Muziejaus trečiadienis. Karjerą pradėjusi kaip poeto mūza

Ieškodami įkvėpimo gėrimės menu, gamta, poezija. Neretai įkvėpimo šaltiniu tampa žmonės, savo mintimis, poelgiai ir tiesiog buvimu įkvepiantys net po daugelio metų. Apie vieną tokių šios dienos istorija rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ – apie moterį, dainininkę, lietuvę, kuri dar būdama mergaite, pati to nežinodama, tapo poeto mūza.

Subačiuje gimusi Vincė Jonuškaitė (1901–1997) dainavo nuo mažumės – pradžioje namie, muzikalios motinos pamokinta, vėliau bažnyčios chore, gimnazijoje. Ten, Panevėžio gimnazijos chore, ją, įsisegusią į plaukus raudoną rožę, pastebėjo Maironis. 1915 metais jis kurį laiką gyveno Panevėžyje. Pamatęs jaunąją Vincę, poetas akimirksniu sukūrė eilėraštį ir perdavė jį kompozitoriui ir chorvedžiui Vladui Paulauskui su prašymu sukurti muziką. Jau kitą dieną V. Paulauskas pakvietė Maironį paklausyti repetuojamo dueto „Nesek sau rožės prie kasų“. Maironis liko patenkintas ir sujaudintas, duetas tapo vienu mėgstamiausių ir žinomiausių V. Paulausko kūrinių, o choristė su rože – žymia Valstybės teatro operos soliste.

V. Paulauskas. „Nesek sau rožės prie kasų“, ž. Maironio. Klaipėda – Tilžė, 1922 m. Su autoriaus dedikacija J. Tumui-Vaižgantui. Kauno miesto muziejaus fondai

V. Paulauskas. „Nesek sau rožės prie kasų“, ž. Maironio. Klaipėda – Tilžė, 1922 m. Su autoriaus dedikacija J. Tumui-Vaižgantui. Kauno miesto muziejaus fondai

Praėjus daugeliui metų V. Jonuškaitė įtakojo dainos, nesiejamos su ja, sukūrimą. Eiles, panaudotas Balio Dvariono dainai „Žvaigždutė“, 1942 m. sukūrė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazistas, vėliau tapęs žurnalistu, Leonas Stepanauskas. Eilėraštis buvo publikuotas Kauno žurnale „Savaitė“. Šį eilėraštį išsikirpusi ir kompozitoriui B. Dvarionui nunešusi Valstybės teatro operos primadona Vincė Jonuškaitė-Zaunienė paprašė sukurti jai dainą. Kompozitoriui pasirodė, kad šios eilės dainininkei netiks, tad eilėraščio iškarpą pasidėjo ir vėliau sukūrė dainą Beatričei Grincevičiūtei.

Pirmasis V. Jonuškaitės, kaip solistės pasirodymas įvyko 1916 m. Voroneže, kur ji buvo pasitraukusi su visa gimnazija. Moksleivių koncerte ji atliko J. Naujalio dainą „Sunku gyventi“. O jos pasirodymas 1919 m. Tautos teatre, kur ji suvaidino Antrosios Vaidilutės partiją M. Petrausko operoje „Birutė“, sulaukė dėmesio spaudoje: atkreipus dėmesį į puikų jaunosios solistės balsą buvo surinktos lėšos studijoms Berlyne ir Romoje.

Valstybės teatre Kaune Vincė Jonuškaitė debiutavo Polinos vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“ 1925 m. Iki 1944 m. Valstybės teatre ji dainavo visas pagrindines mecosoprano partijas.

02

Apie V. Jonuškaitės šeimyninį gyvenimą rašoma biografiniame Alės Rūtos (tikr. Elena Viktorija Nakaitė-Arbačiauskienė-Arbienė) biografiniame romane „Mėlyno karvelėlio šviesa“ (Čikaga, 1990). Tarsi pati dainininkė, jau būdama išeivijoje, skaitytojui pasakoja apie prabėgusį gyvenimą – kaip mėgusi lankyti mažą Kauno šv. Gertrūdos bažnytėlę, tuomet vadintą Šaričių, kokia buvusi laiminga Kaune su vyru Dovu Zaunium (1892–1940). „O išgyvenome vienuolika puikiausių metelių! Išgyvenau su juo visą gražiausią, vaisingiausią savo gyvenimo laikotarpį. Meninė karjera, vaikai, kelionės…. Daina, daina… Rodos, tik šiandien; viskas, tarytum, prieš valandą atsitiko. Susipažinau su juo ypatingą vakarą. Atrodo, šią laimingą progą turėjau užtat, jog neblogai žinojau Vakarų Europos kalbas ir dainas. Voldemarienė ruošdavo tokius saloninius kultūros vakarus. <…>  Buvo tada Čekijos konsulas, buvo daugiau užsieniečių svečių, buvo ir savųjų. Visi ėmė šokinėti aplink mane, prašyti, maldauti: padainuokit, panele, Šuberto dainą, neatsisakykit, malonėkite, panele…

O kampe sėdi toks gražuolis ir nė mur-mur… O nėra gaidų. Tai Regina Sidzikauskienė jau dairosi, kas galėtų nuvažiuoti gaidų parvežt. O aš ir sakau: „Jei tas ponas nuveš mane gaidų pasiimt, tai gerai…. Grįšim, ir padainuosiu“.

Tas „gražuolis iš kampo“ atsistoja ir tiesiai sako: „Lasys su mašina už durų!“ – Tai jo šoferis.

Ir nuvažiavom su Lasiu; o su Dovu susipažinom…

Ir netrukus tapau jo trečiąja žmona. Nė nežinojau, kad jis buvo vedęs! O man buvo vis tiek… Įsimylėjau, tikrai!“

Valstybės teatro solistai, dirigentai, režisieriai teatro 10 metų jubiliejaus proga. Kaunas. 1930 m. Nuotraukos autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Valstybės teatro solistai, dirigentai, režisieriai teatro 10 metų jubiliejaus proga. Kaunas. 1930 m. Nuotraukos autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

V. Jonuškaitė pasitraukė į Vakarus 1944 m., vėliau kartu su kitais pabėgėliais muzikais atvyko į JAV. Įsikurti ir veiklą pradėti visiems jiems padėjo čia jau anksčiau gyvenantis kompozitorius ir muzikologas Juozas Žilevičius. V. Jonuškaitės gyvenimas JAV susiklostė sėkmingai: solistė koncertavo Niujorke, Bostone, Filadelfijoje, San Franciske, mokytojavo lietuviškose mokyklose, dalyvavo visuomeniniame lietuvių išeivių gyvenime, 1956 m. išleido lietuviškų dainų plokštelę.

Romane „Mėlyno karvelėlio šviesa“ rašoma ir apie antrą V. Jonuškaitės vyrą – rašytoją Stasį Leskaitį (Laskauskas-Ivošiškis, 1902–1964): „Toje vargų kelionėje susitikau ir kitą gyvenimo draugą: mėlynakį suvalkietį, įdomų žmogų, straipsnių ir knygų autorių, (o aš visada gerbiau ir mylėjau rašto žmones!). Ir jo dukterį teko užauginti (deja, ir numarinti…), ir Dovo pirmųjų žmonų liko du vaikai. <…>  Ištekėjau už Stasio, nes patiko man jo žydriai mėlynos akys. Patiko, kad jis rašytojas, sielos žmogus. Tokia graži ir meili jo dukrytė. Jai gi reikėjo motinos; o man reikėjo – draugo. Ir išgyvenom su juo dvidešimt metų, visus tremties vargus pernešėm, visą pirmųjų dienų juodumą Amerikoj… Daug kas pasidarė dviese lengviau, atsirado vilties išlikti savim – Aukštųjų dvasios sferų plotmėj… iki vėl pasilikau našle.“

Ypatingą dėmesį V. Jonuškaitė teikė tautiškumui. Žurnalo „Moteris“ publikuotame straipsnyje „Dešimt dainavimo metų“, skirtame solistės dešimties metų sceninio darbo jubiliejui, aprašytos įvairios solistės veiklos ir tautiškas buto interjeras: „Jos butas papuoštas nepaprastai gražiais lietuviškais audiniais – o tai reta mūsų šių laikų inteligentų šeimose. V. Jonuškaitė-Zaunienė domisi ir gyvena ne tik daina. Ji turi didelę biblioteką, daug skaito, domisi visuomeniniu gyvenimu, ypatingai moterų judėjimu; 1922 m. ji atstovavo mūsų Draugiją Romoje, moterų kongrese. Daug laiko atiduoda šeimai – vaikams“. (Moteris, 1935 m., Nr.12)

Išeivijoje tautiškumas tapo dvasine solistės priebėga ir lietuviškos tapatybės išraiška: traukdamasi į Vakarus ji pasiėmė močiutės tautinius drabužius, su jai koncertuodavo, dalyvaudavo renginiuose. Ji buvo pirmoji lietuvių solistė, profesionalioje scenoje koncertuojanti su tautiniais drabužiais. „…dabar man reikia skubiai ruoštis į Moterų sąjungos reprezentacinį išėjimą. Visos pabaltijietės delegatės turim pasirodyti pasaulio moterų suvažiavime, jų susitikime su spaudos atstovais prie Jungtinių tautų…. Turiu ten gerai atrodyt. Turiu būti graži ir tvarkinga; tai ne tik mano, kaip inteligentės moters, prestižas. Ne, daug daugiau! Lietuvos vardą, drauge ir mūsų tautą, pasauliui priminti ir iškelti. <….> Užtat ant lovos jau patiesti gintarai, margas vilnos sijonas, raštuotas kiklikas, baltas, su raudonais išsiuvinėjimais, žiurstelis, tokių pat raštų rankovėmis – balto, plono lino palaidinukė… Taip visada pasipuošiu, kai išeinu į sceną, ar kai pasitinku namuose, ir svetur susitinku svarbius valdžios žmones, veikėjus, reporterius. <….> Jei ne mano nuometo baltumas! Kai pažvelgia į tą vienuoliškai baltą galvą, paskui – į eilę stambių, saulėtų gintarų, paskui – į drabužio darnų margumą, ne vienas pagalvoja, – kas ji? Kas ta moteriškė, kurios ji tautos? O kai jau dėmesį patrauki, tada gali ir kalbėti. Tada gali prabilti, vis tiek, ar taisyklinga, ar laužyta šio krašto kalba. Gali prabilti ir išsakyti, kas visos tautos širdį slegia.“ (Alė Rūta, Mėlyno karvelėlio šviesa, Čikaga, 1990)

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

kaunomuziejus.lt

Muziejaus trečiadienis. Kalėdinės tradicijos keičiasi, bet kalėdinis jausmas išlieka
Tikriausiai daugeliui iš mūsų Šv. Kalėdų šventė neįsivaizduojama be papuoštos Kalėdų eglutės ar bent eglės šakelės. Bet ar dažnai...
Muziejaus trečiadienis. Talentingasis Juozas Indra
2018 m. kovo 18 dieną sukako 100 metų, kai gimė iškilus lietuvių muzikas Juozas Indra. Šiuo metu Kauno miesto...
Muziejaus trečiadienis. Informatikas su kanklėmis
Ateinate į muzikos instrumentų muziejų, o ten jums liepia pirmiau žiūrėti į paveikslus. Ir dar išsirinkti tą, kuris jums...
Muziejaus trečiadienis. Kaunietiškos virtuvės realijos
Šįkart „Muziejaus trečiadienis“ – gastronominis. Mat lapkričio 5–11 d. didžiuosiuose Lietuvos miestuose vyksta Lietuvos gastronomijos savaitė, kurios metu restoranai...
Muziejaus trečiadienis. Kalėdinės tradicijos keičiasi, bet kalėdinis jausmas išlieka
Tikriausiai daugeliui iš mūsų Šv. Kalėdų šventė neįsivaizduojama be papuoštos Kalėdų eglutės ar bent eglės šakelės. Bet ar dažnai...
Muziejaus trečiadienis. Talentingasis Juozas Indra
2018 m. kovo 18 dieną sukako 100 metų, kai gimė iškilus lietuvių muzikas Juozas Indra. Šiuo metu Kauno miesto...
Muziejaus trečiadienis. Informatikas su kanklėmis
Ateinate į muzikos instrumentų muziejų, o ten jums liepia pirmiau žiūrėti į paveikslus. Ir dar išsirinkti tą, kuris jums...
Muziejaus trečiadienis. Kaunietiškos virtuvės realijos
Šįkart „Muziejaus trečiadienis“ – gastronominis. Mat lapkričio 5–11 d. didžiuosiuose Lietuvos miestuose vyksta Lietuvos gastronomijos savaitė, kurios metu restoranai...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia