Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“

Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę muzikai bei šokiams, tad iškart užsitikrino vienos karščiausių Kauno vietų vardą. Šiandien jos nebėra nė ženklo – 2006 m. čia įvyko paskutiniai kino seansai, o po kurio laiko ant pastato pamatų iškilo Kauno apygardos teismas.

„Oi, čia tai buvo smūgis – kas tik nori, parduotuvė, turgus, bet tik ne teismas. Mums, laisvoms dvasioms, nusiteikusioms prieš bet kokią tvarką, buvo skaudu. Tačiau tuomet visi trestavi jau turėjo rimtesnių užsiėmimų – dirbdavom po 18 valandų per parą, iš mūsų išaugo politikų, verslininkų, žiniasklaidos žmonių karta – arba buvo išvykę į užsienį, tad galėjusių pakovoti už „Trestą“ nebuvo“, – paskutines karštojo taško gyvenimo dienas prisimena kaunietis Liutauras Varanavičius. Žinoma, tai buvo jau pokalbio pabaiga. Pradėjome nuo 1985-ųjų, kai tuomet dar nepilnametis, bet jau labai aktyvus Liutauras pirmąkart pravėrė „Tresto“ duris.

Į „Trestą“ alternatyvusis Kauno jaunimas būriais traukdavo nuo Laisvės alėjos kavinės „Laumė“ ir pirmosios Kauno picerijos, veikusios šiuo metu parduodamose patalpose šalia Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Pica su svogūnais čia kainuodavo 54 kapeikas ir, sako, buvo skani. Taigi picos, alaus (atsinešto iš daryklos trilitriniame stiklainyje), pokalbių ir – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį – į „Trestą“.

Šiuo metu Čikagoje gyvenantis Edvardas Vrubliauskas kauniečiams geriau žinomas kaip Rublis. Šią fonetinę pravardę jam prilipdė dar mokykloje. Į „Trestą“, kultinę Kauno centro vietą, apie kurią šiame numeryje pasakojame ir plačiau, Rublis vaikščiodavo, nes „daugiau nieko tinkamo formato nebuvo – tai buvo antipopsinė vieta, ten buvo visi draugai, visas breiko kolektyvas“. „Tresto“ epochos metu Rublis mėgo „Beastie Boys“ ir studijavo fotografiją, taigi šis ir kiti 9-uoju dešimtmečiu alsuojantys kadrai – jo diplominis darbas. Fotografas tikina muzikinio skonio, kuriam daug įtakos turėjo „Tresto“ didžėjus Saulius Čemolonskas, nepakeitęs, tik išplėtęs. „Fotografas kaip snaiperis. Pasirenki rakursą ir lauki prilipęs prie kameros. Nors būna ir ekspromto“, – linkėjimus trestiniams internetu iš Čikagos siunčia Rublis. Gal fotografijose atpažinote save?

Šiuo metu Čikagoje gyvenantis Edvardas Vrubliauskas kauniečiams geriau žinomas kaip Rublis. Šią fonetinę pravardę jam prilipdė dar mokykloje. Į „Trestą“, kultinę Kauno centro vietą, apie kurią šiame numeryje pasakojame ir plačiau, Rublis vaikščiodavo, nes „daugiau nieko tinkamo formato nebuvo – tai buvo antipopsinė vieta, ten buvo visi draugai, visas breiko kolektyvas“. „Tresto“ epochos metu Rublis mėgo „Beastie Boys“ ir studijavo fotografiją, taigi šis ir kiti 9-uoju dešimtmečiu alsuojantys kadrai – jo diplominis darbas. Fotografas tikina muzikinio skonio, kuriam daug įtakos turėjo „Tresto“ didžėjus Saulius Čemolonskas, nepakeitęs, tik išplėtęs. „Fotografas kaip snaiperis. Pasirenki rakursą ir lauki prilipęs prie kameros. Nors būna ir ekspromto“, – linkėjimus trestiniams internetu iš Čikagos siunčia Rublis. Gal fotografijose atpažinote save?

Kitokių pažiūrų žmonės rinkdavosi diskotekas tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) III rūmuose už Soboro, minią A. Mickevičiaus gatvėje taip pat atskiesdavo apsaugos darbuotojai – kultūristai. Taigi patekęs į vidų, jei nebuvai per jaunas, per daug apsvaigęs ar per daug agresyvus, būdavai patikimoje ir labai draugiškoje kompanijoje. „Toks nedidelis 300 žmonių būrelis“, – juokiasi Liutauras. Jis mano, kad gyvo bendravimo žavesys šiandien ne toks aktualus, todėl ir tokių vietų kaip „Trestas“ nėra.

„Mes iš tiesų bendraudavom, žinodavom visus gyvenimo įvykius, pasitikėdavom vieni kitais. Juk po šešias ir daugiau valandų ant to paties suoliuko prasėdėdavom. O dabar, jei tu bijai telefonu kalbėti, verčiau rašai elektroninius laiškus, tai turbūt bijosi ir į klubą nueiti.“ Arba nueisi į klubą ir jame feisbukinsi.

„Treste“, jei norėdavai tiesiog pabendrauti, tai darydavai pirmojo aukšto fojė ar kavinėje. Šokiai – triukšmingi – vykdavo antrajame aukšte, o kadangi muzikos stiliai keisdavosi, pailsėti ir pasikalbėti progų turėjo daugelis. „Metalotekos, specialios metalo muzikos dienos, man buvo įdomiausios, bet iš esmės „Treste“ skambėjo viskas – ir rokas, ir elektronika. Didžėjai turėjo savo prioritetų, bet buvo labai tolerantiški, neužsispyrę.“ Pavyzdžiui, buvo toks Billy Idolo gerbėjas, kuriam vakaro vedėjai stengdavosi pagroti porą kumyro kūrinių. Liutaurui „Trestą“ geriausiai simbolizuoja „Van Halen“ kūrinys „Jump“ – įsivaizduokit, kaip vienu metu pagal šį kūrinį šokinėja 400 žmonių.

Idol'o fanas. Edvardo Vrubliausko nuotr.

Idol’o fanas. Edvardo Vrubliausko nuotr.

Saulius Čemolonskas ir nenustatytas kolega. Edvardo Vrubliausko nuotr.

Saulius Čemolonskas ir nenustatytas kolega. Edvardo Vrubliausko nuotr.

Vienas impozantiškiausių „Tresto“ didžėjų buvo prieš porą metų miręs Saulius Čemolonskas, apie kurį šiek tiek rašėme praėjusių metų balandžio numeryje. Jis ypač domėjosi elektronine muzika, taigi ir jos „Tresto“ grojaraščiuose netrūko. Kiek vėlesniu etapu būdavo netgi vien techno dedikuotų sekmadienių. Pas Saulių į Kulautuvą „Trestas“ ir pats dūzgėms nuvykdavo – kurį laiką diskotekos čia trukdavo per naktį, bet vienu metu buvo liepta jas baigti 23 valandą. „Tada visi važiuodavo į Kulautuvą – su paprastu 50 vietų autobusu mūsų du šimtai nuvažiuodavo ir pratūsindavo bent iki pirmo autobuso atgal į miestą.“

Atrodo, Kulautuva? Edvardo Vrubliausko nuotr.

Atrodo, Kulautuva? Edvardo Vrubliausko nuotr.

Įvaizdis. Ar buvo svarbu sekti madas, kurti stilių? „Grandines prie diržų segdavomės visi“, – sako Liutauras. Breiko laikais, prisimena jis, jau reikėdavo ryškesnių drabužių. 1989 m. jis iš Lenkijos, kurioje lankėsi kartu su savo prodiusuota thrash metal grupe „Dykuma“, atsivežė juodus su žalia juosta apačioje šortus ir derindavo juos prie marškinių su palmėmis. Taip apsivilkęs ėjo ir į stojamųjų konsultaciją tuomet ką tik atkurtame Vytauto Didžiojo universitete: „Būdavo fantastika, kai išėjus į miestą iš paskos bėgdavo vaikai ir rėkdavo: „Aaaa, su triusikais!“ Troleibuse vyresnės moterys net siūlė pinigų nusipirkti naujiems drabužiams…

Prieš pat atkuriant Nepriklausomybę, Kaune, taigi ir tarp trestinių, buvo populiaru užsiimti tiek breiku, tiek kovos menais, ypač karatė. Šešėlinio pasaulio atstovas Remigijus Daškevičius buvo vienas geriausių breiko šokėjų Lietuvoje, laimėjęs ne vieną konkursą, tad su savo bičiuliais ateidavo pašokti. Ir, kaip prisimena Liutauras, elgdavosi sąžiningai bei korektiškai. Apie 1990 metus prasidėjo, Liutauro žodžiais kalbant, „nesąmonė“, kai pats Daškevičius nebeateidavo, bet užsukdavo jaunesni jo kolegos. Jiems nieko nereiškė išplėšti merginą iš vaikino glėbio ir išsivežti. Apie 1993–1994 metus padėtis nepagerėjo – tuo metu visame Kaune ji buvo nekokia. „Manau, dėl to „Trestas“ ir nunyko – ne dėl ekonominės, bet dėl kriminogeninės situacijos lankytojų buvo vis mažiau.“

Vėlesnysis „Tresto“ periodas. Autorius nežinomas.

Vėlesnysis „Tresto“ periodas. Autorius nežinomas.

Jei peržiūrėsite Joelio Sarakulos kūrinio „Matchstick Girl“ klipą, kurį režisavo ir iš istorinių kadrų sumontavo kaunietė Simona Žemaitytė, jame, sako Liutauras, pamatysite tuometinių trestinių polėkį, drąsą ir bendrystę. Savotišku tarpuvaldžiu, kai „Trestas“ priklausė visiems ir drauge niekam, bendruomenė savo rankomis klubą tvarkė ir remontavo: „Norėjom, kad patiems ten laiką leisti būtų miela, tvarkėmės kaip šeimininkai.“ Visgi niekaip teisiškai neapibrėžtai bendruomenei patalpų išsinuomoti niekas nesiūlė, atsirado privatus operatorius.

Dar vienas trumpas, bet itin efektingas momentas Kauno naktiniame gyvenime buvo kavinė „Gesta“, veikusi prie atkurtojo VDU: „Visas studentiškas jaunimas persikėlė ten. Nedidelėje kavinės erdvėje sutilpdavo keli šimtai žmonių, kurie, be abejo, šokdavo ant stalų. Taigi buvo dar mažiau priežasčių eiti į „Trestą“. Beje, yra tokia tikra istorija: Kaune šiuo metu gyvena mergina išskirtiniu vardu Gesta, kurios tėvai susipažino būtent ten.

„Ten turbūt buvo geriausia, kas galėjo būti diskotekų prasme. Dubas su Dusia ten darė viską“, – sako Liutauras ir neabejoja, kad visi jo kartos VDU absolventai jam pritartų. Muzika buvo visiems gera: „Būdavo visko – ir Povilaičio.“ Nors Liutaurui geriausiai šią epochą įprasmina „Accept“ kūrinys „Balls to the Wall“.

2012 metais klube „Siena“ vyko „Tresto“ trisdešimtmetis. „Buvo daugiau nei šimtas žmonių! Beveik visi didžėjai… Manau, tokį susibėgimą netrukus pakartosim, nors dabar sunkiau visus sugaudyti“, – sako Liutauras. Norėtume ten apsilankyti. 

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. balandžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Mėnesio tema. Marc Wilson: „Iš dvidešimt keturių mano prakalbintų žmonių nei vienas nekalbėjo apie kaltę“
Netikiu, kad menas tiesiogiai ir iškart gali sukelti revoliuciją, bet tai gali būti proceso, atveriančio žmonėms akis, dalis. Su...
Linas Kutavičius: „Svarbios yra ir tikroji, ir psichologinė apšvietimo funkcijos“
Šviesa visais laikais buvo laikoma gėrio ir žinių simboliu. Juk ne veltui, kalbėdami apie antikinius mitus, kaip vieną iš...
Kompozitorius Antanas Jasenka: „Svarbi viena žinutė – disputas su universumu“
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip...
Apie Nijolę ir „Nijolę“ su Antanu Mockumi (interviu)
Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje...
Mėnesio tema. Marc Wilson: „Iš dvidešimt keturių mano prakalbintų žmonių nei vienas nekalbėjo apie kaltę“
Netikiu, kad menas tiesiogiai ir iškart gali sukelti revoliuciją, bet tai gali būti proceso, atveriančio žmonėms akis, dalis. Su...
Linas Kutavičius: „Svarbios yra ir tikroji, ir psichologinė apšvietimo funkcijos“
Šviesa visais laikais buvo laikoma gėrio ir žinių simboliu. Juk ne veltui, kalbėdami apie antikinius mitus, kaip vieną iš...
Kompozitorius Antanas Jasenka: „Svarbi viena žinutė – disputas su universumu“
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip...
Apie Nijolę ir „Nijolę“ su Antanu Mockumi (interviu)
Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia