Mėnesio tema. Giedrimo Jeglinsko pasirinkimas judėti

Kaunietis Giedrimas Jeglinskas Krašto apsaugos viceministru tapo prieš beveik dvejus metus. Įspūdingoje jauno žmogaus biografijoje – studijos prestižinėje JAV karo akademijoje West Pointe ir karjera tarptautinių finansų srityje, vedžiojusi po beveik visus kontinentus. Grįžti į mažą šalį Europos paribyje ir dirbti tam, kad trys milijonai jos gyventojų ne tik jaustųsi saugūs, bet ir suprastų, kad stiprinant saugumo jausmą gali prisidėti kiekvienas asmeniškai, sutikite, yra įdomus pasirinkimas. Patriotiškumas? Toliaregiškumas? Patirtis finansų sektoriuje užtikrinant krašto saugumą bet kuriuo atveju labai praverčia. Viceministras, pavyzdžiui, siekia, kad kuo daugiau vietos gamintojų dalyvautų ministerijos skelbiamuose pirkimų konkursuose. Jis įsitikinęs, kad pateisinus lūkesčius šalies, kuri yra NATO narė, viduje, gali atsiverti ir labai rimtos tarptautinės rinkos. Bet tai – lyg ir ne mūsų žurnalo sritis.

Viceministre, labai įdomu, ką veikiate darbo kabinete, bet iš pradžių papasakokite, kaip nusprendėte studijuoti JAV ir susieti gyvenimą su kariuomene. 

Mokiausi KTU gimnazijoje – mane supo labai daug unikalių žmonių, dalyvavusių matematikos, fizikos olimpiadose. Gerai suvokiau savo galimybių ribas, tad ieškojau savo kelio. Žaidžiau krepšinį, organizuodavau mokyklos diskotekas.Tuometinis direktorius Bronislovas Burgis man tiesiog papasakojo, kad yra tokia programa. Iki tol nebuvau susimąstęs apie kariuomenę. Pasiskambinau į Vilnių – beje, į šią ministeriją, ir net pataikiau pas moterį, kuri ir dabar čia dirba. Ji pakvietė į atranką – mūsų susirinko gal 15. Tokia tebuvo informacijos sklaida – be interneto, be socialinių tinklų. 

Teko laikyti amerikietiškus egzaminus, anglų kalbos testą. Rašiniai, interviu, fizinis pasirengimas. Procesas truko metus. Iš pirmo karto neįstojau – niekas iš bandžiusių neįstojo. Niekas, išskyrus mane, antrais metais nebandė. O aš pabandžiau – tai, kad nepasidaviau, buvo laikoma privalumu. Žinoma, ir stojamųjų rezultatai buvo geresni, įtaigesnį rašinį parašiau. Taigi išvažiavau po antro kurso. Sakyčiau, kad tai pakeitė mano gyvenimą, bet iš tiesų jį pakeitė KTU gimnazija.

Ar tai nuolatinė studentų kvietimo į JAV karo akademijas programa? 

JAV yra keturios karo akademijos, į jas kasmet priimama apie 1200 studentų – tarp jų po kelis užsienio šalių piliečius. Tų šalių, kurias JAV linkusios palaikyti, stiprinti, padėti joms augti. Su manimi West Pointe studijavo estas, rumunas, slovėnas, vaikinas iš Pietų Korėjos. Mūsų studijas visiškai finansavo JAV vyriausybė, bet yra sąlyga baigus atitarnauti savo šalyje. Yra buvę atvejų, kai tam tikrų Rytų Europos šalių atstovai vengdavo grįžti namo.

 Mūsų pilietinė visuomenė, kuri turi būti įgudusi atpažinti melagingas žinias, informacines grėsmes, turi suvokti, ką veikia mūsų kariuomenė.

Nenorėjote ir jūs pasilikti?

Ne, juk žinojau, kad turiu būti savo šalyje, kad turiu tikslą jai tarnauti. Stodamas rašinyje teigiau, kad man svarbus toks išsilavinimas, nes Lietuva bus NATO nare ir jai reikės profesionalių karininkų. Mano nuomonė nepasikeitė. Esu įsitikinęs, kad JAV yra mūsų pagrindinė saugumo partnerė pasaulyje. Turime siekti, kad mūsų santykiai su JAV būtų dar glaudesni. 

Ar grįžus tarnauti į Lietuvą neištiko kultūrinis, sisteminis šokas? 

2003 metais baigiau karo akademiją, bet iškart gavau stipendiją toliau studijuoti Džoržtauno universitete Vašingtone. Taigi dar dvejus metus praleidau JAV, o grįžusį mane paskyrė į Algirdo batalioną būrio vadu. Po pusmečio perėjau į Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą, į žvalgybą. Taip, galėjau sakyti, kad Lietuvoje viskas ne taip, prastesnės sąlygos, prastesni ginklai. Bet juk tai normalu, palyginus Lietuvos ir JAV galimybes, tad neturėjau nerealių lūkesčių. Įspūdį darė lietuvių profesionalumas, nuoširdus darbas, nepaisant materialinių sunkumų. Tad tikrai nesiskundžiau. Ir dabar nesiskundžiu – esu čia, nes noriu užtikrinti karių gerovę. Nuperkant geresnius ginklus, pastatant geresnes kareivines, gerinant mokymo sąlygas poligonuose, visuomenės informavimą. Visa tai susiveda į tą pagrindinį mūsų tikslą – užtikrinti, kad nebebūtų karo.

Prieš tapdamas viceministru dirbote finansų sektoriuje Japonijoje, Singapūre, Australijoje. Ar išvykote tiesiog norėdamas praplėsti akiratį, ar visgi tai buvo nusivylimo sistema pasekmė? 

Gyvenime renkuosi judėti. Atitarnavęs keletą metų suvokiau, kad Lietuva yra maža. Galimybės įdomios, bet jos gana aiškiai apibrėžtos. Briuselis, Afganistanas… Palaikiau ryšį su bendramoksliais iš West Pointo. Nemažai šios mokyklos absolventų toliau studijuoja, pereina į kitus sektorius, dideles įmones, tampa antrepreneriais. Aš irgi pasirinkau šį kelią. Dvejus metus studijavau Kolumbijos universitete, tuomet įsidarbinau „Citigroup“, įmonėje, kurioje – ketvirtis milijono darbuotojų. Žiūrint iš Lietuvos galbūt atrodo unikalu, bet ne JAV kontekste. Visgi nenorėjau sėdėti Volstryte, ką tikrai galėjau daryti. Aš – finansų žmogus, išmanau šią sritį, bet tai nėra mano aistra. Visgi buvo labai įdomu, naudojausi galimybėmis, mėgavausi momentu. Po Australijos dar dirbau Varšuvoje, iš Lenkijos grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti KAM’e. 

Tiesiog sulaukėte skambučio iš Vilniaus?

Kai dirbau Australijoje, prasidėjo neramumai Ukrainoje. Man tai sukėlė stiprias emocijas. Ėmiau daug mąstyti apie tai, kas vyksta ir galbūt gali įvykti Lietuvoje. Norėdamas išsigryninti mintis, pradėjau rašyti, mano straipsnius publikavo „15min“. Taigi tapau matomas. O tada – su šeima jau gyvenome Varšuvoje – įvyko 2016 m. Seimo rinkimai. Vyriausybės kanclere tapo Milda Dargužaitė, su kuria bendravome Niujorke. Taigi mano CV atsidūrė Vyriausybėje. Susitikau su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu, premjeru Sauliumi Skverneliu. Sutarėme, pradėjau dirbti. Atgal nesidairiau.

Ar tai – duoklė Lietuvai? Juk galėjote toliau daryti tarptautinę karjerą. 

Taip, parsivežiau kontaktų ir patirties – tiek karinės, tiek finansinės. Bet ši pozicija man irgi sudaro galimybę augti, nes būtent joje galiu visa tai, ką parsivežiau, pritaikyti ir surasti naujus sprendimus. Tikėkimės, jie teisingi. Nemanau, kad esu visagalis, situacija greitai gali pasikeisti, juk tai – politika.

Šiaip ar taip, manau, kad tai yra galimybė vesti savo šalį į priekį. Juk norime ilgaamžės, klestinčios Lietuvos. Norime būti saugūs. Aš įsitikinęs, kad tai pasiekti galime atgrasymu – tai yra nacionalinė saugumo strategija. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, stipriname savo kariuomenę. Antra, stipriname partnerystę su NATO, Europos Sąjunga, JAV. Trečias elementas – mūsų pilietinė visuomenė, kuri turi būti įgudusi atpažinti melagingas žinias, informacines grėsmes, turi suvokti, ką veikia mūsų kariuomenė. Negalime būti susiskaldę.

Tikiu, kad bet kuri valstybinė iniciatyva šiais laikais turi būti paremta kooperacija su privačiu sektoriumi.

Neseniai žiniasklaida skelbė, kad planuojama Lietuvoje statyti tris naujus karinius miestelius. Ar tikrai padėtis buvo tokia prasta, kad dabar viską reikia statyti, pirkti, investuoti? 

Mes niekada pakankamai neinvestavome. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo iki dabar gynybai skirdavome mažiau nei 2 proc. BVP. Tas skirtumas – keli milijardai eurų. Galėjome, bet neinvestavome. Tiesa ir tai, kad sovietų palikta infrastruktūra labai prastos kokybės, ji nebuvo prižiūrima – nebuvo nei finansų, nei poreikio. Neslėpsiu, gėda į tai žiūrėti. O dabar jau visi supranta, kad kareiviams būtinos geros sąlygos tam, kad jie ne tiesiog tarnautų, bet augtų kaip piliečiai. 

Koks, beje, šiandien yra Kauno, miesto tvirtovės, vaidmuo? 

Strategiškai ir logistiškai tai ypatingas miestas. Pačiame mieste yra dalinių, karo medicinos tarnyba, yra ir Karinių oro pajėgų štabas. Rukla prie pat Kauno, svarbus taškas yra ir Karmėlava.

Minėjote kibernetinį saugumą. Neseniai teko skaityti, kad Lietuva pagal šį rodiklį pirmauja. Kieno tai nuopelnas? 

Su šios srities problemomis susiduria visos šalys, internete sienos neegzistuoja. Mūsų politika – vidinės konsolidacijos stiprinimas, kad galėtume matyti visą sistemą ir problemas spręsti iš vieno taško. Taip pat būtinas tarptautinis bendradarbiavimas, nes vienas nepakovosi. Čia, viduje, buvo priimta daugybė įstatymų pataisų, įkurtas kibernetinis centras. Bendradarbiaujame su privačiu sektoriumi. Tai labai svarbu – tikiu, kad bet kuri valstybinė iniciatyva šiais laikais turi būti paremta kooperacija su privačiu sektoriumi. Juk viskas priklauso nuo specialistų. Vien su valstybiniu sektoriumi čia neišsisuksi. Ir tai jau platesnis klausimas nei kibernetinis saugumas. Bet, kalbant apie jį, tai, ką sukūrėme Lietuvoje, yra pavyzdys kitoms ES ir NATO valstybėms. Bet nėra kada miegoti, nes iššūkių ir grėsmių šioje srityje tik daugės. 

Giedrimas (1)

Pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo šaulių populiarumas, jais tampa visuomenėje žinomi žmonės. Kaip tai vertinate? Ar pavojaus valstybei atveju tokios organizacijos praverstų? 

Tai labai svarbi organizacija. Ugdant pilietinę visuomenę šauliai atlieka didelį vaidmenį. Ir nebūtinai tai žmonės su šautuvais. Prie Lietuvos gynybos karinio konflikto atveju galima prisidėti ir atliekant kitas funkcijas. Kad ir saugant tiltus ar prižiūrint IT ūkį. Medicina, švietimas, viešieji ryšiai – visur reikėtų pilietiškų žmonių, o tokie ir yra šauliai. Taigi pirmiausia vertinu jų socialinę misiją, sugebėjimą prisitaikyti prie situacijos paskelbus mobilizaciją.

Koks būtų jūsų vaidmuo, jeigu ateitų ta diena X?

Politikų, taigi ir viceministrų, vaidmenys būtų riboti. 

Eitumėt ginti Lietuvos?

Manau, taip. Esu rezervo karininkas. Žiūrėčiau, kaip geriausiai galėčiau pritaikyti savo žinias, tarptautinę patirtį. Bet tikiuosi, kad diena X neateis, o tai užtikrinti galime, kaip jau sakiau, atgrasydami.

kam.lt

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Manto Gudzinevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Muziejaus trečiadienis. Sigita iš Dainavos
Dar prieš devynerius metus Kauno rotušė buvo gana uždaras objektas, kuriame vykdavo santuokos ceremonijos ir svarbesnės šventės. Tuomet tik...
Mėnesio tema. Giedro ilgesio filmas
Režisierė, žurnalistė, ką tik pasirodžiusio dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (Litvaks in South Africa: The Snowball Rolled South)...
Fotografuojantis architektas Arvydas Čiukšys: „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tapo tarsi bendra iniciatyva“
Jaukūs, šilta saulėlydžio šviesa nutvieksti, namai Panemunėje, modernizmo šedevrai Žaliakalnyje, visiems mums pažįstami, bet netikėtai pateikti, pastatai Kauno centre....
Agustina Comedi. Režisierė, tirianti tylos smurtą (interviu)
Pasak argentinietės kino režisierės Agustinos Comedi, filmo „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body, 2017...
Muziejaus trečiadienis. Sigita iš Dainavos
Dar prieš devynerius metus Kauno rotušė buvo gana uždaras objektas, kuriame vykdavo santuokos ceremonijos ir svarbesnės šventės. Tuomet tik...
Mėnesio tema. Giedro ilgesio filmas
Režisierė, žurnalistė, ką tik pasirodžiusio dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (Litvaks in South Africa: The Snowball Rolled South)...
Fotografuojantis architektas Arvydas Čiukšys: „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tapo tarsi bendra iniciatyva“
Jaukūs, šilta saulėlydžio šviesa nutvieksti, namai Panemunėje, modernizmo šedevrai Žaliakalnyje, visiems mums pažįstami, bet netikėtai pateikti, pastatai Kauno centre....
Agustina Comedi. Režisierė, tirianti tylos smurtą (interviu)
Pasak argentinietės kino režisierės Agustinos Comedi, filmo „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body, 2017...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia