Kiemo galerija. Bendruomenės istorijų lobynas

E. Ožeškienės kieme esančios, teoriškai visą parą veikiančios ir, matyt, vienintelės tokios Kaune Kiemo galerijos pradžią nulėmė noras spręsti žmonių susvetimėjimo ir nebendravimo problemą. Pirmiausia ant namo sienos atsirado pro langą kiemo gyventojus ir lankytojus stebintis katinas, skatinantis palaikyti tvarką. Vėliau šią erdvę papildė ne vienas buvusio kiemo gyventojo portretas. Dabar Kiemo galerija kviečia pamąstyti apie šiuolaikiniais būdais įamžintą lietuviškos ir žydiškos kultūros paveldą. Beje, čia pat gyvena ir „Kaunas 2022“ ambasadorė, pozityvumo viruso skleidėja Bella Shirin, kurią „Kaunas pilnas kultūros“ kalbino prieš porą metų. Apie paprastų žmonių gyvenimo įprasminimą mene šįkart kalbėjomės su menininku, Kiemo galerijos įkūrėju Vyteniu Jaku.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie Kiemo praeitį?

Mūsų kiemui yra maždaug šimtas trisdešimt metų. Šiuose namuose tarpukariu gyveno žydų bendruomenė, kuri turėjo savitas tradicijas: kieme stovėjo didelis stalas, prie kurio jie kartu švęsdavo, žaisdavo, o erdvės centrą puošė fontanas. Antrojo pasaulinio karo metais, liepos mėnesį, į kiemą įsiveržė vokiečių karininkai su vilkiniais šunimis bei būrys lietuvių su baltais raiščiais. Per porą valandų jie išvalė gyventojus iš šio kiemo.

Tada į atlaisvintus butus įsikėlė naujos jaunos šeimos ir prasidėjo antras kiemo istorijos etapas. Tuomet kieme dar buvo likęs bendras stalas, medžių paunksmė, stovėjo vos vienas automobilis, o žmonių bendravimas buvo šiltas ir atviras. Jeigu vykdavo vestuvės, jas švęsdavo kieme, jeigu laidotuvės – visi kaimynai nešdavo gėles ir liūdėdavo kartu. Kiemo bendruomenė buvo tarsi vienas didelis organizmas.

Betarpiškas žmonių bendravimas – tai vertybė, kuri anais laikais buvo ryški, o atsikraustęs į šį namą prieš dvylika metų pastebėjau jos stygių. Kai žmonės įsigijo daugiau automobilių, kiemo fontanas bei stalas buvo išmontuoti, medžiai nukirsti, viskas išasfaltuota. Tai tarsi trečiasis kiemo etapas.

20190117-TBI_5228

Kaip ryšys tarp kaimynų pasikeitė po to, kai pradėjote kurti Kiemo galeriją?

Kūriniai ant sienų tapo tarsi pretekstu užmegzti pokalbį su kaimynais, susipažinti ir pradėti bendrauti. Viena pirmųjų neofreskų, kuri pakibo ant 21A namo sienos viršaus, buvo „Trejybė“. Kai ją nutapiau, pakviečiau kaimynus į kiemą išsinešti stalus ir vaišių bei susipažinti, pabendrauti, atšvęsti kūrinio atsiradimą. Vakaras pavyko, užsimezgė šiltas bendravimas – šventėme iki penkių ryto. Nuo tada tęsiame šią tradiciją, o šventės vis didėja, į jas įtraukiame ir aplinkinių kiemų gyventojus.

O koks Jūsų asmeninis santykis su šiuo kiemu?

Šis kiemas visų pirma yra mano namai. Viskas, kas mane čia supa, ar tai būtų blogi, ar geri dalykai, įkvepia kurti. Objektas, kuris kitam bado akis, man leidžia generuoti idėjas. Pavyzdžiui, išmesti daiktai šiame kieme dažnai prikeliami naujam gyvenimui, jie tampa meno kūrinių atributais. Kasdienybė kieme man diktuoja kūrybos temas, leidžia rasti sprendimus, kaip darbus pateikti įdomiai sau ir aplinkiniams. Dėl to Kiemo galeriją pavadinčiau menine veikla, kuri yra grįsta gyvenimu. Anksčiau aš iš gyvenimo labai daug sėmiausi, o dabar yra tas etapas, kai viską atiduodu.

Iš kūrybinės pusės man kiemas yra tarsi teatras su savo scenografija. Scenografas turi atsižvelgti į begalę faktorių: kostiumus, apšvietimą, vaidybą, dekoracijas ir daugelį kitų elementų, kurie sukuria spektaklį. Man atrodo, kad šis kiemas taip pat turi panašių elementų, o aš kaip scenografas atsitraukęs visus juos stebiu ir bandau sujungti į visumą.

20190117-TBI_5231

Kokios pagrindinės temos atskleidžiamos Kiemo galerijos kūriniuose ir kokios jų sukūrimo aplinkybės?

Kai tapiau patį pirmą kūrinį kieme, mano veikla susidomėjo kaimynai. Taip pradėjome bendrauti ir jie man papasakojo apie buvusius šių namų gyventojus. Istorijos, kurias tada išgirdau, mane be galo sudomino. Iš kaimynų surinkau daug nuotraukų ir pasakojimų, kurie įkvėpė tolesnę kūrybą. Nuo tada kiemo gyventojų istorijos po truputį atsiranda ant sienų įvairiais pavidalais nuo nedidelių portretų iki atvaizdų visu ūgiu. Tai grupė kūrinių, kuriuose vaizduojami konkretūs žmonės, vienaip ar kitaip susiję su šiuo kiemu. Dabar kieme yra su Vilijampolės getu glaudžiai susijusios Zupavičių šeimos portretai. Taip pat visu ūgiu nutapyta moteris su rožėmis, kuri yra seserų Dapkevičių, kieme gyvenusių pokario laikotarpiu ir auginusių gėles, įamžinimas. Vieną sieną puošia moteriškės, kuri šluodavo Laisvės alėją, atvaizdas. Ji sukaupė ilgą stažą ir krūvą pagiriamųjų Lenino raštų už gerai atliktą darbą. Tai moteris, kuri daug padarė, kad Kaunas būtų švarus. Todėl net neabejoju, kad ji nusipelnė įprasminimo mūsų kieme.

Pildydamas Kiemo galeriją nusprendžiau, kad erdvei reikia kūrinių, kurie kalbėtų apie dvasines vertybes. Vienas tokių yra jau minėta „Trejybė“. Prie šios neofreskos yra užrašas „Mano Tėvo namuose daug buveinių“. Jis nurodo į butus, kurie supa šį kiemą, ir kartu siūlo pamąstyti apie žmogiškąsias vertybes. Su panašia intencija atsirado ir berniuko laiptinėje, mūsų „Mažojo princo“, portretas. Šis kūrinys yra Rembrandto „Sūnaus palaidūno sugrįžimo“ interpretacija. Tai nėra kopija, tačiau Rembrandto paveikslas tapo atspirtimi kuriant sugrįžimo į namus tema. Nusprendžiau iškelti mintį, kad, norint sugrįžti, visų pirma reikia atsiminti, iš kur atėjai. Taip pat kieme yra Tado Vincaičio-Plūgo kurtas gandras – nuoroda į laikmetį, kai mūsų kieme buvo labai daug vaikų. Vaikai išties skatina bendravimą, gali sutaikyti žmones, kurie nesikalba. Dabar mūsų kieme nebėra vaikų, didelė dalis jų yra išvykę gyventi į užsienį. Taigi gandras paliečia emigracijos ir vaikystės temas.

20190117-TBI_5281

O kaip kieme įamžinti dabartiniai jo gyventojai?

Kieme yra nutapyta spinta su vestuvine suknele ir kostiumu. Šiame kūrinyje atsiskleidžia dabartinių namo gyventojų istorija, kuri siejasi ir su praeitimi, kai kieme vykdavo vestuvės. Vieno iš namo gyventojų sūnus neseniai susituokė, o tėvai prie šios spintos išlydėjo jį pas jaunąją. Jie patys prisidėjo prie kūrybinio proceso: ant sienos purškė savo portretą, po nutapytais drabužiais padėjo batelius. Taip pat neseniai kieme atsirado brolių portretas, kurį kūriau vieno kaimyno prašymu iš neryškios nuotraukos. Jis man pasakojo, kad su savo broliu iki šiol yra geriausi bičiuliai, todėl šis kūrinys simbolizuoja draugystę.

Aš retai dirbu vienas, į procesą kuo dažniau įtraukiu kaimynus, kad visi jaustųsi projekto dalimi. Pavyzdžiui, keliant vonią į balkoną, reikėjo labai daug pagalbos. Prie šio proceso prisidėjo beveik pusė kaimynų. Taip pat kieme stovi išmargintas suoliukas, kurį papuošėme su laikinais namo gyventojais, kurie čia nuomojasi butus. Dalyvaudami šiame bendruomeniniame-meniniame projekte dabartiniai gyventojai vizualiai įamžina save šiame kieme.

Didžioji Kauno dalis skulptūromis, muziejais, piešiniais ir kitais kūriniais primena mums žymius Lietuvos žmones. Kodėl nusprendėte įamžinti paprastus gyventojus? Kodėl jų istorijos taip pat svarbios?

Manau, kad paprasti žmonės yra ne mažiau įdomūs nei žymūs asmenys. Jų gyvenimas susiklostė taip, kad jie netapo žinomais, tačiau aš manau, kad juos įamžinti taip pat svarbu, kaip ir garsenybes, tuo labiau jų pačių kieme. Pakalbinus kiekvieną mūsų kiemo gyventoją paaiškėtų, kad visi jie turi po istoriją, vertą knygos ar bent jau portreto ant sienos. Netikiu, kad vienas žmogus yra labiau nusipelnęs būti įprasmintas mene nei kitas. Vertinant iš dvasinės pusės, visi esame lygūs.

Kiemo galerijos kūrimas – tai procesas, kuris trunka jau ne vienerius metus. Ar esate sukaupęs daug istorijų, kurios dar laukia savo įamžinimo?

Taip, labai daug istorijų apie kaimynus dar laukia savo vizualizacijos. Šiuo metu esu gavęs menininko Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, skirtą kaimynų portretų galerijai sukurti. Nusimato kruopštus ir labai įdomus projektas. Ruošdamas portretą visuomet ilgai bendrauju su žmogumi, noriu sužinoti jo istoriją, jį pažinti. Taip pavyksta sukurti išraiškingesnius, nuoširdesnius darbus. Planuoju 21C namo vakarinę sieną vizualiai suskirstyti į kambarius, o juose įkurti kaimynų portretus, kurie pasakos savo istorijas. Apatiniame aukšte bus nutapyta Bella Shirin, kuri šiuo metu atlieka labai svarbų darbą sutaikant lietuvių ir žydų tautas. Šalia įkurdinsiu ir žydų dailininko Arbit Blato atvaizdą. Taip pat ant sienos šalia Milo Veneros atsiras dabartinė mūsų kiemo kaimynė. Ji kiekvieną dieną rūpinasi savo neįgaliu vyru, jam nešioja maistą, prižiūri. Šalia berankės grožio deivės ji bus pavaizduota norint iškelti mintį, kad rūpintis kitu ir „turėti rankas“ – tai tikrasis grožis.

Kiemo galerija tai išskirtinės vietos su savo istorija, žmonėmis ir įvykiais memorialas. Kokios dar Kauno vietos yra nusipelniusios tapti atminties taškais?

Manau, kad Kaune tokių vietų labai daug. Pavyzdžiui, Šilainių daugiabučiuose gyvenanti bendruomenė tikrai turi ką papasakoti. Tiesiog reikia, kad atsirastų aktyvių žmonių, kurie norėtų kartu su kaimynais kurti. Jeigu būtų daug iniciatyvių žmonių, manau, kad Kiemo galerija būtų tik viena iš daugelio vietų, pasakojančių savo istorijas. Aš įsitikinęs, kad kiekviena bendruomenė turi savus istorijų lobius. Manau, kad užmezgę ryšį su įvairių bendruomenių nariais ir įtraukę juos į kūrybinę veiklą atrastume daug nežinomų kultūros paveldo reiškinių. Noriu tikėti, kad, 2022 m. Kaunui tapus Europos kultūros sostine, šis procesas pagreitės ir visas miestas dar labiau atgis.

Justė Vyšniauskaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. vasario numerio rubrikoje „Kaunas 2022“

kaunas2022.eu

Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
D. Vitkutė-Adžgauskienė: „Situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai“
Ar daugės moterų IT srityje? Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“,...
Mėnesio tema. Sviestuotas, bet ne sviestas. Kas?
Naujoje, bet „lyg čia buvusioje“ vietelėje Kauno senamiestyje susitikti pasiūlė pačios „Sviesto sviestuoto“ įkūrėjos Dovilė Stonė ir Milda Beržanskaitė....
Iš arti su šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ organizatorėmis
„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi...
Meno leidinių mugės vadovė: „Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo“
Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti...
D. Vitkutė-Adžgauskienė: „Situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai“
Ar daugės moterų IT srityje? Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“,...
Mėnesio tema. Sviestuotas, bet ne sviestas. Kas?
Naujoje, bet „lyg čia buvusioje“ vietelėje Kauno senamiestyje susitikti pasiūlė pačios „Sviesto sviestuoto“ įkūrėjos Dovilė Stonė ir Milda Beržanskaitė....
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia