Apie kiną ir knygas su mafijos kronikininku Dailiumi Dargiu

Prieš keliolika metų intensyviai šokių muzikos vakarėlius lankęs ir juos apžvelginėjęs bei reklamavęs kaunietis Dailius Dargis šiandien yra vienas skaitomiausių Lietuvos rašytojų. Rašo jis, žinoma, ne apie šokių muziką, bet apie kriminalus. Banditai, gaujos, organizuotas nusikalstamumas, šešėlinis verslas. Įdomu daugeliui – pirmosios Dailiaus knygos „Tikroji Daktarų istorija“ parduota jau apie 50 tūkst. kopijų.

Balandžio 25 d. Kauno kino centre įvyks pirmojo Dailiaus ir jo kolegos Kęstučio Petkevičiaus dokumentinio filmo premjera. Filmas – ne tiek apie banditus, bet apie tuos, kurie vienijo pajėgas kovai su jais. Kaip tik šį balandį sukako 30 metų nuo tada, kai Vidaus reikalų ministerijoje buvo įkurtas šeštasis skyrius, skirtas kovoti su organizuotu nusikalstamumu. Bilietų į filmo, kuriuo atiduodama pagarba tiems, kurie Kauną iš Gotamo vėl pavertė Kaunu, premjerą, jau nebėra – neliko prieš savaitę. Visgi „Pirmuosius kovotojus su mafija“ gegužę dar tikrai galėsite pasižiūrėti „Romuvoje“, galbūt ir per televiziją.

Su Dailiumi pokalbį pradėjome nuo filmo, bet įdomu buvo viskas. Pavyzdžiui, jau išjungus diktofoną žurnalistas papasakojo, kad kriminalais susidomėjo dar vaikystėje, kai netoli jo namų moteris nužudė du savo vaikus. Ir kinu susižavėjo vaikystėje – žiūrėdavo visus iš eilės terminatorius videosalonuose, kuomet gatvėse banditai į automobilius prievarta sodindavo simpatiškesnes merginas. Toks buvo epochų sandūros Kaunas. Gerai, kad nebėra, o kaip buvo, sužinome žiūrėti dokumentinius filmus ir skaitydami knygas. Naujausios Dailiaus Dargio parašytos – „Kriminalinė agurkinių odisėja“ ir papildytas „13 tamsių lietuviško verslo paslapčių“ leidimas. Kurią bepaimtumėte, atkreipsite dėmesį, kad šie veikalai išsiskiria pašnekovų kalbumu. Nesvarbu, kurio pasaulio jie atstovai, ką dabar veikia, bet visi kalba atvirai. Jei nekalba – Dailius nerašo.

Filmo stop kadras

Filmo stop kadras

Dailiau, išleidai septynias knygas, o dabar – filmas. Ar visada kirbėjo mintis, kad reikėtų surinktą medžiagą kitu formatu ištransliuoti?

Tai ne pirmas toks mano projektas. Prieš penkerius metus per TV3 buvo serialas „Mafijos kronikos“ – dvylikos dalių. Tai ir laikyčiau realia kelio į ekranus pradžia. O šiaip visada tokią idėją nešiojausi, kad būtų įdomu sukurti dokumentinį filmą. Vaidybiniam dar tikrai nepribrendęs. Ruošdamasis šiam filmui peržiūrėjau beveik visus pastarųjų metų lietuviškus dokumentinius. Manęs jie „nekabina“. Migdantys filmai. Tikiuosi, mums pavyko padaryti kitaip.

Turi patirties prakalbinti tuos žmones, kurie kitiems gal neatsiveria, bet vis tiek yra viena kalbėti diktofonui, knygos puslapiams, o kita – kamerai. Lyg daugiau asmeniškumo, kai pašnekovo veidą matai, tiesa? Gal net pavojingiau, turint omeny šią sritį?  Taigi ar buvo sunkiau prikalbinti žmones pasipasakoti kamerai?

Tiesa, į kamerą žmogus bendrauja visai kitaip. Pradeda rinkti žodžius, susikausto, pradeda oficialiai kalbėti, nekalba taip atvirai, kaip kaip anksčiau. Bet buvo ir tokių pareigūnų, kur mane nustebino, jie atsivėrė. Papasakojo net daugiau, nei tikėjausi. Manau, kai kuriems žmonėms tiesiog reikėjo išsišnekėti, nes jie supranta, kad tai jau yra istorija, šis filmas ją fiksuoja, galbūt niekas kitas to nepadarys.

Turbūt nei vienas kalbintas pareigūnas nebedirba to, ką anksčiau?

Taip, visi jau seniai išėję į atsargą, į pensiją. Vieni išėję, kiti patraukti – kai kurių likimai susiklostė dramatiškai, jie per vidines intrigas buvo nustumti į šalį, eliminuoti iš policijos. Kiek žinau, vienas pareigūnas, „Šeštame skyriuje“ ėjęs aukštas pareigas, iš policijos buvo „patrauktas“ 2011 metais, tai ne taip ir seniai. Taigi vidinių intrigų teisėsaugoje netrūksta, dėl to apmaudu, geriau būtų daugiau vienybės ir nuveiktų darbų.

Apskritai policijos veteranai man paliko labai gerą įspūdį. Smagūs žmonės, gyvena ramiai, nieko neslepia. Rodė man savo užrašų knygutes, pradėtas tada, kai atėjo dirbti į „šeštą skyrių“. Lobių lobis tos knygutės. Skyrių pavadinimai – „Dekanidzės“, „Vilniaus brigada“, „Daškiniai“… Rodė ir filmuotus archyvus, o jie pateko į filmą.

Kas tai, sulaikymai, apklausos?

Sulaikymai, ir, sakykim taip, baliai. Kadrai, iki šiol nerodyti TV ar internete. Taip pat filmo bendraautorius Kęstutis Petkevičius sukūrė atkuriamųjų vaizdų. Pavyzdžiui, Vilniuje radome tokį patį mersedesą, kokiu važinėjo „Vilniaus brigados“ galva Georgijus Dekanidzė. Taigi mersedesas „vaidino“ filme, jis matomas ir plakate.

Kaip tu manai, kodėl žmonėms tai įdomu – žulikai, reketas, baliai, mašinos, sulaikymai, teismai? Ar tai noras paragauti gyvenimo, kokio niekada neragausi? Juk absoliuti dauguma ir nenorėtų ragauti, tai atgrasu, pavojinga ir antisocialu. Visgi įdomu. Kodėl?

Taip yra visame pasaulyje. Pasižiūrėkime, garsiausi kino režisieriai kuria filmus apie mafiją. Vien Scorsese kiek filmų prikepęs, Coppola. „Sopranai“ prieš  20 metų padarė revoliuciją serialų rinkoje, sugrąžino milijonus prie televizorių.  

Iš esmės, kaip aš suprantu, žmonės blogiukais žavisi, jiems patinka darbo valandomis neapribotas gyvenimo būdas. Blogiukai turi valdžią, pinigų, moterų. Patiria nuotykių, jaučia adrenaliną. Simpatizuoja žmonės jiems todėl, kad neretai tarp nusikalstamo pasaulio atstovų būna tikrai šarmingų žmonių, charizmatiškų, turinčių artistinių sugebėjimų. Žinoma, gaila, kad jie pasuka tokiu keliu, nes verslo ar kūrybos kelyje būtų galėję daug nuveikti. Įdomu skaityti apie tokius gyvenimus, tai pramoga.

Pernai, ruošiant žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ straipsnį, teko bendrauti su Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų kolektyvu. Jie sakė, kad tavo knygos bibliotekoje – vienos skaitomiausių.

Aš irgi buvau nustebęs.

Ką apie tai manai? Ne paslaptis, kad nepilnamečiai į koloniją grįžta. Arba patenka į suaugusiųjų pataisos namus. Gal juos tavo surašytos istorijos įkvepia? Nors gal galėtų ir atgrasyti, juk absoliuti dauguma tų istorijų baigiasi kapo duobe arba kalėjimu?

Mano tikslas yra tą gyvenimą parodyti objektyviai, iš šalies. Esu įvykių stebėtojas. Iš mano tekstų aišku, kad toks gyvenimas niekur neveda – na, į zoną arba į kapines. Ar į kokią upę. Taigi būtų gerai, kad skaitydami žmonės atsirinktų. Jei daro nusikaltimus, galbūt nustotų.

Tai gal kolonijų, pataisos namų gyventojai iki pabaigos tavo knygų neperskaito?

Gal ir neperskaito, o gal ir susižavi tomis vietomis, kur pasakoju apie turtus, nevaržomą gyvenimą. Esu kalbėjęs su nepilnamečių kolonijos darbuotojais, kad galbūt reikėtų surengti paskaitą. Kol kas tai ir liko kalbomis. Man sakė, kad į koloniją patenka visokie. Vieni linkę keistis, kiti akivaizdu, kad išėję grįš. Toks gyvenimas. Aišku, norėtųsi, kad  paskaitę mano knygas daugiau nebenorėtų grįžti į tą įstaigą ir išvis į tą gyvenimą.

Ne vienerius metus buvai pramogų gyvenimo žurnalistas, imdavai interviu iš didžėjų, rašydavai apie vakarėlius. Ar po to, kai tave į teismą padavė Henrikas Daktaras, nepanorai grįžti prie smagesnių temų? Ar yra kas nors rimtai grasinę?

Ne, ne, ne. Tokių dalykų nebuvo. Teismas tebuvo noras mane sustabdyti, su Daktaru procesas vyko beveik septynerius metus – dėl mano pirmosios knygos. Jis norėjo dalies pinigų, kuriuos uždirbau. Tokių buvo ir daugiau, bet visas tas bylas aš laimėjau. Ir tai mane tik įkvėpė dirbti toliau, virti būtent šioje srityje. Kokie dar atsitraukimai? Juk ką tik filmą išleidau.

Kalbant apie leidybą… Įdomu, kad savo knygas leidi pats. Šiandien tai anokia egzotika, savo knygas be leidyklų pagalbos pristato daug jaunų žmonių. Bet dešimttūkstantiniai tiražai – ne kiekvienam. Kaip tu pradėjai? Iš pradžių juk turbūt vis tiek buvo sutartis?

Pirmas dvi knygas leidau su kompanija „Balsas.lt“, trečią – su partneriu per pusę. Galiausiai supratau, kad aš vienas viską galiu daryti, kam man reikia kitų? Tai nėra toks biznis, kur būtų labai daug pelno, kurį galėtum dalintis. Mažesni resursai, nei televizija. Didžiąją dalį darbų gali padaryti pats vienas. Tu parašai tekstą, duodi kalbos redakcijai, duodi viršelio autoriui užduotį, maketuotojui, ir viskas. Belieka spaustuvė, ir tai yra brangiausias dalykas, kasmet brangstantis.

O kaip platinimas?

Dirbu su viena kompanija, jų Lietuvoje ne tiek ir daug. Jie tiki mano projektais, jiems įdomu.

Visus skatinu imtis leidybos patiems. Juokingi juk tie procentai, kuriuos siūlo leidyklos – gerai dar, jei siūlo procentus, o ne vienkartinį honorarą. Manau, daugeliui tiesiog labai norisi būti rašytojais, laikyti rankose savo knygą, todėl ir sutinka su tokiomis sąlygomis. O aš nelabai ir noriu vadintis rašytoju. Žurnalistas, knygų autorius – taip, o terminas „rašytojas“ įpareigoja. Aš net knygų mugėje nedalyvauju – kartą pabandžiau, bet vos pavyko parduoti tiek, kad padengčiau stendo nuomą. Kam man tas cirkas? Pasiafišuoti, susitikti su gerbėjais juk yra skirti knygų pristatymai, susitikimai.

Filmuojant dokumentiką „Pirmieji kovotojai su mafija“

Filmuojant dokumentiką „Pirmieji kovotojai su mafija“

Nesijauti esąs rašytojų bendruomenės dalis?

Ne, iš tikrųjų ne. Žmonės labai susireikšmina parašę knygą, pradeda konkuruoti. Man asmeniškai negaila nei pasidalinti patirtimi, nei patarti. Nes, kaip sakiau, norėčiau, kad save leidžiančių žmonių būtų daugiau, kad jie pajustu malonumą ne tik rašydami, bet ir iš to uždirbdami.

Dar įdomu, kur Lietuvoje tave skaito daugiausiai? Suprantu, kad turbūt Kaune, tada Vilniuje, bet jei kalbėtume apie mažesnius miestus?

Anykščiai. Va, dabar ir filmą važiuosim ten pristatyti. Toks ramus atrodo miestelis, bet tokios temos domina. Malonūs, šviesūs žmonės susirenka į renginius. Man pačiam labai patinka.

Šiaip, pagal statistiką, būtent Kaune daugiausia mano knygų nuperkama jau kokius paskutinius penkerius metus. Nors čia nebegyvenu daugiau nei dešimtmetį.

Jeigu prisiruoštumei kurti vaidybinį filmą, kaip tu manai, kas geriausiai suvaidintų Daktarą ir jo žmoną?

Manau, Holivudas turėtų šitą filmą kurti, nes tai yra tikrai labai įdomi istorija. Tų laikų Kaunas buvo Rytų Europos gangsterių centras. Jau pats metas skristi į JAV ir pardavinėti idėjas. Būtų puikus „Netflix“ serialas, mielai prisidėčiau. Taigi Daktaras… Manau, gal koks DiCaprio galėtų gerai suvaidinti. Jis turi tokių lietuviškų bruožų O Daktarienė… Nicole Kidman tai per minkšta. Gal Michelle Pfeiffer?

Visai geras duetas. Įdomi tavo mintis apie serialą – Kaunas jau ne kartą kine yra vaidinęs kitus miestus, net Maskvą, Tokijų, gal metas suvaidinti ir save?

Neabejoju, juk ir 90-ųjų pradžią, ir sovietmetį galima būtų atkurti. Kaip vykdavo susitikimai biliardinėse, Karininkų ramovėje, buvusioje „Orbitoje“. KGB tinklus būtų galima paanalizuoti. Serialas po serialo!

Turbūt ne visiems patiktų tas Kaunas taip pasaulyje linksniuojamas. Kad ir šiemet juk minime Laikinosios sostinės šimtmetį, tarpukariu didžiuojamės, ne 1993-aisiais.

Aš manau, patiktų, jeigu būtų padaryta gerai, bet jei darys lietuviai su lietuviškais biudžetais, gerai nepavyks. Be to, atkreipkite dėmesį, dabartinė jaunoji karta, kuriems po dvidešimt, ima vis labiau tuo laikotarpiu po Nepriklausomybės atkūrimo domėtis. Jie patys jo nepatyrė, tad egzotika. Net pagal savo gerbėjų puslapio feisbuke skaičius matau – auditorija jaunėja. Jie apakę, negali patikėti, kad Lietuvoje tokie dalykai vyko. Šaudynės, reketas, sprogimai vidury baltos dienos. Ko ne „Sopranai“?

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
D. Vitkutė-Adžgauskienė: „Situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai“
Ar daugės moterų IT srityje? Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“,...
Mėnesio tema. Sviestuotas, bet ne sviestas. Kas?
Naujoje, bet „lyg čia buvusioje“ vietelėje Kauno senamiestyje susitikti pasiūlė pačios „Sviesto sviestuoto“ įkūrėjos Dovilė Stonė ir Milda Beržanskaitė....
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
D. Vitkutė-Adžgauskienė: „Situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai“
Ar daugės moterų IT srityje? Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“,...
Mėnesio tema. Sviestuotas, bet ne sviestas. Kas?
Naujoje, bet „lyg čia buvusioje“ vietelėje Kauno senamiestyje susitikti pasiūlė pačios „Sviesto sviestuoto“ įkūrėjos Dovilė Stonė ir Milda Beržanskaitė....
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia