Muziejaus trečiadienis. Talentingasis Juozas Indra

2018 m. kovo 18 dieną sukako 100 metų, kai gimė iškilus lietuvių muzikas Juozas Indra. Šiuo metu Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų skyriaus muziejininkė, muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė rengia knygą apie talentingą lietuvių menininką. Tad šią savaitę Muziejaus trečiadienyje kviečiame susipažinti su Juozo Indros talentu ir gyvenimu.

Kompozitoriaus, dirigento, dainininko Juozo Indros įvairiapusė muzikinė veikla užima išskirtinę vietą XX a. II-osios pusės Lietuvos kultūros istorijoje. Įvairialypis talentas įsikūnijo J. Indros sukurtuose operų personažuose ir liaudies dainose, kurias harmonizavo ir pats dainavo, jo pastatytose ir diriguotose operose bei operetėse, taip pat jo sukurtuose įvairių muzikos žanrų kūriniuose. Jis turėjo gražaus tembro balsą – tenorą (amžininkų lyginamą su Kipru Petrausko balsu), absoliučią klausą, labai domėjosi literatūra, pats rašė eilėraščius, mokėjo keletą kalbų, domėjosi fizika. Anot muzikologės I. Mikšytės, atvykęs į Kauną dirbti Muzikinio teatro dirigentu, jis iš karto tapo šio miesto muzikiniu lyderiu. Autoritetą jis pelnė akivaizdžiu talentu ir muzikiniu skoniu.

Po Dž. Verdžio operos „Traviata“. Kaunas, apie 1953–1954 m. Iš dešinės sėdi: Juozas Indra (Alfredas), Aldona Ragauskaitė (Violeta), Elena Mackevičiūtė (Anina), stovi iš dešinės: dirigentas Stepas Graužinis, režisierius Rostislavas Andrejevas, Petras Dargis (Žoržas Žermonas), Mečys Stulpinas (režisieriaus padėjėjas), Nikolajus Zelinskis (dailininkas), Vytautas Blažys (baronas). Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Po Dž. Verdžio operos „Traviata“. Kaunas, apie 1953–1954 m. Iš dešinės sėdi: Juozas Indra (Alfredas), Aldona Ragauskaitė (Violeta), Elena Mackevičiūtė (Anina), stovi iš dešinės: dirigentas Stepas Graužinis, režisierius Rostislavas Andrejevas, Petras Dargis (Žoržas Žermonas), Mečys Stulpinas (režisieriaus padėjėjas), Nikolajus Zelinskis (dailininkas), Vytautas Blažys (baronas). Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai.

Bet grįžkime į J. Indros (tikroji pavardė Padleckis) muzikinės karjeros pradžią. Nebaigęs Kauno konservatorijos, kur studijavo dainavimą ir kompoziciją, J. Indra buvo pakviestas Į Vilniaus miesto teatro operos trupę. 1943 m. gruodžio 2 d. jaunasis solistas debiutavo Hercogo vaidmeniu Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“. Kritikai debiutantui išsakė gražių pagyrimų ir vilčių ateičiai. 1944 m. pirmoje pusėje J. Indra sukūrė Tebaldą Š. Guno operoje „Romeo ir Džiuljeta“ ir Almavivą Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. 1944 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus miesto teatro operą prijungus prie Kauno valstybinio teatro, J. Indra persikėlė į Kauną. Čia jis dainavo pagrindines operų veikėjų partijas  – Liutaurą, Lenskį, Kavaradosį, Turidu, Faustą. Operos solisto karjerą papildė ir plati jo koncertinė veikla.

 

J. Indra – Liutauras J. Karnavičiaus operoje „Gražina“. Kaunas, 1944 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

J. Indra – Liutauras J. Karnavičiaus operoje „Gražina“. Kaunas, 1944 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Nuo 1945 m. liepos 9 d. iki 1948 m. sausio 19 d. J. Indros meninę karjerą nutraukė areštas ir įkalinimas Vorkutos lageriuose. Skaitant J. Indros (Podleckio) bylos dokumentus, saugomus Lietuvos ypatingajame archyve, akivaizdu, kad kaltinimai buvo grindžiami iškraipytais faktais – juk žinia, kad komunistinis režimas rėmėsi melu ir demagogija. Be teismo sprendimo J. Indra buvo išvežtas į Komijos ATSR ir rugpjūčio 2 d. jau atsidūrė Pečioros geležinkelio stotyje Kožva, Vorkutos anglių kasyklos lageryje. Neilgai trukus, J. Indra susirgo, buvo gydomas lagerio ligoninėje. Vartydami LTSR valstybinio operos ir baleto teatro J. Indros asmens bylą, matome teatro rūpestį talentinguoju operos trupės solistu ir didžiules pastangas, siekiant jį išlaisvinti. Teatro solistų kolektyvas rašo kreipimąsi į TSRS liaudies komisarų tarybos pirmininką M. Kalininą. Rašte pabrėžiami J. Indros nuopelnai teatro ir muzikos menui ir prašoma atleisti jį nuo bausmės. Teatro vadovų ir kai kurių politinių veikėjų Lietuvoje pastangos nenuėjo veltui. J. Indrai buvo leista dainuoti Vorkutos teatre. Čia jis sukūrė vaidmenų operose ir operetėse.

Nuo sovietinio režimo nukentėjo beveik visi J. Indros šeimos nariai – vieni buvo ištremti, kiti išbėgo iš namų slapstydamiesi nuo represijų. Grįžęs iš lagerio J. Indra tęsė solisto darbą Lietuvos operos ir baleto teatre iki 1953 m. Jis apsigyveno pas buvusį savo mokytoją P. Oleką, kuris rėmė ir globojo visus savo mokinius. Jis nepatarė J. Indrai dainuoti, nes girdėjo jo kosulį, žinojo jo plaučių ir bronchų būklę. Mat, Indros persišaldymas Vorkutoje paliko skaudžias pasekmes. J. Indra nepaisė patarimų ir ėjo dainuoti, tačiau prasidėjus kosėjimui krauju, teko padaryti pertrauką. Kelis mėnesius pasigydęs sanatorijoje, J. Indra tęsė dainavimą. Sukūrė naujų įsimintinų operinių vaidmenų: Alfredą Dž. Verdžio „Traviatoje“, Romeo Š. Guno „Romeo ir Džiuljetoje“, Germaną P. Čaikovskio „Pikų damoje“, Sinodalą A. Rubinšteino „Demone“, kunigaikštį A. Dargomyžskio „Undinėje“, Jurodivą M. Musorgskio „Borise Godunove“ ir daugelį kitų.

J. Indra greta solisto darbo teatre dėstė Lietuvos konservatorijoje ir iki 1954 m. vedė operos klasę, o nuo 1952 m. pradėjo dirbti dar ir dirigentu-konsultantu Kauno muzikiniame teatre. 1953 m. jis netgi pastatė pirmąjį spektaklį – Dž. Rosinio operą „Sevilijos kirpėjas“.

J. Indra (kairėje) su S. Rapaliene ir J. Rapaliu teatro kieme. Apie 1960 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

J. Indra (kairėje) su S. Rapaliene ir J. Rapaliu teatro kieme. Apie 1960 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

1954 m. J. Indra pakviečiamas į Kauno valstybinį dramos ir muzikos teatrą vyriausiojo dirigento pareigoms, kurias ėjo iki 1965 m., o vėliau iki mirties 1968 m. dirbo dirigentu.

To meto teatralų liudijimu, į repeticijas J. Indra ateidavo labai rimtai pasiruošęs, partitūrą dažniausiai mokėdavo atmintinai. Kaip dirigentas jis buvo reiklus ir griežtas, nemėgo kompromisų, sugebėdavo uždegti visus kūrybine nuotaika. Jis dirbo tiesiog fanatiškai.

Bendradarbiaudamas su talentingais režisieriais R. Senkute, R. Andrejevu ir scenografu M. Labucku J. Indra sceniniuose veikaluose pasiekdavo ryškių, įsimintinų meninių rezultatų. Tą dešimtmetį Kauno muzikinis teatras išgyveno kūrybinį pakilimą.

J. Indra pastatė ir dirigavo 32 spektaklius – 13 operų, 16 operečių ir 3 baletus. Jo sukurta muzika pasižymi savitu, originaliu stiliumi, įdomia harmonine kalba, spalvinga instrumentuote. Jo kūrybinis palikimas apima įvairius žanrus. Stambiausias veikalas – baletas „Audronė“, sukurtas ir pastatytas 1956 m., o 1957 m. apdovanotas LTSR valstybine premija, taip pat aukštai įvertintas Pabaltijo teatrų festivalyje bei Maskvoje. J. Indra sukūrė simfoninių kūrinių, tarp jų simfoniją „Griuvėsių miestas“ (1960 m.), kamerinių instrumentinių kūrinių, solo ir choro dainų, muziką dramos spektakliams ir kino filmams, suharmonizavo apie 150 lietuvių liaudies dainų. Anot muzikologės O. Narbutienės, J. Indrą drąsiai galime vadinti lietuvių liaudies dainų harmonizavimo meistru. Kompozitorius ketino parašyti operą ir buvo pradėjęs šį darbą, tačiau sumanymo įgyvendinti nebespėjo – jo darbus nutraukė ankstyva mirtis.

J. Indra mirė likus keturioms dienoms iki jo penkiasdešimtmečio – 1968 m. kovo 14 dieną. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė 

kaunomuziejus.lt

Muziejaus trečiadienis. Karjerą pradėjusi kaip poeto mūza
Ieškodami įkvėpimo gėrimės menu, gamta, poezija. Neretai įkvėpimo šaltiniu tampa žmonės, savo mintimis, poelgiai ir tiesiog buvimu įkvepiantys net...
Muziejaus trečiadienis. Kalėdinės tradicijos keičiasi, bet kalėdinis jausmas išlieka
Tikriausiai daugeliui iš mūsų Šv. Kalėdų šventė neįsivaizduojama be papuoštos Kalėdų eglutės ar bent eglės šakelės. Bet ar dažnai...
Muziejaus trečiadienis. Informatikas su kanklėmis
Ateinate į muzikos instrumentų muziejų, o ten jums liepia pirmiau žiūrėti į paveikslus. Ir dar išsirinkti tą, kuris jums...
Muziejaus trečiadienis. Kaunietiškos virtuvės realijos
Šįkart „Muziejaus trečiadienis“ – gastronominis. Mat lapkričio 5–11 d. didžiuosiuose Lietuvos miestuose vyksta Lietuvos gastronomijos savaitė, kurios metu restoranai...
Muziejaus trečiadienis. Karjerą pradėjusi kaip poeto mūza
Ieškodami įkvėpimo gėrimės menu, gamta, poezija. Neretai įkvėpimo šaltiniu tampa žmonės, savo mintimis, poelgiai ir tiesiog buvimu įkvepiantys net...
Muziejaus trečiadienis. Kalėdinės tradicijos keičiasi, bet kalėdinis jausmas išlieka
Tikriausiai daugeliui iš mūsų Šv. Kalėdų šventė neįsivaizduojama be papuoštos Kalėdų eglutės ar bent eglės šakelės. Bet ar dažnai...
Muziejaus trečiadienis. Informatikas su kanklėmis
Ateinate į muzikos instrumentų muziejų, o ten jums liepia pirmiau žiūrėti į paveikslus. Ir dar išsirinkti tą, kuris jums...
Muziejaus trečiadienis. Kaunietiškos virtuvės realijos
Šįkart „Muziejaus trečiadienis“ – gastronominis. Mat lapkričio 5–11 d. didžiuosiuose Lietuvos miestuose vyksta Lietuvos gastronomijos savaitė, kurios metu restoranai...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia