Mėnesio tema. Naktinis Kaunas su DJ Erichu

Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus ir savo didžėjus. Vienas pastarųjų – Erichas Juozaitis (DJ Erichas), papasakojęs apie to laiko vietas, žmones ir muziką. Šiandien savaitgalio vakarais jį ir jo muziką sutiksite tokiose Kauno vietose kaip „Kamerinis“, „Movido“ ar „Galerija Urbana“. Kaip tik šį šeštadienį, balandžio 13 d., Erichas groja senamiesčio bare „YZY“. Kol kas – pokalbis su Julija Račiūnaite.

Dažname straipsnyje ar renginio anonse esate tituluojamas pirmuoju arba vienu pirmųjų Lietuvos didžėjų.

Drįsčiau suabejoti – pirmasis tikrai nebuvau, nebent taip rašantys turi omenyje ir šiandien veiklą tęsiančius didžėjus. Netgi negalėčiau savęs priskirti prie Kauno reivo pradininkų ar atstovų. Iki šiol ne itin mėgstu groti didelėms masėms, didelėse erdvėse, nors, žinoma, yra tekę. Man priimtinesnė labiau kamerinė aplinka, kurioje matau klausytoją. O reivas visgi yra didelei masei žmonių skirtas reiškinys. Mūsų mieste reivą pradėjo Šarūnas Karalius (DJ Karalius), Povilas Pauplys (Paul Nevermind) – du didžėjai, tuo metu pasivadinę DJ Zveriukais ir, mano nuomone, išjudinę visą šią bangą Kaune.

Teko girdėti, kad pirmasis oficialus Vilniaus reivas įvyko 1992 m. Kada tai prasidėjo Kaune?

Gal Kaune kiek vėliau. Tiksliai pasakyti sunku – jei atvirai, anuomet mes tiek laiko praleisdavom tūsindami, judėdami ir baliavodami, kad ant tų laikų yra užslinkusi lengva miglelė.

Kas patraukė prie didžėjavimo?

Truputėlį padidžėjaudavau ir mokykloje, ir būdamas studentas. Vėliau darėsi vis įdomiau – daugėjo grojančių, o kartu ir besidominčių aplinkinių. Prasidėjo viskas, žinoma, nuo kasečių, juostų, bet gana seniai pradėjau kolekcionuoti ir plokšteles.

Su kokiais techniniais niuansais susidurdavote ruošdamiesi vakarėliams?

Tie techniniai niuansai vadinosi „kas ką turi“. Vieną kartą, 1997-aisiais, mes su nemaža kompanija organizatorių rengėme gana didelį progresyviosios elektroninės šokių muzikos festivalį „Technoline“. Turėjome sumanymą vienoje Kauno gatvėje, visose jos bromose, pastatyti po didžėjų. Bet tais laikais visoje Lietuvoje grojimui reikalingų komplektų buvo gal aštuoni. Juos turėję žmonės iš visos Lietuvos išsiųsdavo tuos patefonus autobusais, o iš mūsų kas nors eidavo pasitikti, atsiimti įrangos. Įranga juk buvo brangi, ne kiekvienas galėjo sau leisti įsigyti. Mūsų kompanijoje tais laikais ją turėjo gal vienas žmogus, taigi leisdavome per rankas.

Minėjote, kad reivas nebuvo jums itin prie širdies.

Ir tada, ir dabar man patiko kokybiška, įdomi, savita muzika. O koks bus jos formatas ar pateikimas – ne tiek svarbu. Iš esmės didžėjaus darbas yra sudėlioti kūrinius taip, kad pats procesas kažką sakytų publikai. Jei tai reivas – tikslas yra pakelti, išjudinti ir iš proto išvesti, bet jei publika įsiklauso, atranda kažką naujo – tikslas kitas.

Kur Kaune gaudavote įrašų?

Kultinėje vietoje – „Muzikos bomboje“ (šalia Kauno savivaldybės, – red. past.), kur užėjęs visada rasdavai pažįstamą. Ten, kieme, ant laiptukų visi nuolat sėdėdavo. Toje mažoje krautuvėlėje dirbo tas pats Šarūnas Karalius, o parduotuvės vedėjas buvo Vaidas Jasinskas – tikras kolekcionierius, turėdavęs visas naujienas. Atėjęs ten gaudavai absoliučiai viską: vykdavo ir pirkimai, ir mainai, ir pasiklausymai pasibaigus darbo valandoms. Taip pat daug kas įrašus siųsdavosi ar išvažiavęs kur nors apsipirkdavo. Principas liko toks pats iki šių dienų – ką nors paturėjęs išsikeiti, parduodi ir visas šis srautas vis vien cirkuliuoja tarp tų pačių žmonių.

Buvo susiformavusi glaudi melomanų bendruomenė?

Taip! Nebuvo tiek daug renginių ir tas niežėjimas parodyti, ką turi, buvo toks beprotiškas, kad sutikdavai bet kokioje aludėje grot, jei tik šeimininkas įsileisdavo.

Aludėje arba valgykloje?

Būtent. Jei kalbame apie pačią reivo pradžią Kauno mieste – mano nuomone, ji buvo kavinėje „Pakalnė“. Valgykla buvo nemažo ploto, prieš vakarėlį joje išstumdydavo stalus… Bet nerealiausias, kosminis dalykas buvo barelis gale salės, už kurio dirbo valgyklos padavėjos su tomis baltomis kepurėlėmis. Pačioje reivų pradžioje jos tęsdavo darbą ir per vakarėlius! Net būdamas smarkiai nekokios būklės galėdavai nusipirkti sumuštinuką su silkute. Tai va koks reivas!

Tai jos dirbdavo per naktį?

Taip!

Šaunuolės reiverės. Kaip į tai žiūrėjo, tarkime, valgyklos vadovybė?

Ne paslaptis, kad vakarėliuose lankydavosi ganėtinai daug apsvaigusių žmonių ir kad reivo pradžia susijusi ir su pasirodžiusiais vienokiais ar kitokiais sintetiniais narkotikais. Tai buvo taip netikėta, kad kurį laiką niekas – nei vadovybė, nei policija – išvis nesuprato, kodėl visi tie vaikai tokie linksmi, daug šoka, geria daug vandens, nėra girtų… Įdomu, kad pradžioje vakarėliuose nebūdavo ypatingos apsaugos, bet iš esmės viskas tikrai praeidavo gana fainai ir taikiai.

Erichas_20190321_0011 copy

Kokios subkultūros tuo metu veikė Kaune?

Mano nuomone, reivas pataikė atsirasti tokiu metu, kai beveik visi neformalų judėjimai mieste buvo labai nuslūgę. Štai jei grįžtume dešimt metų atgal – buvo aišku, kokiose Kauno vietose kas sėdi. Kad ir prie Menininkų namų rinkdavosi ir laumės, ir metalistai, pankai. Kaip sakoma, gera vieta tuščia ilgai nebūna.

Apie tas įdomias vietas. Valgykla, bromos, kas dar?

Įdomūs reivai vykdavo „Šilelyje“ (kultūros namai, – red. past.), čia ant kalno. Ten atvežė ir pirmuosius rimtesnius atlikėjus iš užsienio. Galiu pasakyti, kad įdomiausius vardus pats pirmas į Kauną pradėjo vežti Šarūnas Karalius. „Šilelis“ nuolat keitė ir pavadinimus, ir organizatorius, be to, viskas vykdavo tam tikromis bangomis. Paskutinė banga buvo klubas „Terra X“ – vieta, pažymėta tikrai stipraus judesio.

Beje, galiu atskleisti, kad mano turėtoje fotostudijoje irgi vykdavo pogrindiniai vakarėliai. Seniau užsiiminėjau fotografija ir Profsajungų rūmų paskutiniame aukšte turėjau gana dideles patalpas. Ten vykdavo tokie visiškai uždari, „Bombos“ branduolėliui skirti vakarai.

O šiaip daug kas mano, kad viskas prasidėjo šokių kultūros namuose „Trestas“, kur nuo mokyklos laikų vaikščiojome į vadinamuosius šokius. Dabar, atrodo, ten teismas. Į „Trestą“ eidavo pajudėti visi neformalai. Ten pirmiausia pasirodė žmonės, apsirengę kaip „The Prodigy“. Dar seniau „Treste“ vykdavo metalotekos – buvo įmanoma išgirsti įdomesnių kolektyvų, kurių niekur kitur neišgirsi. Kauno mieste tuo metu juk aklinai grojo popsą. Bet, mano suvokimu, tikroji reivo pradžia vis dėlto buvo „Pakalnėje“.

O kaip jūs suvokiate reivą?

Na, „Treste“ buvo išlikę šiek tiek tų šokių elementų, trumpai tariant, ten buvo diskoteka. O reivas – visi žino, ko eina, visi žino, kaip baigsis, ir žino, kad bus afteris.

Kada baigdavosi įprastas „Pakalnės“ reivo vakaras?

Iki paryčių, o po to gali tęstis ir dieną, ir dvi. Kamavo vakarėlių badas. Jeigu toje pačioje „Pakalnėje“ per mėnesį įvykdavo du vakarėliai, tai jau buvo labai gerai. Laukdavom kalendoriuje raudonai datą apsibraukę.

Ar nestypsodavo didžiulė minia už „Pakalnės“ durų, bandydama patekti į vidų?

Na, ne – labai trumpai, atsiradus kam nors naujo, susikuria niša, kurioje sukasi nedaug, bet labai įdomių žmonių. Pirmuosiuose renginiuose lankėsi itin įdomių personažų. Užklydę prašalaičiai tiesiog likdavo nesupratę: juk žmogus, mėgstantis popatlikėjus, patekęs į metalo koncertą apsisuka ir išeina. Buvo tikrai ypatingas metas – meno žmonės, daug jaunimo, labai įdomus branduolys sukosi aplink „Muzikos bombą“. Man atrodo, kad iki šiol didesnė dalis to branduolio liko ištikimi muzikai. Tas pats Povilas Pauplys turi puikią laidą „Liūdesys radio“, dirba su muzika, kuria kompozicijas.

Kas pasikeitė jūsų veikloje nuo tada iki dabar?

Muzikos atžvilgiu niekuo nepasikeičiau. Noras surasti, išgirsti, pateikti publikai ką nors naujo liko toks pats, gal net išaugo. Su patirtimi galbūt atsirado gebėjimai geriau tai padaryti ir plačiau į viską žiūrėti.

Julija Račiūnaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. balandžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Kodėl gi neiššlavus požeminės perėjos?
Jei vieta – visų, tai dar nereiškia, kad ne tavo. Todėl, jei norėtum geriau jaustis požeminėje perėjoje, gali pats...
Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Kodėl gi neiššlavus požeminės perėjos?
Jei vieta – visų, tai dar nereiškia, kad ne tavo. Todėl, jei norėtum geriau jaustis požeminėje perėjoje, gali pats...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia