Daiva Ivanauskaitė ir akimirkos menas, arba kas tas storytellingas?

Turbūt daugeliui pasakos asocijuojasi su vaikystės prisiminimais. Mano atmintyje iki šiol įsirėžęs virš lovos palinkusių tėvų bei senelių, prieš miegą sekančių pasakas apie princeses, didvyrius bei stebuklus, vaizdas. Vis dėlto šiuolaikiniai pasakotojai (angl. storytellers) neapsiriboja vaikų auditorija. Jie istorijas pasakoja ir suaugusiesiems, ir vaikams, ir senjorams, o šis menas tampa jų profesija. Apie pasakojimo meno išskirtinumą, pritaikymą ir tradiciją Lietuvoje mintimis dalinosi tarptautinio Anykščių pasakojimo festivalio „SEKAS“ organizatorė, profesionali pasakotoja Daiva Ivanauskaitė.

Naujasis pasakojimo judėjimas vyksta Anykščiuose, Kaune ir Vilniuje. Bibliotekos, aktoriai, pedagogai, menų terapijos praktikai, kultūros profesionalai, gidai, edukatoriai, bendruomenių lyderiai, verslo pasaulis ir daugybė kitų sričių specialistų domisi istorijų pasakojimu.

Kaip pasakojimo menas atsirado jūsų gyvenime?

Labai spontaniškai, tačiau vis dėlto neatsitiktinai. Vieną vakarą visokio plauko menininkų grupei papasakojau istoriją apie savo santykį su šokiu bėgant metams. Tuomet kartu su auditorija dainavome ir šokome. Vėliau vieno projekto metu gimė pasaka apie berniuką Klaidą ir stebuklingą raudoną mergelę. Tuomet buvo asmeninių istorijų turas po Vilnių, kur, vietos įkvėpti, su draugais dalinomės iš atminties išnirusiais pasakojimais. Išmėginau save kaip pasakotoją ir kūrybinėse dirbtuvėse su regos negalią turinčiais senjorais. Jiems mano balsas pasirodė raminantis ir malonus, žmonės klausė, kur galėtų įsigyti mano įrašytų plokštelių.

Visos šios patirtys paskatino tęsti kūrybines paieškas. Mane pasiekė gandas, kad Edinburgo Karališkoje mylioje stūkso toks Škotijos pasakojimo centras. Smalsumo vedama, vieną dieną pravėriau to centro duris, kurias dabar varstau nuolat. Po penkerių metų šis pastatas tapo mano antraisiais namais, o čia besirenkanti bendruomenė – mano šeima. Mokiausi pas garsius, talentingus ir be galo dosnius Škotijos pasakojimo meistrus – Davidą Campbellą, Janis Mackay ir Jeaną Edmistoną. Dabar istorijų pasakojimas yra mano darbas, kuriuo labai džiaugiuosi.

Kas dažniausiai atsiduria jūsų istorijų dėmesio centre? Iš kur semiatės įkvėpimo pasakojimams?

Pasakoju tas istorijas, kurios man yra svarbios. Renkuosi pasakas, kuriose kalbama apie autentiškos tapatybės paieškas, senąją išmintį ir kultūrines šaknis bei žmonių susikalbėjimą. Mane domina žmogaus ir vietos ryšys, kaip jis kuriamas ar atgaivinamas per istorijas. Todėl man įdomios miesto istorijos ir net urbanistinės pasakos ar legendos.

Įkvėpimo semiuosi iš savo patirties, giminės pasakojimų, prisiminimų, dainų ir mitinių simbolių, kurie kartais atsikartoja mano sapnuose. Traukia transformacijos pasakos, kurių veikėjai gali keisti pavidalą iš žmogaus tapti gyvūnu, augalu ir atvirkščiai. Labai mėgstu pasaką apie laumę, upių verpėją, kurią supinu su savo prisiminimais apie močiutę, buvusią talentingą audėją, ir įberiu minčių apie savo vidines upes. Taip gimsta istorija, suausta iš pasakos ir gyvenimo prisiminimų. Tame pasakojime svarbus motyvas yra kielė, išspardanti ledus nuo upių, todėl dalinuosi ir istorijomis iš savo žygio Lietuvos pajūriu, kur mane lydėjo ir su manimi bendravo kielės. Paukščių motyvas gana dažnas mano istorijose. Pats paukštis man simbolizuoja istoriją, pasakojimą, kūrybinę mintį, kylančią iš sielos poreikių. Čia atsiranda ir drakonas, kaip vidinės baimės ir jėgos simbolis. Drakonas gali laikyti sukaustęs upes savo šaldančiu kvėpavimu, o gali pūsti ugnį ir viską atšildyti.

Norisi pasakoti apie žmogišką šilumą bei ryšį ir istorijomis tą šilumą užkurti. Šiuo metu dirbu prie pasakojimo apie Vilko mergaitę. Jį pristatysiu šį rudenį „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuro“ istorijų festivalyje. Vilko mergaitės istorija taip pat supins biografinę patirtį bei istorinę realybę su stebuklinėmis pasakomis. Kitas projektas – subrandinti ir išplėtoti lietuviškų pasakų programą, supintą su įspūdžiais, trumpomis istorijomis apie senelius ir šiuolaikinio miesto žmogaus poreikiu atauginti nukirstas šaknis. O kitais metais škotams noriu papasakoti Lietuvos nepriklausomybės istorijas, nes manau, kad jiems bus naudinga tai išgirsti.

Ar jūsų istorijos išlieka tik žodine forma, ar kartais nugula ir į tekstus?

Mano pasakojamai nugula ir į tekstus, tik kas kartą tas istorijas pasakodama improvizuoju, staiga sugalvoju kažką naujo, spontaniško ir net pačiai netikėto. Kartais tas variacijas užrašau, o kartais jos lieka čia ir dabar akimirkoje. Joms lemta arba išlikti žiūrovų atmintyje ir jų pasakojimuose, arba ne.

Rašau savo pasakas ir jomis bandau suprasti bei priimti gyvenimo iššūkius, kuriuos užkoduoju simboliais. Senas, tradicines pasakas perdirbu. Dažniausiai kitaip neišeina, nes jose yra elementų, kurie man nebetinka, kertasi su mano vertybėmis, pažiūromis, o ir su šiuolaikiniu kontekstu. Tenka įvesti aiškumo ir pasakų struktūrose, išimti ko nereikia ir pridėti tai, ko, mano supratimu, iš esmės trūksta.

Kuo pasakojimo menas yra išskirtinis kuo jis skiriasi nuo teatro ir poezijos skaitymų?

Pasakojimo menas yra senas kaip žmogaus kalba. Pasakotojas savo pasirodymuose gali pasitelkti poeziją, dainas bei groti muzikos instrumentais arba dirbti kartu su dainininkais ir muzikantais. Mano mokytojas yra sakęs, kad pasakotojas artimesnis dainininkui nei aktoriui, nes visada išlieka savimi. Pasakotojas nekuria vaidmens, o atskleidžia autentišką „balsą“ per savitą kūno ir emocijų išraiškos dinamiką. Pasakotojas gali įkūnyti visus istorijos veikėjus, tačiau jis perteikia ir būsenas, atmosferas bei aplinkas. Pasakotojas gali perteikti kalnų apsuptą ežerą brėkštant, laikiną ramybę ir laukiamą staigų pokytį.

Istorijos pasakotojas neprisiriša prie išmokto teksto, jis yra laisvas atsiverti žodžių tėkmei, kuri gimsta čia ir dabar. Pasakojant tą patį, mintinai išmoktą tekstą, istorija gali prarasti gyvastį ir tikrumą, sustabarėti bei tapti monumentali. Istorijų pasakojimas yra akimirkos menas, pasakotojas susitinka su klausytojais kiekviename momente. Šis susitikimas yra vienas svarbiausių pasakojimo meno bruožų, atskiriančių jį nuo kitų scenos menų. Tai yra itin socialus menas, čia nėra jokios ketvirtos sienos. Pasakotojas kiekvieną akimirką yra atviras abipusiam ryšiui su pačiu savimi, istorija ir auditorija.

Kuo skiriasi pasakojimo specifika, dirbant su vaikų bei vyresnių žmonių auditorija? Kam pasakoti sunkiau?

Yra daug pasakų, kurias galima sekti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vaikai jose matys paprastą paviršiaus veiksmą, o gilesnės prasmės ir simboliai nusės jiems į vidinius sąmonės stalčiukus. Suaugusieji dažnai nustemba išgirdę vaikystėje pažintas pasakas, nes jose atranda gilią išmintį, panašumą su savo patirtimis ir net atsakymus į gyvenimo klausimus.

Gali būti sudėtinga pasakoti vaikams ir paaugliams, nes jie jaučia, kada bandoma juos saugoti nuo tamsesnių istorijų, nepasitikima jų pasiruošimu priimti rimtus, liūdnus bei žiaurius pasakojimų elementus. Tokiais atvejais jie neklauso protestuoja. Pasakojant vaikams padeda žaismė, kvailiojimas, animavimas, dramatizavimas, interaktyvumas, lėlės, paveikslai, piešiniai ir, žinoma, dainos bei muzika. Čia, manau, didžiausias iššūkis – neprarasti natūralumo.

Suaugusiesiems pasakoti yra vienas malonumas, nes jie turi patirties ir stebuklinga juose atrasti vidinius vaikus. Keblumų gali kelti tam tikri išankstiniai kultūriniai nusistatymai, įpročiai, stilius, skonis. Tarkime, ispanus gali užmigdyti japonų pasakotojai, škotus gali nervinti anglų pasakotojų teatrališkumas ir monumentalizmas, edinburgiečiai sunkiai taikstosi su betarpiškais Glazgo pasakotojais, kuriems net epai ir mitai virsta stand up komedijomis. Lietuvis gali nejaukiai jaustis, kai pasakotojas yra aktyvus savo kūnu, o jo istorija pasižymi turtinga emocine ekspresija, nes mūsų kultūroje vertinamas santūrumas.

Kuo pasakojimai gali būti naudingi, siekiant užmegzti ryšį tarp žmonių bei bendruomenių?

Istorijų pasakojimas yra vienas stipriausių meno metodų, kurį verta taikyti atkuriant ryšį tarp žmonių ir stiprinant, glaudinant bendruomenes. Savo prigimtimi šis menas sukuria erdvę susitikimui, kurio metu pasakojama ir klausomasi. Po kelių valandų istorijų pasakojimo dirbtuvių žmonės pastebi, kad vienas svarbiausių patyrimų ir rezultatų – tai užsimezgęs šiltas ir gilus ryšys tarp dalyvių.

Man atrodo, kad istorijų pasakojimas gali padėti atkurti ryšį tarp kartų, nes dabar dėl vertybių ir gyvenimo būdo skirtumų tarp jų yra susiformavęs itin ryškus plyšys. Jaunajai kartai sunku priimti tuos žmones, kurie yra apriboti dogmatiškų taisyklių, neautentiški, burbantys, moralizuojantys. Tačiau jeigu senjorai yra atviri ir natūraliai dalijasi patirtimis, pasakoja, kas jiems nutiko, reflektuoja savo gyvenimus su meile, atjauta ar komiška šypsena, jie tampa traukos centrais. Jaunajai kartai taip pat svarbu gauti erdvę savo istorijų pasakojimui, jaustis išgirstiems bei priimtiems. Todėl norėtųsi matyti, kaip šios kartos susitinka ilgesniems ir gilesniems pokalbiams bei pasakoja istorijas. Jau dabar randasi gražių iniciatyvų, kai seneliai eina sekti pasakų į darželius ar mokyklas.

Istorijų pasakojimas bendruomenėse gali prisidėti prie psichosocialinės gerovės, kovojant su vienatve, atskirtimi, susvetimėjimu bei suteikiant gyvenimiškoms patirtims prasmės. Norint ugdyti tolerantiškas ir demokratiškas bendruomenes, istorijų pasakojimas padeda užmegzti ryšį su skirtingas patirtis ir požiūrius turinčiais bendruomenės nariais. Pasakojant ir klausant užsimezga natūralus empatiškas ryšys, net jei bendruomenės skaldomos etninių, religinių, politinių, socialinių ar kitokių skirtumų.

Kaip pasakojimas gali tapti edukacijos įrankiu?

Istorijų pasakojimas ugdymui sugrąžina emociją. Jei norime talentingų ir kūrybingų ateities specialistų ir stiprių, savimi pasitikinčių bei empatiškų žmonių, vaikams reikia pasakoti kuo daugiau pasakų, – taip sakė Albertas Einsteinas.

Lietuvos mokytojai sako, kad vaikams stinga kalbėjimo ir sakytinio pasakojimo įgūdžių, tačiau šių gebėjimų dažnai stokoja ir patys mokytojai. Man atrodo, Lietuvoje apskritai trūksta visuotinio kūrybinio raštingumo ugdymo. Istorijos suvokimo, sakytinio pasakojimo ir kūrybinio rašymo įgūdžių pirmiausia reikia suteikti mokytojams.

Viena yra pasakyti, kad vyko Holokaustas ir jo metu buvo sunaikinta šeši milijonai žydų, ir visai kas kita pasakoti lokalią konkretaus žmogaus, geriausia tokio pat amžiaus vaiko, istoriją. Prisimenu, verkiau klausydamasi, kaip senučiukė, vartydama rankose mokyklinį atminimų sąsiuvinį, pasakojo patirtą šoką 1942 m. rugsėjo 1-ąją. Klasėje tebuvo likę pusė mokinių – tuščios vietos liudijo, kad mokyklos draugai nugulė baisiose duobėse pušynėlyje ir jau niekados nebespręs matematikos lygčių, nedainuos chore ar nelaimės krepšinio.

Dirbtuvių akimirka

Dirbtuvių akimirka

Šiemet jūsų vedamos pasakojimo dirbtuvės tapo „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalimi. Vienos iš jų buvo orientuotos į meno organizacijų darbuotojus, o kitos – į Vilkijos seniūnijos bendruomenę. Ką nuveikėte šių dirbtuvių metu?

Grupę iš Vilkijos lydėjau kūrybiškame bendruomeninių ir asmeninių istorijų apie gyvenamąją vietą atradimo procese. Dalyviai ieškojo prisiminimų, susijusių su upėmis, piliakalniais, miesto gatvėmis ir pastatais, pasakojo paslaptingų vietų bei ten gyvenusių žmonių istorijas. Lietuvos istorijos mylėtojai priminė reikšmingus valstybės istorinius momentus liudijančius pasakojimus. Pradėjo formuotis drąsaus, besipriešinančio, atkaklaus, negandas kūrybiškai įveikiančio ir gyvą ryšį su tradicija puoselėjančio vilkijiečio portretas. Bendruomenės nariai įdėmiai klausėsi vienas kito pasakojimų, kartu dirbo, analizavo ir kūrė. Užsimezgė šiltas santykis, taip pat gimė kelios turizmo ir verslo idėjos.

Pasakojimo dirbtuvės Kauno miesto ir Kauno rajono kultūros organizacijų darbuotojams įtraukė abi dalyvių grupes į intensyvius dviejų dienų mokymus. Dalyviai ieškojo būdų atskleisti savo autentišką pasakotojo balsą ir tyrinėjo istorijų pasakojimo galimybes kultūrinėse veiklose. Išgirdome fantastiškų pasakojimų apie Garliavos grafą Garlevskį ir jo nuodėmių akmenį, Ministrienės batelių istoriją Paryžiaus taikos konferencijos metu, Jurgio Mačiūno išsaugotas Manhatano liepas, Girstučio baseino paslaptį bei tarpukario Kauno balerinos kelią į žvaigždes. Buvau ne kartą įkvėpta žmogiškų talentų įvairovės ir kūrybiškumo raiškos galimybių. Manau, šios dirbtuvės padėjo užsimegzti naujoms pažintims, kurios gali išaugti tiek į asmenines draugystes, tiek į Kaunui naudingą kultūrinį bendradarbiavimą.

Įvairiose pasaulio šalyse pasakojimo menas jau įsitvirtinęs ir sutraukia nemažas auditorijas. Ar Lietuvoje taip pat egzistuoja pasakojimo tradicija?

Daugelyje šalių pasakotojai tikslingai dirba, kad šis menas išsikovotų visuomeninę vertę, būtų saugomas ir taptų paveldo objektu. Norime, kad pasakojimas būtų pripažintas atskira meno rūšimi, jam būtų suteiktas tinkamas finansavimas, sukurtos sąlygos profesionalių pasakotojų ugdymui ir vienijančiam atstovavimui.

Lietuvoje pasakojimo tradicija ir egzistuoja, ir neegzistuoja. Kol kas čia dominuoja dainos, muzika ir šokis. Folkloro koncertai sutraukia dideles auditorijas, bet apie pasakojimo renginius žino labai mažai žmonių. Jų yra, bet tai išlieka nedidele niša.

Sovietų okupacijos metais egzistavusi minties ir žodžio nelaisvė suformavo savitą raiškiojo skaitymo tradiciją. Ji nevertino gyvo, autentiško ir kūrybiško pasakojimo, atgalinio auditorijos ryšio, natūralios kūno ir balso išraiškų įvairovės. Tačiau dabar pasakojimas po truputį atgyja, žmonės juo domisi, mokosi, ateina į renginius, klausosi ir pasakų, ir tikromis gyvenimo patirtimis bei prisiminimais paremtų istorijų.

Tai nuostabi galimybė sukurti naują šiuolaikinę pasakotojų kartą ir meno rūšį. Naujoji karta, tikiu, bus laisva aktualizuoti tradicinius naratyvus, juos pateikti naujai, su šiam laikui svarbiomis vertybėmis. Tikiuosi, kad pasakojamos tikros istorijos remsis ir eksperimentinėmis išraiškomis, ir tarpdiscipliniškumu, ir senąja tradicija.

Naujasis pasakojimo judėjimas vyksta Anykščiuose, Kaune ir Vilniuje. Bibliotekos, aktoriai, pedagogai, menų terapijos praktikai, kultūros profesionalai, gidai, edukatoriai, bendruomenių lyderiai, verslo pasaulis ir daugybė kitų sričių specialistų domisi istorijų pasakojimu. Tad Lietuvoje dabar gimsta įdomių naujų istorijų pasakojimo iniciatyvų. Jose prasminga dalyvauti ir gera stebėti, kaip visa tai auga.

Justė Vyšniauskaitė
„Kaunas 2022“ archyvo nuotr.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. kovo numerio rubrikoje „Kaunas 2022“

Mėnesio tema. Marc Wilson: „Iš dvidešimt keturių mano prakalbintų žmonių nei vienas nekalbėjo apie kaltę“
Netikiu, kad menas tiesiogiai ir iškart gali sukelti revoliuciją, bet tai gali būti proceso, atveriančio žmonėms akis, dalis. Su...
Linas Kutavičius: „Svarbios yra ir tikroji, ir psichologinė apšvietimo funkcijos“
Šviesa visais laikais buvo laikoma gėrio ir žinių simboliu. Juk ne veltui, kalbėdami apie antikinius mitus, kaip vieną iš...
Kompozitorius Antanas Jasenka: „Svarbi viena žinutė – disputas su universumu“
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip...
Apie Nijolę ir „Nijolę“ su Antanu Mockumi (interviu)
Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje...
Mėnesio tema. Marc Wilson: „Iš dvidešimt keturių mano prakalbintų žmonių nei vienas nekalbėjo apie kaltę“
Netikiu, kad menas tiesiogiai ir iškart gali sukelti revoliuciją, bet tai gali būti proceso, atveriančio žmonėms akis, dalis. Su...
Linas Kutavičius: „Svarbios yra ir tikroji, ir psichologinė apšvietimo funkcijos“
Šviesa visais laikais buvo laikoma gėrio ir žinių simboliu. Juk ne veltui, kalbėdami apie antikinius mitus, kaip vieną iš...
Kompozitorius Antanas Jasenka: „Svarbi viena žinutė – disputas su universumu“
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip...
Apie Nijolę ir „Nijolę“ su Antanu Mockumi (interviu)
Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia