Pas Truikį ir Rakauskaitę. Smilkalų debesis ir muzikos garsai

1994 m. lankytojams duris atvėrė Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės memorialinis muziejus (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys). Šiame bute gyvenusioms tarpukarinio teatro legendoms šiandien atstovauja kitas duetas – jaunosios kartos muziejininkės, seserys Rasa ir Dalia Bieliūnaitės, pasakojančios ne tik apie dviejų menininkų gyvenimą, bet ir apie unikalų, vis atvirėjantį lankytojams muziejų. Jei niekad jame nebuvote, nesikrimskite – pasak Liudo Truikio, laikas jums dar neatėjo.

Papasakokite apie šio muziejaus atsiradimo kaltininkus – Marijoną Rakauskaitę ir Liudą Truikį.

Marijona Rakauskaitė – operos dainininkė (dramatinis sopranas). Jos tėvas buvo knygnešys Lietuvoje, vos 16-metis jis pasitraukė į JAV, kiek vėliau ten pasikvietė ir savo sužadėtinę. 1892 m. Čikagoje gimė Marijona.

1923 m., kai Kaune pastatytas Valstybės teatras, Lietuvoje ir užsienyje smarkiai ieškota gerų dainininkų. Tuo metu Marijona jau buvo pradėjusi dainininkės karjerą, bet didieji soliniai vaidmenys buvo užtikrinti jai persikėlus į Kauną. Be to, ji augo labai patriotiškoje šeimoje ir nuoširdžiai norėjo čia grįžti. Taigi, būdama 31-erių, ji atvyksta į Kauną. Jos sesuo Ana Marija kitomis aplinkybėmis 1920 m. taip pat atvyko gyventi į Lietuvą – ji buvo viena iš pirmųjų penkių kazimieriečių ordino vienuolių, atgaivinusių nustekentą Pažaislio vienuolyną. Matome nuotrauką, kur jos kartu pozuoja Kaune.

Daugelyje šiame muziejuje esančių fotografijų matome Marijoną, įsijautusią į skirtingus vaidmenis. Scenoje ji buvo be galo teatrališka – Amerikoje mokėsi ne tik dainavimo, bet buvo baigusi ir Šekspyro dramos studiją. Marijona teigė, kad jei balsas nėra pajėgus išgauti tam tikrą natą, tai geriau ir nesistengti, kad veidas tebespinduliuotų meile, o ne pastangomis.

SCI_5250s

Taigi ji įsikūrė Kaune.

Taip, čia jai nestigo gerbėjų, tarp jų buvo Kipras Petrauskas, Faustas Kirša, Juozapas Albinas Herbačiauskas. Pirmuosius 14 metų Marijona gyveno „Metropolio“ viešbutyje, tame pačiame kambaryje, kurį buvo apsistačiusi daiktais, supirktais kelionės į Lietuvą metu – iš JAV ji plaukė laivu, stojusiu didžiuosiuose Europos miestuose. Didelė dalis šių daiktų dabar sudaro muziejaus ekspoziciją.

Į Kauną artistė atnešė naujų madų. Marijona teigė, kad nors lietuvaitės nepaprastai gražios, bet jų apranga labai blanki. Pati dainininkė leisdavo sau puoštis gerokai ryškiau, pavyzdžiui, nusidažyti plaukus violetine spalva ir priderinti violetinį kostiumėlį, arba dėvint salotinės spalvos kostiumėlį, įsisegti kelias žalias sruogas. Taip pat atlikdama vaidmenį operoje „Karmen“ ji pasirodė raudonai lakuotais kojų ir rankų nagais – anuomet nagų lakas nebuvo populiarus nei Lietuvoje, nei Europoje. Būtent dėl lietuviško stiliaus „blankumo“ Marijona suknelę, skirtą „Karmen“, siūdinosi Ispanijoje. Tarp jos sceninių atributų rasime ir mėlynų, žalių prisegamų blakstienų, turime nemažai išlikusios kosmetikos, sceninio grimo.

Kaip Marijona susipažino su Liudu?

Yra tokia istorija, kad Marijona išvydo jį teatre, labai nusiminusį, ir užkalbino. Iš pradžių Truikys nenorėjęs kalbėtis, nes manė, kad Marijona jo nesuprasianti, bet galų gale papasakojo, kad jam labai nesiseka su darbų terminais. Pasak jo, kūryba yra tarsi malda. Dar iš Vydūno Truikys buvo išmokęs, kad kuriant kiekvieną žingsnį reikia žengti labai atsakingai. Kurdamas scenografiją kartais jis visą dieną ant popieriaus nepadėdavo nė brūkšnio, tik klausydavosi muzikos. Savo darbą stengėsi atlikti maksimaliai gerai: jei scenografija tinkamai nepapildo muzikos, vadinasi, ji niekam tikusi. Taigi, jei Truikiui nepavykdavo išgauti norimo efekto, jis tiesiog vėluodavo – iš pradžių su eskizais, o vėliau, jei trūkdavo norimų medžiagų, ir su originalais. Kartais dėl šio vėlavimo premjera būdavo netgi metams nukeliama. Režisieriai, be abejo, būdavo labai nepatenkinti ir dėl to Truikį kartais atleisdavo iš darbo, pasamdydavo kitą scenografą, kuris užduotį atlikdavo per kelis mėnesius.

Būtent tokioje situacijoje Liudą užklupo Marijona. Savo ruožtu ji Truikiui papasakojo, jog, turėdama sesę vienuolę ir brolį kunigą, suprato, kad jos malda yra dainavimas, buvimas scenoje.

SCI_5264s

Šiek tiek apie Truikį. Garsusis scenografas buvo kilęs iš Žemaitijos, labai įdomios šeimos. Jo tėvas buvo dievdirbys, be to, puikus ūkininkas. Miškų apsuptoje sodyboje šeima turėjo fortepijoną. Kartą per savaitę ten atvažiuodavo muzikos mokytojas, mokęs visus penkis Truikių vaikus tuo fortepijonu skambinti. Būtent jis pastebėjo, kad Liudas turi absoliučią klausą ir tėvams patarė neleisti jo į kunigus, kaip buvo planuota. Taigi tėvai išsiuntė jį mokytis į Telšius, kur Truikys susipažino su Vydūnu. Juo žavėjosi, netgi perėmė dalį įpročių – pavyzdžiui, mėsos nevalgymą ir ankstyvą kėlimąsi (4 val. ryto! – aut. past.).

Kiek vėliau Liudas paprašė tėvų leisti jį mokytis į Kauno meno mokyklą bažnytinio meno. Atvykęs mokytis susipažino su dailininku Stasiu Ušinsku – vėliau jie taps vieninteliais art deco stiliaus scenografijos kūrėjais Lietuvoje. Ušinskas kritikavo meno mokyklos programą kaip atgyvenusią, siekė pakeisti mokyklos kryptį iš klasikinės, akademistinės į modernesnę, inicijavo studentų streiką. Į tai Kauno meno mokyklos vadovybė pasižiūrėjo griežtai ir visas kursas, o kartu ir Truikys, iš mokyklos buvo išmesti.

Tuomet Truikys iškeliavo studijuoti į Paryžių, Julian akademiją, kurioje užsirašė laisvu klausytoju. Vis dėlto ten jam neįtiko studijų kokybė, savo draugui Antanui Jonynui rašė, kad Kauno meno mokykloje lygis esti gerokai aukštesnis. Taigi menininkas užsiėmė aktyvia savišvieta: lankėsi muziejuose, spektakliuose, koncertuose, žavėjosi gotikinėmis bažnyčiomis. Pamėgo operas ir ypač Verdi’o muziką – pasakojo, kad operoje užsimerkdavo ir negalėdavo atsigėrėti dangišku muzikos teikiamu įspūdžiu ir harmonija. Bet atsimerkus, dėl nekokybiškos scenografijos ir kostiumų, jam tarsi du surūdiję vinys susmigdavo į akis. Tuomet jis ir išsikėlė tikslą kurti scenografiją, kuri papildytų muziką, o ne ją slopintų, gadintų. Grįžęs iš Paryžiaus į Lietuvą jis darbavosi Šiaulių dramos teatre, o vėliau gavo svajonių darbą Valstybės teatre Kaune.

Kuriant scenografiją operai Truikiui buvo labai svarbu apjungti muziką ir dailę. Netgi sakydavo, kad jie su Marijona Rakauskaite daugybę amžių atgimsta kartu, kad įgyvendintų pasaulyje menų sintezės idėją.

Beje, pora susipažino, kai Marijonai buvo 42-eji (ji buvo 12 metų vyresnė). Kartu jie sprendė, ar verta kurti žemiškąją šeimą, turėti vaikų. Nusprendė nekurti, o paklausti atsakydavo, kad jų šeimos tikslas yra kūryba. Jie nebuvo susituokę, bent jau nėra tai įrodančio dokumento. Vienas kitą vadindavo draugais (Truikys Marijoną – „gyvenimo draugu“), gyveno atskiruose kambariuose ir norėdami vienas pas kitą užeiti visad belsdavosi. Abu labai gerbė vienas kito privatumą. Žmonės matydavo juos einančius Laisvės alėja, šiek tiek atsilikusius vienas nuo kito, retai besikalbančius.

SCI_5279s

SCI_5283s

Tiesa, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja Rasa Ruibienė pasakojo vieno Liudo ir Marijonos draugo prisiminimą apie grįžimą namo kartu su jais po spektaklio premjeros. Pasak jo, lipant laiptais į kalną, Truikys kiekviename žingsnyje pakeldavo Marijonos pėdelę, ją pabučiuodavo ir tik tuomet padėdavo ant kito laiptelio – žinoma, toks ceremoningas keliavimas namo gerokai užtruko. Beje, menininkai mirė 12 metų skirtumu, bet sulaukę vienodo amžiaus – 83-ejų.

Kaip jų gyvenimas pasikeitė sovietmečiu?

Abiem buvo sudėtinga. Truikys buvo nušalintas nuo dėstytojo pareigų – paskaitų metu savo studentus mokė, kad jiems reikėtų lygiuotis ne į socrealizmą, o į senųjų civilizacijų meną, pavyzdžiui, Senovės Egipto. Vertinimo komisija jį ragino pasitaisyti, o to nepadaręs jis buvo ištrenktas iš Kauno meno mokyklos, taip pat iš Dailininkų sąjungos bei Valstybės teatro. Marijona Rakauskaitė, savo ruožtu, atsisakė pasikeisti amerikietišką pasą į sovietinį ir buvo priversta išeiti į paankstintą pensiją. Abiem beliko gyventi iš nedidelės Marijonos pensijos bei JAV giminaičių paramos.

Tuo sunkiu metu jie pradėjo išparduoti savo kolekciją. Deja, nėra išlikę jokio sąrašo, kuriame būtų nurodyta, kokius kūrinius pora turėjo ar pardavė anuomet, bet kolekcija smarkiai sumažėjo, ypač knygų. Apie likusias jo kambaryje knygas Truikys sakydavo, kad ant jų gali ir alkanas numirti, bet nė už ką neparduos. Panašų statusą turėjo ir kilimai – kolekcionieriams apie juos atsisakydavo net pasakoti. Apie šilkinį kilimą Truikys sakęs, kad tokių pasaulyje išlikę vos dešimt, mat jau išnykusi pati šilkverpių rūšis, gaminusi tokio tipo šilkines gijas.

Kokių dar įdomybių galite parodyti?

Daugybę. Kad ir šis kinų didiko drabužis, kuriuo mėgo dabintis abu namų šeimininkai. Juo pasipuošę jie priimdavo svečius į savo teminius vakarus. Vakaro temai visuomet būdavo parenkama muzika – per šias kolonėles ji skambėdavo taip garsiai, kad už pusės kilometro svečiai jau girdėdavo, jog yra laukiami. Pasakojama, kad sovietmečiu viena karininkų šeima netgi pasipriešino čia atkeldinama, nes nenorėjo gyventi smilkalų debesyje su nuolat garsiai griaudinčia muzika.

Lankytojams rodote ir nereprezentacinę buto dalį – vonią, virtuvę?

Tikrai taip. Virtuvėje yra ir mūsų darbo kabinetas. Virtuvė išlikusi beveik tokia pati – Truikio laikais joje nebuvo tik kompiuterio ir radiatorių. Radiatoriai Truikiui labai nepatiko, atrodė neestetiški, taigi jo draugai perstatė senuosius pečius ir atvedė iki jų dujų vamzdžius. Toks inžinerinis sprendimas aptinkamas ne viename sename name. Čia jų indai – kaip matote, jų visai nedaug.

Kaipgi jie gamindavo valgyti?

Negamindavo. Valgydavo lengvus pusryčius. Liudas Marijonai iš turgaus atnešdavo porą kiaušinukų, o pietauti eidavo į „Tulpės“, „Konrado“ kavines. Sekcijų, spintų taip pat neturėjo daug – Truikys teigė, kad sielai reikia erdvės.

SCI_5329s

Panašu, kad į kiekvieną klausimą jis turėjo paruošęs po atsakymą.

Tikrai taip. Jei kažkas nerasdavo jų namo, Truikys ramiai atsakydavo, kad dar ne laikas.

Papasakokite apie darbą šiame memorialiniame muziejuje.

Sutvarkėme šio buto spintas, ypač Marijonos. Taigi dabar galima apžiūrėti jos garderobą, suknelių kolekciją, papuošalus, kosmetiką. Taip pat laukiame remonto, kurio metu turėtų būti atkurtos originalios sienų spalvos. Juk kai muziejus perėmė šį butą, viskas buvo pilka nuo jų smilkyto kadagio ir gintaro. Mes smilkome kitokius smilkalus, kad sienos vėl nepapilkėtų. Pažįstami pasakodavo, kad Truikys juos pasitikdavęs dūmų debesyje, taigi stengiamės palaikyti autentišką namų atmosferą.

Taip pat renkame informaciją iš artimos Marijonai ir Liudui aplinkos. Juos pažinojusių žmonių prisiminimai turi specifinę, itin svarią vertę ir yra labai svarbi muziejinio darbo dalis.

Kokias paslaugas teikiate?

Visų pirma, muziejus visai neseniai pradėjo dirbti nuo antradienio iki sekmadienio, anksčiau būdavo atviras lankytojams tik iš anksto rezervavus laiką. Taip pat šiuo metu kuriame ir išbandome naujas edukacines programas, susijusias su Truikio ir Marijonos istorija bei jų kūrybos principais. Dėl erdvės stygiaus ir eksponatų trapumo tenka priimti tik grupes iki 10-ies žmonių, taigi šie užsiėmimai gana nišiniai. Esame linkę dirbti su šeimomis, meno būreliais, nes pagal programą atvežamų klasių sutalpinti tiesiog negalime. Šiuo atveju puikiai veikia išankstinės registracijos principas, kai edukacinę grupę sudaro keletas šeimų, porų ar pavienių lankytojų. Turime Marijonos fortepijoną, taigi čia vyksta klasikinės muzikos vakarai, kitokie koncertai.

Galime pridurti, kad šis butas yra nepaprastai gražioje Kauno vietoje. Lankytojai iš kitų miestų pastebi, kad žmonės šioje miesto dalyje su jais sveikinasi, kalbina, pasakoja apie Žaliakalnį. O šis namas iš kiekvieno kampo yra apsuptas ąžuolų, kurie, pasak Truikio, jį saugojo. Ąžuoluose laksto voverės. Nemažai žmonių sako norintys čia sugrįžti ir pabūti visą dieną. Viena moteris netgi siūlėsi savanoriškai išplauti buto langus, kad tik galėtų ilgiau pabūti, jos žodžiais, „Tarkovskio filme“.

Darbas čia tikrai suteikia prasmės pojūtį, juk galime žmones supažindinti su dviejų asmenybių labai turtingais gyvenimais, istorijomis, išmintimi.

SCI_5326s

Julija Račiūnaitė

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. vasario numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

ciurlionis.lt

Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
D. Vitkutė-Adžgauskienė: „Situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai“
Ar daugės moterų IT srityje? Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“,...
Mėnesio tema. Sviestuotas, bet ne sviestas. Kas?
Naujoje, bet „lyg čia buvusioje“ vietelėje Kauno senamiestyje susitikti pasiūlė pačios „Sviesto sviestuoto“ įkūrėjos Dovilė Stonė ir Milda Beržanskaitė....
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
D. Vitkutė-Adžgauskienė: „Situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai“
Ar daugės moterų IT srityje? Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“,...
Mėnesio tema. Sviestuotas, bet ne sviestas. Kas?
Naujoje, bet „lyg čia buvusioje“ vietelėje Kauno senamiestyje susitikti pasiūlė pačios „Sviesto sviestuoto“ įkūrėjos Dovilė Stonė ir Milda Beržanskaitė....
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia