Mėnesio tema. Jausmo muziejus

Žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ liepos numerio pradžioje, o ir daugelį kartų anksčiau su Mindaugu Kavaliausku galėjote susipažinti kaip su fotografu, taip pat – festivalio „Kaunas Photo“ iniciatoriumi ir vadovu. Atidžiau sekantys kauniečio biografiją ir kūrybą nenustebtų išgirdę, kad jis – didelis aviacijos gerbėjas. Toks didelis, kad šių metų pradžioje dalyvavo Kultūros ministerijos paskelbtame konkurse ir tapo naujuoju Lietuvos aviacijos muziejaus vadovu. Kad toks muziejus egzistuoja, tikiuosi, niekam nebus naujiena (tiesa, galite nustebti, kad muziejaus padaliniai – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtinėse kitame Lietuvos gale). Bet tiesa ta, kad apsilankius jame porąkart priežasčių sugrįžti iki šiol nebuvo daug, net jei esi tas, kuris žino viską apie „Lituanica“ ar stropiai kolekcionuoja įlaipinimo korteles. Sėdint pagrindinėje muziejaus salėje, kurioje anksčiau spiesdavosi keleiviai, tiesiog po lėktuvų sparnais, ir kalbantis su M. Kavaliausku tikisi, kad sudėliojus visus taškus ant i gali būti kitaip. Kaunas pasaulyje, išliekant šiame kontekste, gali būti ne tik Velnių muziejaus miestu. 

Kuris gi mūsų, didesniąją laiko dalį praleidžiančių ant žemės, nėra emociškai susijęs su aviacija?

Kiek laiko jau vadovaujate muziejui?

Visokių klausimų jau spėjau sulaukti: ir kiek laiko dirbu, ar gavau pirmą atlyginimą… Mostelėju ir atsakau: neskaičiuoju aš nei pinigų, nei laiko. Sieksniai tebūnie nuveiktų darbų, kurie kol kas visuomenei nelabai matomi. Pirmiausia darbai susiję su būsima muziejaus rekonstrukcija – daug popierinių reikalų. Be to, yra įvairių optimizacijų – ne etatų mažinimo, bet ieškant, kaip muziejaus mechanizmas galėtų veikti geriau. Galbūt kartais pakaktų užlipti į antrą aukštą pasikalbėti su kolegomis? Vienas iš mano, kaip vadovo, tikslų yra pagerinti komandinį mūsų, maždaug 25 žmonių kolektyvo, darbą, paversti jį ne savitiksliu procesu, o tokiu, kurį pamatys publika plačiąja prasme, ne tik fiziniai muziejaus lankytojai. Pagaliau imame dalintis savo turtais ir su interneto auditorija. Norime dalintis ir darbo užkulisiais, taip parodydami, kad nesame arogantiški, uždari. Norime ne tik didžiuotis eksponatais ar jų brangumu, bet ir kviesti ateiti pabendrauti apie aviaciją.

Šių dienų didysis skaičiavimas – kiek valandų, žmonių, lėšų kainuoja ištuštinti visą šitą salę prieš rekonstrukciją ir kur visa tai dėsime. Yra ir mažų dalykų, kurie randasi kasdien: jau turėsime ne tik sausainių-lėktuviukų, bet ir saldainių. Ir kortelėmis jau galima atsiskaityti. Didesniųjų vizijų dar net visiems išpasakojęs nesu. Kalbam apie viską. Pavyzdžiui, kad reikia atsikratyti seno autobusiuko, kuris net nevažiuoja su šiuolaikiniu benzinu. Vietoj jo norėtume įsigyti šiuolaikišką ir funkcionalią transporto priemonę, kuria galėtume aplankyti kolegų renginius. Svarstome, gal prisitrauktume lėktuvą su savininku, o gal ir patys įsigytume bei gal net galėtume išlaikyti savo sparnuotį. Argi ne žavinga būtų nuskristi į muziejaus padalinį – S. Dariaus gimtinėje?

Be galo džiugina, kad šis muziejus yra gerai lankomas. Visų pirma mokinių. Bet ir įvairaus plauko skrydžių bei kelionių mėgėjų. Kurie, būna, mus pačius pamoko, kokie mūsų eksponatai yra reti ir įdomūs. 

Aviacijos_muziejus_20190617_0023 copy

Ar, kaip vienintelis muziejus Aleksote, esat vietinės bendruomenės susibūrimo vieta? 

Galbūt ne kasdien, bet keliskart per metus – tikrai taip. Kai rengiame tradicinį Atvelykį su lėktuvais, per Muziejų naktį, kai vyksta koks koncertas. Tokiomis dienomis tampame savotišku bendru aleksotiškių kiemu. 

Beje, ne tik aleksotiškiai, bet apskritai kauniečiai gal ne visi žino, kur tiksliai baigiasi muziejus ir prasideda aerodromas. „Jūs skraidot turbūt?“ – klausia. Patys neskraidom, bet pas mus irgi kartais atskrenda – per Muziejų naktį sulaukėme ANBO II. Tokius įvykius norėtume dažninti ir simbolinę tvorą tarp muziejaus ir aerodromo paversti vartais. Istoriniai orlaiviai gali tapti puikiais laikinais eksponatais. Juk efemeriškumas – turbūt gražiausias dalykas gyvenime. Kas nuolat stovi – nebeintriguoja. Analogija su sportu: visą gyvenimą prisimenam dažniau įvarčius nei rungtynes. Taip ir su skrydžiais: pakilimas, nusileidimas, atvykimas. Tai įsimintiniausia. 

Kauno oro uosto keleivių terminalo laukimo salė. Apie 1980 m. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Kauno oro uosto keleivių terminalo laukimo salė. Apie 1980 m. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Spėju, unikalu, kad muziejus yra įsikūręs buvusioje tuo metu pagrindinio Kauno oro uosto keleivių laukimo salėje. Galbūt yra žinoma, ar pats pastatas savo laiku buvo unikalus, ar tai visgi tipinis projektas?

Sovietų okupacijos metais tai buvo trečiosios kategorijos oro uostas, tipinis tiek, kad Rostove prie Dono yra beveik identiškas pastatas. Svarstant, ar galėčiau čia dirbti, mane masino, kad tai iš tiesų aviacinę aurą turinti vieta. Čia pat, kur mes sėdime, žmonės laukdavo lėktuvų, laukdavo grįžtančių artimųjų. Net ir nedideliu masteliu tai buvo vartai į pasaulį. Atsimenu, iš čia į Maskvą kartą skrido mano tėvukas. Akimis jį lydėjau tol, kol lėktuvėlis išnyko Aleksoto danguje. Tokių epizodų, kaip ir skrydžių į Palangą, turbūt buvo daugelio mano kartos atstovų gyvenimuose. O visai neseniai muziejuje vyko grupės stiuardesių, kurios iš čia skraidė, susitikimas. Užsuka ir pilotų, kurie skraidė iš šio oro uosto. Taigi norėčiau būsimoje ekspozicijoje pristatyti ir pastato istoriją. Visgi reikia nepamiršti, kad, nors okupacijos metais tai buvo civilinis oro uostas, jis buvo strateginis objektas, taigi informacijos išliko labai nedaug.

Kalbant apie unikalumą, mano senas noras yra nuvykti į Le Bourget oro uoste, šiaurės Paryžiuje, veikiantį aviacijos ir aeronautikos muziejų. Jame vyksta viena didžiausių šios srities mugių, taigi mums tai svarbu ir kontaktų užmezgimo, ir ekspozicijos formavimo prasmėmis. Beje, mūsų 2015 m. šimtmetį atšventęs S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas ir Le Bourget – beveik vienmečiai. Komerciniai skrydžiai iš pastarojo prasidėjo 1919 metais. Jame savo žygio per Europą metu lankėsi ANBO! O Prancūzijos Garbės Legiono karininko laipsnio ordinu buvo apdovanotas Antanas Gustaitis. 

Gali būti, kad viso labo tik Kaune ir Paryžiuje tėra aerodromai, šalia kurių veikia aviacijos muziejai. Jau užmezgėme ryšį su tenykšte vadovybe, matysime, ką iš to galima išgauti. Beje, tai buvo vienas pirmųjų mano, kaip įstaigos vadovo, užduotų klausimų: „Su kokiais aviacijos muziejais bendradarbiaujame?“ Negaliu sakyti, kad bendradarbiavimo nebuvo, esame įsigiję eksponatų ir panašiai, vis dėlto vieningo tinklo neradau. Aviacijos muziejų tipologijų gama plati – kai kur tai tiesiog lėktuvų parkai. Vienas mano didžiausių įkvėpimų buvo kompanijos „Air New Zealand“ 75-mečiui skirta visais požiūriais patirtinė paroda. Pačių lėktuvų ten net nebuvo, tik skrydžių simuliatoriai ir kiti interaktyvūs būdai pažinti aviacijos evoliuciją, inžineriją, komfortą, valgį – ką tik nori. Manau, būtent tokiems dalykams yra vietos pas mus Kaune. Nesinorėtų būti inžinerinės pakraipos muziejumi, nes žmonės išties domisi viskuo. Taigi šiuo metu kalbamės su įvairiomis įstaigomis, taip pat ir su Lietuvos oro uostais – taip, mums reikia ir funkciškai pasenusių, bet tiek daug jausmų keliančių, atmosferą kuriančių saugumo patikros įrenginių! Nebūtinai viskas, kas yra muziejuje, turi būti neliečiamos muziejinės vertybės – štai ir „Lituanicos“ sūpuoklėmis juk kviečiame suptis. Norime būti ne tik žinių ir faktų vieta, bet ir potyrių, sentimentų bei jausmo muziejus. 

Aviacijos_muziejus_20190617_0041 copy

Gal jausmo muziejus turės ir nebūtinai tiesiogiai su juo, bet su skrydžiu susijusių suvenyrų parduotuvę? Kavinę, į kurią norėtųsi atvažiuoti net ir dešimtkart aplankiusiems ekspoziciją? Kavinė juk svarbi tiek kaip šiuolaikinio muziejaus atributas, tiek kaip vieta, į kurią būtinai norisi užsukti prieš skrydį. 

Tai linksmoji mano darbo dalis! Mąstome jau ir apie lankytojo bilietus, kurių nesinorėtų išmesti. Čia tiek galimybių panaudoti visame pasaulyje atpažįstamą aviacijos folklorą. Marškinėliai, pakabutis, simbolinis rėmėjo statusas – norėtųsi, kad lankytojai tuo ne tik džiaugtųsi, bet ir didžiuotųsi. Rekonstrukcija vyks etapais, taigi ir šie dalykai, įskaitant naują vizualinę muziejaus kalbą, rasis pamažu, o visuma pasimatys, tikiuosi, po poros metų. Žinoma, yra numatyta ir vieta kavinei. Gerai pastebėta apie sąsają su ritualais prieš skrydį. Norisi ir muziejuje įvesti tokių, galbūt žaidybinių, maršrutų, kuriuos lankytojams būtų įdomu įveikti. 

Muziejaus, kaip vietos, kurioje gera būti, vaidmuo yra mūsų kasdienių debatų dalis. Jau pasitvirtinome fotosesijų ir filmavimų muziejuje tvarką, kokie bus tarifai, kodėl tokie ir kaipgi elgtis su interesantų paraiškomis rengti šventes tarp lėktuvų. Tokių muziejus sulaukdavo ir prieš man pradedant darbą, jų gausėja. Tiesiog turime apsibrėžti, ką toleruojame. Visuomet yra kviečiami tie, kurie telpa į mūsų nustatytas normas. Tai nebūtinai tiesiogiai su aviacija susiję įvykiai. Nors kuris gi mūsų, didesniąją laiko dalį praleidžiančių ant žemės, nėra emociškai susijęs su aviacija? 

 

lam.lt

Kotryna Lingienė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. liepos numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

 

Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia