Mėnesio tema. Giedro ilgesio filmas

Režisierė, žurnalistė, ką tik pasirodžiusio dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (Litvaks in South Africa: The Snowball Rolled South) bendraautorė Ieva Balsiūnaitė Julijai Račiūnaitei pasakoja apie Lietuvą ir Pietų Afrikos Respubliką (PAR) jungiančią litvakų bendruomenę. Režisierės pasakojime, filmo herojų prisiminimuose ir šioje „giedro ilgesio“ istorijoje telpa netektis, nostalgija, susitaikymas, humoras, o kartu – ir Keiptaune įsikūrusi kavinė, dedikuota Rietavui.

Pakalbėkime apie pradžią. Kaip prasidėjo filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ istorija?

Iš tiesų labai ilgai su savimi nešiojausi šią istoriją – bene prieš dešimt metų sužinojau, kad beveik visi PAR gyvenantys žydai (šiuo metu apie 80 %) yra kilę iš Lietuvos. Tuo metu nenumaniau, kad su Pietų Afrika esame taip glaudžiai susiję. Pagalvojau, kad būtų įdomu šia istorija pasidomėti giliau, juk dažnai išgirstame būtent skaičius, statistiką ir kur kas rečiau žmones, kurie už tų skaičių slepiasi. Bėgant laikui, tiek su kolegomis iš televizijos, tiek su draugais, pažįstamais ėmiau dalintis mintimis šia tema – apie PAR gyvenančius litvakus žinojo itin nedaug žmonių.

Apie Pietų Afrikos litvakus papasakojau kolegai Lukui Keraičiui („Žinių radijo“ laidų vedėjas, muzikantas – red. past.), kartu su juo ir pradėjome po truputį ieškoti saitų su PAR, kalbinti įvairius žmones – tam prireikė daugybės elektroninių laiškų ir „Skype“ pokalbių. Ieškodami informacijos susisiekėme su Lietuvos žydų bendruomene, buvusiu ambasadoriumi Izraelyje ir Pietų Afrikoje. Siekėme surasti įvairių kartų ir skirtingų patirčių litvakų bendruomenės atstovų, kurie sutiktų pasidalinti savo istorija.

Prie mūsų prisijungė ir idėją toliau kartu vystė Viktorija Mickutė, žurnalistė, šiuo metu dirbanti „Al Džaziroje“, Katare. Vėliau pasikvietėme dar du žmones – Joną Jakūną ir Sofiją Korf, filmavusius ir montavusius filmą, su kuriais trise vykau į PAR susitikti su filmo herojais. Įdomu tai, kad, išskyrus retus susitikimus, viso projekto metu filmo kūrėjai gyveno skirtingose šalyse ir visas detales derino nuotoliniu būdu.

Nei vienas iš mūsų kūrybinės grupės narių nėra žydų kilmės, neturi asmeninių sąsajų su šia tema, taigi viskas prasidėjo nuo didelio smalsumo ir tuščio popieriaus lapo. Pradėdami netgi nebuvome nusprendę, kokią formą projektas įgis, – dokumentinio filmo formatą pasirinkome darbui jau prasidėjus, suvokę, kad reportažui tema per daug gili ir kompleksiška. Supratome, kad norime sukurti platformą patiems herojams pasidalinti savo istorijomis. Atmetėme ir straipsnių ciklo galimybę – norėjosi išgirsti pasakotojų balsus, pamatyti jų akis, reakcijas, užmegzti kuo glaudesnį ryšį. Susitikti su herojais važiavome pasiruošę ir sukaupę nemažai medžiagos, bet baigtinio produkto nebuvome suplanavę – iš pradžių norėjome susitikti su pašnekovais ir leisti istorijoms pačioms formuoti rezultatą.


Ieva Balsiūnaitė. Donato Stankevičiaus nuotr.

Ieva Balsiūnaitė. Donato Stankevičiaus nuotr.

Kurios istorijos šį projektą pastatė ant bėgių, nubrėžė jam gaires?

Filme istorijomis dalijasi 11 žmonių. Dešimt iš jų pasakoja istorijas per asmeninę prizmę, o Gavinas Morrisas, Pietų Afrikos žydų muziejaus Keiptaune direktorius, komentuoja istorinį kontekstą. Iš šių 11 pasakojimų buvo du, mane labai paveikę, juos išgirdus pradėjo aiškėti tam tikra istorinė dėlionė. Pirmasis iš jų – Roberto Videtzky, gimusio Lietuvoje, Molėtuose, 1923 m., 13 metų palikusio šalį ir visą likusį gyvenimą praleidusio PAR. Su juo daugybę valandų praleidome kalbėdamiesi per „Skype“ – jis pasakojo tiek savo prisiminimus iš Lietuvos, tiek ir apie savo šeimos, vaikų, anūkų gyvenimą PAR.

Beje, Robertas po beveik 80 metų grįžo aplankyti Lietuvos. Pasakodamas kelionės įspūdžius jis prisiminė vaikystę ir mokykloje kabėjusį Vytauto Didžiojo portretą. Grįžus į Lietuvą po tiek metų portretas buvo jau kitas – ant sienos kabėjo Dalios Grybauskaitės atvaizdas. Ši detalė atkreipė mano dėmesį į specifinę laiko tėkmę, jungiančią du nepriklausomos Lietuvos laikotarpius. Robertas netgi prisimena lietuvių kalbą, dainų, nors gyvendamas Lietuvoje su artimaisias bendravo jidiš kalba.

Beje, viena gražiausių vietų Robertui vaikystėje buvo Laisvės alėja Kaune, ypač centrinio pašto pastatas. Kaune gyveno jo dėdė, kurį Robertas dažnai lankydavo. Atvykę jie patraukdavo į Laisvės alėją pasivaikščioti ir pasižiūrėti parduotuvių vitrinų. Į atmintį jam ypač įstrigusios be galo gražios ir brangios slidės, į kurias vaikas negalėjo nustoti žiūrėti. Molėtuose anuomet nebuvo nieko panašaus, taigi Kaunas jam atstojo kvapą gniaužiantį didmiestį!

Žinoma, Roberto šeimą palietė Holokaustas, kurio metu jis neteko 16 artimiausių šeimos narių, nekalbant apie tolimesnius gimines. Natūralu, kad, kaip ir daugumos litvakų, jo atsiminimai apie Lietuvą dvilypiai. Roberto istorijoje ryškiausiai atsispindėjo šis dvilypumas ir ta keista laiko tėkmė, dėl to jis mano akyse ir tapo toks reikšmingas.

Kita įsimintina pažintis – garsus karikatūristas Jonathanas Shapiro-Zapiro, kilęs iš Plungės ir, jo žodžiais, pradėjęs karjerą kaip aktyvistas su pieštuku rankoje. Zapiro netgi buvo areštuotas už savo veiklą ir iki šių dienų savo darbais komentuoja politines, socialines aktualijas. Užsukę į jo studiją pamatėme daugybę fotografijų su juo ir Nelsonu Mandela. Kaip ir Mandela, Zapiro Pietų Afrikoje laikomas tarsi laisvės vėliavnešiu. Zapiro, kaip ir Robertas, yra lankęsis Lietuvoje.

Trumpai pakalbinome ir garsų menininką Williamą Kentridge’ą, kurio šeima yra kilusi iš Kauno. Bet jis buvo vienas iš tų, kurie nenori turėti su Lietuva jokių saitų ir nostalgijos jai nejaučia. Beje, verta paminėti, kad menininko senelis, kaip ir dauguma litvakų, išvyko į Pietų Afriką dar prieš Holokaustą. Didžioji dalis jų paliko Lietuvą 1880–1910 m. Per šį laikotarpį buvo užfiksuotas žydų bendruomenės augimas nuo 4000 iki 40 000 žmonių, iš kurių anuomet 90 % sudarė būtent litvakai. Be abejo, visi, kurie išvyko, neišvengiamai paliko didelę dalį savo artimųjų čia, Lietuvoje, su kuriais palaikomi ryšiai po Holokausto tiesiog nutrūko, buvo visiškai sunaikinti.

Nik Rabinowitz, Keiptaunas, filmo stop kadras

Nik Rabinowitz, Keiptaunas, filmo stop kadras

Kalbinome ir du jaunesnės kartos stand-up komikus – vieną garsiausių Pietų Afrikos komikų Niką Rabinowitzių ir Danielį Friedmaną. Savo senelių ir prosenelių istorijas, su kuriomis užaugo, jie pasakojo per humoro prizmę. Vykome į Niko Rabinowitziaus šou, kuris buvo apie Lietuvą. Pasirodymas prasidėjo taip: „Mes esame pabėgėliai iš Lietuvos. Ar jūs žinote, kur yra Lietuva?“ – aišku, niekas nežinojo. Pasirodymo klausiusi auditorija nebuvo susijusi nei su Lietuva, nei su litvakų bendruomene, bet klausydama Niko visiškai įsitraukė į pasakojimą. Šis komikas žydiškas, litvakiškas šaknis naudoja kaip savo identiteto ir kūrybos dalį. Jo žmona taip pat yra litvakė – prieš keletą metų visa jų šeima padavė prašymus Lietuvos pilietybei gauti.

Dar viena mūsų kalbinta herojė yra psichiatrė Danella Eliasov, beje, pirmoji moteris, Pietų Afrikoje tapusi pripažinta mišrių kovos menų kovotoja. Jos šeima yra kilusi iš Kupiškio, kurį Danella aplankė prieš trejus metus. Įdomu, kad ji visad norėjo čia atvažiuoti, bet jos seneliai bandė ją perkalbėti. Kaip ir minėjau, daugybė žmonių nori palikti istoriją praeityje.

Danella Eliasov, Johanesburgas, filmo stop kadras

Danella Eliasov, Johanesburgas, filmo stop kadras

Kokia Lietuva atsiskleidžia šios bendruomenės narių prisiminimuose?

Manau, kad prisiminimus apie Lietuvą galima skirstyti į dvi grupes. Vieni yra be galo šilti: kupini nuostabios gamtos, skaidrių ežerų, maudynių, didžiulių šeimų, bendruomenių, jų švenčių ir papročių. Robertas pasakojo, kaip Ukmergės ir Kauno parkuose nuolat grojo muzika, žmonės šokdavo ilgais vasaros vakarais, o žiemą Ukmergėje gaisrininkai išliedavo ledo areną ir visi čiuožinėdavo grojant orkestrui. Daug kas iš pasakotojų minėjo, kad šeimose buvo be galo daug juokiamasi. Roberto teigimu, žmonėms sunku suvokti, kokiu būdu visos tos šiltos istorijos transformavosi į antrąją prisiminimų grupę – Holokaustą, nuolatinį nepriteklių, vargingą gyvenimą, antisemitizmą, pogromus.

Įdomu, kad dauguma PAR gyvenančių litvakų mato Lietuvą tokią, kokia ji yra senelių fotografijose: seni mediniai namai, turgaus aikštės, kaimo gyvenimas, daug miškų. Nikas teigė, kad prisiminimuose Lietuvą jis mato tartum nespalvotą dviejų dimensijų vaizdą. Daug kas iš jų čia atvykęs nustemba. Vienas herojus vykdamas į Lietuvą netgi prisikrovė kuprinę trapučių, nes nežinojo, ar Lietuvoje turės ką valgyti, ar gaus košerinio maisto. Nusileidęs Vilniuje jis staiga suprato, kad čia ne laukinė žemė ir galima gauti visko, ko tikiesi modernioje, vakarietiškoje valstybėje. Taigi dauguma turi tam tikrų stereotipų apie Lietuvą ir atvykę juos sugriauna. Kita vertus, yra ir kita susitikimo su protėvių žeme pusė – Danella minėjo, kad jai buvo labai sunku lankyti masinių žudynių vietas. Girdint apie jas pasakojimuose viskas atrodo vienaip, tačiau atsidurti to akivaizdoje gali būti nepalyginamai sunkiau.

Prieš porą metų Molėtuose vyko „Atminties maršas“, skirtas Holokausto aukoms pagerbti, į kurį susirinko ir dalis litvakų iš PAR. Daugeliui šis maršas buvo tarsi susitaikymo ženklas.

Kokių reakcijų filmas jau sulaukė ir kur jis bus rodomas?

Filmo premjera įvyko tarptautiniame Liubeko kino festivalyje, Vokietijoje, 2018 m. lapkričio 2 d. Žmonės buvo aktyvūs, turėjo mums daugybę klausimų. Dažnas klausė, ar lietuviai žino apie litvakus iš PAR. Juk panašu, kad litvakų bendruomenė puikiai žino apie Lietuvą. Pavyzdžiui, Keiptaune įsteigtas žydų muziejus, kuriame beveik visas turinys yra apie Lietuvą, o šalia muziejaus įsikūrusi kavinė „Cafe Riteve“ – jidiš kalba taip vadinamas Rietavas. Ne visi litvakai aktyviai domisi praeitimi, bet apie savo lietuvišką kilmę žino bemaž visi. Taigi žiūrovams pasirodė įdomu, ką žino lietuviai.

Taip pat filmas buvo rodomas Lietuvoje per LRT televiziją, netrukus vyks keletas filmo peržiūrų Molėtuose, Kaune (M. Žilinsko dailės galerijoje sausio 18 d.), Vilniuje, be to, netrukus jis bus prieinamas ir internete. Beje, po transliacijos sulaukėme nemažai atsiliepimų – mums labai rūpėjo, kokie bus lietuviškosios auditorijos klausimai ir pastebėjimai, ar jie pajus ryšį su šia istorija. Ypač įsiminė padėka už „giedro ilgesio filmą“ – apibūdinimas labai taiklus, aprėpiantis plačią emocijų paletę.

Julija Račiūnaitė

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

 

Kauno klinikų kapelionas išleido ketvirtąją knygą
Jaunas kunigas, rašytojas, poetas, kuris feisbuke yra žinomas kaip Benas Lyris ir čia turi tūkstančius  sekėjų, ką tik išleido knygą „Mano...
Festivalio „ConTempo“ svečias Ben Fury: „Šis spektaklis niekada nevyks uždaroje salėje“
Jis gimė Maroke, apsigyveno Briuselyje, šoka visame pasaulyje, meilę rado Vilniuje, o už geros savaitės vieną savo spektaklių pristatys Kaune –...
Mėnesio tema. „Sakramentas“: „Kol kas tai eksperimentas!“
Juozo Mikėno ir Boleslovo Adomo Motūzo akmeninė Jėzaus Kristaus mozaika, pakibusi ant Kauno Švč. Sakramento bažnyčios fasado, ko gero,...
Skausmas vardan meno. Pokalbis su Remigijumi Čižausku
Nors šiandien tatuiruotės vis populiaresnės, dar visai neseniai ši meno forma sukeldavo daugybę klausimų ir neigiamų vertinimų. Išties tatuiravimo...
Kauno klinikų kapelionas išleido ketvirtąją knygą
Jaunas kunigas, rašytojas, poetas, kuris feisbuke yra žinomas kaip Benas Lyris ir čia turi tūkstančius  sekėjų, ką tik išleido knygą „Mano...
Festivalio „ConTempo“ svečias Ben Fury: „Šis spektaklis niekada nevyks uždaroje salėje“
Jis gimė Maroke, apsigyveno Briuselyje, šoka visame pasaulyje, meilę rado Vilniuje, o už geros savaitės vieną savo spektaklių pristatys Kaune –...
Mėnesio tema. „Sakramentas“: „Kol kas tai eksperimentas!“
Juozo Mikėno ir Boleslovo Adomo Motūzo akmeninė Jėzaus Kristaus mozaika, pakibusi ant Kauno Švč. Sakramento bažnyčios fasado, ko gero,...
Skausmas vardan meno. Pokalbis su Remigijumi Čižausku
Nors šiandien tatuiruotės vis populiaresnės, dar visai neseniai ši meno forma sukeldavo daugybę klausimų ir neigiamų vertinimų. Išties tatuiravimo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia