapti įkvėpimu. 

Mane bene labiausiai suintrigavęs jūsų darbas – „Casting Jesus“ („Jėzaus atranka“, 2011 m.) – Romoje iš tiesų vykdėte į Jėzų panašiausio aktoriaus atranką, ir jums padėjo realūs Vatikano atstovai. Pavydėtini jūsų diplomatijos sugebėjimai. Lietuvoje tokio performanso neįsivaizduoju, turbūt todėl, kad mes norime atrodyti didesniais katalikais ir už patį Jėzų. Taigi įdomu, ar yra temų, kurios jums tabu? 

Temos tėra temos, kontroversija kelia ne jos, o išraiškos priemonės. Nekurčiau neonaciams reklamos, žinoma. Bet liesti politiką, konfliktų istoriją yra įdomu. 2013 m. sukūriau darbą „Heavy Weight History“ („Sunkiasvorė istorija“), kuriuo siekiau kalbėti apie komplikuotus Vokietijos ir Lenkijos santykius. Jei trumpai, sunkumų kilnotojai nešė Antrojo pasaulinio karo memorialus. Ši idėja sukėlė kalbų ne tik Lenkijoje, bet ir Vokietijoje – man iš Kultūros ministerijos buvo grasinama atimti biudžetą, nes niekas nenorėjo prisižaisti. 

Bet neuždraudė?

Ne. 

Christian Jankowski. „Norėtume, kad sugalvotumėte kitą idėją“. I dalis. G. Žaltauskaitės nuotr.

Christian Jankowski. „Norėtume, kad sugalvotumėte kitą idėją“. I dalis. G. Žaltauskaitės nuotr.

Na, tai pakalbėkime ir apie Kauno bienalę, kurią jūsų darbas iš esmės pradeda Vilniuje – kūrinys „We would like to ask you to have another idea“ („Norėtume, kad sugalvotumėte kitą idėją“) eksponuojamas reklaminiuose stenduose magistraliniame kelyje A1. Nesigilinant į pirmosios idėjos realumą ir kitas priežastis, norisi paklausti – kaip jautėtės, kai ji buvo atmesta?

Buvo liūdnoka. Visgi pats esu kuravęs bienalę „Manifesta“, taigi žinau, kad tai – gana politiškas procesas, ne visada gali būti menininkų, norinčių provokuoti, pusėje. Tačiau man tai primena TV programos sudarymą, kai galvojama, jog reikia kvailų laidų ir filmų, kad pasiektum didesnę auditoriją. Bet kuriuo atveju aš turėjau planą, kurio nepavyko įgyvendinti, ir tai suprantama, nes bienalėje dalyvauju ne vienas – yra daug menininkų, kuriems reikia dėmesio.

Ko gi tikėtis važiuojantiems magistraliniu keliu A1? Gal savo darbu pritrauksite daugiau žiūrovų į bienalę?

Ne, kūriniu nesiekiau kurti reklamos bienalei. Procesas susideda iš dviejų dalių – performatyviosios ir reflektuojančios. Iškeliauji iš Vilniaus, pamatai reklamą, prašančią sugalvoti naują idėją. Sugalvoji, kol beveik privažiuoji Kauną, ir tada – bam – vėl prašymas galvoti iš naujo. Ciklas. Antroji dalis lauks Kaune – tai bus stendo fotografija (stendo fotografija eksponuojama kitame stende, kurį galite pamatyti prie Kauno geležinkelio stoties, – red. past.). Beje, neseniai sužinojau, kad Lietuvoje negalima kabinti reklamų, kuriose tekstas parašytas nevalstybine kalba. 

Christian Jankowski. „Norėtume, kad sugalvotumėte kitą idėją“. II dalis. Martyno Plepio nuotr.

Christian Jankowski. „Norėtume, kad sugalvotumėte kitą idėją“. II dalis. M. Plepio nuotr.

christianjankowski.com
bienale.lt 

Kotryna Lingienė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. birželio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

2020-ieji – Čiunės Sugiharos metai
Seimas 2020-uosius paskelbė Čiunės Sugiharos metais. Šį sprendimą parlamentas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad 2020 metais bus minimos Japonijos...
Tarptautinio šokio festivalio AURA29 vertikalės ir horizontalės 
Tarptautinis šokio festivalis AURA29 šių metų šokio kelionę pradėjo neįprastai – mišiomis. Festivalio organizatoriai ir renginio partneriai VšĮ „Pax...
„Paskutiniame koncerte“ skambės Kauno getą išgyvenusios melodijos
Apie Kauno getą, kuriame 1941–1944 m. buvo kalinami dešimtys tūkstančių žydų, daugiau ar mažiau žino daugelis šiuolaikinės Lietuvos gyventojų....
Atskleistas Kauno mitinio Žvėries pavidalas
Ilgai laukto Kauno – Europos kultūros sostinės 2022 mitinio Žvėries pavidalo konkursas įvyko ir komisija paskelbė nugalėtoją. Juo tapo...
2020-ieji – Čiunės Sugiharos metai
Seimas 2020-uosius paskelbė Čiunės Sugiharos metais. Šį sprendimą parlamentas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad 2020 metais bus minimos Japonijos...
Tarptautinio šokio festivalio AURA29 vertikalės ir horizontalės 
Tarptautinis šokio festivalis AURA29 šių metų šokio kelionę pradėjo neįprastai – mišiomis. Festivalio organizatoriai ir renginio partneriai VšĮ „Pax...
„Paskutiniame koncerte“ skambės Kauno getą išgyvenusios melodijos
Apie Kauno getą, kuriame 1941–1944 m. buvo kalinami dešimtys tūkstančių žydų, daugiau ar mažiau žino daugelis šiuolaikinės Lietuvos gyventojų....
Atskleistas Kauno mitinio Žvėries pavidalas
Ilgai laukto Kauno – Europos kultūros sostinės 2022 mitinio Žvėries pavidalo konkursas įvyko ir komisija paskelbė nugalėtoją. Juo tapo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia