Mėnesio tema. Patiktų ir pačiam Vytautui

Tuometinio Michailo (dabar – Vytauto) prospekto projektuotojai nė nesapnavo, kad vieną dieną jam teks „vaidinti“ JAV televizijos kanalo HBO 2019 m. sukurtame seriale „Černobylis“. Prieš daugiau nei 150 metų suprojektuotas prospektas šiame seriale virto Maskvos gatve, o namas nr. 58 – vieta, kur paskutines dienas leido aktoriaus Jaredo Harriso įkūnytas dr. Valerijus Legasovas. Nors ir XIX a. viduryje Kauno miesto projekto autorių galvose Michailo prospektui buvo numatytas svarbus vaidmuo.

Džiaugiasi, girdžiu syki suvalkietis su diseliu važiuodamas: – Patiktų, girdi, – sako žmonai, ir pačiam Vytautui tokiu keliu šičionais važiuoti.

1843 m., Kaunui tapus Rusijos imperijos naujai suformuotos gubernijos centru, prasidėjo miesto plėtros planavimo darbai. Pagal 1847 m. patvirtintą „Naujojo plano“ projektą prie Kauno prijungtoje Karmelitų vienuolyno jurisdikos teritorijoje ir prieš tai buvusiose tuščiose žemėse suplanuotas miesto centras su naujais taisyklingais kvartalais bei stačiakampiu, reguliariu gatvių tinklu. Suformuota Rumšiškių gatvė, būsimasis Michailo prospektas, žymėjo Kauno teritorijos ribą rytinėje miesto pusėje.

„Naujojo plano“ įgyvendinimo metu projektas kiek keitėsi ir XIX a. viduryje buvo sugalvota Rumšiškių gatvę paversti bulvaru. Planuota, kad dviem medžių eilėmis apsodintas bulvaras, turėjęs prasidėti ties Karmelitų bažnyčia, tęsis Rumšiškiu gatve ir kils į Žaliakalnį. Tačiau šį sumanymą veikiausiai pakoregavo per Kauną nutiestas geležinkelis. Bulvaru buvo paverstas Nikolajaus prospektas (dabar – Laisvės alėja), o Rumšiškių gatvė virto Michailo prospektu ir tapo svarbia arterija, jungiančia miestą su geležinkelio stotimi.

Vytauto prospektas, nr. 58, XX a. 4 dešimtmečio pabaiga. A. Burkaus kolekcija.

Vytauto prospektas, nr. 58, XX a. 4 dešimtmečio pabaiga. A. Burkaus kolekcija.

1889 m. Kaune pas rabiną Izaoką Elhananą Spektorą lankėsi britų-žydų teisininkas Elkanas Natanas Adleris. Atvykus į geležinkelio stotį ankstyvą rytą, jam vieta pasirodė tvarkinga, tačiau apsnūdusi. „Tik keletas žmonių aplink ir tie nemokantys vokiškai. Du rusiški žodžiai, kurie sudarė mano žodyną, turėjo būti nuolat vartojami, kad įgalintų mane pasiekti kelionės tikslą. Nesimatė nė vežimų, nė žydų.“ Keliautojas, padaręs išvadą, kad vežimams dar anksti, o žydai apskritai visi tuo metu turėjo būti sinagogose, kurių, anot jo, Kaune buvo dvidešimt penkios, patraukė į miesto centrą pėstute. „Bet kiekvienas krikščionis, su kuriuo susitikau, graikų ar romėnų, atrodė, kad atpažino žodžius „Staro Rabben“ nukreipdami vakarų kryptimi. Ir aš ėjau maždaug apie valandą į miestą tiesiu plentu, vedančiu pro priemiestį. Ore buvo girdėti bičių dūzgimas, pakelėje margavo gėlės. Liaudis linksmai žygiavo į miestą ir priemiesčio namai atrodė patogūs ir klestintys.“

Nuo 1892 m. nuo Kauno geležinkelio stoties į senamiestį pradėjo kursuoti arklinis tramvajus, miestiečių greitai „pakrikštytas“ konkės vardu. 1909 m. mieste pasirodė ir pirmieji autobusai. To meto spaudoje dažnai vadinami tiesiog automobiliais: „Pastaruoju laiku Kaune ėmė vaikščioti du automobiliai: vienas tarp gelžkelio stoties ir viešojo pleciaus, o kitas tarp stoties ir Žaliojo kalno. Šventomis dienomis taip daug žmonių važinėjasi, jog net daugelis netelpa.“ Tačiau dėl prastos gatvių būklės mieste autobusai važinėjo nereguliariai. 1910 m. viena iš autobusų savininkių Marija Golovačeva kreipėsi į Kauno miesto valdybą su prašymu nutiesti Michailo prospekte atskirą kelią automobiliams, kadangi esamo būklė jau itin prasta, o pavasariniai potvyniai sugadino jį taip, kad važiuoti nebeįmanoma, todėl ji nebesiryžta leisti kursuoti turimų autobusų. Miesto valdžia, nors ir pripažino tokio susisiekimo plėtojimo svarbą, tačiau, neatmetama, jog paveikta konkės savininko interesų, rado begalę priežasčių tokio kelio netiesti. Buvo baiminamasi dėl iš kaimų atvykstančių arklių, nes šie, nematę autobusų, išsigandę galėtų tapti nelaimės priežastimi. Taip pat buvo suskaičiuota, kad didelės minios šventadieniais išėję iš cerkvių bei mokiniai šiokiadieniais vaikštinėja tarp gatvės ir nutekamųjų griovelių, o nutiesus naująjį kelią autobusai atsidurtų per daug arti jų ir dėl to išauga nelaimingų įvykių tikimybė. Tokiu būdu autobusai kuriam laikui dingo ne tik iš Michailo prospekto, bet ir iš Kauno.

Dar pagal 1847 m. planą rytinėje Michailo prospekto pusėje buvo paskirta vieta katalikų, stačiatikių, evangelikų-liuteronų ir totorių (musulmonų) kapinėms. Felicija Bortkevičienė, prisimindama XIX a. pabaigos Kauną, pasakojo, kad tuo metu atrodė, jog geležinkelio stotis esanti toli užmiestyje, ir kai reikėdavo vežti keleivius į stotį, vežikai susitardavo važiuoti keliese, nes miške, kur buvo kapinės, dažnai užpuldinėdavo plėšikai. 1959 m. sovietų valdžia, bandydama pažaboti Kauno mieste vykstančius antisovietinius neramumus, kapines iškėlė ir teritoriją pavertė parku.

Tarpukariu šioje teritorijoje suintensyvėjo kultūrinis gyvenimas, kadangi Kauno vokiečiai savo sklype 1923 m. pasistatė aukštesniąją realinę mokyklą (dabar – A. Puškino gimnazija), kuri 1930 m. gavo gimnazijos statusą. Rusų gimnazija (dabar – Kauno pedagogų kvalifikacijos centras) stačiatikių sklype iškilo 1925 m., po dešimties metų šiame sklype buvo baigta statyti Apreiškimo cerkvė. 1930 m. Kauno totoriai, padedami valdžios, pastatė „naują mečetę vietoje senos, kuri buvo pastatydinta apie 1906 metais totorio didžturčio Iliasevičiaus, garsiosios kadaise Kauno „turkų kepyklos“ savininko“. Netoliese, kitoje prospekto pusėje, 1931 m. naujai pastatytame name įsikūrė lenkų Adomo Mickevičiaus vardo gimnazija (dabar – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija).

XX a. 3 dešimtmečio pradžioje dauguma viešųjų skelbimų bei gatvių pavadinimai Kaune buvo spausdinami trimis vietos kalbomis – lietuvių, lenkų ir jidiš. Daugiau apie tai sužinoti galite aplankę parodą „Kauno (ne)laikinumai“, šiuo metu veikiančią Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas.

XX a. 3 dešimtmečio pradžioje dauguma viešųjų skelbimų bei gatvių pavadinimai Kaune buvo spausdinami trimis vietos kalbomis – lietuvių, lenkų ir jidiš. Daugiau apie tai sužinoti galite aplankę parodą „Kauno (ne)laikinumai“, šiuo metu veikiančią Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas.

Michailo prospektas Pirmojo pasaulinio karo metais gavo Deutscher Ringstrasse pavadinimą. 1919 m. jam buvo suteiktas Vytauto vardas. Nepaisant kilmingo prospekto pavadinimo ilgai jis buvo viena labiausiai apleistų Kauno gatvių. 1923 m. buvo skundžiamasi, kad „Vytauto prospektas turbūt viena labiausiai apleista Kauno g-vė. Brukas išdaužytas giliausiomis duobėmis, ravai užslinkę visai visokių maurų, šiukšlių, jau kelinti metai, kai niekas jų nevalo. Trotuaruos vietomis yra šiokie tokie lentgaliai ir vienas kitas meteris, daugiausia visai nėra. Jeigu šlapia, tai kol iki stoties nueisi, išsipurvinsi iki ausų. <…> Koks svetimtautis atvykęs į Kauną visu pirmiausia pamato netvarką važiuodamas Vytauto prospektu. Iš tikrųjų, pamačius minimą gatvę pasakysi, kad čia ne Kaunas, bet kažin kas.“ Iki to laiko Vytauto prospektas tęsėsi tik iki sankryžos su Laisvės alėja, o toliau gatvė buvo vadinama Donelaičio. 1923 m. buvo nuspręsta prospektą pratęsti iki Parodos kalno, tačiau tinkamai sutvarkytas buvo tik XX a. 4 dešimtmečio pradžioje, kada prospekto viduryje buvo išmeksfaltuota viena juosta. 1933 m. žurnalistai šmaikštavo: „Džiaugiasi, girdžiu syki suvalkietis su diseliu važiuodamas: – Patiktų, girdi, – sako žmonai, ir pačiam Vytautui tokiu keliu šičionais važiuoti.“

Kita vertus, toks prospekto sutvarkymas kėlė ir naujų problemų. Automobilių ir autobusų judėjimas Vytauto prospekte „ypatingai padidėjo nuo to laiko, kaip autobusų stotis buvo perkelta iš Nemuno gatvės į Vytauto prospektą. Dabar visi provincijos autobusai ateina ir išeina iš Vytauto prospekto. Magistralinis judėjimas taip pat nukreipiamas Vytauto prospektu. Geležinkelių stoties iš miesto kitaip nepasiekti, kaip tik Vytauto prospektu. <…> Visi važiuojantieji taikosi meksfaltuotąja prospekto dalimi. O ji nėra plati. Tokiu būdu beveik visų susigrūdimas yra pačiame prospekto viduryje. Tas susigrūdimas yra pasidaręs tiesiog pavojingas.“

Vytauto prospektas, 1921 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas.

Vytauto prospektas, 1921 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas.

Vytauto prospektas ties Karmelitų kapinėmis, XX a. 4 dešimtmečio pradžia. J. Palio archyvas.

Vytauto prospektas ties Karmelitų kapinėmis, XX a. 4 dešimtmečio pradžia. J. Palio archyvas.

Dėl Vytauto prospekto prieigose esančių geležinkelio ir autobusų stočių, jis dažnai vadinamas Kauno vartais į Europą. Kaip pastebi Paulius Tautvydas Laurinaitis, „prospektas buvo liudininkas tiek iškilmingų atvykstančiųjų sutikimų, tiek ir gedulingų procesijų; jis matė vežamus sovietinėn tremtin, nacių į darbo stovyklas varomus žydus. <…> čia slepiasi kiekvienas pusantro pastarojo šimtmečio Kauno kultūrinis sluoksnis <…> kaip niekas kitas atspindi šiandieninį Kauną: nors jis vis dar ieško savo vaidmens, tačiau dėl savo vietos jis visuomet išliks svarbiu“.


Arvydas Pakštalis

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. birželio numerio rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“. Žurnalo archyvą rasite čia.

 

    

 

 

Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Mėnesio tema. Į Kauno piliečių sveikatą
Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje...
Iš Tel Avivo į Kauną – tarptautinis modernizmo miestų forumas
Rugsėjo 12–13 dienomis Kaune ir Vilniuje įvyks II tarptautinis modernizmo miestų forumas „Nuo modernaus iki šiuolaikinio: XX amžiaus architektūros...
Mėnesio tema. Kovos planas
„Žiūrint, nagrinėjant jo sumanymus, tikrai linksma darosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galime patikėti....
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Mėnesio tema. Į Kauno piliečių sveikatą
Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje...
Iš Tel Avivo į Kauną – tarptautinis modernizmo miestų forumas
Rugsėjo 12–13 dienomis Kaune ir Vilniuje įvyks II tarptautinis modernizmo miestų forumas „Nuo modernaus iki šiuolaikinio: XX amžiaus architektūros...
Mėnesio tema. Kovos planas
„Žiūrint, nagrinėjant jo sumanymus, tikrai linksma darosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galime patikėti....
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia