Muziejaus trečiadienis. Sigita iš Dainavos

Dar prieš devynerius metus Kauno rotušė buvo gana uždaras objektas, kuriame vykdavo santuokos ceremonijos ir svarbesnės šventės. Tuomet tik nedrąsiai buvo kalbama apie galimybę bent porąkart per savaitę ten rengti ekskursijas. 2015 m. į rotušę ėmė kraustytis Kauno miesto muziejus. Pernai visuomenei atvertas bokštas, taip pat vyko pastato atnaujinimo ir pritaikymo šiuolaikinio muziejaus bei jo lankytojo poreikiams konkursas. Kol kas jo nugalėtojai „Processoffice“ dirba „ant popieriaus“, tai yra, realūs atnaujinimo darbai dar neprasidėjo. Bet tai, aišku, nereiškia, kad muziejaus darbuotojai tinginiauja.

Rotušės skyriuje periodiškai atidaroma vieno eksponato paroda „Naujas muziejuje“, kurioje jau galėjome išvysti tarpukario kvepalus, „Dainos“ kino teatro bilietą, Sąjūdžio trispalvę ir net iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį palapinės tvirtinimo elementą, kurį į muziejų atnešė šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ vadas Gildas Aleksa. Pastaroji paroda, beje, vyks iki vasario 13 d.

„Tokie eksponatai, kurie kitiems muziejams atrodo keisti, nesuvokiami, nevertingi, neeksponuotini, mums gali būti labai įdomus. Kažkam tai tik metaliukas, o mums – puiki istorija apie tai, kaip į Šilainius atkeliavo cirkas“, – sako Kauno miesto muziejaus ekspozicijų kuratorė Sigita Žemaitytė-Strazdė. Tai į jos ir kolegų rankas patenka visa tai, ką muziejui dovanoja kauniečiai. Apie tai, ko nemato lankytojai, ir pasikalbėjome susitikusios trečiadienį muziejuje.

Sigita Žemaitytė-Strazdė lanko Abraomo Mapu skulptūrą Kaune. V. Merijauskaitės nuotr.

Sigita Žemaitytė-Strazdė lanko Abraomo Mapu skulptūrą Kaune. V. Merijauskaitės nuotr.

Kaip atrodo tavo darbo diena?

Šiandien teko palakstyti, pavyzdžiui, buvau Kipro ir Miko Petrauskų namuose, susitikau su kolegėmis. Bet muziejuje dienos nevienodos. Kai buvau muziejininkė, dirbau su eksponatais. Tai – jų įvertinimas, aprašymas, inventorinimas. Taip pat tenka rengti parodas, rašyti mokslo populiarinimo darbus, skaityti paskaitas, organizuoti istorinius momentus įprasminančius renginius ir, žinoma, pabendrauti su labai daug žmonių. Muziejininkas turi būti komunikabilus, tai tik stereotipas, kad mes užsidarę mezgame.

Papasakok, kaip atsidūrei Kauno miesto muziejuje.

Pradėjau dirbti 2015 m. sausį, kai muziejus dar veikė M. Valančiaus gatvėje, Vyskupų rūmuose. Tai buvo lemtingi Kauno miesto muziejui metai. Buvo įrenginėjama nauja ekspozicija „Pasroviui ir prieš srovę“, tik ji veikė trumpai, nes tų pačių metų pabaigoje mes persikėlėme į Rotušę. O ten – nauji išbandymai. Taip jau sutapo, kad mano buvimas muziejuje labai banguotas, su daugybe išbandymų ir jam, ir man. 2017 m. keitėsi vadovas, pratinomės prie naujos vietos. Nuo praėjusių metų pavasario ėmiau pratintis prie naujų pareigų, tapau ekspozicijų kuratore. Šiuo metu koncentruojuosi į Rotušės ekspozicijos atnaujinimą, nors iš esmės esu atsakinga už visus skyrius.

Studijavai istoriją, tiesa?

Taip, ir bakalauro, ir magistro laipsnius apsigyniau Vytauto Didžiojo universitete. Gilinausi į migracijos istoriją. Išgirdusi apie laisvą darbo vietą muziejuje supratau, kad įgytas teorines žinias galėčiau įprasminti tokioje veikloje.  

Ar kai rinkaisi, kur studijuoti, jau mąstei apie muziejinę veiklą? Kas paskatino rinktis istoriją?

Aš nieko neįsivaizdavau! Norėjau dirbti leidyboje, spauda visada žavėjo, net romantizavau ją. Svajojau, kaip laukčiau kiekvieno žurnalo numerio. Mokyklą baigiau 2006 m. Vaikydamasi mados, pirmuoju numeriu prioritetų sąraše įrašiau politikos mokslus. Neįstojau, ir nežinau, kaip tai man būtų pasibaigę. Studijuodama supratau, kad istorijos mokslas, humanitariniai mokslai apskritai – tai visų pirma labai platus išsilavinimas. Po magistro įstojau į doktorantūrą, tada ir pradėjau dirbti muziejuje. Bet dar nesu daktarė. Mano disertacijos tema susijusi su žydų migracijos patirtimis čia, Lietuvoje, koncentruojantis į sovietinį laikotarpį. Turiu pastebėti, kad žmonės apie tą laikmetį nekalba, netgi nelaiko jo svarbiu istorine prasme, tarsi tai – tik asmeniniai nutikimai, būdingi daugeliui, bet neesminiai valstybiniu lygmeniu. Manau, kiekvieno netolimą praeitį tiriančio istoriko darbas yra įrodyti kitaip. Tikiu, kad kiekvieno istorija svarbi piešiant bendrą šalies ir net pasaulio paveikslą.

Tai labai susiję su tuo, ką veikia Kauno miesto muziejus – mūsų miesto istorijos ekspoziciją konstruojate iš asmeninių daiktų ir juos lydinčių pasakojimų.

Būtent. Paprastai apie eilinius miestiečius muziejai daug nekalba. Koncentruojamasi į valstybės istoriją, didžiavyrius. Mums svarbus kiekvienas kaunietis, gyvenęs ir gyvenantis čia. Norime kalbėti ir apie dabarties procesus. Todėl mums svarbi mikrorajonų istorija – iki šiol daug dėmesio periferijai nebuvo skiriama. Atrodo, kad Kaunas – tai Kauno pilis, Rotušės aikštė, Santaka, Laisvės alėja. Na, dar Žaliakalnis. Sovietiniu laikotarpiu radęsi mikrorajonai juk irgi yra svarbi miesto istorijos dalis. Mes norime apie ją kalbėti, siekiame trinti ribą tarp muziejaus kaip institucijos ir žmogaus.

Ar noriai kauniečiai dalinasi istorijomis?

Žinoma, patys jie neateis, turi susidomėti, paklausinėti. Kaip neseną pavyzdį galiu papasakoti Sąjūdžio trispalvės istoriją. Praėjusiais metais mes ją eksponavome vieno eksponato parodoje. Atsirado tų įvykių liudininkų – dvi seserys atnešė fotografijų, pasidalino savo prisiminimais.

Ar vykdote urbanistinės kraštotyros ekspedicijas į Kauno rajonus?

Patys bandome atrasti metodikas, suprasti, kaip visa tai turėtų vykti. Mūsų Tautinės muzikos skyriaus merginos, turinčios tikrosios kraštotyros patirties, ja mielai dalinasi. Pernai dalyvavome Šilainių dienoje, patys kalbinome žmonės, prašėme jų nurodyti rajono ribas, prisiminti, kaip jis plėtėsi. Sužinojome, pavyzdžiui, kuris namas Šilainiuose pirmasis, kaip su botais reikėdavo eiti į naują mokyklą, nes gatvės dar nebuvo asfaltuotos. Esame sukaupę jau nemažai istorijų.

Kur tu pati užaugai?

Dainavos mikrorajone. Tiksliau, prie VI forto, Panemunės pėsčiųjų tilto. Būtent fortas buvo bendruomenės simbolis, centras. Jausdavome priešpriešą tarp VI forto ir Šančių! „Girstupis“, Žalgirio stadionas – tai vietos, kurias pirmiausiai prisimenu, mąstydama apie savo vaikystę ir rajoną.

Įėjimas į „Žalgirio“ stadioną, 1969 m. Fotografija S. Lukošiaus. KMM fondai

Įėjimas į „Žalgirio“ stadioną, 1969 m. Fotografija S. Lukošiaus. KMM fondai

Universalinė parduotuvė „Girstupis“, 1974 m. Fotografija S. Lukošiaus. KMM fondai

Universalinė parduotuvė „Girstupis“, 1974 m. Fotografija S. Lukošiaus. KMM fondai

Ką dabar rekomenduotum pamatyti Dainavoje žmogui, kuris ten ruošiasi apsilankyti pirmą kartą?

O, ji labai pasikeitusi! Reikėtų žmogui rodyti senas nuotraukas, lyginti jas su dabartimi. Juk vietoj stadiono stovi prekybos centras. Aišku, parodyčiau Panemunės šilą, kuris pasiekiamas pėsčiųjų tiltu. Gaila, nebeparodyčiau restorano „Trys mergelės“, kurio likimas liūdnas. Žinoma, nuvesčiau į VI fortą, atlaikiusį ne vieną epochą. Galbūt parodyčiau ir savo mokyklą, kurioje mokėsi ir mano mama, teta, dėdė. Papasakočiau, kaip pasikeitė „Girstupis“. Suprantu, kad tokios istorijos niekada nebus lygiavertės, tarkim, Kauno modernizmo istorijai. Juk istorinio konteksto nėra tiek daug, bet mikrorajonuose daug asmeninių patirčių.

Pėsčiųjų tiltas į Panemunę, 1976 m. Fotografija S. Lukošiaus. KMM fondai

Pėsčiųjų tiltas į Panemunę, 1976 m. Fotografija S. Lukošiaus. KMM fondai

O ar miesto svečiai iš užsienio domisi tuo, kaip gyvena paprasti žmonės? Juk vakariečiams sovietinis paveldas neretai yra tam tikra prasme žavus.

Nepasakysiu dabar tikslios statistikos. Užsienio svečiai paprastai lanko giduose nurodytus taškus. Eigulius ir Šilainius lanko ne toks didelis procentas, bet tikiu, kad kai galutinai atsinaujinsime, tapsime įdomūs ir turistams. Beje, kai dar veikėme M. Valančiaus gatvėje, turėjome ekspozicijos dalį, skirtą būtent šiam periodui, įskaitant rezistenciją, Kalantines. Šį laikotarpį išsamiai pristatyti yra mūsų užduotis. Nederėtų jo ignoruoti kalbant apie praeitį.

Ką muziejininkai veikia laisvalaikiu? Teko girdėti išpažinčių, kad darbe lankomasi ir per atostogas…

Tikrai yra daug mano kolegų, kurie į savo sritį gilinasi ir po darbo, ir per šventes. Aš pati stengiuosi atsiriboti, darbą palikti darbe, kitaip visai užsidaryčiau nuo aplinkinio pasaulio. Laisvalaikiu veikiu tai, ką visi šiuolaikiniai žmonės. Kinas, fotografija, koncertai, knygos.

Bet keliaudama turbūt pasistengi užsukti į kitų miestų muziejus?

Taip, sakyčiau, net natūralus poreikis! Įdomu juos lyginti, pasvarstyti, kurie dirba geriau už mus, kurie – prasčiau. Muziejininkas kitame muziejuje nesijaučia kaip paprastas lankytojas. Įvertinu etiketažus, anotacijas, apšvietimą, ekspozicijos išdėstymą – turbūt ne visi į tai atkreipia dėmesį.

Išskirčiau Helsinkio miesto muziejų, kurį pernai aplankėme su kolege. Ten praleidome nemažai laiko, bendravome su kuratoriumi, vadove. Šis muziejus išskirtinis ne technologiniais sprendimais. Jis gana paprastas, labai šiltas, atviras visiems, pasakojantis mažas istorijas, atliepiantis Helsinkio tapatybės klausimus, kurie rūpi ir gyventojams, ir miesto svečiams. Beje, nemokamas. Taip pat neseniai lankiausi Varšuvos miesto muziejų, kurį daugelis giria. Visgi man jis paliko ne tokį gerą įspūdį, žinoma, tai subjektyvi nuomonė. Ten miesto istorija pristatoma per turtingų fondų ekspoziciją, o tikrojo miestiečių gyvenimo nepamatysi.

Bet kuriuo atveju įkvepia visi aplankyti muziejai, kiekviename stengiuosi pasimokyti, ką Kaune galime padaryti geriau, nei yra dabar. Tikiuosi, kad kai bus baigti darbai, Rotušės skyrius bus ta vieta, kur galima susipažinti su visu Kaunu. Neišeinant iš pastato.

kaunomuziejus.lt

Kotryna Lingienė  © Kaunas pilnas kultūros

Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Mėnesio tema. Naktinis Kaunas su DJ Erichu
Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus...
Mėnesio tema. „Trestas“: „Mes iš tiesų bendraudavom“
Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę...
Prof. V. Žydžiūnaitė: „Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais“
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena...
Marija Nemčenko: „Siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką“
Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę...
Mėnesio tema. Naktinis Kaunas su DJ Erichu
Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia