Mėnesio tema. Vienintelė Iêva pasaulyje

Rugsėjis. Vakarėjant Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusioje kavinėje „Kultūra“ bandome įžiūrėti Brazilijos lietuvę Ievą Martinaitis. Tiksliau, Iêvą – taip fotografės vardas įrašytas dokumentuose, kad nekiltų problemų jį kirčiuoti tiems, kurie kalba portugališkai. Kitų Ievų, o ir Iêvų, ji Brazilijoje nepažįsta, tad leidžiame sau patikėti, kad ir pasaulyje tokių daugiau nėra.

Kaip daugelis fotografų, mergina savo nuotraukų publikuoja itin mažai, tad prieblandoje tenka pasvarstyti, kuri gi čia ta brazilė. Ar labiau lietuvė? Įdomu, kad jau vėliau, susitikus antrą kartą, Ieva išduoda „sava“ palaikyta Baltarusijoje, kur su ja praeiviai bandė šnekučiuotis rusiškai. Kaimyninę šalį ji spėjo aplankyti, nes, rudenėjant atvykusi atidaryti Brazilijos lietuvių bendruomenės gyvenimo būdą pristatančios parodos festivalyje „Kaunas Photo“, sudalyvavo meninėje rezidencijoje Kražiuose, o kartu ir pakeliavo po gimtinę – senelių, mamos, savo – bei aplink.

Braziliškais masteliais Europa visai nedidelė – vien Amazonės džiunglės užima tokį plotą kaip mūsų žemynas. Brazilija – viena margiausių (o ir didžiausių) pasaulio šalių, ir lietuviai joje – tik viena iš daugelio tautų tautelių. Pavyzdžiui, antra pagal dydį (po Japonijos) japonų bendruomenė gyvena būtent čia. O ir picos San Paule, sako, ne ką prastesnės nei Neapolyje. Nepaisant dydžio, nuo rugsėjo, kai pirmąkart pasisveikinome su Ieva, iki dabar mus nuolat persekioja ženklai, kad 11 tūkstančių kilometrų tarp Kauno ir San Paulo, miesto, kurio rajoną – gal labiau kvartalą – Vila Zelina įkūrė lietuvių emigrantai, yra beveik lygūs nuliui.

Ievos močiutė iš Kauno į Braziliją atvyko dar 1917-aisiais, būdama trejų, tad apie Lietuvą nedaug ką prisiminė. Senelis – jau po karo, kai teko rinktis, rytai ar vakarai. Sibiro baimė niekur nedingo net ir už tūkstančių kilometrų į vakarus – Ieva sako, kad apie savo gyvenimą Lietuvoje senelis pasakodavo nedaug, nenorėdamas pakenkti ten likusiems giminaičiams. Galbūt dėl to jai iš pradžių nepavyko rasti gimtojo senelio kaimo – manė, kad jis arba jau išnykęs, arba dokumentuose įsivėlusi klaida. Bet ruošiant šį straipsnį Ieva atsiuntė buvusių Jonkučių nuotrauką.

Senelis San Paule dirbo „Ford“ automobilių gamykloje, močiutė – tabako fabrike. Ievos mama ištekėjo už brazilo, taigi mūsų herojė turi ir antrą pavardę – Ferreira. Ir du brolius, vienam kurių tėvai davė kiek labiau brazilišką vardą Rafael: „Jau vien dėl savo vardo esu tikra Lietuvos ambasadorė, nes daug kas, vos jį išgirdę, puola klausinėti, kokia jo kilmė.“ Vardo idėjos autorius – senelis. Tikriausiai Ieva buvo kuri nors jos propromočiutė. O antrojo Ievos brolio vardas… Liūtas!

Lietuvą – arba lietuviškumą – Brazilijoje Ieva pristato ne tik vardu, bet ir fotografijomis. To paties ciklo, kurio ištraukos eksponuotos Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, fotografijos tris mėnesius kabojo San Paulo metro stotyse. Turint omenyje, kiek milijonų žmonių per tą laiką jose spėjo apsilankyti, tai tikrai nemažos apimties viešųjų ryšių kampanija, kurią įgyvendinti fotografei padėjo Lietuvos konsulatas San Paule.

O kaip 15 ciklo fotografijų pasiekė Kauną? „Atsiliepiau į atvirą „Kaunas Photo“ kvietimą – būtent 15 kadrų ir reikėjo pateikti. Tuomet nepatekau tarp laimėtojų, bet su manimi susisiekė festivalio organizatoriai ir pasiūlė parodą surengti būtent čia, bendradarbiaujant su VDU Lietuvių išeivijos institutu.“ Esminis šių fotografijų bruožas bent jau mums pasirodė emocijos, kokias retai pamatysi lietuviškose šventėse ar bendruomenių susibūrimuose Lietuvoje. Karštesnės. Turbūt todėl, kad mums, Lietuvos lietuviams, tai kasdienybė, o čia gal dar niekuomet nesilankiusiems – savotiškas palikimas, pasaka, legenda, pasakota senelių.

Juozo Zikaro sukurtos statulos „Laisvė“ kopija San Paulo lietuvių kvartale Vila Zelina atidengta 1985 m. gruodį, tuo metu, kai sovietų nugriautas originalas Kaune laukė prisikėlimo. Lietuvos aikštės centre stovinčią „Laisvę“ šiandien gožia vešlios medžių šakos, bet jų kirsti nevalia. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Juozo Zikaro sukurtos statulos „Laisvė“ kopija San Paulo lietuvių kvartale Vila Zelina atidengta 1985 m. gruodį, tuo metu, kai sovietų nugriautas originalas Kaune laukė prisikėlimo. Lietuvos aikštės centre stovinčią „Laisvę“ šiandien gožia vešlios medžių šakos, bet jų kirsti nevalia. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Šv. Juozapo bažnytėlė yra vienas seniausių emigrantų įkurto rajono statinių, iškilęs dar 1936 m. Čia pat, parapijos namuose, yra San Paulo lietuvių bendruomenės širdis. Juozo Zikaro sukurtos statulos „Laisvė“ kopija San Paulo lietuvių kvartale Vila Zelina atidengta 1985 m. gruodį, tuo metu, kai sovietų nugriautas originalas Kaune laukė prisikėlimo. Lietuvos aikštės centre stovinčią „Laisvę“ šiandien gožia vešlios medžių šakos, bet jų kirsti nevalia. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Šv. Juozapo bažnytėlė yra vienas seniausių emigrantų įkurto rajono statinių, iškilęs dar 1936 m. Čia pat, parapijos namuose, yra San Paulo lietuvių bendruomenės širdis.  Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Kad esame ne Lietuvoje, išduoda gal tik masyvus ventiliatorius, be kurio Brazilijoje gyventi būtų sudėtinga. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Kad esame ne Lietuvoje, išduoda gal tik masyvus ventiliatorius, be kurio Brazilijoje gyventi būtų sudėtinga. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

 

Štai ir ji, Lietuvos Respublikos aikštė. Beje, mūsų šalies vardo aikštes rasite ir Niujorke, Liubline, Kijeve... Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Štai ir ji, Lietuvos Respublikos aikštė. Beje, mūsų šalies vardo aikštes rasite ir Niujorke, Liubline, Kijeve… Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Ieva yra viena labiausiai geografiškai nutolusių Kauno „Žalgirio“ gerbėjų, tad per porą mėnesių, kuriuos praleido Lietuvoje, apsilankė net dvejose varžybose arenoje. „Juk mano močiutė iš Kauno“, – savo pasirinkimą ar greičiau lemtį su šypsena aiškina ji. Bet, sako, Vila Zelinoje, kaip ir kitur Brazilijoje, visiems rūpi futbolas. Yra net… lietuvių futbolo rinktinė, kuri dalyvauja vietos bendruomenių pasaulio taurėje, vadinamoje „Copa Gringo“ („gringo“ – arba draugiškai, arba rimtai pašiepiantis terminas baltiesiems Lotynų Amerikoje apibūdinti, – red. past.). Bet dar niekada nelaimėjo. Kad būtų egzotiškiau, mes Ievą nusivedėme ir į ledo ritulio mačą Kauno ledo arenoje. Buvo šalta, bet pavyko keletas nespalvotų juostinių fotografijų.

Nors simbolinė „Lietuvos“ rinktinė niekada nėra laimėjusi vietinės „Copa Gringo“ taurės, tikėtina, kad toks pastiprinimas mūsų nacionaliniam būriui visai praverstų. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Nors simbolinė „Lietuvos“ rinktinė niekada nėra laimėjusi vietinės „Copa Gringo“ taurės, tikėtina, kad toks pastiprinimas mūsų nacionaliniam būriui visai praverstų. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Su Ieva po poros mėnesių susitikome ir antrąkart, už tų pačių 11 tūkstančių kilometrų, San Paule. Nusprendėme, kad pietauti reikia sanpaulietiškai, tad Ieva pakvietė mus į visą parą dirbančią užkandinę. Nesiilsi ši vieta ne tik dėl to, kad penktą ryto dažnam naktinėtojui (o, patikėkite, San Paule miega gal tik kūdikiai ir senjorai) nėra nieko skaniau už riebų mėsos kalną. Pasirodo, anksčiau virš užkandinės veikė laikraščio redakcija, ir, atidavę spaudai naują numerį, vėlai naktį, jėgas čia atgaudavo žurnalistai. Ar sužinotum tokį faktą tiesiog eidamas pro šalį? Gera turėti lietuvių visur pasaulyje.

Dar Ieva mus nusivedė į art deco linijomis išvedžiotą bankui „Santander“ priklausantį dangoraižį, iš kurio apžvalgos aikštelės didžiausią Pietų pusrutulio metropolį gali pamatyti beveik 360 laipsnių kampu. Tiktų toks Kaune, pasijuokėme. Ir išvažiavome ieškoti Kauno pėdsakų į jau nekart aptartą Vila Zelina. O kvartalas šiandien atrodo visai nedidelis. Ne toks ir lietuviškas, kaip prieš pusšimtį ar daugiau metų. Globalizacija. Miniatiūrinė atrodo ir Laisvės statulos kopija, stovinti Lietuvos aikštės širdyje, priešais lietuvišką savo dvasia, bet, sutikite, ne architektūra bažnyčią. Parapija anksčiau turėjo lietuvį kunigą, dabar – nebe, bet, pavyzdžiui, neretai giesmės per mišias giedamos lietuviškai. „Ne visi giedotojai moka lietuviškai, bet giedoti gieda“, – juokiasi Ieva. Bažnyčia – bendruomenės gyvenimo ašis net ir dabar, kai katalikybę išpažįsta vis mažiau Brazilijos gyventojų. Šventės pradedamos mišiomis. O svarbiausioji iš švenčių – Vasario 16-oji. Tuomet San Paulo lietuviai turi progą aptarti praėjusius metus.

Kai klausiu mamos, kodėl turime taip daryti, ji sako: „Aš nežinau!“

Ankstyva popietė. Baras „Don Vito“, laikantis senųjų europietiškų miestų tradicijų, įkurtas tiesiai priešais bažnyčią, kol kas neveikia. Einame pas lietuvaitę Nadią, kuri visiems norintiems ruošia kugelį, košelieną, kitus lietuviškus patiekalus. Yra ir dar viena parduotuvė su labai panašiu meniu. Beje, košeliena – tai šaltiena. Visai kaip guzikas ir saga – terminai, apie kuriuos kitame šio numerio straipsnyje juokauja leitenantas Darius Novickis. Nors terminą „sustojęs laikas“ mes labiau įpratę vartoti kalbėdami apie savo ir artimojo užsienio kaimus, bet čia, Vila Zelinoje, iš tiesų justi būtent tai, ką Lietuvoje paliko išvykdami emigrantai. Kvapai, žodžiai, eilės. Švenčių proga po kaklais rišamos būtent tokios juostelės , kokią 2019-ųjų Lietuvoje dėvi gal tik vienintelis Vytautas Landsbergis. Bet kartos keičiasi, kugelio valgytojų mažėja. Žinoma, gruodžio pradžioje visi norintys gali ateiti pasimokyti kepti kūčiukus, bet ne visi beranda laiko.

Beje, apie juosteles ir kostiumus. Ievos tautinis kostiumas – „miksuotas“, labai senas, tad ji tiksliai nežino, siūtas Lietuvoje ar Brazilijoje. Bet dabar jaunieji diasporos atstovai, sako, tautiniais kostiumais apsirūpina lankydami Dainų šventes. O tai – išskirtinis įvykis kiekvieno Brazilijos, Australijos, JAV, Kanados, Urugvajaus, Argentinos lietuviuko gyvenime. Žinoma, jei jis lanko lietuvių mokyklą ar šokių ansamblį.

Ieva jau dvejų stovėjo scenoje kaip ansamblio „Nemunas“ narė, o kiek ūgtelėjusi perėjo į „Rambyną“, su kuriuo 2007 m. pirmąkart atvyko į Lietuvą. Sako, reikėjo daug taupyti, organizuoti bendruomenės vakarienes, kad pavyktų išsiruošti į tokią tolimą kelionę. Ir prisimena, kad buvo labai smagu ne tik susipažinti su gausybe lietuvių iš viso pasaulio, bet ir būti surastai giminaitės iš Latvijos. Išgirdusi, kad į Vilnių atvyksta mergina iš Brazilijos, ji – pasirodo, mamos pusseserė – atskubėjo susitikti ir susipažinti. Tiesa, pažindinantis teko pasinaudoti draugų vertėjų pagalba, bet ryšį giminės palaiko ir toliau.

Įdomu, kokį Lietuvos įspūdį Ieva buvo susidariusi iš vyresniųjų pasakojimų ir ar labai jis skyrėsi nuo to, ką pamatė pirmąkart atvykusi? „Maniškis vaizdinys buvo labai kaimiškas, tokią Lietuvą pamačiau tik dabar, nuvykusi į Kražius. Sunkiai dirbantys žmonės, kurie kiekvieną vasarą ruošiasi išgyventi žiemą. Daug liūdesio. Juk niekam nebuvo lengva išvykti.“ O šiandienė Lietuva, ypač miestai, visi sutariame, jau tolokai nuo smetoniškųjų sentimentų.

Dalyvaudama „Kaunas Photo“ projekte „ReziPro: Rezidencijos Provincijoje“ Ieva pasinėrė į ramaus Žemaitijos kaimelio gyvenimą. Dar šiemet ji grįš į Lietuvą pristatyti šios rezidencijos rezultatų. Ievos Martinaitis nuotr.

Dalyvaudama „Kaunas Photo“ projekte „ReziPro: Rezidencijos Provincijoje“ Ieva pasinėrė į ramaus Žemaitijos kaimelio gyvenimą. Dar šiemet ji grįš į Lietuvą pristatyti šios rezidencijos rezultatų. Ievos Martinaitis nuotr.

Braziliškoji mūsų pašnekovės giminės pusė – iš antros pagal dydį šalyje Minas Gerais valstijos, kadaise – aukso karštinės epicentro, o dabar garsėjančios puikia virtuve. Klausiame, ar skaniau nei kugelis, bet Ieva tik juokiasi ir diplomatiškai neatsako. Visgi Ieva stengiasi tęsti būtent lietuviškas šeimos tradicijas – juk ir mamos tėvai visuomet gyveno čia pat – ir jas perduoti savo sūnėnams (įskaitant ir lietuviškų žodžių pamokėles, nors pati lietuviškai nekalba). Nors Ieva įsitikinusi, kad mamos linija stipresnė, taigi ir lietuviškumo augant buvo daugiau nei braziliškumo, abiem jos broliams Lietuvos pakanka maiste. Tad fotografė per Velykas margina margučius – vašku! – o per Kūčias stengiasi dabinti eglutę šiaudiniais papuošalais bei valgyti tik žuvį. „Kai klausiu mamos, kodėl turime taip daryti, ji sako: „Aš nežinau!“ Mama, beje, dar nėra buvusi Lietuvoje. Būtų labai malonu susipažinti, kai – ne jei – apsilankys.

Kaip namuose. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Kaip namuose. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“


Eidami pro nekilnojamojo turto agentūrą, taikliu pavadinimu „Kaunas“ (yra ir kaunietiškas daugiabutis – Brazilijoje populiaru pastatams duoti vardus), kalbamės apie tai, kad sąjungų ir bendruomenių tiek toje tikrojoje Lietuvoje, tiek pasaulio Lietuvoje neretai daugiau nei bendrų vizijų.

Čia atrodo tinkama vieta pacituoti Brazilijos lietuvio Ericko Reiso Godliauskas Zen, ne vienos knygos apie lietuvių diasporas Pietų Amerikoje autoriaus, mintį. Portale „KaunoŽinios.lt“ kalbėdamasis su Laurynu Šedvydžiu jis pasakojo, kad „Argentinoje ir Urugvajuje lietuviai organizavosi, remdamiesi skirtingomis pasaulėžiūros vizijomis – tiek kairieji, tiek dešinieji. Kalbant tiksliau, tai nebuvo savaime suprantamas, natūralus, įsišaknijęs tautiškumo jausmas ar nacionalistinės ar katalikiškos perspektyvos, kurios sukūrė jų identitetus išeivijoje. Amerikoje lietuviai nuolatos tarpusavyje ginčijosi dėl skirtingų politinių plotmių: kiekviena organizacija turėjo laikraštį, spaustuvę, biblioteką, kurioje mokyta lietuvių kalbos, liaudies muzikos, tautinių šokių ir t. t. Kiekviena organizacija stengėsi tam įtraukti lietuvius kiekviename jų gyvenimo aspekte ir, kad išlaikytų ryšius, pavertė šią bendruomenę labai gyva ir aktyvia.“¹ Žinoma, organizacijų skaičius šiandien sumenkęs, o globalizacija suniveliavo įsitikinimus, bet ginčytis vis dar yra dėl ko. Galbūt nuolatiniame ginče – išgyvenimo paslaptis?

Dar Ieva mums rekomendavo užsukti į karnavalo repeticiją viename iš turbūt tūkstančių San Paulo muzikos klubų. Karnavalas – tai, ką mes vadiname Užgavėnėmis – Braziliją ištinka masiškai, ir tai nėra tik didžiųjų sambos mokyklų pasirodymai, kuriuos įprastai matome internete ar televizijoje. „Blocos“ – nedideli kvartalų orkestrėliai, profesionalų ir mėgėjų, repetuojančių visus metus. Vieni labiau šoka, kiti labiau dainuoja, treti labiau groja. Mes pataikėme į keliasdešimties dūdorių sambrūzdį, ir tai buvo sunkiai palyginama su bet kokia lietuviška muzikine patirtimi. Gal Žaliakalnio Brazilkoje galėtų karnavalas vykti..? Juk Ieva ir pati yra dalyvavusi tokiame „bloco“ ir net pasipuošusi lietuvišku tautiniu kostiumu.

 

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

Ievos Martinaitis nuotraukos

ievamartinaitis.com

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Mėnesio tema. Naktinis Kaunas su DJ Erichu
Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus...
Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Mėnesio tema. Naktinis Kaunas su DJ Erichu
Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia