Mėnesio tema. Skaidrios studijos

Kur reikėtų kreiptis, jei domina perregimos ir trapios medžiagos, kamuoja svajonės ir sapnai apie besilydantį stiklą, o geriausiai jaučiatės dirbdamas šalia plieskiančių ugnimi, įkaitusių iki tūkstančio laipsnių krosnių? Atsakymų, be abejo, reikėtų ieškoti Kaune: Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) įsikūrusi Stiklo meno ir dizaino katedra yra vienintelė Lietuvoje, suteikianti universitetinį išsilavinimą stiklo meno profesionalams.

Apie tai, ką reiškia studijuoti šią skaidrią materiją, Julijai Račiūnaitei pasakoja katedros kolektyvas ir alumnai: lektorius Paulius Rainys, menininkė Aurelija Vainiūtė, katedros koordinatorė Kamilė Stanevičiūtė ir vedėjas prof. Valmantas Gutauskas.

Ar prieš stodami į šią katedrą buvote gerai susipažinę su stiklo specialybės specifika?

Aurelija. Stiklu susidomėjau studijuodama juvelyriką Kauno taikomosios dailės mokykloje. Ten sutikau kelias merginas, derinusias juvelyriką su stiklo studijomis akademijoje, – tam tikra prasme jos mane ir pastūmėjo, taigi apie stiklo studijas šiokį tokį vaizdą susidariusi buvau jau prieš stodama.

Paulius. Mokykloje užsiėmiau absoliučiai priešinga veikla nei meno studijos. Buvau profesionalus plaukikas, Lietuvos rinktinės narys, dalyvavęs tiek pasaulio taurės, tiek Europos jaunių čempionatuose, pasiekęs Lietuvos rekordą. Vis dėlto vėliau susidomėjau architektūra ir skulptūra. Prieš stodamas į Dailės akademiją, lankiau paruošiamuosius kursus – čia teko šiek tiek susipažinti ir su vitražu, stiklo kompozicijomis. Pasirinkti stiklo specialybę pastūmėjo vienas protingas žmogus, menininkas, man pataręs, kad pasaulyje yra daugybė nuostabių dalykų ir visai nebūtina rinktis geriausiai žinomas, populiariausias studijas. Kodėl nepabandyti ko nors kito?

Paulius Rainys, Aurelija Vainiūtė

Paulius Rainys, Aurelija Vainiūtė

Ar didelį kontrastą pajutai įstojęs į Dailės akademiją ir profesionalų sportą pakeitęs meno studijomis?

Paulius. Be abejo, sportuojant sukaupta patirtis ir tam tikros sporto išugdytos žmogiškosios savybės Dailės akademijoje tapo privalumu. Įstojus kiek glumino didelių įpareigojimų nesuvaržytas gyvenimas ir disciplinos stygius. Kita vertus, akademijos suteikiama veiklos laisvė pasirodė esanti grindžiama didesne atsakomybe nei griežtas iš anksto numatyto plano vykdymas.

Aurelija. Man labai patiko tai, kad darbo krūvį akademijoje galėjau reguliuoti pati. Žinojau, kad kuo didesnį krūvį pakelsiu, tuo daugiau išmoksiu. Bandžiau ne tik maksimaliai pasinaudoti dėstytojų žiniomis, bet ir pati, kiek įstengiu, gilintis į specialybę, stumti save pirmyn.

Kokį projektą, įgyvendintą studijuojant, vertintum kaip reikšmingiausią?

Aurelija. Manau, kad reikšmingiausias buvo baigiamasis darbas. Bet iki jo nukeliauti man padėjo ankstesniais studijų metais sukurti darbai, ypač – sidabriniai antpirščiai. Turiu draugą, kuris neturi piršto, taigi jam ir dedikavau sidabrinių antpirščių ciklą. Būtent šis kūrinys man padėjo „prasilaužti“ kūryboje.

Ar tavo draugas kartais pasipuošia antpirščiais?

Aurelija. Kartais! Grįžtant prie baigiamojo darbo: nuostabiu atradimu man tapo degiklis. Dirbti su įkaitusiu stiklu man buvo per karšta, pjaustyti stikliukų irgi ne itin mėgau, o štai atradusi degiklį visiškai negalėjau nuo jo atsitraukti.

Kam jis skirtas?

Aurelija. Na, degiklis daugiausia naudojamas laboratoriniams indams, kolboms gaminti ir taisyti. Tuo metu, kai rengiau diplominį darbą, dažnai aplankydavau vieną žmogų – Algį. Jis dirba Kauno technologijų universitete, kur atnaujina, sutaiso, prikelia antram gyvenimui stiklinį Chemijos fakulteto inventorių – sudužusias kolbas sudėlioja iš šukių ir panašiai. Būtent Algis man atskleidė labai daug įvairių šios technikos niuansų, daugybę degiklio galimybių.

Paulius. Tikrasis Chemijos fakulteto alchemikas.

Ar daug yra tokių užsislėpusių stiklo meistrų Lietuvoje?

Kamilė. Mums žinomi yra du – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Reta rūšis.

Aurelija. Taigi, mano baigiamasis darbas „Sąmonė“ (konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2018“ laimėjęs „15min publikos prizą“, – aut. past.) ir buvo sukurtas naudojant degiklį. Šis darbas – tai stiklo ir metalo junginys, su samanų struktūra viduje. Kūrinio siekis yra skatinti žmogaus sąmoningumą. Sąmoningumas šiuo atveju yra aiškaus proto būsena, padedanti sutelkti dėmesį į vidinius ir išorinius patyrimus dabartyje. Stiklo prizmėje auganti samana ir tampa šiuo patyrimu: gaudama drėgmės, ji atsigauna vos per kelias sekundes, ir aksesuarą su šiuo augalu nešiojantis žmogus gali stebėti, kaip prižiūrima samana transformuojasi, atgyja iš visiškai sudžiūvusio, negyvo objekto. Tai tarsi meditacinis varpelis, primenantis susikoncentruoti į savo vidinę būseną. Įdomu, kad sumaniusi dalyvauti su šiuo darbuJaunojo dizainerio konkurse“ nelabai žinojau, kokiai kategorijai jį priskirti, – taigi priskyriau madai. Kita vertus, visus ketverius studijų metus bendradarbiavau su dizaineriais, stiklas man yra neatsiejamas nuo mados ir dizaino.  

„Sąmonė“. Aurelija Vainiūtė

„Sąmonė“. Aurelija Vainiūtė

„Sąmonė“. Aurelija Vainiūtė

Pauliau, ne tik studijavai Stiklo katedroje, bet čia ir dėstai.

Paulius. Šioje katedroje man teko pereiti bemaž visas pakopas: buvau studentu, koordinatoriumi, laborantu, mokymo meistru, galiausiai – lektoriumi.

Kurioje šio proceso grandyje jauteisi geriausiai?

Paulius. Žinoma, pradėjęs dėstyti jaučiau labai didelę atsakomybę, bet šiaip visi dalykai man teikė daug džiaugsmo. Tiesą sakant, visą laiką buvau toks džiaugsmu trykštantis frykas. Pavyzdžiui, dažniausiai dailininkai kankinasi, kai jiems tenka rašyti teorinę baigiamojo darbo dalį, o aš kaifavau. Visose srityse man buvo smagu ir įdomu. Be kiekvienos grandies juk nebūtų visos grandinėlės. Stiklas yra labai susijęs su mano gyvenimu, bet negaliu sakyti, kad aš esu tik stiklo menininkas. Nesu pastovus žmogus, taigi, jei reikėtų kalbėti apie mėgstamiausią darbą, patirtį, medžiagą ar technologiją, nelabai turėčiau ką atsakyti. Neapsiriboju stiklu kaip medžiaga: jei kalbame apie mane dominančius dalykus, galime šnekėti tiek apie stiklą, tiek apie metalą, vaizdą ar garsą. Skiriasi tik kūrybinio mąstymo serviravimo būdai. Iš esmės Stiklo katedra parengia kritiškai mąstantį, kūrybišką žmogų, kuris yra stiklo specialybės profesionalas, bet gali užsiimti viskuo, kuo tik nori.

Aurelija. Būnant menininku, sustoti prie vieno dalyko, tik jį pasirinkti, manau, pavojinga, nes kūrybinė veikla netruks tapti amatu.

Kamilė. Keičiantis gyvenimo etapams, po truputį mainosi ir imponuojančios temos, technikos, technologijos. Kai kuriems atradimams turi subręsti.

Kokius stiklo meno populiarinimo renginius, projektus inicijuoja Stiklo katedra?

Valmantas. „Vitrum Balticum“ – nuo 2000 m. pagal trienalės principą Kaune organizuojamas tarptautinis stiklo meno festivalis, pristatantis menininkus iš Europos ir Šiaurės šalių. „Vitrum Balticum“ apima parodas, edukacinę veiklą, susitikimus, meistriškumo dirbtuves, diskusijas. Kol kas artimiausią „Vitrum Balticum“ ketiname rengti 2022 m., Kaunui tapus Europos kultūros sostine. Ši trienalė yra ilgiausiai vykstantis stiklo meno festivalis Baltijos šalyse. Estijoje ir Latvijoje būta panašių iniciatyvų, bet jos ilgainiui užgeso.

Bendradarbiaujame ir su užsienio universitetais – esame surengę nemažai bendrų studentų ir dėstytojų parodų kartu su Rygos ir Talino akademijų menininkais, su jais nuolat vyksta ir vasaros praktikos. Pastaroji, beje, vyko Nidos meno kolonijoje su Amsterdamo meno akademijos auklėtiniais.

Kamilė. Šiais metais taip pat aktyviai dalyvavome ir tarptautiniame meninio stiklo simpoziume „Glass Jazz“, Panevėžyje. Šis renginys, organizuojamas stiklo menininko Remigijaus Kriuko, baigusio studijas mūsų katedroje 1985 m., vyksta nuo 2014 m., bet šiemet jis nepaprastai išaugo – dalyvių diapazonas apėmė menininkus nuo Kinijos iki JAV.

Paulius. Organizuodami renginius pastebime, kad žmonėms iš tolimesnių kraštų mes esame įdomūs būtent dėl specifinės sociokultūrinės aplinkos ir istorijos. Kaune stiklo meno specialybė ir stiklo menas apskritai juk išaugo iš čia sovietmečiu veikusios stiklo pramonės.

Valmantas. Taip, anuomet visi stiklo meistrai dirbo dizaineriais stambiose įmonėse, kuriose buvo labai aiškiai nustatyta, kaip ir kas turi būti kuriama. Be to, Kauno fakultetas buvo taikomojo meno pakraipos. Kaune veikė tekstilės, keramikos, porceliano fabrikai, taigi reikėjo šių specialybių darbuotojų. Stiklo katedra buvo įsteigta 1979 m., čia studentai buvo rengiami gaminti taures, indus, šviestuvus, vazas. Uždarius „Jiesios“, Aleksoto stiklo fabrikus, įvyko lūžis – utilitarinė funkcija tapo vis mažiau reikšminga, menininkai pradėjo laisviau kurti, žaisti ir improvizuoti. Mūsų ir, pavyzdžiui, Tekstilės katedros istorija šiuo atžvilgiu yra labai panašios.

20181008-TBI_8313

Ir paskutinis klausimas: kur gaminamos stiklinės akys žvėrelių iškamšoms?

Valmantas. Kinijoje.

Paulius. Studentai kartkartėmis pagamina stiklinių akių, bet, ko gera, ne iškamšoms.

Valmantas. Tarp kita ko, 1989 m. Aleksoto stiklo fabrike kartais tekdavo pagaminti akis Tado Ivanausko muziejaus iškamšoms, veikiausiai stirnoms. Tai buvo vadinamoji „užklasinė veikla“.

vda.lt

Julija Račiūnaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. lapkričio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Muziejaus trečiadienis. Sigita iš Dainavos
Dar prieš devynerius metus Kauno rotušė buvo gana uždaras objektas, kuriame vykdavo santuokos ceremonijos ir svarbesnės šventės. Tuomet tik...
Mėnesio tema. Giedro ilgesio filmas
Režisierė, žurnalistė, ką tik pasirodžiusio dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (Litvaks in South Africa: The Snowball Rolled South)...
Fotografuojantis architektas Arvydas Čiukšys: „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tapo tarsi bendra iniciatyva“
Jaukūs, šilta saulėlydžio šviesa nutvieksti, namai Panemunėje, modernizmo šedevrai Žaliakalnyje, visiems mums pažįstami, bet netikėtai pateikti, pastatai Kauno centre....
Agustina Comedi. Režisierė, tirianti tylos smurtą (interviu)
Pasak argentinietės kino režisierės Agustinos Comedi, filmo „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body, 2017...
Muziejaus trečiadienis. Sigita iš Dainavos
Dar prieš devynerius metus Kauno rotušė buvo gana uždaras objektas, kuriame vykdavo santuokos ceremonijos ir svarbesnės šventės. Tuomet tik...
Mėnesio tema. Giedro ilgesio filmas
Režisierė, žurnalistė, ką tik pasirodžiusio dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (Litvaks in South Africa: The Snowball Rolled South)...
Fotografuojantis architektas Arvydas Čiukšys: „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tapo tarsi bendra iniciatyva“
Jaukūs, šilta saulėlydžio šviesa nutvieksti, namai Panemunėje, modernizmo šedevrai Žaliakalnyje, visiems mums pažįstami, bet netikėtai pateikti, pastatai Kauno centre....
Agustina Comedi. Režisierė, tirianti tylos smurtą (interviu)
Pasak argentinietės kino režisierės Agustinos Comedi, filmo „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body, 2017...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia