Mėnesio tema. Jotvingis Kaune

Apie Kaune nuveiktus darbus, kariuomenės ir visuomenės santykį bei pojūčius, patirtus karštą vasaros dieną dėvint metalinius šarvus, Julijai Račiūnaitei paskutinbiame šių metų žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje pasakoja majoras Donatas Mazurkevičius – visuomenės veikėjas, jotvingis, buvęs Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas, akmenų muziejaus „Jotvingių kiemas“ įkūrėjas, nuo 2010 m. žinomas ir kaip Vytautas Didysis Žalgirio mūšio inscenizacijose bei kine.

Esate kilęs ne iš Kauno, bet iš Dzūkijos – papasakokite apie savo jotvingiškąsias šaknis.

Minint jotvingius ir dzūkus dar reikėtų paminėti ir Dainavos kraštą. „Dainava“ – labai skambus, gražus žodis. Jotvingiai yra senoji autochtoninė to krašto gentis, tauta, kurios nariu tikrai jaučiuosi. Jotvingių bruožai matyti tos vietos žmonių charakteryje ir mentalitete – tai yra kunigų, menininkų ir karių gentis. Paminėčiau bent kelis: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, partizanų vadas, brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, poetas Sigitas Geda, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Ar nepasigendate jotvingių Kaune?

Kaune nieko nepasigendu, nes jis labai dinamiškas, be to, įsikūręs geografiniu atžvilgiu nepaprastai patogioje vietoje. Šis miestas turi savo veidą jau vien todėl, kad jam tenka po lygią dalį visų regionų. Galima manyti, kad nuo IX forto jau prasideda Žemaitija, o Karmėlavoje – Aukštaitija, Vaišvydavą siekia panemunių Dzūkija, o už Aleksoto prasideda Sūduva. Kultūros požiūriu Kaunas taip pat yra savotiškas visų šių regionų – nors santykinai mažų, bet juk labai skirtingų – branduolys.

Trumpam grįžkime į Dzūkiją – esate Pietų Lietuvos buities ir akmenų muziejaus „Jotvingių kiemas“ įkūrėjas. Kaip kilo mintis įkurti tokio pobūdžio muziejų?

Užaugau tikrame vienkiemyje, į darželį nėjau. Galima sakyti, pirmuosius septynerius gyvenimo metus praleidau tikrame rezervate. Tik atėjęs į pirmą klasę supratau, kad yra tokia Tarybų Sąjunga. Kai vaikystėje keliavome į kitą miestelį ir kirtome Kalvarijos savivaldybės ribą, aš paklausiau, ar čia jau baigiasi ir Tarybų Sąjunga? Tuomet gyvenau nepagadintos sąmonės lauke – esu dėkingas už tai šeimai ir tai vietovei, kurioje augau.

Bet, šiaip ar taip, ir vaikui vienkiemyje reikia kažką veikti! Pastebėjau, kad mūsų gyvenamoji vieta yra labai dosni įvairių istorinių ženklų: pradėjau rinkti fosilijas – suakmenėjusias augalų ir gyvūnų liekanas. Kaip aš sakau – viskas yra pas žmones arba žemėje.

Sulaukęs 15-os palikau vienkiemį ir atvykau į Kauną mokytis Miškų ūkio technikume. Baigęs mokslus kurį laiką dirbau vairuotoju kolūkyje. Vežiodavau statybininkams akmenis. Atsimenu, kaip apgailestavau, kad šie akmenys bus palaidoti pamatų duobėj – man jie atrodė tokie gražūs. Tada ir užsidegiau meile akmenims ir rieduliams. Atėjus Lietuvos nepriklausomybei ir tėvams atgavus žemę, nusprendžiau ten, ant kalvelės, įkurti akmenų muziejų „Jotvingių kiemas“. Kodėl kiemas? Tai mažiausios visuomenės ląstelės – šeimos – teritorija. Jotvingių kiemo įkūrimo metais laikau 1990-uosius.

Taigi kova prote, kuriame gimsta mintys, yra svarbesnė nei karo lauke, kuriame skraido kulkos.

 

Koks eksponatas šiame muziejuje Jums vertingiausias?

Žmonių dovanotos, jotvingių laikus menančios trinamosios akmeninės girnos. Beje, renku eksponatus ne tik Lietuvoje. Akmenų mėgstu parsivežti ir iš piligriminių kelionių.

Piligrimaujate?

Taip, esu parsivežęs akmenų iš Lurdo, Armėnijos. Maltos oro uoste bandžiau kuprinėje vežtis akmenį, bet atėmė.

Kas paskatino pasirinkti kariuomenę, karininko kelią?

Profesiją pasirinkau bebaigdamas ketvirtuosius mokslų metus. Tuo metu, 1988-aisiais, gimė Sąjūdis, taigi gyvenimas virė. Po praktikos kolūkyje atėjo devyniasdešimtieji, ir po metų aš išėjau į kariuomenę. Buvau jaunas, 21-erių. Jei kas klaustų, kodėl ne anksčiau: juk Lietuvos kariuomenė atgimė tik per sausio 13-ąją, ginant televizijos bokštą, kai buvo įkurta savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Jos nariu ir tapau 1991-ųjų lapkritį, o priesaiką daviau 1991 metų gruodžio 20 dieną Alytuje, Dainavos sostinėje.

Donatas Mazurkevičius. Teodoro Biliūno nuotr.

Donatas Mazurkevičius. Teodoro Biliūno nuotr.

Kaip, Jūsų nuomone, Lietuvos kariuomenė kito, vystėsi nuo jos atsikūrimo 1991 metais?

Tarnauju jau 27 metus, taigi kariuomenės raidą mačiau savo akimis ir dalyvavau daugelyje įvykių. Mūsų kariuomenė nuo idėjos evoliucionavo iki pilnateisės NATO šalių sąjungininkės. Nesvarbu, kad pagal tam tikrus parametrus nesame dideli – mes veiksmingi ir visaverčiai šio aljanso dalyviai. Taigi, atsakant į klausimą, šuolis buvo didžiulis, šiuo virsmo periodu gyventi buvo labai įdomu.

Bemaž visas mano tarnybos laikas buvo skirtas ne tiek patrankoms ir poligonams, kiek kariškai kultūrai. Didysis išminčius, karo strategas Sun Zi teigė, kad išmintingiausia atakuoti priešo planus, tik po to – priešo sąjungininkus, dar vėliau – patį priešą karo lauke, o galiausiai – priešo įtvirtintus miestus. Pridėčiau, kad pirmiau nei planus reikia atakuoti priešo sąmonę – juk nuolat vyksta informacinis karas. Vadinasi, mūsų sąmonė turi būti pasiruošusi tokiems išpuoliams. Tad didžiąją dalį savo karjeros dirbau su karių sąmone, su jų kultūra, su kariuomenės ir visuomenės tarpusavio ryšiais. Karius, ateinančius iš įvairių šeimų, įvairių socialinių terpių, būtina šviesti ir lavinti.

Paskutinius 8-erius savo tarnybos metus buvau Kauno įgulos karininkųramovės viršininkas, o dabar tarnauju Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamente Vilniuje. Mano darbas – palaikyti ryšius su visuomene, šviesti Lietuvos jaunimą. Stiprinti vieniems kitus – labai rimtas uždavinys. Gynyba nebus vykusi, jei dauguma šalies piliečių nepalaikys pačios idėjos. Kai Baltijos kelyje parodėme ryžtą išeiti iš Sąjungos, Gorbačiovas juk liepė surinkti iš žmonių medžioklinius šautuvus. Jis išsigando paprastų piliečių, kurie nuo Vilniaus iki Talino taikiai susikibo rankomis ir pareiškė: „Mes išeiname. Viso gero.“

Taigi kova prote, kuriame gimsta mintys, yra svarbesnė nei karo lauke, kuriame skraido kulkos.

Kokius darbus, nuveiktus Karininkų ramovėje, laikote pačiais reikšmingiausiais?

Tapau Kauno įgulos karininkų ramovės viršininku 2010 metų birželį. Pabrėžiu, kad p ramovė buvo įsteigta 1919-aisiais, o rūmai pastatyti 1937-aisiais. Prezidentas Smetona dar tarpukariu norėjo iš karininkų sukurti naująją lietuviškąją bajoriją. Tarp kitko, jam šis sumanymas sekėsi visai neblogai – kad taptum karininku, reikėjo pereiti didelę atranką. Atrinktieji buvo labai kruopščiai lavinami, mokėsi vakarų Europoje, kurdami šeimas turėjo vesti išsilavinusią, geros reputacijos moterį.

Dabar, atėjus demokratiškesniems laikams, pasitaręs su bendruomene nusprendžiau siekti (net ir paliekant ramovės pavadinime istoriškai pagrįstą žodį „karininkų“), kad karininkų ramovė taptų visų karių ramove. Smagu, kad visi kariai nuo pat eilinio kareivio gali čia tuoktis, švęsti brangias datas ir dalyvauti kultūriniame ramovės gyvenime.

Kitas demokratiškas sprendimas – padarėme ramovę kariuomenės ir visuomenės susitikimo vieta. Hi tapo puikia platforma bendradarbiauti, dalytis idėjomis, pasiūlymais, organizuoti bendrus renginius ir šventes. Visuomenė čia susipažįsta su kariais, o ramovės salė tapo viena iš aktyviausiai naudojamų reprezentaciniams renginiams skirtų patalpų mieste. Vienas įsimintiniausių įvykių ramovėje – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimas su Portugalijos Prezidentu Marselu Rebelu de Souza.

Taip pat visada siekėme, kad ramovė nebūtų užsisklendusi tarp savo sienų. Prižiūrėjome net du piliakalnius, kasmet nuo jų pašalindavome krūmus, nevertingus medžius, kelis kartus per metus ten organizuodavome šventes – Samyluose, kartu su Lietuvos sporto universiteto studentais, moksleiviais, Šaulių sąjunga, vietine bendruomene, žirgininkais, tautiniais ansambliais minėdavome Saulės mūšį ir rudens lygiadienis. O per Užgavėnes miške kurdavome laužą, kepdavom blynus, vykdavo karnavalas.

Greta kito mūsų prižiūrėto piliakalnio, esančio Senuosiuose Trakuose, Vytauto Didžiojo gimtinėje, yra veikiantis moterų vienuolynas. Čia gyvena lietuvės, šveicarės ir prancūzės vienuolės. Ten sutvarkėme aplinką, iškirtome brūzgynus. Vienuolyno kieme surengėme net teatralizuotą Gedimino laiškų, adresuotų popiežiui Jonui XXII, skaitymą. Režisierius parinko mane būti popiežiumi, o mano kolega iš ramovės vaidino Gediminą. Į šį renginį pakvietėme moksleivius, Kauno įgulos bažnyčios chorą – pavyko labai šauniai. Tokio pobūdžio renginiams ramovėje būtų per ankšta. Visa ši veikla grindžiama svarbia idėja – reikia ne tik gražių ir tvarkingų rūmų, bet ir juose liepsnojančios ugnies, kuri šviestų kuo toliau.

Paskutinė tema – Vytautas didysis ir mūšių inscenizacijos.

Džiaugiuosi, kad Lietuva 2010 metais, ruošiantis 600-ąsias Žalgirio mūšio metinėms, išsikovojo, kad didžiojoje mūšio rekonstrukcijoje Vytauto vaidmuo atitektų lietuviui – tautos atstovui, kuris didžiuotųsi šiuo vaidmeniu, savo valdovais, tauta ir istorija. Laikau tai tam tikra diplomatine pergale: juk mūšio lauke šūkiai skambėjo lietuvių kalba, šypsojosi lietuviški veidai, buvo justi lietuviškas temperamentas.

Šiam vaidmeniui vyko didelė atranka: Vytautu norėjo būti ir lenkai, ir baltarusiai. Mane išrinko iš maždaug 15 žmonių.  Iki šiol Vytautą Didįjį 9 kartus vaidinau Žalgirio mūšyje ir dar 3 – Kauno pilies apgultyje. Labai norėčiau sudalyvauti ir 2020 metais vyksiančiame 610-ųjų Žalgirio mūšio metinių minėjime.

Apie patį buvimą istoriniame mūšio lauke turiu sukūręs tokią formulę – dalyvavimas Žalgirio mūšyje reiškia 2 × 35, t. y. 35 kg svorio šarvai ir 35 laipsniai karščio. Čia tenka patirti, kaip sunku suvaldyti žirgą, kaip po šalmu nieko nesigirdi, kokia nemenka yra rizika – šūviai aidi, žirgai baidosi. Šiam išbandymui atlaikyti būtinas bent pradinis fizinis pasirengimas, tačiau užvis svarbiausia – motyvacija. Tiesą sakant, daugybės žmonių nė nepriverstum dalyvauti tokiam „cirke“, bet kai tai darai savo noru, išdidžiai – visai kitas reikalas. Kadangi Vytauto Didžiojo universitete esu baigęs istoriją, man teorinių ir praktinių žinių pagrindas padeda visiškai naujai suvokti istorinius įvykius.

Man yra tekę suvaidinti Vytautą Didįjį ir lenkų tikrais faktais paremtame filme „Abitas ir šarvai“ (2017 m.). O Ramunės Kudzmanaitės filme „Aš priglaudžiau prie žemės“ vaidinau du tarpukario Lietuvos generolus. Paskutiniojo laisvos Lietuvos posėdžio scenoje vaidinau brigados generolą Kazį Musteikį. Beje, klausiau filmo autorių, ar vaidinant nereikės rūkyti. Mane nuramino, kad generolas buvo nerūkantis. Be to, šiame filme turėjau ištarti šiuos žodžius: „Aš pasisakau už karinį valstybės pasipriešinimą.“Smagu, kad mano ir mano vaidinamo herojaus pažiūros sutapo – nerūkyti ir turėti valios priešintis. To ir linkiu visiems Lietuvos piliečiams atkurtos Lietuvos kariuomenės šimtmečio proga.

Julija Račiūnaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Muziejaus trečiadienis. Sigita iš Dainavos
Dar prieš devynerius metus Kauno rotušė buvo gana uždaras objektas, kuriame vykdavo santuokos ceremonijos ir svarbesnės šventės. Tuomet tik...
Mėnesio tema. Giedro ilgesio filmas
Režisierė, žurnalistė, ką tik pasirodžiusio dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (Litvaks in South Africa: The Snowball Rolled South)...
Fotografuojantis architektas Arvydas Čiukšys: „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tapo tarsi bendra iniciatyva“
Jaukūs, šilta saulėlydžio šviesa nutvieksti, namai Panemunėje, modernizmo šedevrai Žaliakalnyje, visiems mums pažįstami, bet netikėtai pateikti, pastatai Kauno centre....
Agustina Comedi. Režisierė, tirianti tylos smurtą (interviu)
Pasak argentinietės kino režisierės Agustinos Comedi, filmo „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body, 2017...
Muziejaus trečiadienis. Sigita iš Dainavos
Dar prieš devynerius metus Kauno rotušė buvo gana uždaras objektas, kuriame vykdavo santuokos ceremonijos ir svarbesnės šventės. Tuomet tik...
Mėnesio tema. Giedro ilgesio filmas
Režisierė, žurnalistė, ką tik pasirodžiusio dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (Litvaks in South Africa: The Snowball Rolled South)...
Fotografuojantis architektas Arvydas Čiukšys: „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tapo tarsi bendra iniciatyva“
Jaukūs, šilta saulėlydžio šviesa nutvieksti, namai Panemunėje, modernizmo šedevrai Žaliakalnyje, visiems mums pažįstami, bet netikėtai pateikti, pastatai Kauno centre....
Agustina Comedi. Režisierė, tirianti tylos smurtą (interviu)
Pasak argentinietės kino režisierės Agustinos Comedi, filmo „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body, 2017...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia