Mėnesio tema. Po teatrą kiekviename name

Prieš daugiau nei metus Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Nešukaitytė feisbuke paviešino skelbimą apie ieškomą namą. Ne gyvenimui, ne biurui – festivaliui. Teatro. Pasiūlymų suplaukė daugiau, nei moterys galėjo tikėtis, o festivalis „Namas Nr. 1“ įsikūrė V. Putvinskio gatvėje, name, kuriame kadaise gyveno dailininkų Tarabildų šeima, o prieš keletą metų jį įsigijo čia pat esančių P. Mažylio gimdymo namų direktoriaus Tomo Biržiečio šeima.

„Namas Nr. 2“ jau visai kitoks, bet apie keliaujančio festivalio idėją ir tai, ką nebeveikiančioje mokykloje Žaliakalnyje veiksime birželio 15–liepos 10 dienomis, geriau tegu pasakoja Renata ir Paulina.

Pirmiausia įdomu sužinoti, kaip gimė Renatos ir Paulinos duetas. Ar suėjusios į duetą nusprendėte daryti teatro festivalį, ar abi po tą norą atsinešėt?

Renata: Su Paulina susitikome 2016–2017 m. Žaliakalnio turgaus teatro festivalio metu. Kartu susidirbome, požiūriai sutapo, pradėjome svajoti apie bendrą projektą. Pirmaisiais metais neradome formos: kažko norisi, bet nežinia ko. Viena buvo aišku: abi traukia netradicinis – įtraukiantis, interaktyvus, įvietintas – teatras. Vieną rudens vakarą tiesiog ieškojome idėjos, kuri turėtų potencialo ir galėtų išaugti į ilgalaikį projektą. Mane įkvėpė „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės žodžiai: „Po galeriją kiekviename kieme.“ Pagalvojau: tai gal tuomet po teatrą kiekvienuose namuose. Toks festivalio konceptas pasirodė lyg neišsenkantis aruodas.

Paulina: Labai gerai pamenu tą kartą, kai susitikome išgryninti idėjos ir viskas vyko taip lengvai ir paprastai, kad atrodė, jog festivalis jau suorganizuotas. Mums tereikėjo apsispręsti, kad jį darome. Labai lengvai sutarėme dėl idėjos, pavadinimo, programos ir, svarbiausia, visi menininkai, kuriuos norėjome pasikviesti, sureagavo ne tik teigiamai, bet ir operatyviai.

Mokykla. Organizatorių archyvo nuotr.

Mokykla. Organizatorių archyvo nuotr.

Žaliakalnyje buvo turgaus teatro festivalis, o dabar, po pernykštės stotelės V. Putvinskio gatvėje, atkeliaujate į šiame rajone esančią mokyklą. Ar turėjot tokį norą grįžti į Žaliakalnį, ar tai atsitiktinumas?

Renata: Tikrų tikriausias atsitiktinumas. Pirmiausia sugalvojome antrojo festivalio temą, numatėme kryptį. Kilo noras daugiau dėmesio skirti edukacijai: mokymuisi pažinti netradicinį teatrą, mokymuisi tokį teatrą kurti. Neturėjome mintyje konkrečios mokyklos. Iš pradžių dairėmės ir į kitas įstaigas: tiek jau uždarytas, tiek veikiančias. Tik pačiu paskutiniu momentu prisiminėme uždarytą buvusią V. Bacevičiaus mokyklą. Tai labai kamerinė, ilgą ir turtingą istoriją turinti erdvė, puikiai tinkanti mūsų festivaliui.

Paulina: „Namas Nr. 1“ taip pat nebuvo labai nutolęs nuo Žaliakalnio. Domintis namo V. Putvinskio gatvėje istorija teko geriau susipažinti su ten gyvenusios Tarabildų šeimos gyvenimu, kuris glaudžiai siejosi su Žaliakalniu. Panašu, kad nors ir neplanuojame, bet nutolti nuo Žaliakalnio mums nepavyksta.

V. Bacevičiaus mokyklos uždarymas buvo aštrokas procesas, palikęs nemažai įskaudintų žmonių. Ar nebijote neigiamų nuomonių apie dar neįvykusį renginį?

Renata: Kaip jau sakiau, šių metų festivalio idėja gimė dar toli iki to momento, kai pradėjome ieškoti konkrečios erdvės. Apžiūrėjome keletą nebeveikiančių mokyklų, išsirinkome ir kreipėmės dėl nuomos. Apsidžiaugėme, jog Kauno savivaldybė sutiko ją išnuomoti mėnesiui, kol pastatas stovi tuščias ir jame nieko nevyksta. Mes pačios su mokyklos uždarymu neturime nieko bendra. Kad ir kaip toliau klostysis šios mokyklos likimas, mes džiaugiamės, jog festivalis taps trumpu istoriniu blyksniu turtingo pastato istorijoje.

Paulina: Pritariu Renatai. Šimtametis V. Bacevičiaus mokyklos pastatas yra ypatingas ir nežinia, kokia ateitis jo laukia. Manau, įvietinto teatro festivalis šioje situacijoje yra tikrai graži galimybė įamžinti istorinį Kauno pastatą, kol jis stovi tuščias ir nenaudojamas.

Kokios mintys jus, o ir kūrėjus, apima tyrinėjant šį istorinį pastatą?

Renata: Šiemet daugiau dėmesio skiriame mokyklos funkcijai nei paties pastato istorijai. Žinoma, pastato kontekstas ir jo istorija taip pat labai svarbi, bet ne tiek, kiek pernai, kai pati premjeros idėja sukosi apie konkretaus pastato, jame gyvenančių žmonių gyvenimus. Šiemet mes kalbame apie mokymąsi pažinti netradicinį teatrą, galbūt pirmą kartą pamatyti ir sudalyvauti interaktyviame spektaklyje, kuris vyksta ne teatre. Dėl to programa sudaryta ne tik iš spektaklių, bet ir iš kūrybinių veiklų vaikams bei teatro profesionalams, kurių metu jie taip pat mokysis tokį teatrą kurti, susipažins su įtraukiančiojo teatro technikomis ir metodais.

Paulina: Atvykstančius menininkus informuojame apie mokyklos istoriją, nes įvietinto teatro kūrėjams visada svarbu žinoti vietos, kurioje vyks pasirodymas, kontekstą, juk tai koreguoja ir patį pasirodymą.

namas1

Kokių pamokų gavote praėjusiais metais V. Putvinskio gatvėje? Įdomios tiek meninės-teatrinės patirtys, tiek gyvenimiški įsibrovimo į mažą erdvę ir trumpo apsistojimo joje niuansai.

Paulina: Kūrybinis ir organizacinis įvietinto teatro procesas visada yra paremtas meniniu tyrimu. Bandydami pažinti namo kontekstą, jo istoriją pernai praleidome labai turiningo ir įdomaus laiko bendraudami tiek su dabartiniais savininkais, tiek su Tarabildomis, tiek su namo kaimynais. Pamažu prakalbo kiekvienas namo centimetras. Žinom, kur miegojo Tarabildai, kur stovėjo Tarabildienės darbo stalas, kuriame namo kampe aplink stalą rinkosi to meto bohema. Jautriausia akimirka, kai pasibaigus festivaliui reikėjo išsikraustyti… Dabar jau tas namas ypatingas: praeinant pro šalį alsuoja ne tik savo istorija, ten gyvenusiųjų prisiminimais, dabartinių savininkų ateities planais, bet ir festivalio organizavimo, spektaklio kūrimo prisiminimais. Žinote, kai išsinuomoji butą, pagyveni jame kurį laiką, jis visada pasilieka atmintyje kaip truputį savas ir visada rūpi, kaip dabar laikosi. Taip pat ir su V. Putvinskio g. 5 – atrodo, kad namas truputėlį ir mūsų. Visada rūpi, kuo ir kaip jis gyvena.

Renata: Kai pradėjome ieškoti namo, labai tikėjome, kad tikrai toks atsiras, nors buvo ir skeptiškai nusiteikusių: kas gi norės įsileisti. Galbūt tai pradedančiuosius lydinti sėkmė. Negalėjau atsistebėti Biržiečių šeimos geranoriškumu. Kita vertus, kartais mąstau, kad tokių erdvių aura pritraukia reikalingus žmones. Juk ir dabartinis savininkas Tomas Biržietis svajoja ten, šalia gyvenamosios erdvės, įkurti lėlių muziejų.

Su iššūkiais vis naujoje erdvėje, kuri nėra pritaikyta teatrui, susiduria tiek visa festivalio komanda, tiek menininkai. Viena vertus, turi rasti sprendimus, kurie atlieptų tą erdvę, kita vertus, tos erdvės unikalumas ir sprendimų ieškojimas dažnai ir yra didelio kūrybinio kelio dalis. Tas festivalio trumpalaikiškumas, vietos konteksto, žmonių įtraukimas sukuria stiprų bendruomeniškumo jausmą. Festivalis juk dar tik žengia pirmuosius žingsnius, pernai pakvietėme vieną užsienio trupę, šiemet jau tris. Matome, jog žmonėms smalsu. Jeigu žiūrovas anksčiau nėra dalyvavęs tokiame renginyje, jis išeina su nuostaba, šypsena, kartais iki galo nesupratęs, kas čia įvyko. Tačiau pamatyti ir sudalyvauti bent keliuose tokiuose spektakliuose visiems labai rekomenduoju. Tai labai skiriasi nuo to, ką mes įpratę matyti tradiciniame teatre.

Kaip į festivalio programą patenka užsienio artistai? Kaip mezgate ir palaikote ryšius? Ar, jūsų manymu, Kaunas turi tvirtą vardą tarptautiniame teatro pasaulyje?

Renata: Kol kas šio festivalio kontekste matau dvi ryškias kryptis. Pirma, tai menininkai, su kuriais jau anksčiau teko susidurti ir turėti įvairių bendrų patirčių: kartu dirbti, dalyvauti jų pasirodymuose, mokymuose. Jeigu jie negali dalyvauti patys, rekomenduoja kitas trupes ir menininkus, nes žino, ko ieškai, kas galėtų tikti. Kita dalis – tiesiog ieškoti virtualiai, kas tokį teatrą kuria, tikrinti panašaus pobūdžio festivalių programas ir tokiu būdu atsirinkti, kas mums yra įdomu, kas atitiktų festivalio temą. Žinoma, visuomet yra šiek tiek rizikos, tenka pasikliauti filmuota medžiaga, kritikų atsiliepimais, komentarais, apžvalgomis. Šis kelias labai įdomus: tarsi atlieki tyrimą. Ne vienas spektaklis tokiu būdu buvo atrastas ir padėtas į ateities stalčių. Matai bendras tendencijas, vietas, kurios kartojasi įvairių trupių kūryboje, tokiu būdu ir pasufleruodamos vietas, į kurias festivalis galėtų judėti kitais ar dar kitais metais.

namas3

Kuo pastovios lokacijos neturėjimas jus, kaip organizatores, įkvepia? Galbūt toks festivalio formatas – geras būdas pačioms pabėgti nuo kasdienės rutinos? Bet negi jūs joje įsisukusios?

Renata: Kauno kontekste toks įkvėpimas gana savotiškas. Diskusija apie netradicinio teatro arba tiesiog teatro erdvę, kurioje galėtų kurti nepriklausomi menininkai, nuolat gyva ir pulsuojanti. Šios erdvės neturėjimas ne tik tiems, kurie kuria, bet ir tiems, kurie domisi teatru, myli teatrą, yra atviras skaudulys. Vietos neturėjimas festivalio kontekste – tarsi šiek tiek ironiškas žvilgsnis į šią situaciją: na ir gerai, mums ir nereikia tokios vietos, teatras gali pasibastyti po miestą, teatras gali būti bet kur. Bet juk taip nėra, tai nėra tiesa. Tokios erdvės būtinybė yra nekvestionuojama. Kauno kultūrinis laukas šia prasme labai skursta.

Jeigu atsiribotume nuo lokalaus konteksto, vietos neturėjimas ne tik atveria naujų iššūkių, bet ir labai įkvepia. Temos diktuoja erdves, erdvės diktuoja temas. Bet tai nėra tiesiog žaidimas lokacijomis. Norime pakviesti su tokiu teatru susipažinti žmones, kurie galbūt niekada tokiame pasirodyme nedalyvavo. Jeigu keliauti dar toliau, dažnai iš jaunų žmonių, savo studentų, kurie studijuoja kūrybines industrijas ir bus tiesiogiai susiję su meno lauku, girdžiu, kad į teatrą jie neina, nes jo nesupranta, jis nuobodus, neaktualus, nekabinantis. Ir aš juos suprantu. Tradicinis teatras gyvena savo gyvenimą, yra auditorija, kuri jį dievina, myli, semiasi įkvėpimo, išminties, išgyvena katarsį, jiems patinka režisūrinis, draminis teatras, kurį patogiai it atviruką gali saugiai stebėti iš žiūrovo kėdės.

Bet visam tam norisi atsvaros. Pirmą kartą dalyvavau įtraukiančio teatro „Punchdrunk“ pasirodyme „The Drowned Man: A Hollywood Fable“ Londone prieš 8 metus. Tas patyrimas buvo toks stiprus, paveikus ir įsimenantis, kad grįžusi namo iš karto nunešiau dokumentus studijuoti teatro kritikos magistrą, nors jau turėjau žurnalistikos, fotografijos ir kultūros vadybos diplomus. Norėjau suprasti, kas ten įvyko, kokiais žodžiais galėčiau tą patirtį apibūdinti. Tokios patirtys pakeičia tavo gyvenimą. Teatras gali pakeisti tavo gyvenimą. Tad labai noriu bent maža dalimi prisidėti prie tokio teatro sklaidos ir Kaune.

Paulina: Manau, kiekvienas turime kažkokią savo rutiną. Tačiau jei išlaikai vaikišką žvilgsnį į pasaulį, tuomet niekada į ją neįsisuksi. Gali būti, kad jos ir nepastebėsi. Rodos, a. a. Saulius Mykolaitis sakydavo: „Stebėk ir stebėkis.“ Jei tokiu žvilgsniu žvelgsi į pasaulį, tai ir 100 metų keliantis tuo pačiu metu ir žiūrint pro tą patį langą atrodys, kad kasdien viskas yra kitaip.

 

Kotryna Lingienė

Elijaus Kniežausko nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. birželio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.


namaskurti.lt

Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
D. Vitkutė-Adžgauskienė: „Situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai“
Ar daugės moterų IT srityje? Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“,...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
D. Vitkutė-Adžgauskienė: „Situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai“
Ar daugės moterų IT srityje? Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“,...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia