Iš arti ir iš toli apie festivalį „Kaunas mene“ (interviu)

„Neprisimenu pirmo“, – matyt, visai ne juokais sako galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys, paprašytas palyginti 1-ąjį ir jau 8-ąjį festivalius „Kaunas mene“. Kas dvejus metus rengiamas, vis labiau tarptautinis, šiuolaikinio meno vyksmas šiemet prasidės spalio 17 d. ir truks iki lapkričio 25 d.

„Toli, kaip svajonė. Ar toli, kaip žemės drebėjimas Lietuvai – kaip mokykloj mokė, gimtinė „nėra seisminėj zonoj“. Toli, kaip laukiama paauglio pilnametystė, kuri vis niekaip neateina. Arti, kaip netikėta senatvė. Arti, kaip bijančiam žaibo dundantis griaustinis. Arti, kaip dvi su puse valandos nuo Londono iki Lietuvos. <…> Sąvoka toli ir arti individualiai suvokiama. Tai yra pasirinkimas suvokti atstumą, priklausomai nuo vidinio intereso, asmeninės būsenos, nuotaikos. Kartais tai sąmoningas pasirinkimas. Dažniausia ne. Bet atpažinimo momentas (smulkmenos ar tapačios problemos) svarus suvokimo veiksnys, o bendrumo POJŪTIS artina“, – šiemetinį šūkį „Taip arti, taip toli“ aiškina festivalis. Daugiau nei dvi dešimtis vietos ir užsienio kūrėjų galerijos „Meno parkas“ komanda šįkart paskleis po Kauno fotografijos galerijos, M. Žilinsko dailės galerijos ir Kauno menininkų namų erdves.

Apie menamus ar realius skirtumus tarp tada ir dabar, toli ir arti, yra ir nėra, taip pat – meno sričių, auditorijų įvairovę, kalbamės su A. Žalpiu bei kitais „Kaunas mene“ organizatoriais. Tai – Airida Rekštytė (A.R.), Giedrė Legotaitė (G.L.), Lina Mikalauskienė (L.M.). Tylusis komandos narys – tapytojas Povilas Ramanauskas, kurį galerijoje „Meno parkas“ galite sutikti beveik kasdien.

Beje, lygiai prieš metus su beveik ta pačia „Meno parko“ sudėtimi kalbėjomės apie galerijos vykdomą lietuviško meno eksporto misiją. Aną pokalbį, labai tinkamą platesnei įžangai ir pažinčiai su jau seniai tarp galerijos sienų netelpančia galerijos veikla rasti žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. lapkričio numeryje ir internete, o tuomet įvykusi fotosesija Kalniečių parko prieigose beveik idealiai tinka iliustruoti ir šį pokalbį. Trūksta tik Airidos!

Iš kairės į dešinę - Giedrė Legotaitė, Lina Mikalauskienė, Arvydas Žalpys. Donato Stankevičiaus nuotr.

Iš kairės į dešinę – Giedrė Legotaitė, Lina Mikalauskienė, Arvydas Žalpys. Donato Stankevičiaus nuotr.

Ar savo dydžiu bei koncepcija galėtumėt palyginti pirmąjį ir šiemetinį festivalį? Turbūt ir komanda nemažai pasikeitė per tiek laiko!

A.Ž. Neprisimenu pirmo, bet manu, kad ateinantis ir jau keli vykę iki šiol renginiai nuo pirmojo skiriasi savo koncepcija. Festivalis tapo labiau šiuolaikinio meno atstovu. Pasikeitė apimtys, ryškiai keičiasi dalyvių geografija, o tuo pačiu ir programa tampa labiau pasauline.

A.R. Pirmasis festivalis įvyko 2008 m., jį sudarė dvi dalys. Pirmoji – kuruotų parodų, parengtų meno specialistų iš Lietuvos ir užsienio – panašesnė į dabartinį festivalio formatą, antroji – konkursinė, kur galėjo aplikuoti ir dalyvauti daug Lietuvos menininkų. Dėl to pirmasis festivalis buvo didelis, truputį chaotiškas, bet tapo tikra švente vietos menininkams. Tiesa, sulauktas parodų rezultatas nulėmė, kad organizuojant tolimesnius festivalius nutarta atsisakyti konkursinės dalies ir koncentruotis į kuratorines parodas – profesionalesnis vaizdas ir žinia, kurią jos skleidė atrodė ir tebeatrodo daugiau suteikiančios žiūrovui, vertos kolektyvo darbo.

Festivaliui nuo pradžių iki dabar vadovauja Arvydas Žalpys, prie pirmojo festivalio dar darbavosi Virginija Vitkienė, Kotryna Džilavjan ir Kristina Budrytė-Genevičė, o šiuo metu komandą sudaro Giedrė Legotaitė, Lina Mikalauskienė, Povilas Ramanauskas ir aš, Airida Rekštytė.

G.L. Tada dar nežinojau, kad toks festivalis vyksta. Nejaudino. Dabar jaudina. Manau, kad tobulėju.

L. M. Iš pirmųjų festivalių pamenu nedaug, tuo metu dalyvavau kaip žiūrovė ir tikrai mačiau ne viską, o ir domėjimasis pačiu renginiu, tenka pripažinti, buvo gan paviršutiniškas. O šis – jau trečiasis festivalis prie kurio dirbu, ir matau, kad jis keičiasi – evoliucionuoja. Normalu kad kaskart ieškai kaip ir kur gali padaryti geriau.

Kurios meno sritys, medijos šiemet bus labiausiai matomos festivalyje? Ar tai keičiasi, priklausomai nuo jūsų patirčių užsienyje ir Lietuvoje, o galbūt proporcija visuomet išlieka panaši?

A.Ž. Medijų įvairovė nemaža ir prioritetų nėra. Tiesiog žiūrima į autoriaus kūrinio idėją, koncepciją. Gal daugiau videomeno. Tai, manau, priklauso ir nuo patirčių ir nuo tendencijų tarptautiniu mastu. Bet nei vienais metais nebuvo galvojama apie proporcijas, žiūrima į kūrinius ir jų aktualumą.

Bet surengti vien videomeno festivalį yra minčių. Pvz., kažką panašaus į pasaulinio garso renginį „LOOP Barcelona“, kur šiemet (festivalis Barselonoje vyks lapkričio 12-22 dienomis, – red. past.) dalyvaus ir „Meno parkas“.

A.R. Sudarinėdami festivalio programą stengiamės, kad renginys būtų aktualus ir šiuolaikiškas tiek temomis, tiek raiškos formomis. Visos medijos tinkamos, jei profesionaliai valdomos ir kalba apie svarbius dalykus.

2014 m. pristatėme garsaus lenkų režisieriaus Andrzej Wajda tapybą – visai istorinę parodą – atskleisdami nepaprasto asmens nepažintą kūrybos pusę. Greta tokių parodų leidžiamės į visiškus eksperimentus, kartais dar sunkiai įtalpinamus į žanro rėmus.

Iš pastarojo renginio, vykusio 2016 m., vienas mūsų mėgiamiausių darbų – Anida Yoeu Ali (Kambodža / JAV) „Budistų vabalas“, įsirangęs į M. Žilinsko dailės galeriją ir Kauno centrinį knygyną. Šiemet laukiame Hugo Paquete (Portugalija) garso ir šviesų šou pasirodymo, jauno lietuvių autoriaus Simono Nekrošiaus eksperimentinių garso objektų. Patirtys užsienyje lemia bendrą supratimą, kaip „gerai“ gali būti, taip pat – suteikia galimybę tą „gėrį“ pasikviesti į Kauną.

Anida Yoeu Ali (Kambodža / JAV) „Budistų vabalas“ Kauno centriniame knygyne (2016 m.). Agilės Mažonaitės nuotr.

Anida Yoeu Ali (Kambodža / JAV) „Budistų vabalas“ Kauno centriniame knygyne (2016 m.). Agilės Mažonaitės nuotr.

G.L. Galvojam, kad būtų gerai – ta žodžio „gerai“ prasme. Kai galvoji, „nu, čia gerai pavarė“. O kaip gerai? Linksmai, skaudžiai, virkdančiai, juokinančiai, pykdančiai, keliančiai nostalgišką šypseną. Pagaunančiai. Kai po apsilankymo parodoje, įvykyje, toliau galvoji apie tai, ką patyrei.

L. M. Svarbu koncepcija ir kūrinio aktualumas, į tai kreipiame dėmesį. Svarbu, kad kūrinys kažką tau duotų, suteiktų progą pamąstyti ir pajausti. Šiame festivalyje pristatysim ne vieną puikų projektą, nemažai videomeno, taip pat instaliacijų, įtraukiančių ir žiūrovą. Man ir pačiai labai įdomu, koks bus tas galutinis produktas.

Prieš dvejus metus festivalis vyko ir tokioje tuomet netradicinėje erdvėje, kaip knygynas, dar anksčiau – pas kolegas POST, „Meno formoje“. Šįkart – vėl kitoks žemėlapis. ir artimi kaimynai, ir Kauno menininkų namai. Ar taip jums patiems tiesiog įdomiau planuoti festivalį, ar erdvių pasirinkimą diktuoja menininkai ir jų darbai?

A.Ž. Kaunas labai skurdus galimybių rinktis projektui vietas prasme. Tradicinės vietos – M. Žilinsko dailės galerija, Kauno fotografijos galerija – išlieka visada. Kitos yra arba nėra priklausomai nuo programos. Žinoma, atsižvelgiama ir į festivalio programą, atrinktus kūrinius ir pan.

A.R. Festivalis yra didesnis, nei talpina mūsų pačių erdvės, didesnis, nei talpintų bet kurios Kauno parodinės salės. Alternatyvios erdvės yra smagu, bet gal įdomu būtų ir vieną kartą surengti viską vienoje vietoje, jei atsirastų tokia galimybė. Būtų nuosekliau ir neprarastume žiūrovo.

G.L. Menininkai, jų darbai, mūsų pačių vizijos. Faktas, nebūtų naivu galvoti, kad žemėlapį lemia ir galimybės. Bet tai, kad žemėlapis yra, mane džiugina. Tai, kad yra pasklidimas – vienu metu keliose vietose tuo pat metu vykstančios parodos – išgrynina festivalio reikšmę.

L. M. Kartais patys darbai reikalauja alternatyvių erdvių. Man norėtųsi, kad jų būtų ir daugiau, visada smagu kai atsiranda bendradarbystė su kitomis institucijomis, tai didina renginio aktualumą ir prieinamumą.

Stop kadras iš Kasios Fudakowski (Jungtinė Karalystė) video darbo „Word Count 04: The Martyrdom of Professor Sanchez“ (Žodžių skaičius 04: Profesoriaus Sanchez'o kankinimas). Šį darbą nuo spalio 19 d. galėsite pamatyti „Kaunas mene“ parodoje M. Žilinsko dailės galerijoje. © Kasia Fudakowski ir galerija „ChertLüdde“ (Berlynas).

Stop kadras iš Kasios Fudakowski (Jungtinė Karalystė) video darbo „Word Count 04: The Martyrdom of Professor Sanchez“ (Žodžių skaičius 04: Profesoriaus Sanchez’o kankinimas). Šį darbą nuo spalio 19 d. galėsite pamatyti „Kaunas mene“ parodoje M. Žilinsko dailės galerijoje. © Kasia Fudakowski ir galerija „ChertLüdde“ (Berlynas).

Ar visiems festivalio dalyviams iš užsienio Kaunas yra labiau „arti“ nei „toli“? O gal kai kuriuos teko ilgai įtikinėti?

A.Ž. Galima sakyti taip – jei festivalis dar nėra taip labai gerai žinomas tarptautiniu mastu, tai su „Meno parko“ vardu yra kitaip. Kai Niujorko mugės kuratorius pajuokauja, jog Vienos šiuolaikinio meno mugėje visi žino „Meno parką“ (nors ten dar nei karto nedalyvavome), tai reiškia, kad žinomumas jau yra pakankamas. Smarkiai įtikinėti nereikia. Taigi Kaunas gal nėra taip arti geografiškai, bet nėra toli žinomumu. O skleisti žinią apie festivalį atvyksta užsienio žurnalistai, tad kalbėti apie atstumą neverta.

A.R. Nuostabu, bet autoriai dažniau sutinka, nei nesutinka. Yra buvę keletą kartų, kai galbūt tiesiog nutaria negaišti nelabai žinomoje šalyje, nedideliame pasaulio masteliu festivalyje, bet daugeliui būna tikrai smalsu. Daugelis autorių pirmąkart atvyksta į Lietuvą. Praėjusį festivalį turėjome svečių (Anida Yoeu Ali ir Masahiro Sugano), kurie sakėsi apskritai tik keletą kartų buvę Europoje, o šioje jos dalyje – niekada.

G.L. Didžiajai daliai šių metų dalyviams, bent jau iki šiol, buvo toli. Faktas – taps arčiau. Kita dalis festivalyje pakviestų dalyvauti yra gyvenantys Lietuvoje arba išeivijos lietuviai.

Buvo malonių nustebimo akimirkų, kai suvokėme, kad ir daliai užsieniečių Kaunas netoli. Pavyzdžiui, ilgai tarėmės su galerijos Berlyne „Gregor Podnar“ įkūrėju, slovėnų kilmės galerininku Gregor Podnar (beje, planuotas spalio 17 d. susitikimas su juo perkeltas į festivalio renginį, vyksiantį lapkričio 8 d.). Pasakodama apie festivalį ir galeriją, pradėjau aiškinti, kur yra Kaunas. O jis man – „Aš žinau, kur Kaunas. Mano vaikai krepšininkai“. Arba kitas pavyzdys – Venecijoje pamatėme fantastišką menininkės iš Petų Afrikos Christine Dixie instaliaciją „Būti karaliumi“ (angl. „To be King“). Pirmiausia sudomino, kad savo vizualumu instaliacija priminė Jono Gasiūno darbą „Eglės ežeras“ (šis kūrinys taip pat bus eksponuojamas festivalio parodoje). Panašia kūrinio anatomija, bet skirtingų medijų pagalba abu autoriai aiškinasi paveikslą. Pakvietėme Christine dalyvauti. Ji sutiko. Vėliau, pasakojo: „Skaitau savo dukrai Rūtos Šepetys knygą „Druska jūrai“. Vienas iš veikėjų – lietuvis, ir tai man padeda šiek tiek suprasti Lietuvos istoriją. Dabar jau šiek tiek žinau apie jūsų šalį ir noriu sužinoti daugiau.“

Galbūt festivalio pradžioje, spalio 17 d. Kauno menininkų namuose vyksiančios paskaitos apie Azijos rinką, Pietų Afrikos Respublikos kontekstą – būdas priartinti Kauno menininkus prie užsienio?

A.Ž. Taip, vienas festivalio tikslų – priartinti Kauno, ir ne tik, menininkus prie tarptautinio šiuolaikinio meno pasaulio. Kad ir kaip liūdna konstatuoti, didelė dalis Lietuvos kūrėjų „sukasi“ savo kiemo lygmenyje.

A.R. Pirmiausia tikimės, kad paskaitos bus įdomios! Galimybė išgirsti apie tolimose šalyse veikiančias meno rinkas, galerijas ir kūrėjus, pasidalinimas patirtimi praturtins klausytojus, sukels klausimų. Tai taip puikiai atitinka mūsų festivalio temą – toli mes ar arti?

G.L. Aš šią festivalio programos dalį – galerininkių Lauros Lygaitytės ir Tamzin Lovell Miller pasidalinimą su vertingomis patirtimis mums svetimose rinkose – vertinu ir kaip būdą perduoti tiems tolimiems kraštams žinią apie mūsų – šalies, miesto, galerijos – egzistenciją. Siekiame, kad ta žinia būtų svari.

L. M. Aš ir pati labai laukiu šių paskaitų, kurios, tikiuosi, bus įdomios ir pagilins mano žinias. Manau, jog visiems aktualu pasiklausyti viešnių patirčių, kelti klausimus, domėtis tuo, kas vyksta ne tik Lietuvoje.

Ar planuojate, kad festivalį aplankys ne tik užsienio menininkai, bet ir šiuolaikinio meno „turistai“?

A.Ž. Niekada nežinai, kas aplankys, bet norinčių atvažiuoti yra. Ir tai jau gerai.

A.R. Labiau drįsčiau sakyti, kad su lietuvių menu užsieniečius pažindiname dalyvaudami užsienio mugėse. Ir dabar, šį rudenį, dalyvaudami „POSITIONS Berlin“, ne tik pristatėm puikius mūsų autorių Elenos Balsiukaitės–Brazdžiūnienės, Agnės Jonkutės, Žilvino Landzbergo ir Česlovo Lukensko kūrinius, bet ir išdalinom šūsnį pakvietimų į festivalį „Kaunas mene“, smalsiausiems padovanojome katalogų. Daugelis susidomėjo, tikim, jei ir neatvyks į Lietuvą, seks festivalio eigą internete, sklaidys nuotraukas. Mugių metu lietuvių menininkai atrandami tikrai dažnai, jų metu jie kviečiami rengti parodas užsienyje. Iš paskutinių pasiekimų – džiaugiamės Rosanda Sorakaite ir nekantriai laukiame jos jau suplanuotos parodos Los Andžele.

G.L. Labai to tikiuosi. Man tai yra vienas iš tikslų, dėl ko darome festivalį. Per komandiruotes visuomet yra noras pamatyti dar ir kitų parodų, projektų, ne tik tą, dėl kurio atvykome. Pamatyti, kas vyksta pasaulyje, kokiame lygyje yra kiti, kokiu kalibru mąsto. Apskritai, kuo per meną masto.

Festivalis „Kaunas mene“ yra ta vieta, kur galime aiškiausiai parodyti savo suvokimą apie šiuolaikinį meną, koks mums jis aktualus, „geras“, įdomus, „gražus“, kokia jo funkcija ir t.t. Aišku, po kiekvieno renginio matai, kas pavyko, pasiteisino, nustebino, suveikė, taip pat ir kas nepavyko, nepasiteisino, nesuveikė. Ir tada tobulėji. Iki šiol, prie kiek festivalio serijų man teko dirbti, vis naujesnis būdavo vis kokybiškesnis. Pačiai įdomu, kaip šiemet viskas pavyks ir įsigyvendins – per mus, organizatorius, per pakviestus dalyvius, partnerius.

L. M. Visuomet tikiuosi, jog pritrauksime ne tik nuolatinius lankytojus, bet ir naują, paprastai nesilankantį tokiuose renginiuose, žiūrovą. Tokį kuris atras kažką naujo, galbūt pasidalins tuo su kitais ir grįš kitą kartą.

Ką „Meno parkas“ veiks po festivalio? Galbūt šiemet dar laukia išvykos į užsienį? O gal jau turite planų kitiems metams? 

A.R. Ruduo galerijai ir derliaus, ir sėjos metas – ne tik ruošiamės festivalio atidarymui, bet pildome aplikacijas į muges, tariamės dėl parodų, rašome projektus finansavimui. Laikas įtemptas.

A.Ž. Ką tik komanda išvyko į mugę „Art Verona“, kur atstovausime Lietuvai kartu su kitomis šalis galerijomis.  Šiemet daugiau kelionių lyg ir nebus, tik darbinės – aplankyti galerijos filialą Diuseldorfe.

Jau 2019 m.  sausio viduryje startuos aktyvus sezonas – iš pradžių Londonas,  vasarį – Karlsrūhė, kovą – Niujorkas. Žinoma, ir projektai galerijos patalpose Kaune ir Diuseldorfe.

KIA

Išsamią 8-ojo tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene“ programą rasite šioje nuorodoje. Taip pat linkime sekti „Meno parką“ feisbuke, laukti galerininikų ir menininkų rekomendacijų, planuoti spalio ir lapkričio maršrutus ir visiškai, su visam, pasiklysti mene.  

© Kaunas pilnas kultūros

Mėnesio tema. Džiazo perversmas Šilainiuose
Nederėtų sakyti, kad Šilainių mikrorajonas iki šiol neturėjo nieko bendra su džiazu. Paimkim kad ir „Renginių oazę“, itin margą...
Šokio spektaklio „Aside“ kūrėjai: „Kitokiems“ žmonėms dažnai nesuteikiame šanso būti suprastiems
Kokia atsisakymo atitikti visuomenės standartus kaina ir kas nutinka, kai pagaliau susitinki tikrąjį „Aš“? Stiprus perspektyvių šokėjų duetas, pulsuojanti...
Mėnesio tema. Kimčiai su karaliumi Sedžiongu
Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir...
Mėnesio tema. Erdvėje tarp nereikšmingo ir produktyvaus su Liza Baliasnaja
Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje...
Mėnesio tema. Džiazo perversmas Šilainiuose
Nederėtų sakyti, kad Šilainių mikrorajonas iki šiol neturėjo nieko bendra su džiazu. Paimkim kad ir „Renginių oazę“, itin margą...
Šokio spektaklio „Aside“ kūrėjai: „Kitokiems“ žmonėms dažnai nesuteikiame šanso būti suprastiems
Kokia atsisakymo atitikti visuomenės standartus kaina ir kas nutinka, kai pagaliau susitinki tikrąjį „Aš“? Stiprus perspektyvių šokėjų duetas, pulsuojanti...
Mėnesio tema. Kimčiai su karaliumi Sedžiongu
Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir...
Mėnesio tema. Erdvėje tarp nereikšmingo ir produktyvaus su Liza Baliasnaja
Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia