Kaip gimsta atominė energija? Pokalbis su ansambliu „Synaesthesis“ ir kompozitoriumi Andriumi Arutiunian

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ vis garsiau skamba tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pasak ansamblio dirigento Karolio Variakojo, 2013 m. įkurtas ansamblis – būrys draugų, profesionalių muzikantų, atliekančių XX-XXI a. muziką. Visai neseniai buvo išleistas pirmasis „Synaesthesis“ albumas „Another Point of View“, o ketvirtadienį, kovo 14 d, 19.30 val. Kauno menininkų namuose įvyks ilgai laukta kompozitoriaus bei garso menininko Andriaus Arutiunian multimedijų kūrinio „Atombic B“ premjera Lietuvoje. „Atomic B“ – kūrinys ansambliui, elektronikai ir dviems vaizdo ekranams, inovatyviai nagrinėjantis atominę energiją: kūrinyje figūruoja šios energijos formos paliestų žmonių pasakojimai, persipinantys su archyviniais Visagino miesto ir atominės elektrinės statybos vaizdais.

Šis dvilypis pokalbis su „Synaesthesis“ vadovais – K. Variakoju ir meno vadove Marta Finkelštein – bei kompozitoriumi A. Arutiunian – artimesnis žvilgsnis tiek į ansamblį, tiek į šį unikalų kūrinį. A. Arutiunian ir „Synaesthesis“ bendradarbiauja nuo pat ansamblio įkūrimo, ir, pasak kompozitoriaus, šis darbas – ne tik malonus,  „tačiau ir priverčia pasitempti kiekvieną kartu bendradarbiaujantį autorių“.

Marta Finkelštein. Tomo Tereko nuotr.

Marta Finkelštein. Tomo Tereko nuotr.

 

Karolis Variakojis. Dmitrij Matvejev nuotr.

Karolis Variakojis. Dmitrij Matvejev nuotr.

Karoli ir Marta, kaip pristatytumėte „Synaesthesis“ pirmąsyk apie ansamblį girdinčiam žmogui?

Marta Finkelštein: „Synaesthesis“ – tai bendraminčių kolektyvas, pristatantis konceptualiai vieningus šiuolaikinės muzikos projektus, nuo XX amžiaus modernios klasikos iki dabarties kūrėjų darbų. Neapribojame savęs geografiniais ar estetiniais rėmais – imamės visko kas mums atrodo aktualu, gyva ir verčiausia susitikimo su klausytoju. Subjektyviai renkamės turinį, bet objektyviai vertiname savo pristatymų formatus, kuriuos dėliojame mąstydami apie smalsius kultūros lauko dalyvius.

Karolis Variakojis: Manau, tai galėtų atrodyti maždaug taip: būrys draugų (profesionalių muzikantų), atliekančių XX– XXI amžiaus muziką.

 

Nors gyvuojate palyginti neseniai, esate vadinami vienu veržliausių, įdomiausių ir ambicingiausių lietuviškų ansamblių. Karoli, ar galėtumėte papasakoti apie ansamblio įkūrimą?

K. V.: Esame apibūdinami visais šiais epitetais dėl to, jog ir esame vienintelis toks kolektyvas Lietuvoje. Ši ansamblio idėja iš principo susiformavo jau mokantis M. K Čiurlionio menų mokykloje, dvyliktoje klasėje. Buvome fanatikų grupė, karštai besidominti savo muzikinėmis specialybėmis. Mūsų darbštaus darbo vaisius tuo metu tapo abiturientų operos pastatymas, kuriai muziką rašė dveji kompozitoriai: Vitalija Glovackytė bei „ATOMIC B“ autorius Andrius Arutiunian, kuris tuo metu buvo mūsų klasės draugas, geras bičiulis bei žmogus, aktyviai vadovavęs mūsų visų smalsumui.

Marta, jūs prie ansamblio prisijungėte vėliau. Kaip sužinojote apie „Synaesthesis“?

M. F.: 2014 m., kuomet ansamblis jau buvo pradėjęs savo veiklą, grįžau iš mokslų Didžiojoje Britanijoje. Atgal į Lietuvą patraukė ne konkretus perspektyvų pažadas, bet man pačiai itin svarbus poreikis veikti savos kultūros lauke. Nuo pat grįžimo ieškojau bendraminčių ir įdomiausių veiklos formatų. Tą ir daug daugiau suradau „Synaesthesis” gretose. Nuo pirmų repeticijų supratau, kad šis ansamblis turi didžiulį potencialą, kuris slypi nerašytose ansamblio taisyklėse – gerbiama kiekvieno nuomonė, muzikinė intuicija ir iniciatyva. Fanatiškai įtikėjus šviesia šio ansamblio ateitimi, jo vystymas man tapo vienu iš azartiškiausių iki šiol turėtų užsiėmimų.

Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie dabartinį savo darbą su ansambliu?

K. V.: Mūsų su Marta darbas nėra vien tik kūrybinis, muzikinis. Iš principo jis yra organizacinis. Su Marta daug bendraujame, diskutuojame, strateguojame ansamblio veiklą, būsimus koncertus, programas. Iš dalies tai ir yra kūrybinis darbas, kadangi iš principo mes sprendžiame koncertų turinį. Kalbant apie tiesioginį darbą, na, jis kaip ir kiekvieno muzikanto: repetavimas,  muzikinių partitūrų gludinimas, reikalingo skambesio ieškojimas ir begalės kitų kasdieniškų uždavinių išpildymas. Darbas gana amatiškas.

M. F.: Atėjusi į ansamblį po truputį vis labiau įsiliejau į ansamblio kūrybinę ir organizacinę erdvę, o tam jaučiau laisvę ir palaikymą iš „Synaesthesis“ narių. Inicijuodama vis daugiau projektų, ansamblio pristatymo platformų ir dialogų su kultūrinėmis organizacijomis, atsidūriau vadovaujančioje pozicijoje. Turiu prisipažinti, kad vadovavimas organizacijai, kuri tik vystosi ir žengia pirmus savarankiškus žingsnius, yra beprotiškai sudėtingas dalykas, kuriame vien muzikinio išsilavinimo ir entuziazmo tikrai nepakanka. Komunikacija, logistika ar buhalterija – viską reikia aprėpti, suprasti ir išmokti čia ir dabar, niekas už rankos nelaiko ir klaidoms įvykus nepaguodžia. Bet kartu tai atskleidžia ypatingai platų ir komplikuotą kultūros lauką, kur savo siūlomos idėjos vertę ar aktualumą turi pateikti kartais itin spalvinguose kontekstuose. Tai mus mobilizuoja ir verčia žvelgti į savo veiklą sąmoningai ir strategiškai, įvertinti siūlomų projektų aktualumą ir pristatymo formatus. Svarbiausia yra tai, kad priešakyje turime ambicingą ir gerai pagrįstą veiklos viziją, kuri aprėpia daugybę planų ir idėjų, kurias realizuojant turime laisvę vystyti ansamblį į pilnavertiškai ir kūrybingai veikiantį organizmą.

Koks jūsų santykis su šiuolaikine akademine muzika? Ar „Synaesthesis“ veikloje regite edukacinių aspektų? Taip pat – kokias šios muzikos tendencijas regite Lietuvoje bei užsienyje?

M. F.: Mano santykis su šiuolaikine akademine muzika pirmiausia yra grįstas didžiuliu smalsumu, kurį nuolat palaiko nauji atradimai. Pliuralistiniame kultūros lauke turime galimybę rinktis be galo skirtingus projektus, nuolat atrasti patys save iš naujo – kiekvieną kartą persigrupuoti ir sudėti skirtingus prasminius taškus – atskleisti įvairias muzikines estetikas, instrumentinius derinius, muzikos raiškos formatus. Pačios muzikinės tendencijos yra pernelyg įvairios ir priklausančios nuo specifinių regioną įtakojančių sociokultūrinių kontekstų, konkrečių asmenybių veiklos, kad galima būtų jas apibendrinti. Mūsų kaip atlikėjų didžiausia laisvė – neriboti savęs ir sekti tuo kas patraukia.

Taip pat šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoju doktorantūroje, kurioje mokslai, einantys greta darbo su ansambliu, man jautriausiu klausimu paverčia muzikos pristatymo tradicijas. Manau, kad būtent akademinės muzikos terpė, kitaip nei meno ar teatro sferos yra nepaprastai inertiška ir uždara, o dėl to nepasiduoda šiuolaikiškiems pristatymo formatams ir bet kokiems nukrypimams nuo ,,įprasto“ skambesio. Dažnai susidaro toks įspūdis, kad šiuolaikinės muzikos atlikėjai yra priešiškai nusiteikę klasikinės (slidus terminas, turiu omenyje tai, kas vyksta didžiosiose salėse) atžvilgiu. Bet tiesa yra tokia, kad muziką mes tikrai mylime visokią, bet įvairovės trūkumas ir dažnas šiuolaikinės muzikos išstūmimas iš bendro muzikinio konteksto į specializuotus renginius ar vietas tikrai kelia nuostabą. Man dažnai tikrai gaila, kad klausytojai yra apvagiami juos ,,saugant“ nuo neįprasto ar sunkiai suprantamo. Manau, kad mokantis iš kitų meno sferų galime kur kas jautriau žvelgti į labai įvairią muzikos terpę ir ieškoti šiuolaikiškų ir kūrybingų pristatymo būdų.

K. V.: Mano santykis, kaip ir minėjau, amatiškas, atlikėjiškas, ir nieko daugiau neprigalvosi. Kaip ir kiekvieno amato, jo taip pat reikia mokytis. XX – XXI amžiaus muzikos atlikimas, tam tikros jos technikos, čia, Lietuvoje, menkai žinomos. Atlikėjai kartas nuo karto vyksta į meistriškumo kursus. Dar, kalbant apie edukaciją, norėčiau išskirti keletą dalykų. Nuo pat ansamblio pradžios turėjome idėją kurti naują tradiciją Lietuvoje – modernios muzikos atlikimo tradiciją. Norint jai gyvuoti ar vystytis, reikia sukaupta patirtimi pasidalinti. Kaip tik šiuo metu galėjome pasidalinti dar nedidele, bet, visgi, patirtimi su kompozitoriais, moksleiviais šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ kontekste, edukacinėje dalyje. Kadangi dirbu Alytaus muzikos mokykloje, ten dvejus metus vedžiau XX amžiaus muzikos istorijos pamokas. Sava veikla natūraliai randa sklaidos kelią.

„Synaesthesis“. Arti nuotr.

„Synaesthesis“. Arti nuotr.

Po šio turo Lietuvoje, kokie ansamblio ateities planai?

K. V.: Po šio turo rengsime festivalio „Druskomanija“ kūrybines dirbtuves bei koncertą, kuriame atliksime kompozitorių, moksleivių kūrinius mūsų ansambliui. Ko gero, šio sezono esminiu pasirodymu taps debiutinis „Vilniaus Festivalio 2019“ koncertas „Synaesthesis: abipus geležinės uždangos“.

M.F.: Atlikę „Atomic B“ Lietuvoje, balandį keliausime šį kūrinį pristatyti į Taliną, Estijos muzikos ir teatro akademiją, kur taip pat dirbsime su trimis jaunosios kartos estų kompozitorėmis. Vasarą taip pat laukia dalyvavimas Druskininkų menininkų rezidencijoje, šiuo metu derinama kitų metų festivalio „Gaida“ programa. Šalia festivalinių programų vystome ir savo kūrybinius projektus, kuriuos pristatysime jiems įgavus jau aiškesnes formas.

Ką jums ir ansambliui reiškia kūrinys „Atomic B“? Kaip jį pristatytumėte publikai?

M. F.: Manau, pirmiausia pristatant šį darbą dėmesį reikia nukreipti į jo autorių – Andrių Arutiunian, kuris yra vienas ryškiausių jaunųjų lietuvių kompozitorių. Jo darbai neapsiriboja tik muzikiniu lauku, dėl to jis yra pažįstamas ne tik muzikos, bet ir šiuolaikinio meno terpėje. Pats „Atomic B“ yra audiovizualinis kūrinys, kuriame greta muzikos vystomas ir paralelinis naratyvas, o tai praplečia muzikinį lauką ir konceptualiai atskleidžia pasirinktą tematiką. Taip pat mums labai svarbu, kad šis projektas, kurio dalis jau buvo sėkmingai pristatyta užsienio festivaliuose Austrijoje bei Slovakijoje, grįžta namo ir pagaliau galime jį pristatyti lietuviškai publikai.

K. V.: Manyčiau, kad šis kūrinys daugiau atskleidžia patį darbo su Andriumi  tęstinumą nuo mokyklos laikų iki šios dienos. Visada stengiamės dirbti su savo kartos lietuvių autoriais, padėti tapti jiems labiau žinomiems, ypač lietuviškame kontekste, o tam reikalingas jų kūrinių atlikimas, sklaida. Manau, jog „Atomic B“ pristatymas – tai Andriaus kaip stipraus lietuvių kompozitoriaus atskleidimas lietuviškai auditorijai.

Andrius Arutiunian. Tomo Tereko nuotr.

Andrius Arutiunian. Tomo Tereko nuotr.

Andriau, dirbate su muzika ir vizualiaisiais menais, kuriate kompozicijas ir instaliacijas. Kaip save pristatytumėte?

Andrius Arutiunian: Esu kompozitorius ir garso menininkas, tad didelė darbų dalis yra skirta gyvam atlikimui, dažniausiai bendradarbiaujant su šiuolaikinės muzikos ansambliais. Kita vertus, savo darbuose naudojuosi ir hibridinėmis medijų formomis, tad tiek kompozicijos, tiek instaliacijos mano praktikoje tuo pačiu metu dažnai veikia skirtingose, tačiau tampriai susijusiose medijose.

Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie savo kūrybinę praktiką? Jūsų svetainėje teigiama, kad jūsų muzika tiria „socio-kultūrines istorijas per garsinius artefaktus, dažnai žvelgdama į tapatybę, garsinį pasisavinimą bei garso ir muzikos ribas“. Ar galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?

A. A.: Mano praktikos centre – garsas ir įvairūs jo kontekstai, generuojamos istorijos. Mane domina kaip garsas funkcionuoja politiniuose, socialiniuose kontekstuose, kokia jo paskirtis, kaip jis apibūdina šiuolaikinių visuomenių būsenas. Pavyzdžiui, muzika migrantų bendruomenėse – kaip kinta muzika dėl įvairių istorinių ar politinių priežasčių žmonėms atsidūrus naujose geografinėse ir kultūrinėse ribose? Mes žinome, jog muzikinės praktikos lengvai įtraukia naujus garsus, stilius ir muzikines priemones. Kita vertus, socialinis muzikos vaidmuo taip pat kinta ir inkorporuoja naujas praktikas atsiradusias skirtingose garsinėse aplinkose. Mane domina bendruomenių santykis su garsais, muzikinių tradicijų kismas žmonėms atsirandant skirtingose erdvėse ir laikuose. Garsiniai artefaktai („rasti“, archyviniai, nemuzikiniai garsai) leidžia perrašyti šias istorijas nauja muzikine forma ar pateikti juos šiuolaikiniu formatu.

Kalbant apie tapatybę, jūs turite ir lietuviško, ir armėniško kraujo, gyvenate Nyderlanduose. Ar šis tapatybės hibridiškumas, mobilumas daro įtaką jūsų kūrybai?

A. A.: Manau, šis tapatybės klausimas mano darbuose pradėjo ryškėti būtent gyvenant Nyderlanduose. Istoriškai Nyderlandai – kolonijinė šalis, tad natūralu, jog meno srityje kultūrinės tapatybės ir politizuotų naratyvų diskursas užima svarbią vietą. Tapatybė tampa svarbiu atramos tašku ir plačiojoje visuomenėje – nuo klausimų apie švenčiamas šventes ar svarbias minėjimų dienas, iki svarstymo apie tai ką daryti su muziejuose eksponuojamais „atsivežtiniais“, kolonijiniais artefaktais. Šiaip ar taip, tapatybės yra konstruojamos, jas apibūdiname naudodamiesi mums įprastais kultūriniais ir politiniais terminais. Kokie yra tapatybių garsiniai artefaktai ar jų muzikinės žymės? Kaip buvo atrinkti į kosmosą 1977 metais NASA išsiųsti „Golden Record“ klasikinės ir folklorinės muzikos įrašai? Kokios muzikos klausosi kišenvagiai? Kokius duomenis generuoja komercinių lėktuvų skrydžių trajektorijos, jų greičiai ir kryptys, ir kaip jie skambėtų išversti į muzikinę kalbą ir atlikti instrumentais gyvais? Panašūs klausimai dažnai tampa mano kūrinių pradiniais atsiradimo taškais.

Kaip kilo mintis dirbti su atominės energijos istorijomis?

A. A.: Atomine energija ir jos įtaka susidomėjau apie 2014 metus. Kaip tik tuo metu viešojoje erdvėje pradėta kalbėti apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo paskutiniosios fazės pradžią ir jos poveikį Visagino miestui. Taip pat panašiu metu pasirodė ir naujų įrodymų dėl plataus radiacijos poveikio žmonių sveikatai po 2011 metų Fukušimos atominės jėgainės avarijos Japonijoje.

Kūrinio pradžia tapo istorinė atominės energijos sąsaja su XX a. įsigalėjusiu post-industriniu požiūriu į gamtą ir ekosistemas kaip į neišsemiamus resursų rezervus, beveik privalomai nukreipiamus į pastovaus ekonominio augimo skatinimą. Šis požiūris, dar nesusidūręs su XXI a. dėl ekologinių-socialinių pasekmių išsivysčiusia antropocenine polemika, tampriai susijęs ir su utopiniais projektais – utopija ne tik klasikine politine, tačiau ir ekologine bei urbanistine prasme. Kūrinyje kalbant apie atominių jėgainių statymą, atsiradimą ir pradžias, skirtingos utopijų formos natūraliai įgijo svarbų vaidmenį ir „Atomic B“ kūrinyje.

Galbūt galėtumėte papasakoti apie „Atomic B“ kūrimo procesą ir bendradarbiavimą su „Synaesthesis“?

A. A.: Su „Synaesthesis“ dirbu jau nuo 2013 metų, nuo pat ansamblio atsiradimo pradžios. Per šiuos metus keitėsi ir ansamblio skambesys, sudėtis, bei muzikinės kryptys. Labai įdomu stebėti šią jų transformaciją iš pradedančio ansamblio į jau pripažintą ir bene aktyviausią šiuolaikinės muzikos darinį Lietuvoje. Tad darbas su „Synaesthesis“ ne tik malonus, tačiau ir priverčia pasitempti kiekvieną kartu bendradarbiaujantį autorių.

Kita vertus, „Atomic B“ sukūrimas užtruko porą metų, iki pat jo premjeros „Melos-Ethos“ festivalyje Bratislavoje 2017 metais. Kūrinys pakankamai techniškai sudėtingas, jį sudaro elektronika, įgarsinti instrumentai, pora vaizdo ekranų. Videomedžiaga yra grojama „gyvai“, ji intensyvi ir sinchronizuota su muzikiniais garsais. Dirbti su tokiais multimedijiniais projektais visuomet yra tam tikras techninis ir kūrybinis iššūkis, kadangi galutinė partitūra dar turi būti atlikta ir šešių žmonių ansamblio. Tačiau dirbant kartu su „Synaesthesis ansambliu šis procesas įvyksta pakankamai natūraliai, esu tikras, jog tai jausis ir koncertų Lietuvoje metu.

Svarbi kūrinio dalis – atominės energijos paliestų gyventojų istorijos. Kas jas rinko? Kaip vyko šis procesas? Ar žmonės noriai dalinosi pasakojimais?

A. A.: Kūrinio vizualinę medžiagą sudaro dvi vaizdo projekcijos. Pirmoji remiasi Ignalinos atominės elektrinės statymo kadrais, kurie kūrinyje yra smarkiai apdoroti, perkirpti ir transformuoti. Originalaus G. Skvarnavičiaus filmo naratyvas bando įtikinti apie atominės jėgainės bei urbanizacijos privalumus, tačiau dėl pasirinkto filmavimo pobūdžio (staigiai judanti kamera, intensyvūs pritraukti kadrai), filmo eigoje atsiskleidžia paslėptas nerimas ir užuominos apie galimas neigiamas atominės energijos naudojimo pasekmes.

Minėtoji videomedžiaga veikia  kaip priešprieša antrajam vaizdo ekranui, kuris funkcionuoja kaip tam tikras rašytinis balsas laike. Tad tekstai yra sudaryti tiek iš prisiminimai iš „atominių miestelių“ (gyvenviečių įkurtų ar įsikūrusių dėl ar prie atominių jėgainių) gyventojų įvairiose šalyse (Lietuva, Rusija, Japonija, JAV ir pan,), tiek iš ištraukų tekstų siūlančių ar kvestionuojančių utopinius projektus (miestus, valstybes ir santvarkas). Juos rinkau iš įvairių archyvų rašytinių ir vaizdo pasakojimų forma. Šie tekstai projektuojami ant antrojo ekrano, o kūrinio metu jie veikia vidinio balso, negirdimo veikėjo forma.

Pabaigai: kokie jūsų kūrybiniai ateities planai – kas seka po atominės energijos?

Šiuo metu dirbu ties nauju kūriniu, susijusiu su veido atpažinimo technologija naudojama Europos Sąjungos sienose skenuoti „nelegalius“ migrantus, norint įsitikinti jų pasakojimų autentiškumų. Migrantų veidai šio dirbtinio intelekto algoritmo pagalba yra skenuojami, o jų veidų mikro-ekspresijos tariamai nurodo ar jie sako tiesą apie savo praeitį ir pabėgėlio statusą. Nors skirtingi kriminologijos mokslininkai ir yra įrodę, jog biometriniai kūno duomenys nekoreliuoja su melu ar teisybės sakymu, ši technologija šiuo metu jau testuojama Latvijos, Graikijos ir Vengrijos išorinėse sienose. Savo naujajame darbe, kurį išvysčiau rezidencijos BALTIC šiuolaikinio meno centre Niukaslyje metu, perdirbu šį algoritmą ir juo skenuoju įvairių rašytojų vaizdo įrašus, kuriuose jie kalba apie tapatybes, tiesą bei melo technologijas. Algoritmas skenuoja šiuos įrašus ir naudodamas savo kriterijus nusprendžia ar kūrėjai sako tiesą, ar visgi meluoja, o šie duomenys tiesiogiai transformuoja mano sukurtą muzikinę medžiagą. Kūrinio, kuris vadinasi „Portraits and Poets“ pristatymas įvyks šių metų rudenį, tad šiuo metu intensyviai bendradarbiauju su programuotojų komanda, kartu vystome minėtajį algoritmą ir pačią muzikinę kūrinio medžiagą.

Paulina Drėgvaitė

KMN inf.

kmn.lt

„Bestuburiada“ – apie gniuždančias galimybės ir aršią konkurenciją (interviu)
Rugsėjo 26 d., ketvirtadienį, jaunieji Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai kviečia žiūrovus į pirmąjį susitikimą – tragikomišką spektaklį „Bestuburiada“,...
Nomeda ir Gediminas Urbonai: „Menas negali egzistuoti be žiūrovo“
Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone JAV gyvenantys menininkai...
Sandra Bernotaitė: „Pokalbis – kaip jausmas „tranzuojant“ (interviu)
Režisierės Sandros Bernotaitės spektaklis „Dabar aš esu“ – žaisminga ir jautri dviejų jaunų žmonių (aktoriai Raminta Paukštytė ir Mindaugas...
Tapytoja Zita Vilutytė meną ir verslą ragina dirbti kartu (interviu)
Verslo parko „Aušra“ parodų erdvėje – „Meno zonoje“ – ketvirtadienio vakarą vyko tapytojos Zitos Vilutytės personalinės parodos „Terra Nova“...
„Bestuburiada“ – apie gniuždančias galimybės ir aršią konkurenciją (interviu)
Rugsėjo 26 d., ketvirtadienį, jaunieji Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai kviečia žiūrovus į pirmąjį susitikimą – tragikomišką spektaklį „Bestuburiada“,...
Nomeda ir Gediminas Urbonai: „Menas negali egzistuoti be žiūrovo“
Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone JAV gyvenantys menininkai...
Sandra Bernotaitė: „Pokalbis – kaip jausmas „tranzuojant“ (interviu)
Režisierės Sandros Bernotaitės spektaklis „Dabar aš esu“ – žaisminga ir jautri dviejų jaunų žmonių (aktoriai Raminta Paukštytė ir Mindaugas...
Tapytoja Zita Vilutytė meną ir verslą ragina dirbti kartu (interviu)
Verslo parko „Aušra“ parodų erdvėje – „Meno zonoje“ – ketvirtadienio vakarą vyko tapytojos Zitos Vilutytės personalinės parodos „Terra Nova“...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia