Muziejaus trečiadienis. Dainavęs žymiausiose pasaulio scenose

Žvelgdami į Lietuvos kultūros istoriją, regime daugybę talentingų asmenybių, gyvenusių ne tėvynėje, bet įvairiuose užsienio kraštuose. Šį kartą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pristatome įžymų XX a. pirmosios pusės dainininką, legendinio Kipro Petrausko amžininką Juozą Babravičių.

Šių metų kovo 21 d. sukanka 137 metai, kai gimė iškilus lietuvių dainininkas Juozas Babravičius. Amžininkų teigimu, J. Babravičius turėjo nuostabaus grožio tenorą ir savo talentu prilygo, o kai kuriomis savybėmis netgi pranoko garsųjį Kiprą Petrauską. Didesnę savo gyvenimo dalį dainavęs užsienio teatrų bei koncertų scenose ir ten puikiai įvertintas J. Babravičius Lietuvoje buvo nepelnytai primirštas.

Juozas Babravičius su žmona Konstancija Adomaityte-Babravičiene. Kaunas, apie 1934 m. Fotografas B. Savsenavičius. Kauno miesto muziejaus fondai

Juozas Babravičius su žmona Konstancija Adomaityte-Babravičiene. Kaunas, apie 1934 m. Fotografas B. Savsenavičius. Kauno miesto muziejaus fondai

Dainininkas gimė 1882 m. kovo 21 d. Vilkaviškio rajone, Šelvių kaime. Nuo mažens Juozukas garsėjo geru balsu, pradžios mokykloje dainavo chore ir solo. Šeimai persikėlus į Kauną, jis pradėjo dainuoti „Dainos“ draugijos chore, koncertuose atlikdavo ir solo kūrinių. Per vieną koncertą Birštone į jo dainavimą dėmesį atkreipė dr. Rokas Šliūpas. Jis patarė vykti studijuoti į Peterburgo konservatoriją ir pažadėjo materialinę paramą.

1908 m. J. Babravičius įstojo į Peterburgo konservatoriją, kur tuo metu jau mokėsi Kipras Petrauskas. Studijų metais jis aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių muzikiniame gyvenime, per atostogas koncertuodavo Lietuvoje. Susibičiuliavo su Česlovu Sasnausku – dainavo jo vadovaujamame šv. Kotrynos bažnyčios chore, atliko didelę tenoro partiją jo kantatoje „Jau slavai sukilo“. Studentų statytose operose J. Babravičius susilaukdavo didelio pripažinimo, o kai per baigiamąjį spektaklį padainavo „Širdys mergelių“ (Dž. Verdžio „Rigoletas“), studentai ėmė bisuoti.

1914 m. baigęs Peterburgo konservatoriją (prof. S. Gabelio klasę) J. Babravičius pakviečiamas dirbti solistu į Maskvos didįjį teatrą. Debiutavo Bajano vaidmeniu M. Glinkos „Ruslane ir Liudmiloje“. Iki 1919 m. šiame teatre dainavo pagrindines tenoro partijas: Almavivą, Lenskį, Sinodalą, Gvidoną, Alfredą, Hercogą ir kt. J. Tumo-Vaižganto tvirtinimu, Maskvos operoje J. Babravičius susilaukė panašios šlovės, kaip K. Petrauskas Peterburgo Marijos teatre.

Juozas Babravičius – Peterburgo konservatorijos studentas. 1912 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Juozas Babravičius – Peterburgo konservatorijos studentas. 1912 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

1919 m. J. Babravičius išvyko koncertuoti į Graikiją, vėliau į Prancūziją, Angliją, Škotiją. 1922 m. lapkričio 2 d. įvyko jo koncertas didžiausioje Londono koncertų salėje Steinway Hall. 1923 m. dainininkas surengė koncertus Kaune ir susilaukė labai palankių spaudos vertinimų, tačiau į teatrą nebuvo priimtas. Vėliau išvyko į JAV, koncertavo garsiausiose salėse, tarp jų – žymiojoje Čikagos Orchestra Hall. 1925 m. jis vėl grįžo į Kauną, teatre padainavo Lenskį ir Almavivą.

1926 m. J. Babravičių į savo trupę pakvietė Fiodoras Šaliapinas, pažįstantis jį iš Maskvos teatro ir tuo metu jau gyvenantis JAV. Ši trupė su „Sevilijos kirpėju“ aplankė daug JAV ir Kanados miestų, surengė 48 spektaklius. Roziną dainavo įžymioji Elvira de Hidalgo (M. Callas mokytoja), Almavivą – J. Babravičius, o don Bazilio – F. Šaliapinas.

Juozas Babravičius – Alfredas Dž. Verdžio operoje „Traviata“. Niujorkas, 1933 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Juozas Babravičius – Alfredas Dž. Verdžio operoje „Traviata“. Niujorkas, 1933 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Kūrybingiausi J. Babravičiaus sceninio gyvenimo metai prabėgo svetur. Didžiulė sėkmė, pagyrimai prestižinėje Amerikos ir Europos spaudoje kėlė lietuvių išeivių pasididžiavimą savo tautiečiu. J. Babravičius virtuoziškai valdė stiprų, plataus diapazono balsą, jo dainavimui būdinga raiški dikcija, muzikalumas. Koncertų repertuaras buvo įspūdingai įvairus muzikos ir kalbų (dainavo aštuoniomis kalbomis) atžvilgiu. Recenzentai teigė, kad koncertų programos liudija apie aukštą artisto meninį skonį.

1934 m. J. Babravičius grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Iki 1945 m. dainavo Operos teatre. 1944–1956 m. dėstė dainavimą Lietuvos konservatorijoje, o metus prieš mirtį (mirė 1957 m. balandžio 3 d.) – Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Iš jo mokinių minėtini Abdonas Lietuvninkas, Gediminas Šmitas, Aloyzas Domeika, Kazys Znamenskas, Vytautas Čepliauskas.

 Juozo Babravičiaus debiutinis vaidmuo Maskvos didžiajame teatre. Bajanas – M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. 1916 m. Fotografai M. Sacharovas ir P. Orlovas. Kauno miesto muziejaus fondai

Juozo Babravičiaus debiutinis vaidmuo Maskvos didžiajame teatre. Bajanas – M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. 1916 m. Fotografai M. Sacharovas ir P. Orlovas. Kauno miesto muziejaus fondai

Po Dž. Rosinio operos „Sevilijos kirpėjas“. JAV, 1926–1927 m. Iš kairės: J. Babravičius (Almaviva), Elvira de Hidalgo (Rozina), Georgijus Durando (Figaras). Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Po Dž. Rosinio operos „Sevilijos kirpėjas“. JAV, 1926–1927 m. Iš kairės: J. Babravičius (Almaviva), Elvira de Hidalgo (Rozina), Georgijus Durando (Figaras). Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Apie savo mokytoją J. Babravičių yra pasakojęs choro dirigentas, pedagogas dr. V. Čepliauskas (1933–2011):

„Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad dainavimo pamokas lankysiu pas Babravičių. Buvau skaitęs, kad jis mokėsi pas žymius profesorius Petrograde, kartu su Šaliapinu gastroliavo po užsienį, koncertavo „La Scala“ operos teatre, dainavo kartu su Kipru Petrausku.

Prisimenu, per pirmąsias pamokas liepdavo giliai įkvėpti ir tyliai iškvėpti pro pusiau pravertas lūpas. Kartais suspausdavo per juosmenį tikrindamas, ar teisingai kvėpuoju, ar valdau diafragmą. „Dainuojant svarbu surasti tokį kvėpavimo būdą, – aiškino maestro, – kai galimai trumpesniu atsikvėpimu išgautum kuo ilgesnį iškvėpimą.“ Prasidainavimo pratimai dažniausiai būdavo kvartos ar kvintos intervalu aukštyn žemyn keičiant tonacijas, o dainuojant su žodžiais reikalavo geros artikuliacijos ir aiškios dikcijos. „Nesuprantami, „suvelti“ žodžiai – tai mirtimi dvelkianti daina“, – sakydavo maestro. Išmokus dainą reikalavo veido išraiškos, įsijautimo. Norėdamas padrąsinti, kartais uždainuodavo, ir tada, regis, pats balsas verždavosi iš krūtinės. Dainavimui ruošdavausi labai rimtai, į pamoką eidavau kaip į egzaminą, ir maestro, regis, buvo patenkintas.

Kai gerai padainuodavau, dėstytojas pasakodavo apie savo jaunystę, apie sudėtingą dainininko kelią. „Dainuoti reikia mokytis visą gyvenimą, – teigė maestro, – tik kasdien atkakliai dirbdamas, imi pažinti balsą, jo aparatą ir gali pasiekti meistriškumo viršūnę, bet tai ne kiekvienam įmanoma. Balsas – tai žmogaus instrumentas, jį reikia prižiūrėti, patausoti. Prisimenu, studijuojant balsui jėgų suteikdavo iš tėviškės atsivežti lašiniai. Būdavo, užvalgai su rupia kaimiška duona, užgeri karšta, saldžia arbata, ir balsas suskamba, jokių problemų nebelieka. Tada ir si bemol padainuoti nesunku.“

Paklaustas, kokie ryškiausi J. Babravičiaus asmenybės bruožai išliko atminty, V. Čepliauskas atsakė:

„Docentas Juozas Babravičius skyrėsi iš kitų dėstytojų savo laikysena, apsirengimo stilium – visada būdavo su varlike, kas mane stebino. Nepaisant amžiaus, jis atrodė labai šauniai, jaunatviškai. Maestro buvo reiklus ir griežtas, bet elgdavosi korektiškai, niekuomet neįžeisdavo, visada surasdavo paskatinantį žodį.“

Paprašytas dar ką nors prisiminti apie J. Babravičių, V. Čepliauskas pasakojo: „Dėstytojas domėjosi mano asmeniniu gyvenimu, o sužinojęs, kad jaunystę praleidau šaltame Sibiro krašte, kelias minutes sėdėjo nuleidęs galvą, tarsi apmąstydamas pasakytus žodžius, po to staigiai pažvelgė į mane, paspaudė žemiau alkūnės ranką, atsiduso ir tyliai ištarė „Taaaip“. Daugiau nieko nepasakė. O ką jis galėjo pasakyti, laikai buvo neramūs ir sienos turėjo ausis. J. Babravičius rūpindavosi sveikata, patardavo saugotis skersvėjų, negerti šaltų gėrimų, ypač saugoti kojas.“ (Iš pokalbio su dr. V. Čepliausku 2007 m.)

J. Babravičius turėjo įvairių pomėgių. Nemažai laisvalaikio skirdavo žvejybai, taip pat buvo Kauno jachtklubo Nemuno saloje narys, mėgdavo užsukti į „Konrado“ kavinę ir praleisti laiką malonioje draugijoje.

 

Juozas Babravičius Kauno jachtklube. 1931–1932 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Juozas Babravičius Kauno jachtklube. 1931–1932 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Muziejininkė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė
kaunomuziejus.lt

Muziejus trečiadienis. Paskutinį XX a. dešimtmetį gimusi idėja: „BO“
2019 m. spalio 17–24 d. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikė paroda „Laukiniai Kauno Vakarai“, kurioje buvo galima trumpam...
Muziejaus trečiadienis. Kauno pilies ir miesto požemių paslaptys
Vienas lankomiausių objektų mieste – Kauno miesto muziejaus Pilies skyrius – įvairiuose pasakojimuose yra siejamas su požeminio miesto paslaptimis...
Muziejaus trečiadienis. Peizažų maestro A. Žmuidzinavičius: „Nepažinęs tamsos, nežinosi, kas yra šviesa“
Ką aš galėčiau pasakyti apie savo gyvenimą? Gyvenau kaip ir visi kiti mano broliai ir seserys lietuviai. Tapiau paveikslus,...
Muziejaus trečiadienis. „Ir su kalinio šimtasiūle jis atrodė kaip kunigaikštis…“
Spalio 18 d. sukaks 120 metų, kai gimė žymus operos solistas, Lietuvos kariuomenės karininkas, politinis kalinys Antanas Kučingis (1899–1983),...
Muziejus trečiadienis. Paskutinį XX a. dešimtmetį gimusi idėja: „BO“
2019 m. spalio 17–24 d. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikė paroda „Laukiniai Kauno Vakarai“, kurioje buvo galima trumpam...
Muziejaus trečiadienis. Kauno pilies ir miesto požemių paslaptys
Vienas lankomiausių objektų mieste – Kauno miesto muziejaus Pilies skyrius – įvairiuose pasakojimuose yra siejamas su požeminio miesto paslaptimis...
Muziejaus trečiadienis. Peizažų maestro A. Žmuidzinavičius: „Nepažinęs tamsos, nežinosi, kas yra šviesa“
Ką aš galėčiau pasakyti apie savo gyvenimą? Gyvenau kaip ir visi kiti mano broliai ir seserys lietuviai. Tapiau paveikslus,...
Muziejaus trečiadienis. „Ir su kalinio šimtasiūle jis atrodė kaip kunigaikštis…“
Spalio 18 d. sukaks 120 metų, kai gimė žymus operos solistas, Lietuvos kariuomenės karininkas, politinis kalinys Antanas Kučingis (1899–1983),...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia