Mėnesio tema. Apie senelį ir anūką Novickius

Mano pasakojimas šį kartą iš tiesų yra du pasakojimai. Kurie, dar kartą pažvelgus į tas pačias tiesas, yra vienas pasakojimas. Senelis ir anūkas, kurių gyvenimų linijos ėjo paraleliai vos keletą metų ir kurie nespėjo artimiau susipažinti, tačiau kuriuos labiau už kitus dalykus sieja ta pati meilė Lietuvai ir Kaunui. Antanas Novickis – Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, vėliau nusprendęs galįs pasitarnauti Lietuvai darydamas jos miestus gražesnius ir geresnius gyventi. Tai jam sekėsi puikiai, o jo užmojų iki galo nepavyko nutraukti net lemtingiems 1944-iesiems, kai teko palikti šalį.

Jo anūkas Darius – JAV jūrų pėstininkų korpuso pulkininkas, kuris matė daugybę pasaulio ir kurį Lietuva pašaukė sugrįžti. Prieš pusantrų metų išėjęs į atsargą, jis nusprendė kraustytis į Vilnių. Pavarčiau istorijos puslapius apie kone pirmąjį Lietuvos urbanistą, o tada jau gyvai pasišnekėjau su žmogumi, kurį įkvėpė senelio atminimas.

Antanas Novickis

Antanas Novickis

Antanas Novickis: žmogus, tobulinęs Lietuvą

„Mano troškimas buvo graži, tvarkinga Lietuva!“ – jau gerokai po karo, gyvendamas Niujorke, rašė Antanas Novickis. Tai buvo teisybė: jo visas gyvenimas buvo pašvęstas savo šalies gerovei. Kaip ir ne vienas žymus tarpukario veikėjas, jis mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Dar bestudijuodamas išsvajotą inžinerijos mokslą Rygos politechnikos institute jis tiesiogiai susidūrė su karu – mobilizacija privertė tapti karo inžinieriumi ir mokslus užbaigti jau Kijeve. Šią patirtį sėkmingai panaudojo kuriant šalies kariuomenę: buvo vienas pirmųjų savanorių, o netrukus, tais pačiais 1919-aisiais, paskirtas Kauno komendantūros adjutantu. 1923–1925 m. savo žinias tobulino Versalio karo inžinerijos mokykloje. Vėliau tapo prezidento Kazio Griniaus adjutantu, dėstė patvariąją fortifikaciją Aukštuosiuose karo technikos kursuose. Buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

 Dar 1931 m. buvo sudaryta speciali komisija kurti „oro muziejų“.

Didysis posūkis, o galbūt tiesiog logiška darbo šaliai tąsa, įvyko 1930–1931 m.: išėjęs į atsargą Antanas Novickis pabaigė civilinės inžinerijos kursą, nes pagal tuometinius reglamentus dirbti su karo inžinieriaus diplomu negalėjo. Gavo pareigas vienoje palankiausių šalies fiziniam tvarkymui pozicijų – tapo Statybos ir sauskelių inspekcijos vadovu ir vyriausiuoju inspektoriumi.

Tuometiniai Lietuvos miestai buvo apnikti daugybės problemų – sistemingas miestų planavimas realybėje beveik neegzistavo. Tam trukdė ne tik žmogiškųjų išteklių trūkumas, bet ir tebegaliojęs carinis statybos įstatymas. Jame aukščiausiu prioritetu buvo laikoma privati nuosavybė, o tai itin apsunkino miestų plėtrą: nebuvo įmanomi perplanavimai, nes išpirkti žemei trūko lėšų. Planuojant miestus vyravo žemių savininkų savivalė, kas itin reiškėsi aplink Kauną: prie Laikinosios sostinės kūrėsi chaotiški priemiesčiai keistų formų sklypais, apstatyti neestetiškais pastatais ir dažnai neturėję net to, ką būtų galima pavadinti juos jungiančiomis gatvėmis.

Lietuvai reikėjo naujo statybos įstatymo. Prie jo kūrimo 4 dešimtmečiu ir dirbo A. Novickio vadovauta darbo grupė. Trūko žmonių, tad šis darbas užsitęsė ir vėliau nuspręsta jį leisti dalimis. Taip 1938 m. dienos šviesą išvydo kaimo ir miestų žemių tvarkymo įstatymai – pastarasis įgalino didelio masto pertvarkas. Lietuvos miestai pagaliau gavo galimybę tapti estetiškais ir patogiais gyventi. Per tą laiką A. Novickis ne kartą šia tema rašė specializuotoje spaudoje – jis vienas pirmųjų šalyje panaudojo ir „urbanistikos“ terminą. Savo darbe vyr. inspektorius rėmėsi tuometiniais moderniais urbanistikos principais, kuriuos dažnai akcentuodavo.

Be A. Novickio, kaip vyriausiojo statybos inžinieriaus ir kompetentingo specialisto, neapsiėjo nei viena svarbesnė komisija, skirta svarbiausiems šalies projektams. Keletas pavyzdžių: dar 1931 m. buvo sudaryta speciali komisija kurti „oro muziejų“ – šalies etnografinę ekspoziciją, kuriai buvo lemta išsipildyti tik po keleto dešimtmečių – Lietuvos liaudies buities muziejaus pavidalu. 1932 m. A. Novickis paskirtas į vieną iš trijų komisijų, skirtų žvalgyti vietą planuotai Kauno hidroelektrinei.

4 dešimtmetyje A. Novickio iniciatyva vyko bent keletas svarbių šalies estetinių pertvarkų: 1932 m. per šalį nusirito vadinamasis „lūšnų griovimo“ vajus – iš miestelių pašalinti menkaverčiai, itin prastos būklės pastatai. Inžinierius važinėjo po visą šalį, stebėjo procesą ir bendraudamas su savininkais užtikrino efektyvų procesą. „Griaunamos lūšnos, trobesiai be stogų, skylėtais stogais, įlūžusiomis lubomis, sukrypusiomis sienomis, sulindę į žemę, drėgni ir tamsūs“, – tuomet vieno dienraščio žurnalistui akcijos reikšmę aiškino vyr. inspektorius.

Kita panaši iniciatyva – naujų turgaviečių steigimas visoje šalyje. Senieji turgūs, užimdavę centrines miestų aikštes, buvo tapę neestetiškais, keldavo daugybę susisiekimo problemų. Dėl to visoje šalyje jie buvo masiškai perkėlinėjami į erdvesnes, labiau pritaikytas vietas. A. Novickio laikotarpiu itin daug dėmesio buvo skiriama šalies keliams: beveik 25.000 kilometrų šalies vieškelių reikalavo nuolatinės priežiūros, tad bandyta jų tvarkymo efektyvumą užtikrinti sudarant priežiūros sistemą ir perkant kelių techniką.

4 dešimtmečio pabaigoje parengtas garsusis „Mūrinės Lietuvos“ planas, turėjęs užtikrinti mūrinės statybos plėtrą visoje šalyje. Tam numatyta visapusiška sistema, skatinant plytinių steigimą, numatant cemento fabriko statybą ir kitus svarbius faktorius. Iš tuometinių 442 Lietuvos gyvenviečių tik pusė turėjo parengtus savo planus. Kadangi be jų negalėjo vykti normali plėtra, Statybos inspekcija parengė penkerių metų darbo plano aplinkraštį, kuriame skatino savivaldybes iki 1943 m. parengti gyvenviečių planus. Akcentuotas spartaus Lietuvos miškų nykimo klausimas.

Ir vis dėlto didžiausias įvykis buvo 1939 m. įsteigtas Krašto statybos komitetas. Jis turėjo tapti įstaiga, tarpininkaujančia skirtingoms institucijoms ir tariančia lemiamą žodį dėl sistemingo miestų ir visos šalies vystymo. Vienas pagrindinių jos uždavinių buvo „tirti estetinę, ekonominę ir teisinę statybos padėtį krašte ir iš to daryti išvadas, kaip visa tai efektyviai tvarkyti“. Komitetas turėjo spręsti tokius tuomet opius klausimus kaip priemiesčių plėtros reguliavimas, kurortų tvarkymo organizavimas, miestų atnaujinimo skatinimas, susisiekimo problemos, vertinti viešųjų pastatų architektūrinę stilistiką. Be kita ko, tarp tikslų buvo ir „darnaus vietovaizdžio išlaikymas bei sudarymas“. Lietuvos miestai turėjo tapti gražesni ir patogesni, tačiau nespėjo.

Eini, žaidi beisbolą, o sąlytis su lietuvybe tik šeimoje.

Po 1941 m. birželio sukilimo A. Novickis spėjo pabūti susisiekimo ministru J. Ambrazevičiaus vyriausybėje, o iki 1944 m. vis dar buvo atsakingas už šalies statybas, nors tuo metu ir nebuvo galimybės užsiimti daugeliu realių darbų. Net ir pasitraukęs su šeima į pabėgėlių stovyklas, jis toliau dirbo: čia, vis dar vildamiesi šalies išlaisvinimo, 5 dešimtmečio pabaigoje su kolegomis pagaliau parengė ilgai lauktą naująjį šalies statybos įstatymą, papildytą naujausiomis tendencijomis. Už Atlanto A. Novickis iki pat mirties išliko aktyvus Niujorko lietuvių bendruomenės bei Lietuvių architektų ir inžinierių sąjungos narys.

Būtų neteisinga nepaminėti ir inžinieriaus žmonos Birutės Novickienės, vertos atskiro straipsnio. Viena pirmųjų moterų, baigusių Lietuvos universitetą, ir viena pirmųjų moterų advokačių. Amžininkų prisimenama kaip nenuilstanti kovotoja už moterų ir vaikų teises, ji buvo viena iš Lietuvos skautų draugijos steigėjų ir valdybos narių, priklausė Lietuvos moterų globos draugijai ir Lietuvos moterų sąjungai. Rūpinosi, kad neturtingos moterys gautų nemokamus teisinius patarimus, mažamečių teisių užtikrinimu ir socialinės globos organizavimu. Nepriklausomybės pradžioje organizavo pagalbą tuomet tik pirmus žingsnius žengusiai jaunai šalies kariuomenei. Nors nuo 1941-ųjų ją buvo pakirtusi sunki liga, tačiau ir pabėgėlių stovyklose, ir už Atlanto ji išliko aktyvi bendruomenės narė.

Darius Novickis senelio projektuotuose Darbo rūmuose (dab. Kauno kultūros centras). Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

Darius Novickis senelio projektuotuose Darbo rūmuose (dab. Kauno kultūros centras).
Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

Darius Novickis: sugrįžęs į senelių kraštą

Su Dariumi susitinkame prie Įgulos bažnyčios. Simboliška, kad prieš 87 metus į tuomet itin prastos būklės Soborą įžengė Antano Novickio vadovaujama speciali komisija, turėjusi išspręsti jo remonto klausimą. Turbūt jam ne kartą čia teko lankytis ir anksčiau – vienaip ar kitaip, tai buvo Kauno karinės įgulos šventovė. Inžinieriaus anūkas – aukštas, geros nuotaikos ir kariško stoto vyriškis – rankoje laiko maišelį, kuriame gerai žinomo Kauno fabriko gamybos batai: „Stengiuosi pirkti lietuvišką produkciją, o pas mus, Vilniuje, nėra geros firminės parduotuvės, tai pasinaudojau proga.“

Darius jau pusantrų metų gyvena Lietuvoje – 2017 m. išėjo į užtarnautą atsargą ir tapo vilniečiu. Galbūt daugeliui dabartinių kauniečių atrodytų keista, kodėl jis negrįžo į senelių ir tėvų miestą. Ir vis dėlto, galima sakyti, jis įvykdė tai, dėl ko kovojo ir senelis – tarpukario kauniečių didžiausioji siekiamybė buvo atgauti istorinę sostinę ir išsikovoti teisę kiekvienam joje gyventi.

Būsimasis jūrų pėstininkas gimė ir augo San Fransiske – mieste, Kaunui giminiškame nebent savo kalvomis ir troleibusais. Ten beveik nebuvo lietuvių, tad nebuvo ne tik lietuviškos mokyklos, tačiau ir su kuo bendrauti tėvų kalba. „Greitai man sueis 52-eji, tačiau niekad nėjau į jokią lietuvišką mokyklą. Mama kartais duodavo iš lietuviškų knygelių pasimokyti, tačiau nebuvo kaip Los Andžele, kur lietuviai turi savo mokyklą. Lietuvių kalbą išmokau ir ja kalbėjau beveik tik namuose.“ Šiandienos San Fransiske lietuviška šeštadieninė mokykla jau yra – į ją eina ir vienos iš Dariaus seserų vaikai, beje, pavadinti lietuviškais vardais. Prisimindamas vaikystę 8 dešimtmečio San Fransiske Darius prisipažįsta kiek gėdijęsis šnekėti lietuviškai: „Iš mūsų, keturių vaikų, aš mažiausiai norėjau šnekėti lietuviškai. Žaidi su kitais vaikais ir kiek gėda, tuo metu man tai atrodė nemadinga. Eini, žaidi beisbolą, o sąlytis su lietuvybe tik šeimoje.“

Tačiau tai buvo tik pereinamasis etapas – mano pašnekovas anapus Atlanto du kartus dalyvavo lietuvių šokių šventėse. Taip pat buvo aktyvus lietuvių skautų narys – tėvai dėl lietuvybės palaikymo juos siųsdavo net į Los Andželą, kur buvo būrys: „Mūsų uniformos buvo kaip ir „Boy scouts of America“, tačiau su lietuviškom vėliavom – tą palaikė ir Amerikos skautų sistema, pagal kurios reglamentus viskas vykdavo. Tačiau viskas buvo orientuota į Lietuvos istoriją, patriotiškumą – stovyklose mes kiekvieną rytą keldavom ir Lietuvos, ir Amerikos vėliavas, giedodavom Tautišką giesmę. Rengdavom „pavok vėliavą“ tipo partizanų mūšius, pasigaminę improvizuotų įtaisų iš servetėlių ir miltų. Viską buvo bandoma kiek įmanoma labiau sujungti su lietuvybe.“ Ir nors lietuvių bendruomenė San Fransiske buvo itin maža, tačiau pakankama, kad kiekvieną vasario 16-ąją vyktų minėjimas: „Vienais metais į minėjimą atvažiavo Simas Kudirka ir sakė paskaitą – tuo metu jis buvo mūsų visų herojus.“

Ant antkapio, be vardų, tėra vienas žodis – „sugrįžom“.

Darius šneka gražia lietuviška šneka, atsargiai rinkdamas žodžius, stengdamasis neįterpti svetimybių: „Dabar girdžiu Lietuvoje jaunimą į šneką įdedantį daug angliškų žodžių. Mes taip pat šitaip darydavom, tačiau tik dėl to, kad kartais nežinodavom lietuviško atitikmens. Čia yra tas dalykas, kur aš noriu tobulėti visada – rašyti ir šnekėti gražiai lietuviškai.“ Tiesa, kaip ir nemažai Antrojo pasaulinio karo po pasaulį išblaškytų lietuvių ir jų palikuonių, pašnekovas prisipažįsta kartais gaudavęs pastabų dėl archaizmų, kurie jo kalboje užsikonservavę nuo 1944-ųjų: „Kai atvažiavau į Lietuvą, keli jauni žmonės sakė, kad šnekėdami su manimi jaučiasi lyg šnekėtų su savo seneliu. Kaip aš sakau, čia yra , – šypsodamasis rodo į sagą. – Kalbėdamas su vyresniais žmonėmis jaučiausi lyg kalbėčiausi su seniai pažįstamais, kaip su šeima. Dabar to jau nebepastebiu.“

Paprašau daugiau papasakoti apie sugrįžimą. „2006 metais buvau suplanavęs aplankyti Britų jūrų pėstininkus, nes tarnaudami Afganistane žadėjom susitikti. Aš susimąsčiau, kodėl keliauju visur po pasaulį, bet Lietuvos taip niekuomet ir neaplankau. Juk esu lietuvis, šneku lietuviškai! Pagalvojau, pabūsiu Anglijoj ir tada skrendu į Tėvynę – tuomet dar tebebuvo ir Lietuvos avialinijos.“ Tuometinį leitenantą tą kartą papirko svarbiausias šalies simbolis: „Ją pamačiau Pilies gatvės perspektyvoje ir širdis žinojo, kad esu namuose. Visada sakysiu, kad to negali paaiškinti, kaip kad negali paaiškinti, sakykim, meilės. Sakiau sau, juk čia Gedimino pilis! Visą šitą aš mačiau skautų knygose, kur parodytas Gedimino sapnas apie Geležinį vilką. Bet ten buvo piešiniai. O čia visa tai štai čia, gyvai!“

Kaip kitą svarbų simbolį pašnekovas išskiria televizijos bokštą, su kuriuo jaučia ypatingą ryšį: „Tuo metu buvau tik jaunas 23 metų leitenantas Jameso Mattiso batalione. Sėdėjom dykumoje netoli Kuveito sienos ir laukėme Persų įlankos karo pradžios, nors niekas dar nebuvo tikras, kad konfliktas tikrai bus – juk paskutinę akimirką Saddamas Husseinas galėjo pasakyti, kad iš Kuveito traukiasi. Mano žinioje buvo 24 šarvuočiai ir 49 jūrų pėstininkai. Pas mus transliavo kariuomenės radijas ir ateidavo kiek pavėluoti „Stars and Stripes“ numeriai. Taip mane pasiekdavo informacija – itin sukrėtė iliustracija su žmonėmis po tankais – iki šiol bokštas man dėl jų aukos yra ypač brangus. Tuomet galvojau: tai vyksta Lietuvoje, o tuo tarpu aš čia – dykumoje. Turėjom labai nedidelius pokalbių telefonu limitus – pamenu, paskambinau tėvams, o mama sako: „Dariau, ar tu žinai kas Lietuvoje vyksta?“ Bet sausio 17 d. prasidėjo karas. Tik po Kuveito išlaisvinimo grįžom į normalią bazę, kur buvo susikaupęs mūsų paštas, galėjom prisivyti žinias.“

Pirmą kartą Kaune Darius apsilankė 2007-aisiais. Be abejo, negalėjau nepaklausti, ar Kaunas skyrėsi nuo to Kauno, kurio vaizdinys egzistavo tėvų pasakojimuose: „Kaunas buvo aukšto lygio miestas, tokį jį ir įsivaizdavau – tėvelis kartais parodydavo nuotraukų. Toks jis ir dabar, kaip jose – likę daug tų romantiškų laikų. Kaune daug išliko senų tarpukario namų. Vilnius turi senamiestį, bet Kaunas turi Žaliakalnį ir Ąžuolyną. Kartais internete perskaitau, kaip Kaune kas nors nusiperka namą ir jį tvarko. Žvėryne daug gražių senų namų nugriauta – Kaune namus matai tvarkomus, čia nevaloma istorija. Nežinau, kiek tame tiesos, bet susidariau tokį vaizdą ir tuo Kaunas man paliko įspūdį nuo pat pradžių. Visų pirma man čia krenta į akis namai lenktais kampais, vienodas anų laikų stilius, – rodydamas į centrinio pašto iliustraciją šypsosi pašnekovas. – Galbūt man tai krenta į akis dėl to, kad tėtis pasekė senelio pėdomis ir taipogi dirbo architektu – suprojektavo daug ligoninių, Valjecho rotušę, vieną Santa Barbaros universiteto korpusą.“ „Kas Kaune dar man itin krito į akį, tai žmonių neformalumas – Vilniuje parduotuvėje sako „laba diena“, o čia – „laba“. Čia viskas paprasčiau, bendravimas paprastesnis. Visi atrodo savi.“

Pašnekovas parodė pluoštą nuotraukų, kuriose jo senelis įamžintas 3 dešimtmetyje – pratybose VI forte. „2011 metais mane paaukštino į pulkininkus. Juk tai tokia ypatinga diena kariškio gyvenime – norėjosi kažko simboliško. Juolab kad mano senelis juk irgi buvo pulkininkas! Norėjau, kad ceremonija vyktų VI forte. Dabar jis jau tvarkomas, tačiau tada, nuvažiavus prie to transporto žiedo, žiūriu – lentelė „Šeštas fortas“. Toliau žiūriu – grafičiai, viskas krūmuose. Galvoju, kur tas fortas? Deja, ceremoniją teko daryti Amerikoje“, – su plačia šypsena prisimena atsargos pulkininkas.

Antanas Novickis pratybose VI-ajame forte. XX a. 3-asis dešimtmetis. Iš Novickių šeimos albumo.

Antanas Novickis pratybose VI-ajame forte. XX a. 3-asis dešimtmetis. Iš Novickių šeimos albumo.

Valstybė kaip ir pažįstami žmonės – kas dieną juos matydami nepastebime, kaip keičiasi. Tad paklausiau, ar didelį pašnekovas mato skirtumą tarp 2006-ųjų ir dabartinės Lietuvos? „Pamenu, sėdi kavinėje ir niekas neina pro šalį. O juk buvo balandis Vokiečių gatvėje. Kavinėse personalas ne tai kad nedraugiškas, bet tiesiog neprieina. Aptarnavimas buvo paremtas ne žmogiškumu, bet taisyklėmis – kaip kokioje kariuomenėje, – šypsosi. – Dabar aptarnavimo kultūra – nuostabi. Tuomet girdėjau kalbas, kad autobusų vairuotojai nekultūringi. Eismas irgi būdavo kaip mūšis – o štai dabar aš net neturiu mašinos, nes viešasis transportas nuostabus. Vairuotojai visada palaukia bėgančio, jaunimas padeda močiutėms įlipti. O vairavimas kaip per tuos dvylika metų pasikeitęs! Anksčiau būdavo baisu išeiti į perėją, o dabar vos pasisuki ton pusėn, visi iš karto stoja. Ir parduotuvėse viskas kitaip – visada girdėdavau šnekas apie nemalonias kasininkes. Pamenu, pirkau visą vežimą lauktuvių vežti Amerikon – neturėjau nuolaidų kortelės. Kasininkė išklausinėjo visą eilę, kol atsirado, kas man ją paskolins, o juk galėjo tiesiog spjauti į visa tai.“

2016 m. Darius aplankyti Lietuvos atsivežė ir tėvus. Kai paliko Lietuvą, mamai buvo apie penkerius, o tėčiui – devyneri: „Dėl šios kelionės man buvo šiek tiek dvejonių – jie taip gražiai kalbėjo apie Kauną, tačiau nemaža to, kas buvo 1944 metais, dabar nebeegzistuoja. Be reikalo – pabuvom savaitę Vilniuje, o tada atvažiavom į Kauną. Jie patys visur viską išvaikščiojo, susirado vaikystės vietas – čia jautėsi vėl kaip namie. Mama susiskambino su Kipro Petrausko dukra, kurios nematė nuo vaikystės, ir susitikę valandų valandas šnekėjosi, lyg visų tų metų nebūtų praėję.“ Tiesa, pagrindinis kelionės tikslas buvo kur kas kilnesnis: „1992 metais Karmėlavoje buvo perlaidotas mamos tėtis. Kai 2015 metais mirė ir močiutė, norėjome palaidoti ją šalia. Tuo pačiu atvežėme ir paskendusio mamos brolio Vytuko pelenus. Ant antkapio, be vardų, tėra vienas žodis – „sugrįžom“.“

Nors jį prisimena tik fragmentiškai, pagrindine savo karjeros inspiracija Darius vadina būtent senelį: „Nenoriu dabar prišnekėti netiesos, bet buvo tokia istorija, kai senelis dalyvavo operacijoje atsiimant pavogtas patrankas iš lenkų. Juk tokie pasakojimai įkvepia.“

Ką atsargos pulkininkas veikia dabar? Džiaugiasi sulėtėjusiu gyvenimo tempu ir galimybe laisvai rinktis. Šoka tautinius šokius ir kartais skaito pranešimus Lietuvos kariuomenei bei įvairių mokyklų moksleiviams, dalyvauja labdaros akcijose. „Jeigu būtų reikalas, visada padėčiau Lietuvai, kuo galėčiau, – gauname JAV jūrų pėstininko žodį, – „Bet pas Lietuvos karininkus Vytis ne tik prisegtas prie uniformos, bet ir širdyse.“

 

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio numerio rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“. Žurnalo archyvą rasite čia.

creative_city_kaunas_lt-01 (2)

Iš Tel Avivo į Kauną – tarptautinis modernizmo miestų forumas
Rugsėjo 12–13 dienomis Kaune ir Vilniuje įvyks II tarptautinis modernizmo miestų forumas „Nuo modernaus iki šiuolaikinio: XX amžiaus architektūros...
Mėnesio tema. Kovos planas
„Žiūrint, nagrinėjant jo sumanymus, tikrai linksma darosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galime patikėti....
Mėnesio tema. Architektūros dialogai ir gyvenimo ženklai su A. ir G. Prikockiais
Nuo mistiškos gotikos iki tautinio identiteto paieškų tarpukario modernizme, nuo įmantrių baroko formų iki ramaus ir subtilaus klasicizmo –...
Mėnesio tema. „(Ne)matoma architektūra“: Ištraukti iš šešėlio
„Kauno pilno kultūros“ rugsėjo numeryje daug rašome, o iki pat lapkričio pabaigos Kauno architektūros festivalio proga dar daugiau visais...
Iš Tel Avivo į Kauną – tarptautinis modernizmo miestų forumas
Rugsėjo 12–13 dienomis Kaune ir Vilniuje įvyks II tarptautinis modernizmo miestų forumas „Nuo modernaus iki šiuolaikinio: XX amžiaus architektūros...
Mėnesio tema. Kovos planas
„Žiūrint, nagrinėjant jo sumanymus, tikrai linksma darosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galime patikėti....
Mėnesio tema. Architektūros dialogai ir gyvenimo ženklai su A. ir G. Prikockiais
Nuo mistiškos gotikos iki tautinio identiteto paieškų tarpukario modernizme, nuo įmantrių baroko formų iki ramaus ir subtilaus klasicizmo –...
Mėnesio tema. „(Ne)matoma architektūra“: Ištraukti iš šešėlio
„Kauno pilno kultūros“ rugsėjo numeryje daug rašome, o iki pat lapkričio pabaigos Kauno architektūros festivalio proga dar daugiau visais...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia