Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“

Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę ateities ir modernybės viziją, dabar daugelio sąmonėje kelia neigiamas konotacijas. Vieniems jie „gadina miesto vaizdą“, kitiems yra „sovietmečio atlieka“. 2018 m. tarptautinėje Glazgo bienalėje pristatyta Marijos Nemčenko paroda „Brut“ tiria skirtingus požiūrius į daugiabučius ir jų formavimosi prielaidas. Su tarpdisciplininio meno kūrėja Justė Vyšniauskaitė pasikalbėjo apie į VDU menų galeriją „g101“ atvežtą parodą „Brut“ (ją aplankyti galite iki gegužės 13 d.), kūryboje nagrinėjamas stereotipų, medijų ir identiteto temas bei meno paskirtį.

Kaip tavo dėmesio centre atsirado brutalizmas?

Aš, kaip turbūt ir dauguma žmonių, esu užaugusi bute. Jau vienuolika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenu kiek kitokioje aplinkoje, tačiau nuolat grįžtu pas tėvus į daugiabučių kvartalą. Atsimenu, kartą įvyko savotiškas nušvitimas, kai važiuodama per Šilainius, saulei besileidžiant, pamačiau daugiabučius šiltoje vakaro šviesoje. Horizonte susiliejo begalė pastatų, jie atrodė fantastiškai, tarsi kadras iš kino filmo. Tada pagavau save romantizuojant pastatus, kokiuose anksčiau gyvenau. Momentas, kai pajaučiau, kad žiūriu į buvusius namus kaip susižavėjusi turistė, tapo išeities tašku, nagrinėjant šią temą.

Tiksliau būtų sakyti, kad šiam projektui susikoncentravau labiau į gyvenamųjų daugiabučių statybą, nei į brutalizmą konkrečiai. Tokie terminai, kaip brutalizmas ir modernizmas, dažnai į pirmą planą iškelia objektų estetines savybes, paribiuose palikdami bendruomenės, viešosios bei socialinės erdvės temas. Mano kūryboje brutalizmas atsiranda, nes šio stiliaus gyvavimo laikotarpiu buvo pastatytas didelis kiekis gyvenamųjų būstų.

Kodėl svarbu kalbėti ne tik apie architektūrinę, o ir socialinę bei politinę daugiabučių istoriją? Kaip tai atskleidi parodoje „Brut“?

Manau, kad į brutalistinių daugiabučių statybą tiek Vakaruose, tiek Rytuose –  buvusios geležinės uždangos atžvilgiu – yra žiūrima negatyviai ir vienpusiškai. Lietuvoje daugiabučių kvartalai dažniausiai kelia asociacijas su sovietine architektūra. Čia gyvenamųjų kvartalų statyba ypač suaktyvėjo, kuomet masiškai vyko industrializacija ir žmonių perkėlimas iš kaimų į miestus. Tuomet, ieškant žemės šiems projektams, buvo iškirsta itin daug miškų, kitų žaliųjų zonų. Tuo tarpu Glazge, prie kurio pagrindinės upės Clyde sparčiai kūrėsi laivų statybos bei tekstilės pramonė, dėl daugiabučių statybos buvo nugriauta nemažai Viktorijos laikų pastatų.

Vis dėlto, nors prieš tai paminėti faktai yra nuolat aptarinėjami brutalizmo ir daugiabučių statybų kontekste, dažnai pamirštama, kodėl šie pastatai atsirado. Lietuvoje, sparčiai kylant industrijos centams, miestuose reikėjo sukurti būstus čia dirbti atvažiuojantiems žmonėms. Tuo tarpu Glazge pagrindinių pramoninių regionų darbuotojų gyvenimo sąlygos buvo tragiškos: viename kambaryje gyvendavo iki dvidešimties žmonių, trūko paprasčiausių sanitarinių infrastruktūrų. Kylantys daugiabučių kvartalai turėjo suteikti žmonėms įperkamą ir orų būstą.

Parodoje, pasitelkusi vaizdo koliažą, propagandinius Lazdynų mikrorajono ir Glazgo daugiabučių statybos filmus, siekiu atskleisti šių pastatų atsiradimo politinius ir socialinius aspektus. Iš statybų laikotarpio vaizdo medžiagos galima pastebėti, kad tiek Lietuvoje, tiek ir Škotijoje buvo skleidžiama panaši politinė žinutė, pasitelkiant simbolius, kurie yra tolygus modernizacijai, naujai ateičiai, mašinai, bendruomenei, šeimai, pirkimui bei gausai. Išties nemažai buvo akcentuojama būtent bendruomenės svarba, o Sovietų Sąjungoje taip pat ir idealaus socialistinio žmogaus, kultūros centrų bei komunos formavimas. Nauji daugiabučiai turėjo tapti vieta, kur būtų įmanoma įgyvendinti šiuos socialinius projektus bei suteikti apgyvendinimą kiekvienam, kuriam to reikia.

Parodoje noriu paskatinti pažvelgti į brutalistinius (ir ne tik!) daugiabučius iš skirtingų perspektyvų bei pateikti daug atvirų interpretacijų.  Šiuose pastatuose susipina daugybė skirtingų reikšmių, jie yra kupini įvairiausių istorijų. Daugiabučių fenomenas yra svarbus tiek mūsų Lietuvos, tiek ir bendrai Europos urbanistinės architektūros istorijoje.

Nuotrauka iš Oscar Marzaroli filmo „Glasgow 1980“

Nuotrauka iš Oscar Marzaroli filmo „Glasgow 1980“

Anglų kalboje egzistuoja terminas „champagne socialism“ (šampano socializmas), kuris atspindi pasiturinčių žmonių, save laikančių socialistais, žvilgsnį į žemesnę klasę. Tai turtingi žmonės, kurie laisvalaikiu diskutuoja apie benamius bei žmonių lygybę, tačiau tai daro tarsi žvelgdami iš aukščiau su brangaus šampano taure rankoje. Dažnai šiuos žmones žavi ir brutalistiniai daugiabučiai, jie nusprendžia čia apsigyventi. Tačiau tai atrodo kaip nesusipratimas, nes turėdami pakankamai lėšų gyventi, kur nori, jie atima butus iš tų, kuriems ši aplinka nėra tik objektas, patenkinantis estetinį skonį ar ideologiją.

Žodžių žaismo dėka, šampanas siejasi ir su pačiu parodos pavadinimu „Brut“. Brut šampano rūšis pasižymi nesaldintu, neapdorotu skoniu, kuris siejasi su brutalizmui būdingu neapdirbtu betonu. Taip, pasitelkdama šį pavadinimą, šampaną ir humorą, aš siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką ir žmones, kurie labiau domisi pastatų išvaizda, nei čia gyvenančiomis  bendruomenėmis ir jų likimu.

Vienas iš parodos tikslų yra analizuoti daugiabučių pastatų likimą šiandien. Kokių istorijų pavyko atrasti rengiant šį projektą?

Glazge viena iš įdomiausių ir liūdniausių istorijų yra susijusi su Red Road (Raudono Kelio) kvartalu. Šis kvartalas, kaip ir daugelis kitų, buvo įgyvendintas daugiabučių statybų bumo metu, užpildytas žmonėmis ir paliktas likimo valiai.  Dėl savivaldybės pasyvumo ir pastatų neprižiūrėjimo čia pakilo nusikalstamumo lygis, o daugiabučiai buvo siejami su asocialiu elgesiu. Išryškėjus šioms problemoms, pastatus, kadaise simbolizavusius ambicingas utopines vizijas, imta griauti. 2014 m. Sandraugos žaidynėms netgi planuota televizijos transliacija, kurios metu turėjo būti rodomas pastatų sprogdinimas. Vis dėlto iniciatyva sukėlė didelį pasipriešinimą ir nepasitenkinimą. Pradėta klausti, kaip galima viešai transliuoti namų, kuriuose gyveno žmonės, sprogdinimą. Deja, praktiškai visiškai buvo užmiršta, kad šiuose namuose buvo apgyvendinti emigrantai iš Sirijos bei Afganistano, pamiršti likimai bei ryšys su gyvenamąja vieta. Ši iniciatyva tapo arogantišku imperialistiniu būdu pasišaipyti iš žmonių, kuriems sprogdinami pastatai buvo namai. Tai atrodė kaip karas prieš žemesnę socialinę klasę.

Kiek optimistiškesnis pavyzdys gali būti nebaigtų statybų situacija Italijoje. Čia įvairūs pastatai pradėti statyti, kai daug pinigų į valstybės biudžetą atplaukdavo iš mafijos veiklos. Pasikeitus situacijai, palaipsniui šių pinigų neliko, šalyje buvo neužbaigta daugybė statinių. Vis dėlto, šie pastatai čia rado savo paskirtį. Jie nebuvo griaunami ar perstatomi, o vietoj to buvo ekonomiškai ir ekologiškai įdarbinti miesto kontekste tokie, kokie yra. Šis fenomenas tapo nauju architektūriniu stiliumi pavadintu Incompiuto (nebaigtas), nagrinėjamu Italų kolektyvo Incompiuto Siciliano.

Kalbant apie Lietuvos atvejus verta užsiminti apie daugiabučių ir viešosios erdvės problemas. Vis labiau ryškėja privatizacijos tendencijos, o ir žmonių mentalitetas skatina atsisakyti bendros aplinkos puoselėjimo. Dažnai, vietoje sugyvenimo bendrame kieme, daugiabučių gyventojai bando atsiskirti po lopinėlį žemės sau individualiai. Vis dėlto, tokie projektai kaip Evelinos Šimkutės organizuojamas „Šilainiai Project“, padeda keisti žmonių mąstymą apie bendras erdves bei daugiabučius, jų paskirtį ir vis dažniau atsiranda noras kurti bendruomenes.

Esi užaugusi Lietuvoje, tačiau jau daugiau nei dešimt metų gyveni užsienyje. Kokią vietą tavo kūryboje užima asmeninės emigracijos patirtys?

Aš į Angliją išvažiavau net nemokėdama kalbos, kaip ir dauguma emigrantų. naiviai tikėdama, kad ten gyvenimas yra geresnis ir manęs laukia rojus žemėje. Deja, atvykau į kitokią realybę. Atsidūriau visiškai svetimoje aplinkoje, kur buvo neigiamos mano teisės, o tiek ir sava, tiek ir britų bendruomenė sąmoningai siekė nuo manęs atsiriboti, laikė žemesnės klasės piliete. Didžiojoje Britanijoje į emigrantus žiūrima tikrai atgrasiai, o prie tokios neigiamos nuomonės formavimo stipriai prisideda bulvarinė žiniasklaida. Pirmus metus praleidau dirbdama gamykloje ir susipažinau su tragiškomis sąlygomis, kuriomis dirba imigrantai. Taip pat jau tada pastebėjau, kad ir patys lietuvių emigrantai, bijodami, kad anglai jų niekada nepriims, atskirdavo save nuo visuomenės. Laikui bėgant po truputį asimiliavausi ir praradau dalį savo identiteto, kurį vis dar bandau atgauti. Šios identiteto paieškos ir sintetiškai kuriama nuomonė apie emigrantus bei ksenofobija dažnai tampa mano kūrybos temomis.  

Tavo darbuose gausu Rytų ir Vakarų kultūrų paralelių bei skirtumų ieškojimų. Kodėl tave domina ši tema?

 

Manau, viskas prasideda nuo asmeninių patirčių. Atsimenu, kai būdama paauglė pirmą kartą išvykau į Turkiją ir Maroką, dar prieš kelionę turėjau suformuotas nuostatas apie šių šalių kultūrą, kaip žmonės bus apsirengę ir kaip su manimi elgsis. Ten nuvykus mano išankstiniai įsitikinimai žaibiškai subyrėjo, taigi pradėjau mąstyti, iš kur atsiranda nuostatos, visiškai neatitinkančios realybės. Nuo to laiko stengiuosi išlaikyti atvirą požiūrį, visko klausinėti, stebėti ir, jeigu pagaunu save mąstant stereotipais, aiškintis, iš kur jie atsirado.

Pradėjau domėtis stereotipais, kurie yra apipynę Rytų Europos šalis. Nors Lietuva geografiškai priskiriama centrinei Europai, daugelio žmonių sąmonėje mes vis dar užsifiksavę kaip rytų Europos šalis. Vis dėlto, lietuviai labai nemėgsta šio priskyrimo ir aktyviai bando atsikratyti penkiasdešimties metų savo istorijos Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tai tarsi masiškai visuomenę apėmusi amnezija, neleidžianti pripažinti, kad sovietmetis formavo ir iki dabar formuoja žmonių mentalitetą. Norima nubraukti visą šį laikotarpį, sakant, kad viskas buvo blogai. Taip mes prarandame galimybę objektyviai apmąstyti, kas iš šios patirties mums yra naudinga.

Juk Sovietų Sąjunga buvo tokio dydžio, kad apėmė ir Vidurio Rytus, ir Baltijos valstybes, o dalis kultūrinių bei socialinių reiškinių keliavo per visas šias šalis. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčias Lietuvos ir Sakartvelo valstybes, ko gero, sieja daugiau kultūrinių paralelių nei Lietuvą ir Didžiąją Britaniją. Tokių sąlyčio taškų su įvairiomis buvusio sovietinio bloko šalimis Lietuva turi daugiau nei žmonės supranta ir nori pripažinti. Vis dėlto, aš manau, kad Lietuva vis dar formuodama savo identitetą galėtų ieškoti solidarumo ir su rytų šalimis, o ne tik Vakarais, kurie kartais bando nuo mūsų atsišlieti.

Tu nuolat grįžti prie stereotipų ir jų sklaidos medijų priemonėmis temų. Kuo, tavo nuomone, menas yra naudingas, siekiant kalbėti apie šias problemas?

Aš pati savęs nuolat to klausiu. Manau, menui labai svarbu išeiti iš savo komforto zonos, nes meno kūrėjai ir jų auditorijos sudaro labai limituotą elitistinį ratą. Taip informacija lieka tarsi vakuume, cirkuliuojanti toje pačioje aplinkoje ir nepasiekianti platesnės visuomenės. Intervencijos viešojoje erdvėje arba galerijų perorientavimas platesnei publikai galėtų padėti sprendžiant šią problemą. Meno perkėlimas į aplinką, kuri neturi aukštesnės socialinės klasės ar elito konotacijų, paverstų jį labiau prieinamu visiems.

Man pačiai menas tapo priemone, kuri padėjo praplėsti supratimą apie istoriją, politiką bei socialinius veiksnius. Tiek kūryba, tiek domėjimasis kitais menininkais padėjo užpildyti žinių spragas, kurios buvo likę nuo mokyklos laikų, kuomet neidavau į neįdomias pamokas. Taigi, manau, kad menas gali tapti pedagogine ir edukacine priemone, tačiau ji bus veiksminga tik tada, kai atsiras viešojoje erdvėje, bus suprantama ir pasiekiama plačiajai visuomenei.

Marija Nemčenko. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Marija Nemčenko. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Ar pritartum teiginiui, kad šiais laikais menininkas neturėtų apsiriboti tik saviraiška, o ir užimti švietėjo poziciją?

Išties visokių menininkų yra, ir visokių reikia. Vienas kūrėjas gali tris dienas sėdėti gamtoje prieš tą patį medį ir jį tapyti. Tai gali būti tiek saviraiškos, tiek meditacijos forma. Meno sritis yra plati ir ne kiekvienas privalo kvestionuoti aplinką, ar kurti kažkokį socialinį perversmą. Vis dėlto, menininkai, kurie viešai eksponuoja darbus, turėtų prisiimti atsakomybę, už tai, kokią žinutę jų kūriniai skleidžia ir kuo jie naudingi visuomenei.

Justė Vyšniauskaitė © Kaunas pilnas kultūros

Kamilė Gudmonaitė: „Vidinėms krizėms lyties nėra“
Režisierė Kamilė Gudmonaitė Nacionaliniame Kauno dramos teatre stato spektaklį „Panika“ pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę. Ją pasirinko...
Mėnesio tema. „Pagalbos moterims linija“: „Pagrindinis resursas – mes pačios“
Kiekvienas žmogus nori būti išklausytas ir išgirstas, ar tai būtų mintys apie kasdienę rutiną, ar apie laimingas akimirkas, ar...
Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Kamilė Gudmonaitė: „Vidinėms krizėms lyties nėra“
Režisierė Kamilė Gudmonaitė Nacionaliniame Kauno dramos teatre stato spektaklį „Panika“ pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę. Ją pasirinko...
Mėnesio tema. „Pagalbos moterims linija“: „Pagrindinis resursas – mes pačios“
Kiekvienas žmogus nori būti išklausytas ir išgirstas, ar tai būtų mintys apie kasdienę rutiną, ar apie laimingas akimirkas, ar...
Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia