Irma Jokštytė: „Man grožis visų pirma reiškiasi per garsus“

Intensyvus, įvairiausių veiklų pripildytas gyvenimas – Irmos Jokštytės kasdienybė. Pokalbio išvakarėse ji grįžo iš pusantro mėnesio trukusios kelionės po Indiją ir Egiptą, o ateinančią dieną jau buvo pasižadėjusi dalyvauti renginyje. Visas Irmos veiklos sritis sunku apibūdinti vienu sakiniu: ji yra dirbusi teatre, vedusi televizijos laidą, studijuoja, groja gitara, pianinu, dainuoja bei prisideda prie daugybės socialinių ir meninių iniciatyvų. Dabar Irma dirba reportere radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ („Gold FM“) ir aktyviai dalyvauja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veikloje. Su Irma kalbėjomės apie jos veiklą, siekiant suartinti reginčiųjų ir neregių bendruomenes, teatre išmoktas gyvenimo pamokas ir miesto pritaikymą žmonėms, kurie jo nemato.

Gal galėtum papasakoti, kokia veikla užsiima Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, kaip pati prie jos prisidedi?

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra nevyriausybinė organizacija. Ši sąjunga yra partneris bei atstovas akliesiems, į kurį galima kreiptis pagalbos, kuris leidžia nesijausti vienišam ir suteikia galimybių praplėsti savo žinias. Organizacijos funkcijos yra apjungti, sustiprinti ir suteikti daugiau galimybių žmonėms su regos sutrikimais.

Aš esu Aklųjų ir silpnaregių sąjungos tarybos narė. Mano darbo sritis yra komunikacija ir edukacija. Priklausau šiai organizacijai pasauliniu mastu, todėl dalinuosi ir renku informaciją apie aklųjų patirtis iš viso pasaulio. Mano misija yra tirpdyti užsisenėjusias sienas tarp reginčių ir nereginčių žmonių.

Viena iš tavo komunikacijos pobūdžio veiklų yra reporterės darbas radijo laidoje „Aklas pasimatymas“. Koks yra šios laidos formatas?

Ši laida kviečia į pasimatymą, kurio metu vyksta pokalbis tarp reginčiojo ir žmogaus su regėjimo negalia. Neregiai iš laidos gali gauti informaciją apie svarbias iniciatyvas, renginius ir naujas technologijas. Regintys išgirsta apie nematančių žmonių kasdienybės ypatumus, keliones, vaikų auginimą, švietimą, meno prieinamumą, kultūrinius renginius ir iš esmės viską, kas yra aktualu kiekvienam žmogui. Mes kalbame apie skirtumus, kaip ta pačia veikla užsiima matantys žmonės ir kaip tai darome mes. Tai viena iš iniciatyvų, padedančių mažinti neregių bendruomenės atskirtį visuomenėje.

Laime_20190215_0071 copy

Prieš pradėdama dirbti „Aklame pasimatyme“, vaidinai „Naujajame teatre“. Ko išmokai iš šios patirties ir kuo „Naujasis teatras“ yra ypatingas?

Manau, kad „Naujasis teatras“ yra vienintelis toks neįgaliųjų teatras Europoje. Pasaulyje yra specialiai žmonėms su negalia sukurtų teatrų, kur jie gali save realizuoti, tačiau tokios įstaigos dažniausiai būna koordinuojamos sveikų žmonių. Šių įstaigų funkcija paprastai būna suteikti neįgaliesiems reabilitacijos galimybę, prieglobstį, juos edukuoti. O „Naująjį teatrą“ įkūrė moteris, pati turinti regos negalią. Šia iniciatyva ji norėjo įrodyti, kad, turint kitokias regos, klausos ar judėjimo galimybes, vis tiek galima vaidinti, tereikia turėti tam polėkį. „Naujajame teatre“ dirba labai įvairi trupė. Ją sudaro profesionalūs bei mėgėjai aktoriai, žmonės su įvairiais fiziniais apribojimais ir be jų. Šis teatras yra naujas tuo, kad jame tu neturi būti toks kaip visi, kad galėtum vaidinti. Čia labai akcentuojama žmonių įvairovė.

Manau, kad, nuolatos dirbant ir ieškant galimybių, jos pačios pas tave ateina. Taip buvo ir su „Naujuoju teatru“, kuris atsirado mano gyvenime visai netikėtai, tačiau pačiu laiku. Šiame teatre įvyko vieni didžiausių mano gyvenimo lūžių. Tai buvo mano pirmoji darbovietė, čia teko persiorientuoti iš moksleivio į dirbantį žmogų.

„Naujajame teatre“ taip pat išmokau pažinti ir tobulinti save. Čia vykdavo įvairūs scenos kalbos ir aktorinio meistriškumo mokymai. Vaidinimas man buvo tarsi terapija, kuri leido susikoncentruoti į save. Čia išmokau geriau suprasti savo gebėjimus, nebijoti būti kitokia ir nesistengti apsimesti tokia, kokia nesu. Visuomenėje mes labai nenorime išsiskirti. Dėl to daug neregių stengiasi elgtis kaip žmonės, neturintys regos sutrikimų. Tai ypač ryšku tarp silpnaregių, kurie dar turi regos likutį. Jie padarys viską, kad jų regos negalia nekristų žmonėms į akis. Aš irgi turėjau šitą „ligą“, kuri trukdo priimti save ir verčia apsimesti matančiu žmogumi. Tik teatre, perėjusi per visas psichologines dramas, kurdama vaidmenis ir pažindama kitus žmones, išdrįsau priimti save tokią, kokia esu.

Kokius stereotipus apie neregius svarbiausia laužyti?

Esu susidūrusi su visokio plauko nesupratimu, diskriminacija ir neadekvatumu. Atrodo, kad pati turėčiau neklasifikuoti žmonių. Vis dėlto ir man kartais nepavyksta to išvengti. Bet visada stengiuosi laikytis auksinės taisyklės, kad su kitu reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi.

Man visuomet šypseną kelia žmonės, sakantys „žinai, net aš neinu į ledo areną, o tu drįsti. Kaip tu nebijai?“ arba „net aš neinu plaukioti, o tu nematai ir plauki?“. Būtent tas „net aš“ parodo, kad žmonės save laiko geresniais ar pajėgesniais ir nori vertinti mane pagal kitokius kriterijus. Vis dėlto negalime būti kito kailyje, pažįstame tik savo situaciją.

Matantys žmonės dažnai žiūri į neregius kaip į įkvėpimo šaltinį. Tikrai teko girdėti žmones sakant: „Jeigu net jis, neįgalus, gali, tai aš tikrai galiu.“ Nežinau, ar taip galvoti yra labai teisinga, tačiau visi mes pasirenkame požiūrį, kuris mums yra priimtinas ir gelbstintis. Iš esmės toks vertinimas nėra adekvatus, nes iš anksto pagrįstas skirtingais standartais. Vis dėlto, manau, gerai, jog regintys žmonės randa mumyse atramą ar motyvaciją.

Sovietų Sąjungoje neregių visuomenė buvo izoliuota ir nematoma. Tais laikais apskritai visi vaikščiojo su vienodomis uniformomis. Taigi natūralu, kad ir dabar žmonėms sunku priprasti prie įvairesnės visuomenės. Tam reikia laiko. Įvairių neįgaliuosius telkiančių organizacijų veiklos tikslas būtent ir yra parodyti visuomenei, kad egzistuoja žmonių įvairovė ir kad tai yra gerai.

Su kokios problemomis šiandien mieste susiduria neregiai, kaip jas reikėtų spręsti?

Man norint vaikščioti po miestą ir jame lengvai orientuotis reikia tvarkos bei aiškumo. Tokia sąlyga taip pat svarbi ir žmonėms, kurie juda su vežimėlių pagalba. Todėl, kad ir kaip smagu, jog Kaunas tvarkosi, ant pėsčiųjų takų atsirandantys nelygumai sunkina mūsų kasdienybę. Ant žemės esančias kliūtis aš įveikiu, tačiau man labiausiai trukdo nutrupėję šaligatviai, ant jų pasvirę medžiai, iškastos duobės bei aptvarai. Žinoma, visiems žmonėms yra patogiau, kai kelio neužstoja stulpai, plytelės yra lygios ir panašiai. Dėl to tvarka yra būtina sąlyga, kad miestas būtų pritaikytas tiek žmonėms su negalia, tiek ir be jos. Pagrindinis skirtumas toks, kad eidamas rekonstruojama Laisvės alėja matantis žmogus jau iš tolo pastebės kliūtis. O aš nesužinosiu, kad kelias yra nepraeinamas, kol nepasieksiu užtvaro arba duobės. Dėl to norėtųsi daugiau organizuotumo bei lengvai pasiekiamos informacijos apie įvairias statybas ir konkrečias jų vietas.

Laime_20190215_0023 copy

Kokios Kauno iniciatyvos, orientuotos į miesto pritaikymą neregiams, tavo nuomone, yra pačios vertingiausios? Kokių dar trūksta?

Nacionalinis Kauno dramos teatras yra viena iš atviriausių erdvių – čia stengiamasi vis daugiau spektaklių pritaikyti žmonėms su fiziniais sutrikimais. Bent kartą per pusmetį čia atsiranda spektaklių su garsiniu vaizdavimu, kurie sutraukia daug aklųjų bendruomenės narių. Pojūčių teatro tipo iniciatyvos vyksta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, o į Kauno paveikslų galeriją kaip tik šiuo metu yra atvežta paroda „Blind date“, kuri leidžia žmonėms su kitokiomis regėjimo galimybėmis pažinti XX a. dailę.

Dar norėčiau paminėti Kauno viešojo transporto programėlę, kuri padeda orientuotis stotelėse. Ši programa veikia pasitelkiant „Bluetooth“ technologiją. Jos dėka atvykstantis viešasis transportas į programėlę atsiunčia informaciją su numeriu, kuris yra pranešamas programos naudotojui. Kaunas yra pirmas miestas Lietuvoje, įgyvendinęs šią iniciatyvą, kuri ženkliai palengvina neregių kasdienybę keliaujant po miestą. Tai maži žingsneliai ir, nors iki pilno miesto pritaikymo dar toli, labai smagu, kad žmonėms tai įdomu ir svarbu.

Kalbant apie ateities iniciatyvas, galiu paminėti, kad šiais metais dalyvavau susitikime su „Kaunas 2022“ koordinatoriais, kuriuos konsultavau kultūros pastatų pritaikymo neregiams klausimu. Bendrauju ir patirtimi dalinuosi su aklaisiais iš viso pasaulio, todėl galėjau papasakoti apie Japonijos praktiką. Dabar su navigacija galima susirasti beveik kiekvieno pastato lokaciją, tačiau įėjimą rasti visuomet sunku. Tuo tikslu Japonijoje įstaigų įėjimai turi silpnus garsinius signalus. Skirtingi signalai taip pat žymi skirtingų funkcijų pastatus: mokyklas, ligonines, parduotuves bei kitas viešąsias įstaigas. Šie signalai nebūna šaižūs ir erzinantys, jie girdisi tik praeinant pro pastato įėjimą. Tokius garsinius žymeklius įrengti nėra brangu. Tikiuosi, kad laikui bėgant tokia iniciatyva atsiras ir Kaune.

Artėjančios Laimės dienos proga (interviu žurnale publikuotas dar iki Tarptautinės laimės dienos, kuri minima kovo 20 d., – red. past.) noriu užduoti klausimą apie vieną iš džiaugsmo šaltinių – grožį. Dažniausiai grožis yra apibūdinamas kaip vizuali formų bei spalvų darna. O ką grožis reiškia tau?

Jeigu reikėtų apibrėžti, kas yra grožis, įvardinčiau tai kaip procesą, kurio metu siela suvirpa. Tai pajusti gali leisti vaizdas, balsas, muzikos kūrinys ar tiesiog graži diena. Man grožis visų pirma reiškiasi per garsus ir kiek rečiau per kitus pojūčius. Būna ir labai gražių kvapų! Labai daug estetikos randu tekstuose ir kalboje. Aš iš esmės myliu žodį. Man patinka nagrinėti jį įvairiose kalbose, atrasti tam tikrą garsų dinamiką. Vis dėlto turbūt ryškiausia ir geriausia man suprantama estetikos apraiška yra grožinė literatūra.

Justė Vyšniauskaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. kovo numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Mėnesio tema. Naktinis Kaunas su DJ Erichu
Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus...
Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Mėnesio tema. Naktinis Kaunas su DJ Erichu
Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia