Mėnesio tema. Paulius Jurjonas: „Norisi, kad žmonės nustotų bijoti“

Pauliaus Jurjono istorija – puikus pavyzdys, kaip palaikymas gali atverti duris į plačius galimybių horizontus ir motyvuoti bendruomenę atsakyti tuo pačiu. Dažnai nesusimąstome, kokią didelę reikšmę žmogaus gyvenime turi prieinamumas prie daugeliui, rodos, tokių savaime suprantamų dalykų kaip mokslas, kultūra ir per tai pasiekiamos bendruomenės. Pauliaus atveju prieinamumas priklauso nuo visuomenės pritaikymo kalbantiems gestų kalba. Daug kas iš mūsų nežino, kad lietuvių gestų kalba yra viena iš oficialiai pripažintų kalbų Lietuvoje. Ją kasdien vartoja iki 8 000 Lietuvos kurčiųjų ir iki 40 000 neprigirdinčiųjų. Ši kalba yra gimtoji ir pagrindinė daugumai šių žmonių, dažnai girdinčiųjų vis dar nesusimąstant vadinamų kurčnebyliais.

Iki 7 metų augai Šilutėje, po to persikėlei į Kauną, kur gyveni iki šiol. Sakoma, kad mažesniuose miestuose trūksta kultūrinio gyvenimo ir pramogų. Sakyk, kokius skirtumus pastebėjai tarp miestų iš kurčiojo perspektyvos?

Į Kauną atsikrausčiau todėl, kad čia yra stipri kurčiųjų mokykla. Darželio Klaipėdoje surdopedagogė pasiūlė, kad geriausia būtų važiuoti mokytis į Kauną. Pradžioje atvykau su mama. Ji su manimi pabuvo pirmąją savaitę, kad pasibandyčiau, kaip man toje mokykloje eisis. Kai pamatė, kad man viskas gerai, išvyko, o aš likau mokytis Kaune. Nuo pirmadienio iki penktadienio likdavau mokykloje, o savaitgaliais grįždavau į Šilutę, pasiimdavo mama arba tėtis, taip ir važinėdavau. Neseniai mamos paklausiau, kaip aš ten mokiausi, juk iš pradžių nemokėjau gestų kalbos, kaip aš taip iškart integravausi tarp kurčiųjų. Mama sakė, kad per savaitę pramokau gestų kalbos, susidraugavau su kitais. Pats nustebau sužinojęs. Nesigailiu. Kaune daugiau galimybių, platesnė prieiga kurtiesiems. Bet negaliu sakyti, kad Šilutė kuo nors bloga. Labai gražus, ramus, tvarkingas miestas, gamta labai graži. Kaune esu gana aktyvus, turiu daug veiklos ir, kai jau viskas perkaista, pailsėti vykstu pas tėvus, į Šilutę. Dar didelis pliusas, kad Šilutėje, priešingai nei Kaune, nėra didelių eilių parduotuvėse (juokiasi). Bet iš tikrųjų pramogų Kaune tikrai daugiau, ir galimybių daugiau. Kurčiųjų bendruomenė čia didesnė.

Papasakok, kuo užsiimi?

Šiuo metu studijuoju Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (magistrantūros studijos) ir Vytauto Didžiojo universitete (profesinės pedagogo studijos), noriu būti dailės mokytoju. Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijoje esu medijų technologijų būrelio vadovas. Dalyvauju įvairiose veiklose, projektuose, vaikų stovyklose. Savanoriauju gidu Lietuvos švietimo istorijos muziejuje. Taip pat esu Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos tarybos narys, Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos tarybos narys, Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos prezidiumo narys bei Lietuvos kurčiųjų draugijos delegatas.

Įspūdingas sąrašas! Kaip viską spėji?

Man pasisekė, kad turiu draugų ir šeimą, kurie visada gali padėti ir palaiko. Todėl ir spėju viską taip lanksčiai ir visą laiką žengiu į priekį. Žinoma, kartais būna sunku, bet susitvarkau. Kodėl veikiu tiek daug visokių dalykų? Tokiu būdu greitai praeina laikas, jauti, kad gyveni, būna įdomu. Kai pasensiu, turėsiu ką prisiminti. Man daug kas sako: „Šito negaliu, nespėsiu, laiko neturiu“, o aš jiems atsakau: „Vadinasi, tu nenori.“ Jei žmogus nori, tai viską gali ir viską spėja.

Ar netrūksta paroje valandų?

Ne, spėju ir pamiegoti (šypsosi). Tokią istoriją galiu papasakoti. Dalyvavau „Erasmus+“ projekte Turkijoje, ten mokiausi ir sužinojau, kad kitai dienai jau reikia egzaminui paruošti nutapytą drobę. Na, tai ką, viską mečiau ir 16 valandų be pertraukos tapiau. Šiaip ne taip spėjau ir pasiruošiau. Ir viskas neblogai pavyko. Aišku, ne kasdien taip būna, kad valandų pritrūksta, bet pasitaiko visko. Būna, pats skundžiuosi, kad nespėsiu, ką reikės dabar daryti, o paskui žiūriu, kad spėjau ir padariau viską. Po to jaučiuosi kaip koks asilas, galvoju, ko aš čia skundžiausi.

Kurtiesiems labiausiai trūksta informacijos apie jiems pritaikomus renginius mieste, o girdintiesiems – informacijos apie kurčiųjų kultūros ypatumus.

Ar ir vaikystėje buvai linkęs į menus, kūrybą?

Visada žinojau, kad man sekasi dailės dalykai, bet nepasakyčiau, kad tai labai mėgau. Neplanavau to mokytis. Pirmą sykį mokytoja mane nuvedė į dailės būrelį, pradėjau lankyti, bet nepatiko ir išėjau. Kažkodėl manęs netraukė, nors sekėsi. Kai jau baigiau mokyklą, svarsčiau, ką daryti toliau. Tuo metu jau supratau, kad nemėgstu teorinių dalykų, kad noriu mokytis per praktiką. Tada prisiminiau, kad dailė, piešimas man gerai sekasi. Mama priminė, kad buvau rodęs jai vienos kolegijos lankstinuką. Susiradau jį ir nuėjau į Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetą. Iki šiol esu labai dėkingas vienai auklėtojai iš mokyklos, ji pati menininkė, padėjo man, palydėjo į kolegiją. Pasidomėjome, kokios ten specialybės. Fotografija, architektūra, interjero dizainas… žiūrėjau, žiūrėjau ir viena man labai įstrigo – dekoratyvinė plastika. Toks negirdėtas dalykas pasirodė. Pažiūrėjau, kad šioje specialybėje galima rinktis vieną iš skirtingų dalykų: odą, tekstilę, stiklą ar keramiką. Pamaniau, kad įdomu, kodėl nepabandžius. Pats įdomiausias man pasirodė stiklas. Galvojau, kaip čia su tuo stiklu, ką čia su juo veikti, reikia pabandyti, nes tikrai įdomu. Pradėjau studijuoti ir mano gyvenimas pasikeitė. Iki studijų kolegijoje buvau toks paprastas žmogelis, visada juodai apsirengęs, tamsus, pilkas, nieko ryškaus manyje nebuvo, plaukų, aišku, irgi nesidažydavau. Pradėjus studijuoti kolegijoje mano gyvenime atsirado spalvų, veiklų, aktyvumo. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Esu labai dėkingas Kauno kolegijos dėstytojams, kad jie iš tikrųjų atsižvelgė į mano poreikius ir skyrė dėmesio, tikrai daug kur galėjau dalyvauti ir nepatyriau jokios diskriminacijos. Visi man padėjo, buvo puiku. Pavyzdžiui, ten sužinojau apie „Erasmus+“ mainų programą, pats nebūčiau sugalvojęs dalyvauti, bet dėstytojai padrąsino ir įkalbėjo. Dėstytojų paskatintas dalyvavau konkurse prezidentinei stipendijai laimėti. Pasisekė, laimėjau. Nuo to laiko aktyviau įsitraukiau į kurčiųjų bendruomenę, projektus, veiklas, tolimesnes studijas. Štai šiemet jau baigsiu magistro studijas. Iš tikrųjų laukiu to momento. Susirasiu naują darbą, planuoju pakeisti būstą. Prasidės naujas etapas.

Papasakok, ką planuoji veikti toliau?

Kurčiuosius noriu mokyti dailės. Gal iš pradžių bandysiu įsidarbinti auklėtoju, pranešiau kurčiųjų mokyklai, kad turiu tokį norą, tokią svajonę, o toliau žiūrėsime.

Kaip kilo mintis pasirinkti mokytojo profesiją?

Matau, kad vaikai dažnai nesupranta, kam ta dailė ir koks jos tikslas. Manau, kad visi viduje turi tą menininko gyslelę, bet to nejaučia. Mokytojo tikslas yra ne užduoti užduotį ar pasakyti „imk ir piešk“, bet paaiškinti, kodėl tai svarbu, naudinga, kokias galimybes tai gali atverti. Ir juk nebūtina piešti taip, kad kažkam kitam tai atrodytų labai gerai ar labai gražu. Dailė turi labai daug skirtingų sričių, reikia viską pamatyti, tada atsiranda motyvacija ir džiaugsmas. Iš tiesų Lietuvoje to labai trūksta. Laikai keičiasi ir vaikai keičiasi, tad, manau, kad ir mokytojai turi keistis. Toks mano tikslas, matau trūkumų švietimo sistemoje, noriu įsitraukti ir juos ištaisyti. Užsiimti ugdymu.

Esi vedęs ir dailės terapijos užsiėmimus. Ar sutinki, kad menas, kultūra gali padėti žmogui įveikti emocinius sunkumus?

Kai viename projekte gavau pasiūlymą vesti dailės terapijos užsiėmimus, man tai pasirodė labai įdomu. Buvo pakviesta grupė vaikų. Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad iš pradžių jie buvo palankiai nusiteikę užsiėmimų atžvilgiu. Bet nepuoliau į paniką, nusprendžiau išbandyti įvairius dalykus. Padėjau baltų popieriaus lapų, daviau baltos spalvos vaškinių kreidelių ir pasiūliau vaikams piešti. Jie pažiūrėjo į mane ir sako: „Ar čia mes akliesiems piešime, ar kaip suprasti?“ Sakau, pieškite, kaip jums išeina, pabandykite. Paskui daviau kitokių spalvų kreidelių, tada perėjome prie akvarelės. Pasiūliau išsirinkti akvarelės spalvą ir ja padengti visą popierių. Staiga vaikai pasikeitė, suprato, koks čia kabliukas, kad čia kažkas vyksta, jų baltomis kreidelėmis piešti piešiniai išryškėja akvarelės fone. Svarbiausia, kad piešdami vaikai atsipalaiduoja, gali pajusti, kad labai daug dalykų tampa įmanoma. Galiausiai iš vaikų veidų matėsi, kad viskas praėjo puikiai. Menas gali perteikti įvairiausią prasmę ir mintis, socialines žinutes. Taip tiek žinutė, tiek pats menas žmogui tampa prieinamesnis ir patrauklesnis.

Vienas iš tavo pomėgių yra imitacinis dainavimas. Daugeliui girdinčiųjų turbūt sunku suvokti, koks kurčiųjų santykis su muzika. Gal galėtum papasakoti daugiau?

Žinoma, ne visiems kurtiesiems patinka imitacinis dainavimas, bet man – labai. Svarbiausia jausti ritmą. Norint laiku įstoti, yra skaičiuojama. Jeigu stilius lėtesnis, tai lėčiau, jei greitesnis, greičiau. Iš tikrųjų reikia labai ilgai tam treniruotis. Vienai dainai paruošti reikia skirti apie pusę metų (jei po truputį, repetuojant kartą per savaitę), kartais mažiau. Priklauso nuo dainos sudėtingumo ir tempo. Kaip aš tai darau? Pradžioje turiu labai mažą kolonėlę, įsijungiu visu garsu ir sau prisidedu prie ausies, kad šniokštų stipriai. Taip suprantu, ar man patinka daina, koks ritmas, paskaitau tekstą, išsiaiškinu, kokie žodžiai, kokia žodžių forma. Klausydamasis muzikos iš pagarsėjimo suprantu, kad jau prasideda tekstas, nes muzika dažniausiai groja truputį tyliau, o kai prisideda vokalas, pasikeičia vibracija ir garsas. Iš to, kaip ta vibracija sklinda, ar rami kaip banga, ar greitai, ar linksmai, net suprantu, koks dainos muzikos stilius. Pagal tai pritaikau visą kūno kalbą.

Lietuvių kalboje žodis „mėsa“ gestų kalba rodomas pirštu prie kaklo, o latvių gestų kalboje tai reiškia „Ryga“, sostinė.

Manau, daugelis negalėjo atitraukti akių nuo gestų kalbos vertėjos, taip išraiškingai imitavusios Donny Montell dainą per jo pasirodymą „Eurovizijoje“ 2016 metais.

Taip, tikrai. Ta mergina vardu Laura. Puikiai išvertė ir perteikė dainą. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad ji drąsiai ryžosi dalyvauti tarptautiniame projekte ir parodė, kad mes, kurtieji, daug ką sugebame.

Filmavaisi hiphopo atlikėjo Medono dainos „Enimeni 5“ vaizdo klipe. Kaip tai nutiko? Ar tau patinka hiphopo muzika? Beje, pažiūrėjęs šį klipą supratau, kad abi šios kultūros – hiphopo ir kurčiųjų – turi vieną panašumą – abiejose labai daug gestikuliuojama. Niekada nebuvau apie tai pagalvojęs.

Pats Medonas sugalvojo, kad nori gestų kalbos šiame muzikos klipe. Susisiekė su kurčiųjų reabilitacijos centru, ieškojo žmogaus, kuriam tiktų šis stilius. Man visai tiko ir buvo įdomu sudalyvauti. Pirmą kartą buvo sunku, nieko nesupratau, toks greitas tempas, maniau, nesugebėsiu. Bet mane vis drąsino, kad pavyks, pasitreniruosi ir išeis. Turėjome visko išmokti per gana trumpą laiką. Bet pasikonsultavome, kaip viską geriau susiderinti, ir pavyko. Sunkiausia buvo būtent išversti patį tekstą į gestų kalbą. Kad būtų aišku, ką norima pasakyti. Nesinorėjo nesąmoningai bet kokius gestus rodyti. Buvo tikrai nelengva, bet kartojom, kartojom ir po truputį pavyko. Kai man patinka muzikos stilius ir daina, galiu prie jos ilgai dirbti. Yra žmonių, kurie labai mėgsta klausytis senųjų žvaigždžių, kaip Povilaitis, Šiškauskas. Man nelabai patinka tokia muzika. Per ramios dainos. Aš mėgstu aktyviau. Kiekvieno žmogaus skirtingas skonis.

Jau kurį laiką man labai patinka „Maisto banko“ organizacijos inicijuojamo labdaros telemaratono „Pasidalink“ himnas, kurį įdainavo daug Lietuvos muzikos žvaigždžių. Seniai norėjau imituoti šią dainą, bet anksčiau nebuvo geros kokybės įrašo. Ne per seniausiai išėjo gera, nauja dainos versija su puikia muzika. Su kurčiųjų kolektyvu planuojame atlikti šią dainą. Man patinka jos prasmė ir idėja, visiems daug džiaugsmo atneša.

Įdomu, kad savo magistriniam darbui pasirinkai temą, taipogi susijusią su garsu.

Mano magistrinio darbo tema – „Kurčiųjų sąlytis su garsu pasitelkiant skulptūros ir instaliacijos raišką“. Man pasirodė labai įdomu panagrinėti, kaip garsas gali būti susijęs su skulptūra. Tik girdimas garsas nėra patiriamas kurčiųjų, tad man buvo įdomu, kaip per skulptūrą galima perteikti garsą kurtiesiems. Iš tikrųjų kurtieji labai gerai supranta garsą. Garsą galima perteikti ir parodyti gestų kalba. Pavyzdžiui, gestas „durys“ – priklausomai nuo to, kaip durys užsidaro, – ar paprastai, lėtai, ar su trenksmu, – per tai perteikiamas garsas lėčiau ar greičiau gestikuliuojant. Pastebėjau, kad yra tų garso raiškų ir tai galima susieti. Buvo sudėtinga rasti tam formą. Turėjau dvi idėjas: per prisilietimą, kad būtų vibracija, pajaučiama palietimu, ir antrą – per vizualumą, kad garsas būtų matomas. Iš pradžių bandžiau padaryti iš veidrodžių kubo formą, o jų viduje instaliavau žemų dažnių šaltinį. Dėl skleidžiamų žemų dažnių veidrodis vibruoja, tad labai aiškiai matosi, ar ten greitas dažnis, ar lėtas, vibracija kinta ir matosi ant kubo. Buvo labai įdomus eksperimentas. Kita idėja, kurią išbandžiau, buvo stiklo skulptūra, primenanti gongą, pritvirtintą ant stovo prie žemės. Pats žmogus delnu gali suduoti į stiklą-gongą ir pajusti vibraciją. Tada pagalvojau, kad gal nieko įdomaus, jei žmogus pats turi suduoti, tad eksperimentuoju, ieškau, kaip tai automatizuoti, galbūt naudoti elektromagnetus, kad jie sužadintų tą vibraciją.

Daug kas nusistebi sužinoję, kad gestų kalba nėra universali visame pasaulyje, o skirtinga kiekvienoje šalyje. Sakyk, ar visgi išeitų susikalbėti su užsieniečiais? Pagal „Erasmus+“ programą studijavai Turkijoje, kaip ten bendravai?

Dažniausiai, jeigu vyksta koks tarptautinis projektas, kuriame susirenka žmonės iš skirtingų šalių, komunikuojama tarptautiniais gestais. Susitikus užsienietį galima ir pasigestikuliuoti, pasirodyti pirštais. Turkijoje žmonės nemokėjo tarptautinių gestų, tad man reikėjo išmokti turkų gestų kalbos. Bet gana greitai išmokau, maždaug per mėnesį. Po truputį, po truputį ir žiūriu, kad kalbu. Turkijoje praleidau dešimt mėnesių.

Ar tiesa, kad skirtingose kalbose tas pats gestas gali turėti skirtingą reikšmę?

Taip, tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodis „mėsa“ gestų kalba rodomas pirštu prie kaklo, o latvių gestų kalboje tai reiškia „Ryga“, sostinė.

Ar dažnai lankaisi Kauno kultūriniuose renginiuose? Ar gali rinktis eiti ten, kur nori, ar visgi dažnai pastebi, kad renginiai nėra pritaikomi kurtiesiems?

Išties yra nemažai renginių, kurie nepritaikyti kurtiesiems. Bet yra ir gerų pavyzdžių. Pernai (ir šiemet – red. past.) per Vasario 16-osios šventę ir Hanzos dienas dideliame ekrane buvo rodomas gestų kalbos vertėjas. Džiaugiausi, nes kurtiesiems tikrai labai malonus toks dėmesys. Mielai lankausi parodose, skaitau jų aprašymus ir jokių bėdų nekyla. Į kai kuriuos renginius užsisakau vertėją. Kauno menininkų namai savo internetinį puslapį pritaikė kurtiesiems, svarbiausia informacija ir naujienos yra verčiamos į gestų kalbą. Taip pat ši įstaiga inicijuoja ekskursijas gestų kalba modernizmo architektūros maršrutais. Esu šių ekskursijų gidas, tad pastebiu, kad pamažu, nors ir lėtai, daugėja į ekskursijas užsiregistruojančių kurčiųjų. Ateityje gal būtų galima vesti tokias ekskursijas ir kurčiųjų grupėms iš užsienio. Bendradarbiaujant su Lietuvos kurčiųjų draugija Kauno menininkų namų organizuojamos Putvinskio gatvės dienos metu vyko kurčiųjų kultūros ir gestų kalbos pristatymas. Tai labai svarbu, nes kurtiesiems labiausiai trūksta informacijos apie jiems pritaikomus renginius mieste, o girdintiesiems – informacijos apie kurčiųjų kultūros ypatumus.

Gal skaitysiantys šį interviu nelabai supras, apie ką kalbame, ir nesuvoks, kiek kartais nedaug reikia, kad renginį būtų galima pritaikyti kurčiųjų bendruomenei. Gal trumpai galėtum apibūdinti, kas svarbiausia?

Tikslaus vieno patarimo, kaip tai padaryti, negaliu duoti. Viskas priklauso nuo erdvės ir renginio. Iš tiesų drąsiai galima kreiptis į Lietuvos kurčiųjų draugiją, Kauno kurčiųjų reabilitacijos centrą, Kauno kurčiųjų jaunimo organizaciją ar mane asmeniškai. Mielai susitiksime, pasikalbėsime, apžiūrėsime erdvę, aptarsime renginio formatą ir tada galėsime pateikti konkrečias rekomendacijas. Tikrai pasiūlysime visus įmanomus variantus. Geriausia susitikti gyvai, tada viskas būna daug aiškiau ir paprasčiau. Puikus to pavyzdys – Nacionalinis Kauno dramos teatras, pasikvietęs mane pasitarti. Buvo priimtas sprendimas rodyti titrus ekrane, esančiame tame pačiame regos lauke kaip ir scena. Taigi jau kurį laiką čia rodomi spektakliai pritaikyti kurtiesiems. Kurčiųjų bendruomenė yra informuojama, kada rodomas toks spektaklis. Tai puikiai veikia. Pats mačiau jau keletą. Taip pat labai svarbu suvokti, kad kurtiesiems pritaikomi renginiai vis dar yra naujovė. Kurtieji nėra pripratę eiti į tokio pobūdžio renginius ir vietas. Tad pradžioje gali būti sunku prikalbinti žmones ateiti, pabandyti. Reikia skirti laiko užmegzti kontaktą su bendruomene. Na, o pasikvietus į renginį reikia turėti minty, kad labai svarbu palikti gerą pirmąjį įspūdį.

Tavo manymu, ar Kaunas – kurčiųjų bendruomenei patogus miestas? Ir ko trūksta labiausiai?

Pasikartosiu – labiausiai trūksta informacijos. Pernai buvo švenčiama pirmoji Laimės diena, o aš apie tai nieko negirdėjau. Apie tai sužinojau tik prieš dvi ar tris savaites. Pagalvojau, koks šaunus renginys, kaip įdomu, norėčiau pamatyti ir sudalyvauti. Tad didžiausias trūkumas – informacija. O apskritai, mano nuomone, kurtiesiems Kaune gyventi gera ir malonu. Renginių tikrai yra, labai daug jų organizuoja patys bendruomenės nariai. Žinoma, organizuojant renginius, siekiant integracijos, kad galėtų dalyvauti ir girdintieji, ir kurtieji, problemų vis dar kyla. Bet pamažu situacija gerėja. Grįžtant prie Laimės dienos – šiemet Kauno kurčiųjų jaunimo organizacija planuoja šio renginio metu plačiai girdinčiųjų bendruomenei pasiūlyti gestų kalbos pamokas, pristatyti kultūrą, parodyti imituojamų dainų (plačiau apie renginį skaitykite čia, – red. past.). Tikiuosi, kad įgyvendinsime šią idėją ir žmonės susidomės. Norisi, kad žmonės nustotų bijoti, suprastų, kad norint atkreipti dėmesį, galima švelniai paliesti kurčiojo petį.

Edvinas Grin
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Mėnesio tema. Naktinis Kaunas su DJ Erichu
Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus...
Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Mėnesio tema. Naktinis Kaunas su DJ Erichu
Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia