Audronė Petrašiūnaitė: „Nedirbu aš tamsoj“

Atrodo, nuostabu būtu buvę įsimintiniausią 2018 m. Kauno menininkę Audronę Petrašiūnaitę su įvertinimu pasveikinti jos parodoje. Griežtasis, daugelį mėnesių į priekį planuojamas kalendorius visgi lėmė, kad didelio susidomėjimo sulaukusi autorės siuvinėtų kilimų ir grafikos paroda uždaryta vos pora savaičių iki laureatės paskelbimo. Visgi bent vieną Audronės kilimą Kauno paveikslų galerijoje galite – jis eksponuojamas „Geriausio 2018 m. darbo“ parodoje. Ir atiduoti savo balsą už jį galite, juk kilimas ryškiai išsiskiria iš viso šimto kaunietiškojo meno pavyzdžių.

Nors Audronė „labiau“ gyvena Višakio Rūdoje, kaimelyje netoli Kazlų Rūdos, svečių ten priimti, o ypač su fotoapararatais, kameromis ir klausimais, ji nelinkusi. Matyt, nelabai tokia išsiblaškiusių miestiečių govėda apsidžiaugtų ir karališkus gyvenimus gyvenantys tapytojos katinai. Vilijampolėje, nedideliame, bet saulėtame butuke prie pat Sąjungos aikštės, katinų nėra, bet ir nepasakytum, kad žmonės čia lankosi ne kasdien. Grindų girgždėjimas, paveikslų motyvų alsavimas, vis nuaidintis simpatiškas įsimintiniausios Kauno menininkės juokas – viskas iš tiesų labai artima ir neribota.


Kiek laiko praleidžiate čia, Kaune?

Per savaitę dieną–dvi, bet ne kiekvieną savaitę. Na, kokias penkias dienas per mėnesį. Sugrįžtu, kai reikia susitikti, va, kaip su jumis, kai reikia darbus ruošti. O ir parodą kartais norisi pasižiūrėti. Kartais – šiaip, kai katinai skanesnio maisto užsimano.

Kokie jums buvo praėję metai?

Na, šiaip tai sunkūs. Kai užrašė parodai Kauno paveikslų galerijoje, nemaniau, kad duos pagrindinę salę. Bet davė, tai jau reikėjo stipriai dirbt. Tai žiemą grafiką spausdinau, linoraižinius. Vasarą supratau, kad laikas jau gnyba į uodegą. Tai dar keturis kilimus išsiuvinėjau, vieną po kito. Va, per tuos karščius, kai buvo šilta, smagu, tai aš slėpdavausi po vilnoniu audiniu, pavėsinėje, ten jau temperatūros būdavo keturiasdešimt suvirš. Šiaip man reikia akinių, bet negalėdavau jų užsidėti, nes prakaitas upeliais bėgdavo. Tai va, aš tuos kilimus išsiuvau sulig vasaros pabaiga, ir dar į tarpus vis patapydavau. Va, šitie paveikslai, tarp kurių esame, tai jie dar vasarą tapyti.

Tai man tokie  buvo darbingi metai. Dirbdavau per dieną, kiek šviesa neša, kiek jau pajėgiu. O po to, jau rudenyn, reikėjo rimčiau apie tą parodą galvoti. Oi, koks stresas. Galvojau, viskas, padarysiu parodą, kaip aš gulsiu kaip lokys į irštvą, užsiklosiu letena galvą, viskas bus. Nu ir niekaip, niekaip. Tik dabar jau iš tikro laukiu pavasario.

Pavasarį ilsitės?

Saulė grįžta, viskas grįžta, kaip naujas žmogus atsirandi savyje.

Ar jūsų kūrybai metų laikai turi įtakos koloritu, motyvais?

Aš nežinau, gal ir temos nuo to kažkiek priklauso. Man atrodo, priklauso net nuo vidinės ramybės. Kuo man karščiau, tuo aš jaučiu didesnę vidinę ramybę. Aš vakar (sausio 31 d. – red. past.) pažiūrėjau [laidą] apie Čikagos pūgą, ir va, pagalvojau, toks reiškinys mane pražudytų, aš neištverčiau, visur man būtų labai blogai, ir čia, ir kaime.

Žiemą užsiimat parodų lankymu?

Ne, tai vis tiek kažką dirbu, piešiu, galvoju. Taip tyliai laiką leidžiu, su katinais pasišneku. Jie sako, nestresuok, pažiūrėk į mus, kaip mes žiūrim į peizažą. Tik ta tamsa. Nedirbu aš tamsoj. Dirbtinė šviesa – ne tas, nors, atrodo, galėtum grafiką piešti, bet ne, nesu aš nakties žmogus.

Dabar aš galiu judėt. Net sėdėdama krėsle galiu judėt savo galvoje.

Atėjome pasveikinti su įvertinimu. O kieno žodžiai jums svarbiausi?

Aš nežinau. Kartais man net ir paprasto žmogaus įvertinimas būna toks smagus. Na, bet žinai, kartai, kai žmogus sako, ai, aš ir taip galėčiau, tada suprantu, kad žmogus yra neadekvatus į tą sritį. Taip, kaip būna, pavyzdžiui, žmonių kurie muzikos negirdi, tai yra tokių, kurie to vaizduojamojo meno suvokia sunkiai arba visai nebe. Tai man vienodai iš tikro.

Aš kažkaip didelių įvertinimų bijau iš tikrųjų, nes jie gali sugriauti mano vidinę erdvę, jie gali mano lygsvarą išmušt iš po kojų. Stengiuosi taip save suimti tvirtai į nagą, kad laikyčiausi, kad nebūtų tokių svyravimų, kaip laivui ant bangų.

Tapyba lyg ir pagrindinis jūsų gyvenimo vardiklis, nors ne vienintelis. O šis įvertinimas, jei teisingai supratom, už naujausią parodą.

Aš grafiką seniai darau, nuo kokių  1997 ar 1998 metų. Paskui piešiniai tokie būdavo – blonknotuose, jų daug, monotipijas papaišyt bandžiau. Kilimai gal dar nuo anksčiau. Na, taip po vieną, po kitą, keletą pardaviau, o vėliu iš tiesų labai daug kur jų ir nerodžiau. Kažkada „Lango“ galerijoje, bet čia jau seniai. Po to apleidau, nesiuvinėjau, ir va, kažkas sako – reikia padaryti parodą. Na, galvoju, dar aš pabandysiu išsiūt.  

Man iš tikro siuvinėt smagu, ten toks procesas, lyg dirbi su neonine šviesa, tas siūlas, jeigu jo daug, ant juodo. Na, va tas mane užkabina. Man iš tikro smagu buvo daryt ir tą grafiką – pradžioje juoda baltą, linijinę, kaip piešinį, monotipiją, su tekstais. Iš tekstų atsirado ta grafika. O po to norėjosi su spalva pabandyt, ir aš atradau, kad yra dabar tų priemonių. Paskutiniai, tie, kur didžiojoj salėj kabėjo, jau kaip tapybos darbai. Tik ta tapybos technika man yra klampi, aš negaliu tapyboj padaryti to, ko grafikoje, o ten yra va ta linijos švara, ir santykis su spalva. Daugiau tokio aiškumo, griežtumo. Matyt, tai atitinka mano prigimtį.  

Aš net kartais dabar pagalvoju, jei būčiau 18-os ar 20-ies metų tokiam kaip dabar, su tokiais polinkiais, aš galbūt būčiau stojus grafikos mokytis. O tada visi sakė, nu, tu piešt nemoki…

ezgif-2-547ee602c54a

Įdomu, kaip reagavote, kai sužinojote apie šį įvertinimą?

Paskambino iš Kauno menininkų namų. Aš tuo metu ant sofkutės su kate gulėjau, tyliai susiraičiusios.  Aš jau galvojau, viskas, praplaukė tas renginys, taip ramiai bures nuleidau įlankoj: nu va, tą paskutinį žiemos mėnesį reikia prastumt, tą bjaurybę vasarį, nu laimė, kad jis trumpas. Nu, ir tada jau gruntuojuosi drobes, jau aš pradėsiu tapyt…

Man smagu iš tikro tapyt. Va tas irgi kitokį džiaugsmą reiškia. Tas dažo palaidumas, ir tas, kad ji tokia klampynė, ir kad tu gali sluoksnį ant sluoksnio [tepti], atsakomybė jokia negresia. Ir toj grafikoj atsakomybė jokia didelė negresia, nes kai gresia atsakomybė, pradedi stresuoti ir viską sugadini.

Taigi įsimintiniausios menininkės įvertinimas suteikia atsakomybės?

Ne, aš manau, kad ne. Aš jau dabar esu toks senas grybas, kad galiu bet kaip augt. Aš skaitau, kad gyvenu gyvenimo viršvalandžius. Man kiekviena žiema gali paskutinė būt, jei nepasiskiepysiu nuo gripo. Ir tas manęs niekaip neįpareigoja. Gudaitis, jau kai buvo senas, jis irgi leido sau beveik viską. Tik tiek, kad ta sovietinė erdvė buvo uždara. Tai tik tiek, bet vidinės laisvės pas jį buvo daug daugiau būtent tada, 1975–80 metais, nei kokiais 1956–ais.

Ar dabartinė jaunoji menininkų karta yra laisvi? O gal kaip tik nelaisvi dėl masinių tendencijų?

Yra kažkoks atliepimas į tendencijas. Bet yra ir atliepimas į virtualią realybę. Man atrodo, ji pažeidžia žmogaus psichiką. Pažeidžia gyvenimo suvokimą, pasaulio matymą. Tas, matyt, kažkiek riboja. Kita vertus, pasirinkime jie daug laisvesni, nei aš, kai pradėjau tapyti. Jų pasirinkimas yra šimtą, kur ten, tūkstantį kartų laisvesnis. Jie iš tikrųjų gali viską. Bet va, vis tiek nėra laisvi. Gyvenimas sukuria mums grotas – pirmiausiai esam nelaisvi kūne, tada – sociume, piniguose, nuomonėse. Toks gyvenimas, man atrodo, spaudžia jauną žmogų. Kai aš buvau jauna, spaudimas buvo didesnis, o dabar – kas gi gali mane spausti? Esu laisva daug ko atsisakyti, praktiškai visko, išskyrus maistą ir būstą. Šlovės gali nebūti, pinigų, jei bus daugiau, gerai, bet jei mažiau, irgi gerai.

Kas jums pačiai pernai, o gal apskritai pastaruoju metu, labiausiai įsiminė dailės pasaulyje?

Sunku atsakyti, nes ne viską ir mačiau. Bet vis tiek patinka tie jaunieji tapytojai, baigę akademiją. Visų neišvardinčiau. Taip pat patinka Aušros Vaitkūnienės tapyba – atrodo, jau prieš dvejus metus „Meno parke“ buvo jos paroda „Gamtos gurmano kabinetas“. Patinka tas jos neeilinis požiūris į tapyba. O jei kur nenueinu, tai ir internetu pasižiūriu. Pavyzdžiui, performansus.

Man iš tikro galbūt labiau ta naujoji dailė, kuri ateina. O iš tos vyresnės, senesnės dailės, tai aš kažkokio vėjo norėčiau daugiau. Jeigu žmogus pradeda kartotis… Arba tada jau ją kai patikrina laikas, kai ji tikrai super atrodo. Tai dar aš manau, kai laikas mane patikrins, dar čia bus visko (kvatojasi).

Ar seniai nebedėstote Dailės akademijoje?

Jau kokie devyneri metai, ir nepasiilgstu. Čia kaip tas šuo ir grandinė. Kai nebesu pririšta, tai ir mėgti galiu daug ką iš to, kas buvo. Man tikrai patinka tie menininkai kurie jau mirę. Pavyzdžiui, Kampo (Rimvido Jankausko – red. past.) paroda buvo graži. Aišku, kai mačiau jo darbus 1993-ais, kai mirė, jau tada buvo kažkas. Dabar susigyvenau, bet vis tiek. Jį laikas patikrino. Dar Arūnas Vaitkūnas patinka, Mykolas Šalkauskas. Kauno tapytojai.

Ar Kaunas – tapybiškas miestas?

Ai, dabar jau tas tapybiškumas, man atrodo, persivertė. Jis išsikėlė į video, į internetą. Dabar nelabai svarbu, kur esi. Aš sėdėdama va toj Višakio rūdoj galiu žiūrėt bet ką. Ir tas bet kas man sąlygoja kūrybą. Nebūtinai vieta. Aišku, vieta, ji sąlygoja, kai aš sėdžiu savo pavėsinėj ir matau – gėlė auga, ir ji taip linguoja nuo vėjo, ir šešėlis linguoja, šoka jie abudu kartu, tas sąlygoja. Net tai nebūtinai bus mano motyvas. Tai labiau mano gyvenimas. Motyvas gali iš bet kur [ateiti]. Bildu traukiniu ir staiga, bac, ir pamatau paveikslą. Kai dirbdavau institute, tas buvo sunkiau. Aš sakau, taip kaip laivas su inkaru, niekur nebegali judėt. Dabar aš galiu judėt. Net sėdėdama krėsle galiu judėt savo galvoje.

 

Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys ir Eglė Jasiukaitytė © Kaunas pilnas kultūros

— 

Šiemet 21-ąjį kartą vykusių „Įsimintiniausio Kauno miesto menininko“ rinkimų laureate tapo tapytoja Audronė Petrašiūnaitė. Tai – komisijos, kurią sudarė teatro, architektūros, dailės, muzikos, literatūros ir šokio ekspertės: teatrologė doc. dr. Rūta Mažeikienė, architektūrologė doc. dr. Jūratė Tutlytė, menotyrininkė prof. dr. Rasutė Žukienė, kompozitorė ir 2015 m. Įsimintiniausia Kauno menininkė Zita Bružaitė, literatūrologė Elžbieta Banytė, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė, kultūros vadybininkė Gintarė Masteikaitė, sprendimas.

Pasak komisijos pirmininkės prof. dr. R. Žukienės, „Audronė Petrašiūnaitė paskelbta įsimintiniausia 2018 metų Kauno menininke už įspūdingą personalinę parodą Kauno paveikslų galerijoje, šviesų, jaukų, šiek tiek paslaptingą šios menininkės kūrybos pasaulį, įdėmų ir meniškai įprasmintą žvilgsnį į save ir aplinką, bei už meistrišką ir subtilią moters egzistencijos išraišką mene. Paroda dar kartą patvirtino nepakartojamą šios menininkės asmenybės autentiškumą, jos humanistines nuostatas, nepavaldžias nei laikui, nei meno madoms“.

Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Šokio spektaklis „Paukščiai“ klaus: ar šiame pasaulyje veikia demokratija? (interviu)
Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g....
Giedrė Milerytė-Japertienė: „Norėjau parodyti įvairų miestą“
„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja...
Rolandas Kazlas: „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia