Agustina Comedi. Režisierė, tirianti tylos smurtą (interviu)

Pasak argentinietės kino režisierės Agustinos Comedi, filmo „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body, 2017 m.) kūrimas jai buvo dilema. Kaip papasakoti istorijas tų, kurių nebėra tarp mūsų? Kaip kalbėti apie tai, kas daugelį metų buvo laikoma gėdoje ir paslaptyje?

„Tyla – tai krintantis kūnas“ – labai intymus ir politinis projektas. A. Comedi tiria savo tėvo Haimės, tragiškai žuvusio 10-ajame dešimtmetyje, istoriją, į tuometinį pasaulį žvelgdama pro šimtus jo filmuotų vaizdinės medžiagos valandų; tai – kasdienybė Argentinoje, kelionės su draugais, barbekiu, Agustinos grojimas smuiku, besilaukiantis jos motinos kūnas. Taip pat atsiskleidžia ir nežinotos praeities linijos: Haimės homoseksualumas, jį supusi bendruomenė, vakarėliai, švelnumas ir intymumas. Prasidedanti AIDS epidemija. Represijos.

Šį trečiadienį, sausio 16 d. 19 val. Kauno menininkų namuose (KMN) įvyks „Tyla – tai krintantis kūnas“ premjera Lietuvoje. Ją pristato platforma „Kitas Kinas“, į KMN sugrįžtanti su dokumentinių filmų serija „Common People“, žvelgiančia į reiškinius, žmones ir subkultūras, veikiančias visuomenės paribiuose. Į Kauną filmas atkeliauja po peržiūrų festivaliuose Europoje ir JAV.

Šis Paulinos Drėgvaitės pokalbis su A. Comedi – tai platesnis žvilgsnis į filmą, jo kūrimo procesą ir universalią bei asmenišką jo kontekstų reikšmę.

Labai džiaugiamės, galėdami rodyti šį filmą Kaune, Lietuvoje. Kaip pristatytum „Tyla – tai krintantis kūnas“ jo žiūrovams?

„Tyla – tai krintantis kūnas“ yra mano tėvo istorija, tačiau kartu ir LGBT bendruomenės istorija mano šalyje, Argentinoje. Tai smurto, kurį išgyveno ankstesnės homoseksualų, trans* žmonių ir lesbiečių kartos, istorija. Ir, svarbiausia, tai yra daugiareikšmė meilės istorija.

Didžioji filmo dalis žvelgia į praeitį: 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmetį. Galbūt galėtumėte papasakoti apie to laikmečio Argentiną?

Tais laikais Argentina išgyveno žiaurią diktatūrą. Daugiau negu 30000 žmonių vis dar yra dingę be žinios. Jie grobdavo vaikus, žudydavo ir kankindavo. Žinoma, kad LGBT bendruomenė irgi kentėjo. 1983-aisiais metais įsivyravo demokratinė valdžia ir tai pagerino visų gyvenimo kokybę, tačiau gėjai, trans* žmonės ir lesbietės vis dar buvo persekiojami. Kitas didelis šokas mūsų bendruomenei buvo AIDS. Buvo tik pradėta atsiskleisti, nebesislėpti, ir ši liga kirto itin giliai.

Filmo stop kadras

Filmo stop kadras

Kaip atradote tėvo filmuotą medžiagą? Kaip jautėtės, pradėjusi ją žiūrėti?

Medžiaga visada buvo čia, viršutinėje spintos dalyje. Dėl jos senumo prireikė daug laiko, kol galėjau viską peržiūrėti. Kai pagaliau peržiūrėjau, buvo sunku – dėl daugybės priežasčių. Viena vertus, dar negalvojau kurti filmo ir viskas, ko norėjau, tai pamatyti savo tėvą. Ir žinoma, jis filmuoja, jo ekrane nėra. Tada supratau, jog didžiausias šios medžiagos turtas būtent ir yra jo žvilgsnis: ką jis pasirinko rodyti, kas liko už kadro.

Kita vertus, buvo neramu, nes žinojau, kad buvo užfiksuotas ir jį pasiglemžęs nelaimingas atsitikimas, o kasečių turinys nebuvo tiksliai įvardintas, tad gyvenau nuolatinėje įtampoje… Pagaliau peržiūrėjau visas kasetes ir to atsitikimo ten nebuvo. Vėliau tą kasetę man perdavė pusbrolis, laikęs ją daugybę metų.

Kaip priėmėte sprendimą iš šios medžiagos sukurti filmą ir papasakoti šią istoriją? Tai – Haimės istorija, tačiau kartu ir jūsų bei žmonių, gyvenusių kartu su juo, ir nesuskaičiuojama galybe kitų, kurie negalėjo papasakoti savųjų istorijų.

Manau, kad tai buvo politinis sprendimas. Niekada nėra lengva viešinti kitų žmonių paslaptis. Juk žinai, kad jos nebuvo atskleistos dėl to, kad yra skausmingos. Tačiau kai supranti, jog tai nėra tik vieno žmogaus istorija, o kolektyvinis naratyvas, apie kurį reikia kalbėti, diskutuoti, ir kuriam reikia šaknų – tada viskas pasidaro aišku.

Nerti į tokį didelį archyvą turbūt buvo didžiulis iššūkis, ypač žinant filmuotos medžiagos kilmę. Kaip ją atsirinkote ir montavote?

Dirbau kartu su Valeria Racioppi, filmo redaktore. Ji – itin talentingas ir jautrus žmogus. Kartu dirbome 12 savaičių, skaitėme filosofijos knygas, tyrinėjome medžiagą, klausėmės muzikos. Tai buvo labai gražus procesas. Prieš tai pati atrinkau šiek tiek medžiagos, tad mudvi dirbome su jau atrinkta medžiaga.

Savo, kaip režisierės, anotacijoje klausiate: „Kam bandyti įkalbėti kitus papasakoti tai, kas jiems kelia nemalonius jausmus?“. Kaip suradote savo tėvo draugus ir įkalbėjote duoti interviu filmui? Koks buvo pats interviu ėmimo procesas?

Na, jie yra mano šeimos nariai. Mes esame labai artimi, todėl jie ir sutiko. Be to, filme matote, jog kai kurie iš jų nenori rodyti savo veidų. Buvo sunku, jie ateidavo, išeidavo, susitardavome susitikti ir jie susitikimą atšaukdavo, bet mes visgi pažinojome vieni kitus, todėl jie suprato, jog mano tikslas nėra ieškoti paskalų apie savo tėvo ir jų gyvenimus, bet tyrinėti visus smurto, dengiamo tylos, lygius.

SILENCE_IS_A_FALLING_BODY_03

Filmo stop kadras

Filmo stop kadrai

Filmas išties daug kalba apie paslaptis, praleistas detales ir tylą, švelniai vesdamas mus pro tai, ką galima būtų pavadinti traumų kupina teritorija. Kaip navigavote šioje sudėtingoje situacijoje, t. y. pasakoti istoriją tų, kurių nebėra tarp mūsų? Jūsų tėvo draugo Néstoro mirtis tiesiog pribloškia.

Nepažįstu Néstoro šeimos. Vienintelis dalykas, kurį žinau, yra tai, kad jam mirus, jo brolis sudegino visus  Néstoro daiktus. Jis jo gėdijosi. Man teko spręsti savo pačios etikos klausimus. Aš žinau, kad visa tai dariau su gilia meile ir pagarba.

Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti apie filmo pavadinimą?

Pavadinimą susapnavau. Labai norėjau pabrėžti, kad mano adresuojama problema buvo tyla, o ne homoseksualumas arba biseksualumas. Taip pat, krintančio kūno idėja susisiejo su minėtu nelaimingu atsitikimu. Viskas kažkokiu būdu „sulipo“ man miegant.

Kalbant apie praleistas detales, filmo metu vis mąsčiau apie jūsų motinos rolę filme. Kokia buvo jos reakcija į jūsų sprendimą viešinti šią istoriją ir sukurti „Tyla – tai krintantis kūnas“?

Mano mamos rolė šioje istorijoje yra sudėtinga. Mes daug kalbėjomės ir galų gale ji nusprendė filme nedalyvauti. Manau, kad ji yra paliesta stigmos ir išgyvena visa tai su gėdos jausmu. Visgi viskas pagerėjo po filmo sukūrimo. Dabar ji gali kalbėti apie mano tėvo gyvenimą, o prieš tai viskas tebuvo juodoji skylė.

Jūsų filmas apkeliavo daug kino festivalių ir, nepaisant jo istorijos priklausomumo konkrečiai vietai ir laikui, jis kalba universalia, tarptautine kalba. Koks buvo jo sutikimas Argentinoje ir užsienyje?

Argentina mane nustebino – filmas rodomas jau 10 savaičių iš eilės. Manau, kad Lotynų Amerika dabar išgyvena istorinį momentą: dešiniosios politinės jėgos tampa vis konservatyvesnės, homofobiškos ir rasistinės, ir tai iššaukia pasipriešinimą. Mes turime susitelkti kartu, kalbėtis, ir manau, kad „Tyla – tai krintantis kūnas“ kažkokiu būdu tapo šio pasipriešinimo dalimi.

Kalbant apie mano patirtį, filmo seansai skirtingose šalyse veikė itin skirtingai. Lotynų Amerikoje viskas veikė daugmaž panašiai, bet, pavyzdžiui, Amsterdame apie homofobiją buvo kalbama kaip apie „trečiojo pasaulio problemą“, kažką, kas jų šalyje nevyksta. Tiesiai pasakysiu, kad tuo abejoju.

Agustina Comedi. Asmeninio archyvo nuotr.

Agustina Comedi. Asmeninio archyvo nuotr.

Režisierės anotacijoje taip pat kalbate apie „aktyvizmo ir švelnumo tinklą“, numegztą šio filmo kūrimo metu. Ar regite jį kaip politišką filmą?

Taip, regiu. Kaip minėjau, tai buvo pagrindinė jo kūrimo priežastis. Politinis žvilgsnis į asmenines problemas. Bent jau tai buvo siekis.

Pabaigai, ar galėtumėte papasakoti apie savo ateities projektus?

Šiuo metu dirbu su savo antruoju pilnametražiu filmu. Jis bus hibridinis filmas. Dirbu kartu su prostitutėmis, kurios taip pat yra ir aktyvistės. Filmas vadinsis „Kekšių mokykla“ (isp. „Escuela de Putas“).

Paulina Drėgvaitė

Kauno menininkų namų inf.

Kiemo galerija. Bendruomenės istorijų lobynas
E. Ožeškienės kieme esančios, teoriškai visą parą veikiančios ir, matyt, vienintelės tokios Kaune Kiemo galerijos pradžią nulėmė noras spręsti žmonių...
Audronė Petrašiūnaitė: „Nedirbu aš tamsoj“
Atrodo, nuostabu būtu buvę įsimintiniausią 2018 m. Kauno menininkę Audronę Petrašiūnaitę su įvertinimu pasveikinti jos parodoje. Griežtasis, daugelį mėnesių...
Mėnesio tema. Vienintelė Iêva pasaulyje
Rugsėjis. Vakarėjant Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusioje kavinėje „Kultūra“ bandome įžiūrėti Brazilijos lietuvę Ievą Martinaitis. Tiksliau, Iêvą – taip fotografės...
„Somaholidays“. Šokti, lyg niekas nematytų (interviu)
Lyg pūga į Kauno paveikslų galerijos kavinę „Kultūra“ (vietą, kalbant „Kovos klubo“ terminais, kasdien sklidiną vienintelių ir nepakartojamų snaigių)...
Kiemo galerija. Bendruomenės istorijų lobynas
E. Ožeškienės kieme esančios, teoriškai visą parą veikiančios ir, matyt, vienintelės tokios Kaune Kiemo galerijos pradžią nulėmė noras spręsti žmonių...
Audronė Petrašiūnaitė: „Nedirbu aš tamsoj“
Atrodo, nuostabu būtu buvę įsimintiniausią 2018 m. Kauno menininkę Audronę Petrašiūnaitę su įvertinimu pasveikinti jos parodoje. Griežtasis, daugelį mėnesių...
Mėnesio tema. Vienintelė Iêva pasaulyje
Rugsėjis. Vakarėjant Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusioje kavinėje „Kultūra“ bandome įžiūrėti Brazilijos lietuvę Ievą Martinaitis. Tiksliau, Iêvą – taip fotografės...
„Somaholidays“. Šokti, lyg niekas nematytų (interviu)
Lyg pūga į Kauno paveikslų galerijos kavinę „Kultūra“ (vietą, kalbant „Kovos klubo“ terminais, kasdien sklidiną vienintelių ir nepakartojamų snaigių)...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia