Mokytis iš pelkės. Pokalbis su Nomeda ir Gediminu Urbonais

Po pusantros savaitės trukusio seminarų ciklo, kurį vedė Masačusetso technologijos instituto (MIT) dėstytojai ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai (beje, ką tik tapę Vytauto Didžiojo universirteto vizituojančiais profesoriais) Nomeda ir Gediminas Urbonai, jaučiuosi stipriai papildžiusi savo žinių bagažą. Po pirmojo, tris valandas trukusio, seminaro maniau, kad nuo naujos informacijos kiekio man sprogs galva. Tačiau kaskart susitikus man ir kitiems studentams vis geriau sekėsi suprasti N. Ir G. Urbonus, o jiems – mus. Seminarai, pradėti teorinėmis paskaitomis, greitai peraugo į bendradarbiavimu grįstą projekto rengimą, o į užimtą dienotvarkę spėjo įsiterpti ir kelionė į Dubravos rezervatinę pelkę. Daugelis studentų turbūt pirmą kartą turėjo galimybę pamatyti, kaip ruošiama nauja ekspozicija ir prisidėti prie proceso. Šios nepilnos dvi savaitės mano atmintyje neabejotinai paliks gilią žymę.

Kovo 7 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre atidaroma N. Ir G. Urbonų ekspozicija „Pelkių mokykla 2.0“ kvies permąstyti žmogaus, architektūros ir gamtos ryšius. Su menininkais, projektą pernai įkurdinusiais Venecijos architektūros bienalėje, kalbėjausi apie pelkes, kitokius žinojimus, tarptautinę akademinę patirtį bei dabartines meno funkcijas.

IMG_7185

Kol JAV dar vyksta aršios diskusijos, ar klimato atšilimas yra tikra grėsmė, daug menininkų, mokslininkų ir aktyvistų nagrinėja ekologijos temas bei siekia keisti mūsų įpročius. Šiandien nemažai dėmesio skiriama vandenynų užterštumui bei miškų išsaugojimui. Jūsų tyrimo dėmesio centre atsidūrė rečiau aptariamas gamtos darinys – pelkė. Kodėl?

Gediminas: Būtent dėl to, kad pelkėms skiriama mažai dėmesio, pasirinkome jas. Mes norėjome, kad, dažnai nepastebimas ir represuotas objektas taptų matomu. „Pelkių mokyklą“ pristatėme Venecijos architektūros bienalėje, todėl galvojome, kas šiame kontekste gali reprezentuoti Lietuvos paviljoną.

Nomeda: Lietuva šioje bienalėje dalyvavo antrą kartą. Pirmąjį kartą buvo kuriamas bendras Baltijos šalių paviljonas kartu su latviais ir estais.

G.: Ir jau tada tai buvo nacionalinio paviljono kritika. Tai jokiu būdu ne Lietuvos, o Giardinio geopolitinės konsteliacijos, kuri reprezentuoja imperializmą ir kolonizaciją, kritika. Čia kyla klausimas, ar Lietuva nori sekti tuo pačiu XIX amžiaus keliu, ar turime atrasti naujas dimensijas, kurios padėtų mums ir visai gyvybei išlikti šioje žemėje. Taip mes pasirinkome pelkę, nes ji apima daugiau nei vieną šalį ar Baltijos jūrą.

Pelkės architektūroje atstovauja kitoniškumą, nepaaiškinamumą ir net tam tikrą baimę. Taip yra, nes architektūra, siekiant įgyvendinti urbanistikos projektus, visada bandė išnaudoti arba sunaikinti pelkes. Gyvenvietėms besiplečiant, pelkės buvo drenuojamos bei melioruojamos. Šiandien represuotasis grįžta per potvynius, audras ir miestų užliejimas. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, kokie bus ateities miestai. Ar mes bandysime apsisaugoti nuo kylančio jūros lygio, ar bandysime adaptuotis?

Pelkės yra svarbios kaip technologija, kuri gali padėti užrakinti anglies dvideginį ir metaną. Jas eksploatuoti ir sausinti, kaip tai buvo masiškai daroma XIX amžiuje, yra klaidinga. Mus stebina, kad dar ir šiandien pelkės yra išnaudojamos, o tai ateityje gali mums skaudžiai atsiliepti. Pelkės pasižymi savo specifine struktūra ir turtinga ekosistema. Pasitelkę pelkių pavyzdį norime sukurti modelį, kurį būtų galima pritaikyti siekiant darniai pasidalinti erdvę su įvairiomis gyvybės rūšimis. Taip pat mums norisi artikuliuoti pelkę kaip atsparumo infrastruktūrą ir tam tikrą rezistenciją bei pabandyti įžvelgti architektūros, mūsų gyvenimo ir sugyvenimo su kitomis rūšimis, technologijų bei naujų įsivaizdavimų ateitį.

„Pelkių mokykloje“ susiduria tiesioginiai šio gamtos objekto tyrinėjimai ir jūsų minėto pelkės modelio eksperimentai. Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie iniciatyvas, kurios naudoja pelkę kaip išeities tašką ar metaforą tolimesniam tyrimui?

G.: Ruošdamiesi bienalei rengėme dirbtuves su jaunais Lietuvos architektais ir pastebėjome, kad dauguma jų neturi meninio išsilavinimo. Jų paruošimas buvo grįstas labai specializuotomis disciplininėmis žiniomis. Vienas ekspertas tuomet išsakė poziciją, kad architektūrą atakuoja menas, feminizmas, kibernetika, šlapios ontologijos, filosofija, antropologija ir sociologija, o architekto tikslas yra apginti jos teritoriją. Mums tai buvo labai keista, nes meninis išsilavinimas mus mokė megzti ryšius su kitais. Gyvename tokiais laikais, kai sritys persipina, todėl dirbtinai statyti sienas atrodo neprasminga.

Dirbtuvių metu pastebėtos problemos tarpdiscipliniškumo srityje paskatino imtis Pelkės intelekto projekto. Tada kilo mintis, kad, jeigu žmonėms nepavyksta spręsti problemų, gal reikia atiduoti užduotį dirbtiniam intelektui. Pradėję dirbti su dirbtinio intelekto specialistu Jonu Kubiliumi juokavome, kad sukursime tobulo architekto modelį.

Tai yra flirtas su dirbtiniu intelektu, bandantis praplėsti šio mokslo sąvoką ir teritoriją. Aiškinamės, ar galima įsivaizduoti daugiau nei geba žmogus. Pelkės intelektas generuoja gamtos ir žmogaus veiklos koliažus, kurie atspindi pelkiškos sistemos daugialypiškumo principą.

Į pačią „Pelkių mokyklą“ galima žvelgti kaip į metaforą. Išgirdę šį pavadinimą žmonės kartais nusprendžia, kad mes kalbėsime apie landšafto architektūrą ar pelkes kaip biologines sistemas. Iš tiesų pelkė mus veda prie projektui svarbios amfibijos sąvokos. Tapsmas amfibiška būtybe „Pelkių mokyklos“ kontekste nereiškia, kad mums užaugs pelekai, uodegos, antenos ar kanopos. Mes naudojamės tokiomis metaforomis kalbėdami apie adaptyvias smegenis, kurios mus įgalintų naviguoti tarp skirtingų teritorijų ir padėtų išsivaduoti iš disciplinų gniaužtų.

Sąvokos, kurios čia cirkuliuoja, ateina iš tiksliųjų mokslų, antropologijos, sociologijos, filosofijos, biologijos, kibernetikos, architektūros ir menų. Gyvename sudėtingais laikais, reikia gebėti orientuotis skirtingose teritorijose. Metaforos, kurios mus pasiekia iš kalbos, literatūros ir meno, yra mašinos, padedančios kirsti teritorines disciplinų sienas.

„Pelkių mokykloje“ akcentuojate, kad egzistuoja kitokie būdai galvoti ir pažinti, nei tie, prie kurių mes esame pripratę. Gilinatės į jau minėtą dirbtinį intelektą, kurio dėka atsiranda ir Pelkės intelektas, o taip pat ir į įvairių regionų čiabuvių patirtis. Kuo šie žinojimai yra vertingi?  

G.: Anglosaksiška tradicija, kurioje buvo remiamasi egiptiečių, graikų ir romėnų istorija, suformuoja mūsų sąmonėje baltos kolonos geštaltą. Taip atsiranda antropocentristinės filosofijos kanonas, kuriuo grindžiamas šiandienos mokslas. Ilgai etninės žinios buvo nustumtos į antrą planą, tačiau po truputį čiabuvių ontologijos išsikovoja savo matomumą. Šis pasikeitimas pradėjo vystytis labai neseniai – 1968-1972 metais, kuomet vyko žmonių teisių, moterų teisių, išsivadavimo judėjimai. Pavyzdžiui, Norvegijoje samių kalba buvo pripažinta tik 1978 metais. Iki tol ji buvo uždrausta, nes kolonizuotame regione vyravo imperialistinė kultūra. Panašių situacijų galime pastebėti Šiaurės bei Pietų Amerikoje ir Australijoje.  

Mes vykdome dekolonizacijos projektą, kuris yra susijęs ne tik su viena tauta, bet ir žmogaus teisėmis, ekocidu, darbo vertės ištraukimu bei viskuo, ką šiandien toliau puoselėja imperinis neoliberalaus kapitalizmo projektas. Norint, kad dekolonizacijos projektas būtų sėkmingas, privalome pripažinti etninių ontologijų vertę.

N.: Akivaizdu, kad per trumpą laiką žmonės stipriai pakeitė Žemės paviršių. Mokslininkai perspėja, kad mes sparčiai artėjame prie šeštojo rūšių išnykimo. Galime būti cinikais ir sakyti, kad tai yra neišvengiamai užkoduota Žemės istorijoje, bet, kaip sąmoningos būtybės, privalome suprasti, kad žmogaus veikla stipriai prisidedame prie šio proceso. Aiškindamiesi, ką mes darome blogai, turime atkreipti dėmesį į įvairių regionų čiabuvių gyvensenos ypatybes, jų santykį su aplinka. Šios ontologijos, grįstos visai kitokiomis patirtimis, dažnai yra mažiau kenksmingos aplinkai. Žinoma, neturime grįžti į pirminę pažinimo stadiją, kuri egzistavo dar prieš mūsų erą, bet galbūt iš etninių žinojimų galime mokytis  geriau suvokti pasaulį.

G.: Šie žinojimai gali kitaip, nei mokslas, nupasakoti žmonių ir įvairių gyvybės formų, objektų bei pačios žemės ryšius. Mums dažnai atrodo, kad mokslas remiasi į labai tvirtą teorinį pagrindą, bet kaip sakė Karlas Popperis, „Mokslo struktūra stovi ne ant kietos uolienos, o ant judančios pelkės“. Čiabuvių ontologijos leidžia mums rasti kitokią prieigą prie problemų ir pažinti šį mokslo pagrindą.

Parodinėje erdvėje mūsų eksponatai būtų izoliuoti, tuo tarpu universitete jie tampa apie problemą primenančiais ir diskutuoti skatinančiais teiginiais.

„Pelkių mokyklos“ paviljoną, pristatytą 16-oje Venecijos architektūros bienalėje, sudarė kompleksinė renginių programa. Projekto metu vyko įvairios paskaitos, dirbtuvės, performansai, transliacijos, ekskursijos, filmų peržiūros ir kiti renginiai, kurie skatino permąstyti žmogaus ir gamtos santykį. Kokie atradimai ir iniciatyvos jus pačius labiausiai nustebino?

G.: Pačioje „Pelkių mokyklos“ paviljono pradžioje vyko Francisco Lopezo paskaita apie lauko įrašus. Biologo gebėjimas sistemiškai ir įžvalgiai išaiškinti įrašų kūrimo metodologiją per maždaug valandą mus tiesiog pribloškė. Tai buvo aukščiausios kokybės paskaita, po kurios jis dar atliko netikėtą performansą. Jo metu dalyviai sėdėjo užrištomis akimis, o F. Lopezas atliko kūrinį, skirtą žmogaus sensorinių juslių pažadinimui ir priartinimui prie gamtos. Šis performansas paliko tikrai gilų įspūdį.

N.: Man buvo netikėta antroje paviljono dalyje, „Ateitybės saloje“, vyravusi chemija tarp visų dalyvių. Susirinkę žmonės išties labai susikaupę klausėsi vieni kitų. Šis produktyvus bendravimas vedė prie naujų idėjų ir projektų. Taip pat įspūdį paliko į trečiąją dalį, pavadintą „Komonizmu“, susirinkusių žmonių kiekis. „Pelkių mokyklos“ paviljono erdvė tiesiog negalėjo sutalpinti visų norinčių.

Mus labai sužavėjo ir VDU iniciatyvos, kurios puikiai papildė visą projektą bei įtraukė daug medijų. Šios intervencijos pristatė filosofines, biologines ir performatyvias tyrimo plotmes.

G.: VDU botanikos sodo biologės Astos Malakauskienės iniciatyva „Švytintis tamsoje“ („Glowing in the dark“) išties nustebino. Šioje paskaitoje buvo aiškinamas bioliuminescencijos fenomenas, pasitelkiant baltų mitologiją. Paskaitos metu nuo moksliško biologinio tyrimo buvo pereita prie visiškos transgresijos: studentai pradėjo juoktis, šokti ir išsipaišė veidus. Tai pavirto į tokią pelkišką orgiją. Mus pačius domina pedagogikos rūšys, kurioms pasitelkiamos alternatyvios mokymosi formas: žaidimai, pasivaikščiojimai, choreografijos formos bei įsiklausymas į aplinką. A. Malakauskienės iniciatyva puikiai atspindėjo alternatyvios pedagogikos žavesį, pirmoje paskaitos dalyje išlaikydama akademinį susikaupimą, o vėliau visiškai išlaisvindama studentus.

Jūs ne tik kuriate, bet ir vedate paskaitas visame pasaulyje. Šiuo metu dirbate Masačusetso Technologijų universitete, tapote vizituojančiais VDU profesoriais bei esate dėstę įvairiuose pasaulio mokslo įstaigose. Kuo jums paties naudinga tarptautinė akademinė patirtis? Kokius ryškiausius skirtumus įžvelgiate įvairių šalių edukacijos sistemose?

G.: Esame praleidę daug laiko Italijoje, Kinijoje ir Amerikoje, kur susidūrėme su įvairių kultūrų atstovais – čiliečiais, kolumbiečiais, argentiniečiais, Pietų Afrikos respublikos piliečiais, Viduržemio jūros regiono gyventojais bei daugeliu kitų. Šios pažintys įgalina mąstyti atviriau ir plačiau, susidaryti išsamesnį bei tikslesnį pasaulio supratimą, pastebėti globalias tendencijas. Taip pat keliavimas padeda suvokti, kaip kalba sudaro sąlygas politikos ir kultūros retorikai. Tai stipriai nulemia mūsų veiklą ir pasaulėžiūrą.

Mums patiems buvo atradimas, kad humanitariniai mokslai yra labai vertinami ir pripažįstami beveik visame pasaulyje. Lietuvoje ši tendencija dar nėra jaučiama. Čia vis dar užsilikusi ryški atskirtis tarp humanitarinių, socialinių ir meninių disciplinų bei tiksliųjų mokslų. Pavyzdžiui, Lietuvoje architektūros studenta  turbūt daugiau laiko praleidžia projektuodami prekybos centrus ir privačias vilas, nei gilindamiesi į ekosistemų dizainą ar mąstydami, kaip Lietuva dalyvauja pasaulinėje taršoje. Architektų nesugebėjimas dalyvauti politiniuose diskursuose, globaliuose procesuose ir šiandienos pasaulyje išties krenta į akis. Tai būtų kritika ne patiems architektams ar dizaineriams, o švietimo sistemai, kuri juos ruošia.

Pavyzdžiui, Kinijoje ir Italijoje iš esmės yra labai gerbiamas visų disciplinų akademinis išprusimas. Žmonės, baigę tiksliuosius mokslus, pripažįsta kultūros ir humanitarikos svarbą. Tai skatina naujų technologijų vystymąsi ir ateitybės projektų bei naujų bendruomenių kūrimąsi. Šios pagarbos ir susidomėjimo įvairiomis disciplinomis dar trūksta Lietuvoje.  

Kokių tikslų vedami jūs tapote VDU vizituojančiais dėstytojais? Ar esate numatę, ką norite nuveikti šiame universitete?

N.: Tikslų įsifiltruoti į akademiją mes niekada neturėjom – nei į VDU nei į MIT. Dirbti į universitetus mus pakvietė. Mes tiesiog kuriame savo projektus ir yra labai džiugu, jeigu kažkam tai yra suprantama, vertinga ir reikalinga.

G.: Nomeda, ar tau neatrodo, kad mums gyvenime pasisekė, nes kažkuriuo metu mus pastebėjo vienas arba kitas kuratorius, pakvietė dirbti Norvegijoje, o vėliau ir MIT. Galbūt čia yra proga grįžti atgal į savo gimtąjį Kauną ir pasidalinti patirtimi.

N.: Vienareikšmiškai.

G.: Kaip kažkas gražiai pasakė, „aš geriau mažiau pasiimsiu sau, bet daugiau duosiu kitiems“. Būdami Amerikoje susidūrėme su tokiu fenomenu, kaip intelektualinis dosnumas. Žmonės ten keldami ranką nesiekia pasirodyti protingesni, o nori pasidalinti savo žiniomis. Grįžome į Lietuvą, į šalį, kurioje abu įgavome išsilavinimą, kur iš dėstytojų sėmėmės žinių, o dabar galėsime pasidalinti savosiomis.

Dar prieš „Pelkių mokyklą“, 2016 m.  Kaune ir Vilniuje kartu su VDU organizavome konferenciją, kuri vadinosi „Viešųjų erdvių kongresas“. Tikimės, kad, kol buūsime vizituojantys profesoriai, pavyks ir toliau rengti bendrus projektus su universitetu. Spekuliavome, kad būtų galima kurti eksperimentinę laboratoriją kartu su VDU Žemės ūkio akademija. Taip būtų galima sujungti humanitarinius mokslus ir žemės ūkį.

N.: Ši jungtis mums atrodo absoliučiai pozityvi ir novatoriška. Industrinė žemdirbystė šiais laikais kelia daug problemų – pasidaro nevaldoma, ne efektyvi ir užteršta. Dėl to žmonės iš įvairiausių mokslo sričių vis dažniau pradeda kurti nedideles fermas.  Daug ateitybės projektų koncentruojasi į šią mažo masto ūkininkystę.

G.: Šioje srityje glūdi milžiniškas potencialas, kurį būtų galima tyrinėti kartu su VDU bendruomene. Amerikoje dėl įvairiausių biurokratinių priežasčių šis eksperimentas būtų labai komplikuotas, o Lietuvoje būtų galima daug nuveikti.

Mums patiems buvo atradimas, kad humanitariniai mokslai yra labai vertinami ir pripažįstami beveik visame pasaulyje. Lietuvoje ši tendencija dar nėra jaučiama.

Esate minėję, kad „Pelkių mokykloje“ ne viena iniciatyva yra labiau eksperimentas nei meno kūrinys. Kas, jūsų nuomone, sieja menininką ir mokslininką? Kaip jūsų darbo praktikoje sąveikauja šios sritys?

N.: Aš kartais žiūriu į mokslininkus, ir jie man tikrai atrodo kaip menininkai. Galbūt, jie save tapatina su žinių, o ne menininkų bendruomene, bet jų darbo principai kartais nedaug kuo skiriasi nuo meninio projekto. Dalis mokslininkų orientuojasi į pragmatinius eksperimentų rezultatus, bet visose disciplinose yra ir abstrakčių sričių. Šias sritis nagrinėjantys mokslininkai neprivalo nuolat galvoti apie rezultatą, jie tiesiog užsiima nuodugniais tyrimais.

G.: Pavyzdžiui, MIT mums teko bendrauti su branduolinės fizikos ekspertu iš Portugalijos, kuris dirba plazma energijos centre. Jis šiuo metu tyrinėja branduolinės energijos išgavimą sujungiant du branduolius, o ne juos skeliant. Šis sujungimo principas žinomas iš seniau, tačiau jo pritaikymui dar nėra išrastų instrumentų. Taigi, šis fizikas bando sukurti tuos įrankius. Paklaustas, kada šie instrumentai bus išrasti, jis atsako, kad galbūt po 15 metų, gal po 20, o gal niekada. Ir tada tu supranti, kad jis dirba su tokia pačia spekuliacija, su kokia kuria menininkas.

N.: Mes gilinamės į įvairių disciplinų metodologiją ir bandome ją pasiskolinti, adaptuoti, perkurti. Save vadiname profesionaliais mėgėjais, nes mums įdomu naudoti kitų sričių žinias ir darbo metodus.

G.: Mums patinka kurti praktika grįstus tyrimus. Sąmoningai atsisakome meninio tyrimo sąvokos, nes šis terminas jau yra išsisėmęs jam trūksta tikslumo. Mums patiems norisi išrasti kažkokią eksperimentinę praktiką, praplėsti žmonių regos lauką, kvestionuoti įvairius reiškinius.

Kodėl „Pelkių mokyklą 2.0“ pasirinkote pristatyti mokslo, o ne meno institucijoje?

G.: Tai mums leidžia išeiti iš meno institucijų legitimacijos lauko. Tuo pat metu mes panardinam visą šitą Pelkę į pavojingą zoną, kuri tam visiškai nepasiruošusi.

VDU aplinka yra pripildyta ženklų, ikonografijos, simbolių, aparatų, kurie neturi nieko bendro su mūsų ekspozicija. Meno institucijoje šie elementai neegzistuotų. Nepaisant to, akademinė aplinka yra tranzitinė – joje lankosi daug jaunų žmonių, studentų, tyrėjų, kurie turi potencialo kažką nuveikti. Parodinėje erdvėje mūsų eksponatai būtų izoliuoti, tuo tarpu universitete jie tampa apie problemą primenančiais ir diskutuoti skatinančiais teiginiais.  Kitaip tariant, čia „Pelkių mokyklos 2.0“ ekspozicija tampa gyvenimo dalimi, įsifiltruodama į akademinės bendruomenės kasdienybę.

IMG_7193

Įvardinate dabartį kaip krizių laikotarpį, kuomet mes gyvename nuolatinėje įtampoje ir nežinioje dėl karo grėsmių, klimato kaitos bei migracijos. Kokios yra svarbiausios meno funkcijos tokios kasdienybės akivaizdoje?

G.: Svenas Lüttickenas knygoje „Kultūrinė revoliucija“ aiškiai ir trumpai išdėsto mintį, kad pastaruosius 50-70 metų, meno projekto funkcija buvo tapatinama su meno autonomija ir estetika.

N.: Kitaip sakant, jis rašė, kad kelis dešimtmečius menas neturėjo jokios funkcijos. Pasakymas, kad menas turi paskirtį, yra tolygus pasikėsinimui į estetinį projektą.

G.: Lüttickenas aiškina, kad mes gyvenome sekdami logiką, jog patirtas katarsis, pamačius gražų paveikslą, instaliaciją, projekciją ar performansą, turėtų mus tenkinti, o bet koks meninio projekto įdarbinimas yra estetinio išgyvenimo griovimas. Knygoje jis pasiūlė priešingą estetikos uždavinį – kvestionuoti meno autonomiją. Menas turėtų būti heteronominis ir gebėti apjungti kelias disciplinas.

Mes turime pakankamai autonominių projektų. Neteigiu, kad mums reikia pasisukti išskirtinai tik į heteronominius projektus. Tačiau, jeigu mes kalbame  apie meno uždavinius, kodėl neinvestavus į tai, kas dar nėra padaryta? Jeigu mūsų įprasti keliai atvedė mus į krizės laikotarpį, tai mes galime pasakyti – dabar pabandom kitaip.

Justė Vyšniauskaitė © Kaunas pilnas kultūros
Nuotraukos autorės

„Pelkių mokyklos“ Vytauto Didžiojo universitete (V. Putvinskio g. 23) galima aplankyti pirmadieniais–penktadieniais 9.00–21.00 val., šeštadieniais – 9.00–18.00 val.

Projekto kuratoriai: Nomeda ir Gediminas Urbonai (MIT, VDU)

Ekspozicijos architektė: Indrė Umbrasaitė

„Garso baublys“: Nicole L’Huillier (MIT)

„Kvapų drevės“: Aušra Černiauskienė, Reda Valentinavičienė ir Jurga Jakubauskienė

„Pelkių pončai“: Sandra Straukaitė ir Gailė Pranckevičiūtė

Šepetos durpių kolona: Remigijus Daubaras ir UAB „Durpeta“

Pelkių intelekto modulis: Jonas Kubilius (MIT)

Daiva Ivanauskaitė ir akimirkos menas, arba kas tas storytellingas?
Turbūt daugeliui pasakos asocijuojasi su vaikystės prisiminimais. Mano atmintyje iki šiol įsirėžęs virš lovos palinkusių tėvų bei senelių, prieš...
Prof. E. Aleksandravičius: „Juk karaliams įstatymai taip pat galioja“
  „Šiuolaikiniams lietuviams yra įprasta semtis stiprybės iš praeities. Gyvieji ir gyvenantieji, kad ir netiesiogiai, ne valdiškai, užsisako sau...
Vaidas iš „Bombos“. Žmogus, padėjęs kauniečiams atrasti muziką
Šeštadienio rytas. Su pašnekovu susitinkame išgerti kavos. Esame informuoti, kad Vaidas Jasinskas, kaip visuomet, atvyks dviračiu; jam nesvarbu, kad...
„Pakalnė“. Kažkas tikrai buvo
Kad geriau pajustumėt atmosferą, gaubiančią šį rašinį, susiraskite ir įsijunkite, pavyzdžiui, „Happy Mondays“, Green Velvet, Terry Francis, Etienne de...
Daiva Ivanauskaitė ir akimirkos menas, arba kas tas storytellingas?
Turbūt daugeliui pasakos asocijuojasi su vaikystės prisiminimais. Mano atmintyje iki šiol įsirėžęs virš lovos palinkusių tėvų bei senelių, prieš...
Prof. E. Aleksandravičius: „Juk karaliams įstatymai taip pat galioja“
  „Šiuolaikiniams lietuviams yra įprasta semtis stiprybės iš praeities. Gyvieji ir gyvenantieji, kad ir netiesiogiai, ne valdiškai, užsisako sau...
Vaidas iš „Bombos“. Žmogus, padėjęs kauniečiams atrasti muziką
Šeštadienio rytas. Su pašnekovu susitinkame išgerti kavos. Esame informuoti, kad Vaidas Jasinskas, kaip visuomet, atvyks dviračiu; jam nesvarbu, kad...
„Pakalnė“. Kažkas tikrai buvo
Kad geriau pajustumėt atmosferą, gaubiančią šį rašinį, susiraskite ir įsijunkite, pavyzdžiui, „Happy Mondays“, Green Velvet, Terry Francis, Etienne de...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia