Mėnesio tema. „Kauno viltis“: Laimė savarankiškumo

Kiek yra sutrikusio intelekto kauniečių, niekas nežino. Nėra tokios statistikos. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Kauno viltis“ darbuotoja Agnė Baronaitė sako, kad teoriškai pasaulyje skaičiuojama taip – apie 1,5–2 proc. nuo populiacijos. Vadinasi, apie 5–6 tūkst. kauniečių, o tai jau trečdalis arenos. Kauno paveikslų galerijoje susipažinome tik su keliolika, atvykusių į muziejininkės Dalios Bieliūnaitės vedamą edukaciją, kurioje gaminosi muzikos instrumentus, grojo ir dainavo. Vieni „Kauno vilties“ bendrijos nariai, dienos užimtumo centro lankytojai, mane tikino, kad būtina balsuoti artėjančiuose rinkimuose, ir žadėjo net mamas nusivesti. Su kitais teko padiskutuoti, ar iš tiesų meras jiems turi duoti darbo, o gal patiems reikėtų labiau pasistengti jo ieškant. Bet daugiau apie kasdienybę centre man pasakojo Agnė Baronaitė.

Edukacinis užsiėmimas Kauno paveikslų galerijoje

Edukacinis užsiėmimas Kauno paveikslų galerijoje

Kas yra „Kauno viltis“?

Mes dirbame su intelekto negalią turinčiais žmonėmis, siekiame telkti jų šeimų narius, mažinti socialinę atskirtį. Sutrikusį intelektą arba tai, kad intelektas pasiekė tam tikrą ribą ir nebesivysto, lemia genetika, gimdymo metu patirtos traumos. Nereikėtų mūsų globotinių maišyti su turinčiais psichinę negalią.

Veikiame prie Kalniečių parko. Nesame vieninteliai Kaune, centrų daugiau, tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek biudžetinių įstaigų. Mes – „nevyriausybininkai“. Turime gerokai mažiau lėšų nei išlaikomi valstybės. O atvažiuoja į centrą įvairaus amžiaus žmonių iš viso Kauno, nuo Šilainių iki Žemųjų Šančių. Šiaip galėtume centrą ir vien vietiniais, netoli gyvenančiais, užpildyti, bet tam neturime sąlygų. Tik šiemet jau esame turtingesni, iki šiol ketverius metus dirbom dviese su kolege.

Laikomės lyčių lygybės principo – neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus. Visi daro viską.

Kuo centre geriau nei namuose?

Su globotiniais daug kalbamės apie tai, kas bus, kai jų tėvelių nebebus. Tėvai neretai šių temų vengia, o mes stengiamės paruošti, nes manome, kad patekti į nuolatinės globos įstaigą būtų tragedija. Nei vienam iš mūsiškių to nelinkėčiau. Tikime, kad kuo jie bus savarankiškesni, tuo labiau tikėtina, kad galės gyventi grupinio ar savarankiško gyvenimo namuose. Tokių „Kauno viltis“ dar neturi, bet kada nors.

Kokie užsiėmimai vyksta centre?

Mūsų centras yra ugdomasis. Turime aiškų grafiką, kaip mokykloje. Reikia rutinos, konkretumo – tai sukuria saugumo jausmą. Taigi pirmoje dienos pusėje turime skaitymą, rašymą, skaičiavimą. Aišku, skiriasi gebėjimų lygis. Iš šiandien galerijoje esančių tik trys gali skaityti ir rašyti. Bet visi kiti, nori nenori, irgi turi mokėti užrašyti savo vardą pavardę – kad ir mintinai iškalti. Svarbios yra orientavimosi aplinkoje pamokos: kaip važiuoti troleibusu, kaip išsikviesti pagalbą. Apskritai kaip elgtis įvairiose situacijose. Juk kuo daugiau savarankiškumo, tuo daugiau laimės.

Kadangi mūsiškiai neturi abstraktaus mąstymo, pamokų metu visas situacijas reikia modeliuoti. Yra mitas, kad jiems niekas neįdomu. Neįdomu, kol neišaiškini, nepapasakoji, kuo tai gerai. Išmokėme ir žinias žiūrėti. Sakėm, jei bus karas, juk net nežinosit, ką daryti. Turim pokalbių apie sveikatą, lytinį švietimą. Šia tema niekas su jais nekalba, nei tėvai, nei specialistai.

Centre jie išsilaisvina, viską moka, o grįžę namo vėl atsipalaiduoja. Tartum ten neįgalumas padidėja, net puoduko nebeišsiplauna, mamos aplink laksto. Aišku, tai meilė ir rūpestis, bet per daug – irgi negerai.

Po pietų – muzika, medžio darbai, kiti užsiėmimai. Va, neseniai gaminome inkilus.

Ar inkilus vėliau autoriai parduoda?

Taip, pavyzdžiui, per atvirų durų dienas. Neįgaliųjų mugėse mes dalyvauti nenorime, ir galiu paaiškinti, kodėl. Ten dažniausiai pamatai dviejų tipų darbus: vienus, akivaizdu, padarė mokytojas, kiti tikrai nekokie ir perkami tik iš gailesčio. Mūsų nuostata, kad tai yra nesąmonė. Darbai turi būti gražūs, kokybiški, estetiški ir žmogus turi pirkti juos todėl, kad jam iš tiesų patinka. Taigi, aišku, mūsų darbai ir kainuoja daugiau.

Kam centro globotiniai išleidžia uždirbtus pinigus?

Labai įvairiai. Darius, va, mėgsta siuvinėti, kuria neįtikėtinus fraktalus. Tai jis perka siūlus, o vėliau darbus parduoda ir neblogai užsidirba. Didžiuojamės juo. Kiti prisiperka skanumynų. Finansinių įgūdžių turi ne visi. Neretai tėvai sako: „Neduodu jam pinigų, nes jis nemoka su jais elgtis.“

Esame Kauno paveikslų galerijoje, o ar dažnai lankotės kitose Kauno kultūros įstaigose?

Nuolat bendraujame su Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus socialinių projektų kuratore Rūta Klevaite, ji žino, kokie esame ir kas mums tiktų, tad šiame muziejuje ir padaliniuose mes nereti svečiai. O apskritai apie kultūros įstaigas kalbant, na, yra edukacinių programų vaikams, kurios kartais mums per daug vaikiškos. Arba jau skirtos vyresniems, mums per sunkios. Reikėtų viduriuko, kad tai, kas skirta suaugusiesiems, būtų papasakota paprastesniais žodžiais.

Į kino teatrus mums sunkiau nueiti. Festivalinių filmų būna tikrai gerų, bet visi jie su subtitrais. Galime eiti į dubliuotus vaikiškus arba į lietuviškus, bet pastarieji dažniausiai kupini kvailų stereotipų, geriau jų mūsiškiams nežiūrėti. Taigi penktadieniais po pietų filmus žiūrime centre.

Rūtą Klevaitę visi puikiai pažįsta

Rūtą Klevaitę visi puikiai pažįsta

Tai eitumėte į kiną dažniau, jei būtų daugiau dubliuotų filmų seansų?

Tikrai taip. Juk smagu.

O kaip teatras?

„Normaliame“ spektaklyje dramos teatre kartu nesame buvę. Kai kurie yra lankęsi lėlių teatre, jiems visai patiko. Bet šiaip tokiose įstaigose mums įdomus ir užkulisinis gyvenimas, kai galime sužinoti, kas kaip vyksta.

Sportas?

Turime daug „Žalgirio“ fanų. Jie visada stebi rungtynes per televizorių. Jei pakviestų į areną, aišku, nueitume. Šiaip visur, kur kviečia, stengiamės dalyvauti. Mūsiškiams išėjimo į žmones labai reikia. Ir patys nori dalyvauti, ir svarbu, kad visuomenė pratintųsi, nežiūrėtų kaip į ateivius.

Ko dar visuomenė nežino apie jūsų centrą?

Mūsiškiai geriau orientuojasi, nei atrodo. Va, Vytas puikiai atlieka medžio darbus, dirba su staklėmis, ir visi pirštai vietoje. Laikomės lyčių lygybės principo – neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus. Visi daro viską.

Domas: Norėčiau modeliu dirbti.

Mes tikrai manome, kad Domas galėtų tapti fotomodeliu. Jis labai gerai jaučia kamerą. Šiaip dažnai šnekamės apie ateitį, ką jie galėtų dirbti. Galbūt šunis vedžioti, prekybos centruose krepšelius sudėlioti.

Domas: Sugebėčiau!

Kartais užsiimame viešaisiais darbais. Esame įsikūrę prie Kalniečių parko. Būna, smėlį pabarstome, šiukšles surenkame. Stengiamės parodyti, kad ne tik imame, bet galime ir duoti.

O kiek laiko tu pati dirbi šitą darbą?

Su šita chebrute jau įpusėjo penkti metai. Pagal išsilavinimą esu socialinė darbuotoja, sąmoningai rinkausi šią profesiją, tik ne iš karto buvau apsisprendusi dėl srities. Dar studijų metais atlikau praktiką vienoje didelėje įstaigoje. Ten buvo baisu, tragedija – supratau, kad dirbti noriu, bet tik ne tokioje vietoje, ne biudžetinėje įstaigoje. Kai atsirado galimybė, prisijungiau prie „Kauno vilties“. Šiaip darbas nevyriausybinėje organizacijoje dažnai įtraukia daugiau, negu reikia. Nėra taip, kad uždarai duris ir viską pamiršti. Apie jų gyvenimus žinome nuo iki, tikrai daugiau nei tėvai. Yra dalykų, kuriuos tėvams sarmata pasakyti, o mes jau paslaptis mokame saugoti, taip ugdome pasitikėjimą.

Ar yra buvę vestuvių bendrijos viduje?

Tėvai niekada šito neleistų. Apskritai tėvai net nenorėtų, kad jie turėtų poras. Mes aiškiname, kad tuoktis ir vaikų turėti nėra reikalo. Draugystė, žinoma, natūralu, draugą ar draugę malonu turėti. Čia, centre, jie laisvesni, išgyvena dramas, intrigas, jausmų trikampius ir net kvadratus. Būna, ir telefonai į sieną lekia. Kalbamės apie tai, stengiamės normalizuoti jausmus, išmokti su jais tvarkytis, susivaldyti. Jie mokosi, progresas yra didelis, tuo didžiuojamės. Ir kalbėti pradeda atėję į centrą. Visgi visi pas mus suvokia, kad turi negalią.

Neretai susiduriame su naujų narių fantazijomis, kurių mes nepalaikome. Atėjęs iš mokyklos sako: „Dirbsiu policininku, vairuosiu automobilį, turėsiu žmoną.“ Ne, taip nebus. Dėl darbo, taip, daug kas įmanoma, bet reikia stengtis, kad jį turėtum.

Aptarėme pinigus, jausmus, o kaip internetas ir elgesys bei saugumas jame?

Čia kaip su mažais vaikais. Nesvarbu, kad nemoka skaityti ar rašyti, bet „YouTube“ mėgstamą klipą susirasti visi moka. Su tais, kas turi išmaniuosius, gilinamės į fotografiją. Pavyzdžiui, savaitgaliams užduodame namų darbus kuria nors tema padaryti keletą kadrų. Technologijos jiems įdomu, o kai įdomu, yra ir motyvacijos. Aišku, namuose internete jie visko gali prisižiūrėti. Kalbamės ir apie tai, diskutuojame, kiek to, ką matė, gali egzistuoti realybėje.

Edukacinis užsiėmimas Kauno paveikslų galerijoje

Edukacinis užsiėmimas Kauno paveikslų galerijoje

Aha, mėgstami klipai. O kokia muzika patinka „Kauno vilties“ nariams?

Paprasta muzika, kuri nereikalauja apmąstymų. Šiškauskas, Kučinskas, Vyšniauskas, „Mink taką“, „Karališka erdvė“. Čia galėtų būti įdomi žinutė patiems atlikėjams. Bandėme groti džiazą, fanką, bet neprilipo. Klasikinė muzika – gerai, įsijaučia. Bet kažkas laužyto, įmantresnio – nušvilpiama. Jie juk nemeluoja, jei kas nors nepatinka, tai ir pasako labai tiesiai. Toks nuoširdumas gali įkvėpti.

Gal turi pasiūlymų Kauno kultūros įstaigoms, kaip būtų galima labiau atsiverti įvairesnėms visuomenės grupėms?

Kas būtų tikrai naudinga, ir jau kai kur yra daroma, tai elementarūs poros dienų mokymai įstaigų darbuotojams, ką reiškia bendrauti su intelekto negalią turinčiais lankytojais. Net ne dėl to, kad reikėtų kokios nors specialaus pasiruošimo – žmonės tiesiog įsibaiminę, vyrauja daug stereotipų, intelekto negalia maišoma su psichinėmis ligomis, neaišku, nuo ko pradėti bendrauti. Juk patys mūsiškiai dažniausiai paaiškinimo nepaprašys, todėl kartais reikėtų tiesiog prieiti ir papasakoti, kas ir kaip.

Dalyvausite Laimės dienoje?

Planuojame. Galbūt Kalniečių parke ką nors keistesnio surengsime. Juk negalime apsimesti, kad nesame keisti, tai Laimės diena būtų gera proga tai išlaisvinti. Gal eisena? Įtrauktume ir praeivius (Eisena Kalniečių parke trečiadienį prasidės 14 val., daugiau informacijos rasite čia, – red. past.)

Gal ir naujų rėmėjų rasite.

Esame nepatrauklūs rėmėjams. Nesergame, nesame gyvūnėliai. Nėra perspektyvos, taip sakant. Vien dėl paramos, abstrakčiai, niekas nerems, tad kai ieškome pinigų, darome tai tikslingai. Pavyzdžiui, dabar reikia luboms, tai prašome joms.

Bet juk yra ir pasiturinčių šeimų, kuriose auga intelekto negalią turintys vaikai? Gal jos prisideda prie centro veiklos?

Pačių įvairiausių yra. Nuo bedarbių iki gydytojų. Beje, kažkodėl pagal statistiką tai dažniausiai mokytojų šeimos. Visi moka nario mokestį, jis simbolinis, 12 eurų per metus. Bet šiaip pastebėčiau, kad sistema yra įpratinusi šeimas viską gauti už dyką. Kalbame apie tai, kad būtų galima kooperuotis, visiems kartu nupirkti butą, kuriame ateityje galėtų jų vaikai gyventi. Aišku, vieno buto neužteks, bet pradėti nuo kažko reikėtų.

Šiaip ateikite pas mus į svečius, ten jie labiau atsigavę, dar smagesni. Tokių personažų turime, kad atskirą žurnalą galėtumėte išleisti. Bet ir be žurnalo lauksime, pamatytumėt mūsų kasdienybę.

Ar per beveik penkerius metus su „Kauno viltimi“ tu pati pasikeitei kaip asmenybė?

Daug kompleksų išsigydžiau. Kad ir baimę dainuoti. Arba normalumo sąvoka. Pavyzdžiui, mūsų Domas, būna, eina, eina, ir kas penktą žingsnį pašoka. Negi tai nenormalu? Kas čia ne taip? Kodėl gi neleisti sau eiti keistai?

kaunoviltis.lt

Kotryna Lingienė
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Maršrutas balandžio 19 – 22 dienoms
PENKTADIENIS, 04 19 Paroda „Naujas muziejuje: „inkariukai“, 10:00 – 18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15 Į...
Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Muziejaus trečiadienis. „Pas Naujalį nepabuvęs – mažai ko vertas“
Tikrasai gyvas muzikos judėjimas Lietuvoje ir prasideda nuo Naujalio (Stasys Šimkus, 1934 m.) 2019-ųjų paskelbimas Juozo Naujalio metais įkvėpė...
Apdovanoti statantieji Kauną širdyse
Vos nutilus plojimams Kauno kultūros centro salėje daugelio telefonuose sutvisko skubūs pranešimai – dega Dievo Motinos, arba Notrdamo, katedra...
Maršrutas balandžio 19 – 22 dienoms
PENKTADIENIS, 04 19 Paroda „Naujas muziejuje: „inkariukai“, 10:00 – 18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15 Į...
Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Muziejaus trečiadienis. „Pas Naujalį nepabuvęs – mažai ko vertas“
Tikrasai gyvas muzikos judėjimas Lietuvoje ir prasideda nuo Naujalio (Stasys Šimkus, 1934 m.) 2019-ųjų paskelbimas Juozo Naujalio metais įkvėpė...
Apdovanoti statantieji Kauną širdyse
Vos nutilus plojimams Kauno kultūros centro salėje daugelio telefonuose sutvisko skubūs pranešimai – dega Dievo Motinos, arba Notrdamo, katedra...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia