Slemas, arba „Tingėjau rašyti. Patiko kalbėti“

Slemas (angl. slam) – atliekamosios raiškiosios poezijos (plat)forma, prieš tris dešimtmečius JAV iškilusi kaip alternatyva akademiniams literatūros skaitymams. Slemo skaitymai turi aiškiai apibrėžtas taisykles, kurios pasyvią auditoriją paverčia aktyviai dalyvaujančia ir lemiančia renginio įvykių eigą, be to, į skaitymus įnešančia kovos, sporto, teismo ir vakarėlio elementų. Pirmuosius reguliarius slemo vakarus Lietuvoje, Vilniaus „Fluxus ministerijoje“ 2010 m. pradėjo rengti Domas Raibys, 2013 m. juos atvežęs ir į Kauną. 2017 m. slemas įsikūrė Kauno menininkų namuose (KMN).

Nuo tada reguliariai Kaune vykstantis renginys išlaiko auditorijos dėmesį neblėstantį – štai dar po poros metų (2019 m. balandžio 16 d.) čia prasidėjo vienas iš daugybės slemo vakarų, kurio epicentre ir parengtas šis reportažas. Pastato viduje buvo tiršta labai jaunų žmonių – atrodė, kad pavieniams trisdešimtmečiams bet kurią akimirką bus maloniai užleista vieta ir pasiūlyta prisėsti. Netilpusieji atkakliai ieškojo vietų ant laiptų, palangių ir parketo plotelių už pagrindinės salės ribų, kur praleido keletą valandų klausydamiesi renginio. Pasak liudininkų, netgi kadaise kaukusi priešgaisrinė signalizacija (ją prižadino elektroninė cigaretė) nebuvo pakankama priežastis žiūrovams apleisti patalpas, kuriose vyko slemas.

Vilniuje didžioji dalis kūrėjų jau yra kažką sukūrę kituose meno laukuose. Kaune, priešingai, daugeliui tai pirmieji kūrybos žingsniai. Abi pradžios turi savų minusų ir pliusų.

Asta Volungė (KMN kultūrinės veiklos vadybininkė-edukatorė) teigia, kad slemas Kaune yra unikalus reiškinys: „Unikalu yra tai, kad, lyginant su kitais kultūriniais renginiais Kaune, slemas visad pritraukia mases žmonių, kurių didžioji dalis yra labai jauni ir entuziastingi. Kita vertus, turime vyresnės kartos atstovą, šiandienos laureatą Povilą (Povilą Venta Kuprį – red. past.), kuriuo labai džiaugiamės, bet šiuo metu jis yra vienintelis aktyvus savo amžiaus grupės dalyvis. Kiek man žinoma, Vilniuje auditorija šiek tiek vyresnė, galbūt griežčiau, reikliau autorius vertinanti nei Kaune.“

Domas Raibys – vienas iš slemo pionierių Lietuvoje taip pat lygina skirtingas didžiųjų miestų auditorijas: „Esminis skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno (neskaitant to, kad pirmajame slemas vyksta daug seniau) – pirmieji dalyviai (-ės). Vilniuje didžioji dalis kūrėjų jau yra kažką sukūrę kituose meno laukuose. Kaune, priešingai, daugeliui tai pirmieji kūrybos žingsniai. Abi pradžios turi savų minusų ir pliusų.“

Jau trečius metus Kaune tęsiamas renginių ciklas po truputį evoliucionuoja: įvairėja atlikėjų raiška, atsiranda vis daugiau žanro entuziastų, adaptuojančių slemo elementus skirtingose iniciatyvose, mezgami ryšiai su kitų šalių slemeriais, be to, visi norintys yra kviečiami kandidatuoti į vakaro vedėjus: „Nuolatiniam slemo vedėjui Domui išvykus iš Lietuvos atsirado idėja kiekvieną renginį duoti vesti vis kitam slemeriui. Su kiekvienu vedėju sutariame, kad į programą įpins ir savo kūrybą: eilėraščius, juokus, stand up elementus – kas tik jiems prie širdies. Iš esmės tokiu būdu siekiame auditorijai atskleisti žanro įvairovę. Kol kas dauguma vedėjų yra Vilniaus slemeriai, jau turintys nemažai patirties kaip dalyviai, laureatai ar vedėjai. Smagu, kad šiandien puikiai renginį vedusi Darja Lyzenko yra pirmoji mergina, vedusi slemo renginį. Visi norintys išbandyti save kaip vedėją – prašom – kandidatuokite! Mano nuomone, prasidėjus kaunietiškiems slemams, dalyvių kūryboje dominavusi savikritiška lyrika dabar po truputį keičiasi, darosi įvairesnė, drąsesnė, atsiranda daugiau humoro“, – pasakoja Asta Volungė.

Prognozes apie slemo ateitį Lietuvoje apibendrina Domas Raibys: „Sleme, kaip ir gyvenime, dažniausiai tenka rinktis tarp ilgai ir nuobodžiai arba trumpai ir linksmai.“

Grįžtant į balandžio 16 d. renginį, slemo finalą pasiekė Jovaras Kelpšas ir Povilas Venta Kuprys. Žiūrovams neapsisprendus, kuriam iš jų reikėtų suteikti nugalėtojo titulą, Povilas perleido pirmąją vietą Jovarui. Abiem autoriams bendra simpatija Edgaro Allano Poe kūrybai, tačiau su slemu jie susidūrė skirtingomis aplinkybėmis:

„Povilas Venta Kuprys – mano poetinis vardas. 40 metų praleidau dirbdamas prieš gyvus žmones, dėsčiau gal penkiuose universitetuose, šiek tiek darbavausi politikoje, penkerius metus praleidau Briuselyje. Savo pirmąją poezijos knygą „Pirmasis saulės bučinys“ išleidau sulaukęs 60-ies. Maždaug prieš metus pradėjau stebėti slemą, o vėliau ir jame dalyvauti. Mano nuomone, ne kiekviena poezija yra slemas ir ne kiekvienas slemas yra poezija – savo kūryboje aš sukūriau sleminę nišą. Kartais parašau eilėraštį ir, jei noriu panaudoti slemui, jį šiek tiek susleminu, nes tai žanras, kuriame vienodai svarbu ir ką tu pasakai ir kaip pasakai. Dalis antrosios mano poezijos rinktinės, ko gera, vadinsis „Sleminė poezija“.“

Gerdos Žemaitytės nuotr

Gerdos Žemaitytės nuotr

Pasak filologiją Kaune studijuojančio šiauliečio Jovaro Kelpšo, tas pats eilėraštis popieriuje ir scenoje gali įgyti visiškai skirtingą formą: „Sleme svarbus garsas, atlikėjo mimika, kūno kalba, pagavumas, taigi tas pats eilėraštis, skirtas tyliam skaitymui, tikrai galėtų įgyti visiškai kitokią formą, labiau paisančią literatūrinių nuostatų, taisyklių. Tiesą sakant, mokykloje pirmiausia pradėjau kurti lyriką, man atrodė, kad reikia laikytis tam tikrų kanonų – rimo, poetikos. Vėliau, įstojęs į universitetą, supratau, kad norisi daugiau laisvės, tad pradėjau kurti baltas eiles. Galiausiai sužinojau apie slemo vakarus ir manau, kad čia mano tekstai labai evoliucionavo – dingo lyrika, padaugėjo stand up elementų, pamėgau juokinti publiką.“

Slemo formatas užtikrina itin glaudžią kūrėjo ir auditorijos akistatą – kiekvieno renginio metu savanoriškai išrinkti publikos dalyviai vertina atlikėjus dešimtbalėje sistemoje. Kiekvienas autorius turi savų argumentų renkantis slemą vietoje, atrodytų, nuosaikesnio santykio su auditorija, liekant knygos puslapiuose ar labiau tradiciniuose poezijos skaitymo renginiuose:

„Tingėjau rašyti. Patiko kalbėti“, – Domas Raibys; „Gal tai net ir su ekshibicionizmu susiję – noriu save atskleisti publikai, pasakyti jiems kažką svarbaus. Sulaukęs stiprios žmonių reakcijos, įgaunu energijos, įkvėpimo. Beje, esu dalyvavęs „Poezijos pavasaryje“ – skaičiau savo kolegos iš Norvegijos poezijos vertimą į lietuvių kalbą. Renginys man paliko gerą įspūdį, bet būti poetu – man per oficialu, be to, ten susirenka mano amžiaus auditorija, o man patinka bendrauti su studentais, jaunimu. Būtent dėl jaunos auditorijos slemas yra žaismingas ir stilingas. Be to, čia vyksta toks gavimo-davimo su jaunimu dialogas ar ginčas. O rimtuose skaitymuose tau ponios paploja ir viskas – nėra žaismės“, – Povilas Venta Kuprys; „Sleme, kaip sakė Povilas, labai svarbus ryšys su auditorija, svarbu gauti atsaką – arba tu jiems labai patinki, arba ne, bet sulaukęs aiškios reakcijos nusiramini, nes supranti, kad tai, ką tu darai, žmones palietė. Jaučiu, kad jei reikėtų griežčiau save suimti ir eiti skaityti poezijos į labiau tradicinį renginį, galbūt bijočiau išsikraipyti, prarasti neformalumą. Kaip tik dalyvausiu Maironio muziejaus poezijos skaitymuose – gal kažkas pavyks“, – Jovaras Kelpšas.

Norite dalyvauti? Artimiausias slemas Kauno menininkų namuose planuojamas birželio 18 d.

Julija Račiūnaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gegužės numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Nomeda ir Gediminas Urbonai: „Menas negali egzistuoti be žiūrovo“
Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone JAV gyvenantys menininkai...
Sandra Bernotaitė: „Pokalbis – kaip jausmas „tranzuojant“ (interviu)
Režisierės Sandros Bernotaitės spektaklis „Dabar aš esu“ – žaisminga ir jautri dviejų jaunų žmonių (aktoriai Raminta Paukštytė ir Mindaugas...
Tapytoja Zita Vilutytė meną ir verslą ragina dirbti kartu (interviu)
Verslo parko „Aušra“ parodų erdvėje – „Meno zonoje“ – ketvirtadienio vakarą vyko tapytojos Zitos Vilutytės personalinės parodos „Terra Nova“...
„Išeities taškas“. Interviu su Greta Šepliakovaite ir Raimondu Kleziu
Prasidedant naujam teatro sezonui, artėjant Kauno miesto kamerinio teatro festivaliui „Išeities taškas“, būsimų premjerų įkarštyje Miglė Munderzbakaitė apie autentiškas patirtis,...
Nomeda ir Gediminas Urbonai: „Menas negali egzistuoti be žiūrovo“
Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone JAV gyvenantys menininkai...
Sandra Bernotaitė: „Pokalbis – kaip jausmas „tranzuojant“ (interviu)
Režisierės Sandros Bernotaitės spektaklis „Dabar aš esu“ – žaisminga ir jautri dviejų jaunų žmonių (aktoriai Raminta Paukštytė ir Mindaugas...
Tapytoja Zita Vilutytė meną ir verslą ragina dirbti kartu (interviu)
Verslo parko „Aušra“ parodų erdvėje – „Meno zonoje“ – ketvirtadienio vakarą vyko tapytojos Zitos Vilutytės personalinės parodos „Terra Nova“...
„Išeities taškas“. Interviu su Greta Šepliakovaite ir Raimondu Kleziu
Prasidedant naujam teatro sezonui, artėjant Kauno miesto kamerinio teatro festivaliui „Išeities taškas“, būsimų premjerų įkarštyje Miglė Munderzbakaitė apie autentiškas patirtis,...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia