Mėnesio tema. Mačernis mirė, tegyvuoja Mačernis

„Ar aš jus auginu, ar jūs mane?“ – klausimu studentams į mano klausimą jai atsako literatūrologė, Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Irena Buckley. Prieš keletą metų jos suburta kūrybinė grupė „Declamationes“ susitinka trečiadieniais, kartu gilinasi į klasikinius tekstus ir mąsto apie būdus juos bei juose užkoduotas amžinas tiesas pateikti šiandien. „Anava, ar tik ne Daukantas?“, „Literatūriniai pusryčiai“, „Aristokratiškai apie garbę, šlovę ir pareigą Tėvynei“, spektaklis „Romantikai“ – taip grupė vadina savo renginius, atvirus ne tik universiteto bendruomenei.

Beveik visi studentai į „Declamationes“ suvilioti – suverbuoti – retorikos paskaitose, kurias dėsto profesorė I. Buckley. Paklausta, ką gi jai duoda nuolatinis „popaskaitinis“ bendravimas su jaunais žmonėmis, akademikė tikino, kad tokį patį džiaugsmą, kaip ir paskaitų metų – nes tokios grupės yra studijų dalis. Išties, VDU – pilno spektro universitetas, kuriame studijos nėra tik studijos. Informatikas, filosofas, sociologas, biotechnologas, istorikai, filologai, būsimieji naujųjų medijų specialistai – visi jie bendraminčiai, grupėje atrandantys ne tik maisto smegenims bei sielai, bet ir bičiulystės džiaugsmų. Vienus į „Declamationes“ išties paviliojo bendraminčių paieškos, kitus – profesorės autoritetas, trečius – nuoširdus noras sužinoti daugiau apie tik iš vadovėlių ar paminklų pažįstamas (tiksliau, nepažįstamas) istorines asmenybes.

Apie paminklus – visuomet aktualią temą šiuolaikinio miesto ir viešųjų erdvių kontekste – mes prieš grupės repeticiją irgi spėjome pakalbėti. Bandžiau provokuoti, kad naujų klasikos pateikimo formų ieškanti kūrybinė grupė pati yra savotiškas paminklas. Visgi lyg ir sutarėme dėl A. Puškino minties, kad paminklas yra kūryba, o „Declamationes“ tik nuvalo nuo jos dulkes. Bet gal tai tiesiog – beje, visai romantiškas – kuklumas? Man, su tuo pačiu Mačerniu atsisveikinusiai per abitūros egzaminą, atrodo, kad grupė siekia daug.

„Buvo įdomu paieškoti, kaip jo poezija gali suskambėti kitaip, kaip ją iliustruoti akustinėmis, vizualinėmis priemonėmis“, – pusryčius su Mačerniu prisimena viena „Declamationes“ senbuvių Milda Gineikaitė, pripažįstanti, kad mokykloje daugeliui tai tebuvo dar vienas programinis autorius. Taip, studentai amžinai jauno Mačernio tekstus prikėlė ir kaip dainuojamąją poeziją, o kūrybą autoriaus gyvenimo kontekste jiems bei į pusryčius susirinkusiesiems padėjo pamatyti biografinio romano apie Mačernį „Dūžtančios formos“ autorė Aldona Ruseckaitė. Beje, universiteto auditoriją šiam renginiui grupė rinkosi nedidelę, bet teko prinešti kėdžių, ir vis tiek visi – studentai, moksleiviai, senjorai – netilpo.

„Declamationes“ nariai tikina nesiekiantys žiūrėti į tekstą pragmatiškai, lyg jį skaitydami tikėtųsi atrasti amžinas tiesas. Į kūrinius žiūrima akademiškai, jie studentams yra istorinius laikotarpius reprezentuojantys artefaktai, veikiantys savo kontekstuose: „Stengiamės suprasti, kaip klasikinį veikalą artinti prie šių dienų žmogaus ir kaip šie kontekstai gali tarpusavyje susikalbėti.“ O kas yra klasikinis kūrinys? „Klasikinė literatūra, be tos universalių vertybių nešimo funkcijos, turi turėti ir kitą komponentą, būdingą tam laikui, kuriame kūrinys gimė.“ Tekstus neretai grupei rekomenduoja profesorė I. Buckley, tuomet studentai ieško asmeninio ryšio su jais. Yra tekę „Declamationes“ kalbinti ir Donatą Kajoką, lyg dar per jauną vadinti klasiku, bet padiskutavus ryšys atrastas ir čia.

Kiek paglostyti mano nauji pažįstami atsiveria – jie net spėja nuvažiuoti aplankyti dar tik būsimų studentų kitur Lietuvoje. Papilėje, pavyzdžiui, domėjosi, ar mokiniai jaučia gyvenantys Daukanto miestelyje. Sako, tikrai jaučia! Matyt, galvodami apie savo grupės ateitį, „Declamationes“ kartu su VDU Humanitarinių mokslų fakultetu organizuoja respublikinius moksleivių skaitovų konkursus.

Dar viena veiklos sritis – renginių ciklas „Kaunas: istorijos dabartis“, kuriame aktyviai dalyvauja ir su universitetu tiesioginio ryšio neturintys kauniečiai, dažnai vyresni. Pernai lankyta Karmelitų parapija, visai neseniai vyko susitikimas Aleksote – susirinko daug senbuvių. Bet, sutikite, kalbant apie kad ir XIX a. parašytus tekstus, klausytojo ar skaitytojo amžius nėra joks dėmuo.

Jei netyčia pagalvotumėte, kad šie XXI a. romantikai klasikinių tekstų nėriniais suka save į kokoną, saugantį nuo melagingų žinių ir virtualių stabų kupinos realybės, tai netiesa. „Bet juk nėra blogai skaityti ir šiuolaikinę literatūrą“, – lyg juokais į mano klausimą, kuo klasikinė literatūra aktuali šiandien, kai tekstų, posmų, nuotrupų ir kitų simbolių lyg ir per daug, atsako viena studentė. O dar vieną grupės narį galite sutikti ir kitame šio žurnalo numerio tekste, pasakojančiame apie slemą. Tai apie formą, o kaip dėl dabartinės literatūros revoliucingumo, kuris ją įprasmintų ir įamžintų? Čia išgirstu porą įdomių minčių, tinkamų neapibrėžtai pažinties su „Declamationes“ pabaigai. Viena – tai, kad poezija šiuo metu kelia maištą savyje ir pati savęs postmodernia kalba klausia, kas yra, kaip išlikti, kaip būti skaitomai ir pasiekti tą, kuris jos nežino. Dar studentai papasakojo, kad šiuolaikinė literatūra gali kelti ir jau kelia perversmo aplinkos apsaugoje bangas. Ir ne tik literatūra – jau yra ir ekologinio sunkiojo metalo grupių. Ir klimato kaitos prozos bei poezijos pavyzdžių.

Poetai7 as.kaunas.lt/wp-content/uploads/2019/05/Poetai17.jpg“>Poetai17

„Declamationes“ feisbuke

Kotryna Lingienė
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gegužės numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Žodžiui virstant trenksmu: sakytinio meno išdaigos čia ir svetur
Ką gali žodžiai? Būdami ne tik mūsų bendravimo pagrindu, jie pasitelkiami meninėje kūryboje, taip sukuriant ir vystant atskirus žanrus,...
Parodoje „Gilios upės teka tyliai“ – Lietuvos ir Japonijos tekstilės meno paralelės
M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12) rugpjūčio 2 d., penktadienį, 17 val. vyks Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinės tekstilės...
Kauno paveikslų galerijai – Jurgio Mačiūno vardas? (Apklausa)
Žymiausio visų laikų kauniečio vardo galerija Kaune? Kodėl gi ne! Taip, mes kalbame apie Jurgį Mačiūną – Kaune gimusį...
„Kito kino“ ekrane – pašėlusi bitnikų kelionė po Ameriką
Bitnikai atvyksta į Kauno menininkų namus: platformos „Kitas kinas“ inicijuotas dokumentinių filmų peržiūrų ciklas „Common People“ tęsia viešnagę KMN...
Žodžiui virstant trenksmu: sakytinio meno išdaigos čia ir svetur
Ką gali žodžiai? Būdami ne tik mūsų bendravimo pagrindu, jie pasitelkiami meninėje kūryboje, taip sukuriant ir vystant atskirus žanrus,...
Parodoje „Gilios upės teka tyliai“ – Lietuvos ir Japonijos tekstilės meno paralelės
M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12) rugpjūčio 2 d., penktadienį, 17 val. vyks Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinės tekstilės...
Kauno paveikslų galerijai – Jurgio Mačiūno vardas? (Apklausa)
Žymiausio visų laikų kauniečio vardo galerija Kaune? Kodėl gi ne! Taip, mes kalbame apie Jurgį Mačiūną – Kaune gimusį...
„Kito kino“ ekrane – pašėlusi bitnikų kelionė po Ameriką
Bitnikai atvyksta į Kauno menininkų namus: platformos „Kitas kinas“ inicijuotas dokumentinių filmų peržiūrų ciklas „Common People“ tęsia viešnagę KMN...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia